iliustracija - Andrej Popov*Jeigu moteris sako, kad neturi ką apsirengti, ji turi omenyje, kad ji neturi jokių naujų drabužių, ir dėl to kaltas vyras.

*Jeigu vyras sako, kad neturi ką apsirengti, jis turi omenyje, kad pas jį nėra švarių drabužių, ir dėl to kalta žmona.

(iliustracija – Andrej Popov)

~~ Kiek meilės mamos širdyje? ~~

dailininkė - Johanna HarmonVieną kartą vaikai priėjo prie mamos ir užklausė, kurį iš jų ji myli labiausiai.
Motina tyliai paėmė žvakę, uždegė ją ir tyliai pasakė: „Žvakė – tai aš. Jos liepsna – mano meilė.“
Po to paėmė kitą žvakę ir uždegė ją nuo savosios: „Tai mano pirmagimis, aš daviau jam savo ugnį – savo meilę! Pažiūrėkite, nejaugi nuo to, kad aš atidaviau jam savo meilę mano ugnis tapo mažesnė? Ji liko tokia pati…“
Ir taip ji iš eilės uždegė tiek žvakių, kiek turėjo vaikų, ir jos meilės liepsna liko tokia pat didelė ir šilta…

(dailininkė – Johanna Harmon)

Jeigu esi nelaimingas, tada net mėnulis tave erzina, sentimentalūs dalykai kelia pasibjaurėjimą, o muzika trukdo.
Kai viduje esi ramus ir centruotas, triukšmas tampa muzika, debesys atrodo magiški, o lietus – skaidri meilė.

Šri Šri Ravi Šankar

iliustracija - Anna SilivončikJeigu motina išmintinga ir moteriška – ji išklausys, paglostys – ir jau nebeskauda nei kelio, nei širdies.
Ne visi turėjo tokias mamas – kai kuriuos gėdijo už ašaras ir suplėšytas pėdkelnes, kai kam tekdavo kentėti jos pyktį ir nuoskaudas…Tačiau mums labai svarbu tapti išmintingomis moterimis ir pasirinkti taiką ir ramybę.

(iliustracija – Anna Silivončik)

~~ Pasisemti energijos iš Žemės ~~

dailininkas - Michel OgierTu guli ant žemės ir įsivaizduoji, kaip į ją panyri ir Žemė tave apgaubia labai stipria motiniška energija. Tu gali įsivaizduoti, kad ji ištraukia iš tavęs įsisenėjusias ligas, įsisenėjusį skausmą, bet kokį kūno diskomfortą ir asmenines nuoskaudas. Gulkis ant pilvo ir įsivaizduok, kad atveri savo širdį ir išleidi seną skausmą (tuo pat metu tu giliai kvėpuoji ir su kiekvienu iškvėpimu savo skausmą atiduodi Žemei). Tu gali jausti norą verkti ir tai gali būti labai stiprios emocijos. Paleisk savo emocijas, Žemė paims visą tavo skausmą ir tu pasijusi kur kas geriau ir tau taps lengviau.
Po visko, padėkok Žemei už tai.
(dailininkas – Michel Ogier)

~~~ dailininkas - Merab GagiladzeMoters galia kurti ir griauti slypi jos žodyje, žvilgsnyje, tylėjime. Moterų norai įkvepia vyrus žygdarbiams.
Kiekvienas žmogus turi poreikių ir užduočių. Be jų jis negali nei vystytis, nei bendrauti, nei kurti. Žmogaus potencialą lemia jo poreikiai. Kas gi duoda vyrui tas užduotis, duoda jėgų ir veržlumo, kas gali įkvėpti jį svaiginamiems polėkiams? Atsakymas: tik mes, moterys.
Mes įžvelgiame lietuje drėgmę, gėlėse – grožį, gyvūnuose – sausumos ir vandenynų gyventojus. Kodėl gi mums taip sunku įžvelgti savyje tai, ką prigimtis mums suteikė, – moteriškumą? Kaip to išmokti, kaip tapti Ja?

Prisiminti apie savo prigimtį. Tai visas mokslas, su kurio daugelis mūsų laikais susiduria asmeniškai. Problemų šaknys – vienodas mergaičių ir berniukų auklėjimas. Kalbant apie mergaites, jos mokomos matematikos, chemijos, fizikos mokslų, vėliau jau pačios uoliai studijuoja ekonomiką, mediciną, filosofiją, architektūrą. Bet kaip skaniai išvirti sriubą, kalbėti, elgtis, rengtis, jų niekas nemoko. Apie teisingą požiūrį į vyrus jos nieko nežino.
Reikia keisti save. Apie kokią laimę mes galime svajoti, jeigu pačios nieko nekeisime, o tik reikalausime to iš vyrų?

Brangios mano moterys, mums keistis bus sunku. Žinoti ir daryti – ne tas pats. Mes visos bijome pokyčių. Tačiau vieni tik bijo, o kiti bijo, bet daro. Aš esu antrųjų šalininkė. Kelias negali būti idealiai lygus: mes klysime, krisime, kilsime ir eisime į priekį. Mus lydės pokyčių džiaugsmas. Mes, moterys, esame didžioji planetos dalis ir mes galime viena kitai padėti keistis.

Jeigu mes padėsime mūsų VYRAMS tapti laimingiems – būsime laimingos ir mes. Ir mūsų vaikai šioje planetoje gyvens draugiškai.

Tatjana Michailova
(dailininkas – Merab Gagiladze)

Kodėl moterims reikalingos draugės?

Ar vyrų ir moterų draugystė skiriasi? Kodėl moteriai svarbu bendrauti su draugėmis ir kaip šį bendravimą paversti kokybišku ir prasmingu?

Apie moterų draugystės ypatumus kalbėjau su Facebook puslapio ,,Laimingų Moterų Pasaulis“ kūrėja, moteriškumo ir tarpusavio santykių temomis paskaitas skaitančia, lektore Natalja BALINSKAJA. Iš naujo drauges bei draugystės formas su jomis ir savo kasdienybėje atrandanti Natalja teigia, kad moteris su draugėmis turėtų praleisti apie šešiasdešimt procentų viso bendravimui skiriamo laiko. ,,Moterys, būdamos kartu, pasikrauna moteriškos energijos, pasidalina tuo, kas joms svarbu, pajunta įkvėpimą ir norą būti geresnėmis, todėl tokia draugystė joms visapusiškai naudinga ir reikalinga“,  teigia lektorė.

 

  • Kas yra draugystė?
  • Draugystė – širdžių bendravimas. Tai artimas ryšys, kuriame nėra aistros ar geismo. Draugystei nesvarbi lytis, amžius ar netgi gyvybės forma, nes galime tapti draugais netgi su savo augintiniais.

 

  • Kas turi jungti du žmones, kad jie taptų draugais?
  • Žmonės turi jausti kažką bendro. Sutikę vaikystės draugą kartą per dešimt metų vistiek turėsime apie ką pasikalbėti, nors bendravome labai seniai, o šiandien gyvenimo būdas ar panašus požiūris į pasaulį gali ir nesieti. Šiuo atveju jungiamąja dviejų žmonių grandimi tampa vaikystėje kartu išgyventos patirtys ir tuo metu pažinta asmenybė. Tokia draugystė, nors ir nedažnai susitinkant, gali išlikti tvirta. Esant sudėtingoms gyvenimo aplinkybėms, toks draugas gali nedelsiant atsirasti šalia ir padėti. Draugystės ramsčiu gali tapti ir bendri pomėgiai, interesai, veiklos ar netgi bendras gyvenamas plotas J Kai kurie bendrauja, pavyzdžiui, dėl to, kad jų vaikai lanko tą patį darželį. Ši draugystė gali apsiriboti pokalbiais apie vaikus arba išaugti į rimtesnį, įvairesnį bendravimą.

 

  • Ar vyrų ir moterų draugystė skirtinga?
  • Manau, kad vyrų draugystė labiau dalykiška. Jie vienas kitam padeda kažką spręsti ir dažniau vienas į kitą kreipiasi prireikus pagalbos, tam tikru klausimu. Taip pat vyrai mėgsta kartu pailsėti ar užsiimti vyriškomis, testosteroną keliančiomis, vyriška energija pripildančiomis veiklomis. Jie kartu veikia tai, ko negali veikti su moterimis. O moterų draugystė paremta jausmais, emocijomis. Jos nori užjausti, išsipasakoti, viena kitai patarti, pagelbėti, globoti.

 

  • Kam dar moteriai reikalingos draugės?
  • Bendravimas būna trijų rūšių: su jaunesniais, sau lygiais ir vyresniais. Jaunesni – vaikai, vyresni – tėvai, viršininkai, o moterims vyresni taip pat yra jų vyrai. Na, o mums lygūs – mūsų draugai ir bendradarbiai. Kiekvienas žmogus apie šešiasdešimt procentų savo laisvo laiko turėtų bendrauti su sau lygiais. Dėl to, kad vyras moteriai yra vyresnis, jai būtina draugių bendrija. Daug moterų teigia, kad jų vyrai joms yra ir vyresni, ir lygūs, tačiau vyrams sudėtinga, kai moterys su jais bendrauja kaip su draugėmis. Jeigu moteris draugių neturi, ji savo drauge bando paversti vyrą, apie moteriškus dalykus pasakodama labai jausmingai, emocingai. Vyrui sudėtinga klausyti tokių kalbų, jis nedelsiant pradeda ieškoti sprendimų, nori žmonai padėti, patarti. Tačiau jai šiuo atveju to nereikia, ji nori, kad vyras paprasčiausiai ją išklausytų. Vyras negali pilnai suprasti moteriškų problemų, jos labai apkrauna jo protą.

Todėl svarbu, kad moteris daugiau laiko praleistų moterų kompanijoje, besikalbėdama moteriškomis temomis. Jų smegenys veikia vienodai, todėl jos viena kitą supranta. Moterys gali vienu metu ir kalbėti ir klausyti, papildyti viena kitą bei dėl to visai nesijaudinti. Bendraujant su vyru reikėtų atsižvelgti į tam tikras bendravimo taisykles: vyro kalbos nereikėtų pertraukinėti, neverta staiga pradėti kalbėti kita tema ir panašiai… Emocionalus moteriškas bendravimas vyrą išvargina, todėl į jį kreiptis reikėtų klausimais, kurie susiję su juo, su jūsų santykiais arba pasakoti jam apie situacijas, kuriose jis gali būti naudingas. Būtina, kad jis jaustųsi galintis jums padėti, nes kitaip, manydamas, kad kiekvienoje srityje esate savarankiška ir viską galite išspręsti pati, jis pradės jus laikyti sau lygia, labiau drauge, nei žmona, kuriai nereikia vyriško rūpesčio ir apsaugos.

Vyrui labai rūpi moters nuotaika. Jam nesvarbu, kodėl moteris geros nuotaikos, svarbu, kad ji paprasčiausiai tokia būtų. Na, o būdamos drauge moterys dalinasi Mėnulio energija, kuri kiekvieną jų pripildo džiaugsmo, ramybės, įkvėpimo ir moteriškos energijos. Taigi, susitikusios su drauge ir pozityviai su ja pabendravusios, abi būsite įkvėptos ir laimingos. Esate sukaupusios tam tikrą kiekį Mėnulio energijos, tačiau pabendravusios su drauge, pasipildote jos dar daugiau, kadangi pasipildote ir jos turimomis energijos atsargomis. Taip jūs pripildote vieną kitą.  O bendraujant su vyru, Mėnulio energiją jam tik atiduodame, nes jis jos neturi, o vyriška energija, kuria vyras galėtų dalintis, moteriai reikalinga mažiau. Taigi, pozityviai bendraudamos su draugėmis taip pat geriau sutarsite su vyru, nes po susitikimo grįžusios namo būsite džiugesnės.

  • Ką reiškia pozityvus bendravimas su draugėmis?
  • Tai – bendravimas be apkalbų, verkšlenimo, nusiskundimų, negatyvios kritikos… Bendravimas su moterimi turi įkvėpti. Bet kuris, su ja laiką leidžiantis žmogus, pabendravęs turėtų jaustis įkvėptas ir pamalonintas. Moteris bet kokią pastabą ar negatyvią informaciją turi mokėti pateikti taip, kad ji neužgautų kito žmogaus. Kritika turi įkvėpti keistis, būti geresniu. Geriau dalintis patarimais, idėjomis, siūlyti alternatyvas.

Deja, apkalbos – labai dažna moterų bendravimo dedamoji. Tačiau, ar žinojote, kad kalbėdami apie trečią asmenį, siunčiame jam savo energiją, taip ją prarasdami? Todėl apkalbant silpsta mūsų sveikata, mažėja pinigų, atsiranda problemų šeimoje… Jeigu norite kalbėti apie žmogų, kurio nėra šalia, geriau sąmoningai siųskite jam savo energiją, linkėkite sėkmės. Taip pat labai svarbu neapkalbinėti ir apie negayvius dalykus nekalbėti namuose, tokios kalbos labai užteršia aplinką. Bet kokiu atveju, apkalbinėti neapsimoka. Kai tai žinome, kilus norui apkalbėti, prisimename visus neigiamus šio veiksmo aspektus ir galbūt net nepradedame to daryti. Ilgainiui noras apkalbėti dingsta. Jeigu žmogus pozityviai nusiteikęs ir jam gyvenime sekasi, apie apkalbas nebelieka jokių minčių.

Kai moteris išmoksta matyti kituose tik gera, jos gyvenimo kokybė gerėja ir atsiranda tikras moteriškas bendravimo būdas – šiltas, jaukus, palaikantis ir įkvėpiantis, kurio jau neįmanoma atsisakyti (karta paragavęs – negali sustot). Ji automatiškai, savaime tampa laiminga!

 

  • Na, o apie ką, susitikus su drauge, verta bendrauti, kalbėti?
  • Paskaitos apie moterų bendravimą pradžioje patariu, ko santykiuose reikėtų vengti, ir moterys klausia:,,Tai ką gi galima susitikus veikti, apie ką kalbėti? Tiek visko uždrausta…” J. Tačiau pokalbių temų ir bendrų moteriškų veiklų – daugybė! Tikrai galima kalbėti ir apie save, ir apie drauge – svarbu nesiskundžiant, o, atvirkščiai, pabrėžiant viską, kas gera. Susitikusios su drauge paklauskite:,,Kas gero, įdomaus įvyko tavo gyvenime?” Žinoma, pasakoti apie tai, kas neramina, taip pat reikia. Tačiau užtenka tai įvardinti, pasidalinti emocijomis, išgyvenimais ir per daug nesiplėsti. Didesnę pokalbio dalį turėtų sudaryti pozityvūs dalykai. Dalinkitės pozityviais įspūdžiais, patyrimais, įvairias būdais įgytomis žiniomis. Kalbėkite apie tai, ką perskaitėte, išgirdote, pamatėte, dalinkitės įkvepiančiomis istorijomis, pavyzdžiais, tuo, ko galima pasimokyti. Moterims labai palanku kalbėti apie įvairias veiklas, kūrybą, menus. Juk dauguma moterų užsiima kažkokiais rankdarbiais, o, jeigu ir ne, po pokalbio apie juos dažniausiai būna įkvėptos tai pradėti. Taip pat moterys gali dalintis patarimais, kaip sutaupyti, kur įsigyti kokybiškus dalykus ir kitais praktiškais klausimais. Tai – labai moteriška sritis. Kalbėkite apie vaikus, jų priežiūrą, auklėjimą, gydymą, žaidimus ir veiklas. Moterų pokalbių temos nenusakoma gausybė!

 

Bendrauti su drauge galima internetu ar telefonu, tačiau vertingiausias bendravimas – gyvas. Moterys gali užsiimti bendra veikla: pasivaikščioti, kaitintis pirtyje ar hamame, skanauti vegetarinius patiekalus, dalintis receptais… Tačiau geriausia yra pakviesti draugę į svečius. Moterims priimti svečius, juos vaišinti yra labai palanku. Gaminant kitiems, vaišinant atsiveria moters širdies čakra. Dažnai draugėms atėjus į svečius mes netgi nesipuošiame, užkaičiame arbatos, trumpai pasėdime virtuvėje ir išsiskirstome. Tačiau galima viešnagę paversti tikra švente: sugalvokite veiklos programą, pramogas, pasipuoškite, parodykite, kas naujo jūsų namuose, paruoškite draugei dovanėlę, tačiau tokią, kuri patiktų būtent jai, o ne jums.

Smagu kartu su drauge užsiimti moteriškomis veiklomis: pašokti, arba atlikti grožio procedūras – maitinti plaukus kaukėmis, pinti kasas, daryti viena kitai manikiūrą, kartu siūti, verti karoliukus, kažką veikti kartu su vaikais. Bendros pozityvios veiklos labai suartina.

  • Kaip draugių bendravimas ir jų vaidmuo gyvenime skiriasi, priklausomai nuo amžiaus, gyvenimo etapų, kitų veiksnių? Kas gali tapti draugių santykių pokyčių priežastimi?
  • Tiesą sakant, jaučiuosi taip pat, kaip jaučiausi prieš dvidešimt metų. Nors žmogaus išorė keičiasi, jo vidus lieka toks pats. Taigi, draugystei amžiaus pokyčiai ir netgi gyvenimo etapai – ne kliūtis. Draugystę ir asmenybės pokyčius gali veikti nebent gautos žinios, lemiančios tam tikras permainas žmogui suvokiant pasaulį. Taip pat draugystę gali veikti susitikimo galimybės arba jų sumažėjimas. Draugystės tvirtumas išbandomas ir kuriantis vienos iš draugių šeimai, atsiradus bei augant mažiems vaikams. Šiais etapais draugams paprasčiausiai nelieka laiko. Todėl verta sąmoningai skirti laiką ir dėmesį moterų draugystei. Tačiau, apskritai, draugystė kuriama tik noru būti kartu, sumanumu ir entuziazmu. Bet kokioje situacijoje ir gyvenimo etape įmanoma rasti laiko brangiam žmogui ir maloniam bendravimui.

 

  • Dėl kokių priežasčių dažniausiai nutrūksta draugių santykiai?
  • Vadovaudamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad draugystė nutrūksta, kai drauges sieja labai mažai bendrų dalykų. Žmonės vystosi skirtingai, vieni auga ir tobulėja greičiau, kiti – stovi vietoje. Galima bendrauti su tomis, kurios buvo artimos vaikystėje, tačiau šis bendravimas, jeigu labai skirtingai žvelgiama į pasaulį, tikriausiai nebus labai glaudus. Kartais naujas žinias ir požiūrį į gyvenimą atradusios moterys mano būtinai turinčios juo pasidalinti su draugėmis. Dažniau – ne tik pasidalinti, bet ir įpiršti jį joms, skatinant jas mąstyti ir matyti taip, kaip tai daro pačios. Tačiau pamokslais ir prievarta niekada nepadėsime kitam žmogui ir tikrai neįkvėpsime jo domėtis mums aktualiomis temomis. Dalinkimės nebandydamos įteigti savo nuomonės ir pasaulėžiūros, naujas idėjas pateikime kaip įdomų, patrauklų dalyką, pasakokime apie džiugias permainas savo gyvenime, dalinkimės pozityviais patyrimais, istorijomis. Mano pasakojimais ir emocijų įkvėpta draugė pati prašydavo nuorodų ir informacijos apie tai, ką jai pasakoju.

 

Tačiau, jeigu santykiai natūraliai atšąla, tampa nebe tokie artimi, prievartą jų puoselėti nereikia. Jeigu atitolstate, nekaltinkite viena kitos, nenorėkite, kad kitas žmogus būtinai prie jūsų taikytųsi. Juk prie altoriaus prisiekėme tik vyrui, pareigą taip pat turime jausti tik tėvams ir vaikams. Tuo tarpu draugės – tik mūsų pakeleivės, todėl normalu, kad kai kurios jų draugėmis gali būti vadinamos tik tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Nereikia pykti dėl to, kad daugystė nesitęsia visą gyvenimą.

  • Kiek draugių turi laiminga moteris?
  • Jeigu moteris turi tik vieną draugę, ji pernelyg stipriai prie jos prisiriša. Tokiu atveju tai draugei keliami labai dideli reikalavimai. Jeigu ji šių nepagrįstų vilčių nepateisina, tampa tikra prieše. Todėl geriau turėti daugiau draugių. Su viena drauge galime užsiimti viena veikla, su kita – kita. Su viena galime siūti, o su kita – kartu eiti į teatrą, kitos dvi mūsų draugės gali būti tarpusavyje pažįstamos, todėl galime laiką leisti kartu.

 

  • Kaip suprasti, ar draugė tikra, nuoširdi? Dažnai moterys apkalba viena kitą, konkuruoja, tad nesinorėtų atverti širdį tokiai draugei
  • Visų pirma, nereikėtų atverti širdies vien todėl, kad esate panašios. Moterys dažnai, pastebėjusios kitoje kelis panašumus į savo, mano, kad ji – tokia pati, bendramintė ir vos susipažinus pradeda pasakoti slapčiausius dalykus. Žmogaus savybės taip greitai neatsiskleidžia, joms atrasti prireikia daugiau laiko. Draugai patikrinami tik bėgant metams, susiduriant su sėkme ir nesėkmėmis. Nesėkmės, beje, netgi nėra tokios svarbios, kaip sėkmė, kadangi į nelaimę patekusią draugę užjausti ir jai padėti nėra sudėtinga, o draugės sėkmės atveju ne visada pavyksta bendrauti be pavydo.

 

Beje, į pavydą galima pažvelgti šiek tiek kitokiu kampu. Nuo pavydo niekur nepabėgsime, o pradėję su juo kovoti, galime tik dar labiau sustiprinsime šį jausmą. Pavydas – rodiklis, padedantis suprasti kuria kryptimi turime judėti. Jeigu kažkam pavydime, vadinasi, norime būti tokiais, kaip jie. Kodėl negalime pasiekti to paties? Pirmyn! Paklausite žmogaus, kuriam pavydite, kaip jis pasiekė to, dėl ko pavydite ir, pagyrę jį, pasinaudokite jo patarimais. Jeigu pavydo kitam nejaučiate, vadinasi, jo kelias – ne jūsų, jūs to nenorite J.) Taigi, pavydą kartais naudinga apčiuopti, suprasti ir prasmingai panaudoti.

  • Kaip kyla daugumai moterų akivaizdi jų tarpusavio konkurencija, pavydas, varžymasis dėl buvimo geresne?
  • Manau, šis konkurencijos jausmas moteryse ugdomas jau nuo vaikystės. Kai buvome mažos, mus lygino su kitomis mergaitėmis:,,Pažiūrėk, kaip ji gražiai žaidžia, kodėl tu taip negali?” Tai skatina natūraliai lyginti linkusį žmogaus protą tai daryti dar intensyviau. Deja, savęs lyginimo su kitais rezultatas dažniausiai nėra mūsų naudai, nes negatyvumą esame linkusios pastebėti daug greičiau, nei pozityvumą. Pavyzdžiui, jeigu skauda dantį, labai greitai atkreipsime į jį dėmesį. Na, o jeigu dantys sveiki ir neskausmingi, ar dažnai tuo pasidžiaugsime ir, apskritai, galvosime apie dantis? Laimė dažnai lieka nepastebėta, neįvertinta. Taigi, kituose dažnai įžvelgiame kažką, ko neturime patys ir dėl to pavydime, piktinamės bei jaučiame konkurenciją, norą būti geresniais.

 

Konkurencija šiuolaikinėje visuomenėje yra atvirai skatinama. Nuolat rungiamasi dėl stipriausio, gražiausio, turtingiausio, greičiausio titulų… Turime konkuruoti darbovietėje, kur nuolat lyginami skirtingų skyrių ir darbuotojų darbo rezultatai. Tačiau svarbu suprasti, kad konkurencija – vyrų reikalas. Tai jie auga konkuruodami, o moterys, atvirkščiai, konkuruodamos praranda save. Moters santykiai, bendravimas, apskritai, gyvenimas – procesas, mėgavimasis juo, o ne atkaklus tikslo siekimas, neieškant malonumo pačioje veikloje. Save pamiršusios, tikslo siekiančios moterys eikvoja savo energiją. Tuo tarpu dalyvaujant patinkančiuose procesuose, moteriškos energijos atsargos auga. Tačiau šis pasaulis kuriamas, valdomas ir sprendžiamas vyrų, todėl gyvename pagal vyrišką tvarką. Moters ypatumai šiandien yra pamiršti, dažnai jos netgi pačios jų nežino, nepažįsta savęs. Todėl moterys, nepaisant jų prigimties, šiandien bandomos suvienodinti su vyrais. Dabar lyčių skirtumai ir ypatumai nesvarbūs, svarbus tik gebėjimas uždirbti kuo daugiau pridėtinės vertės kuo mažesnėmis sąnaudomis.

Taigi, mažoms mergaitėms reikia sakyti, kad jos visos labai gražios, protingos, linksmos tam, kad joms nekiltų noras lyginti savęs su kitomis, tam, kad jos žinotų, kad kiekviena jų – nepaprasta ir nuostabi. Save mylinti moteris niekada nepavydės ir nekonkuruos, ji pati jausis savimi patenkinta.

  • Esate viena moteriško vasaros pasitikimo, vilkint ilgais sijonais ir dalinant kitoms moterims gėles, iniciatorių. Kaip moteris veikia buvimas moteriškoje kompanijoje, tarp daugybės kitų moteriškų moterų, bendravimas su jomis? Kokią įtaką tokios iniciatyvos daro visuomenei?
  • Moterys tokių susibūrimų metu būna labai geros nuotaikos, įkvėptos, laimingos ir prisipildžios moteriška energija. Visuomenėje reikia kuo daugiau laimingų, atsipalaidavusių moterų. Žmonės džiaugiasi matydami gausų būrį džiugių, tikrąjį moteriškumą pabrėžiančiomis ilgomis suknelėmis vilkinčių moterų, tačiau jie taip pat maloniai nustemba – šiandien ne taip dažnai gali pamatyti panašų vaizdą. Viena mano pažįstama pasakojo kaip labai įkvėpta ir laiminga, pilna įspudžių po šiuolaikinio meno parodos keliavusi taksi ir turėjusi tikinti vairuotoją, kad jai viskas gerai, nes jį labai nustebino tokia pozityvi ir laiminga moters būsena. Vairuotojas visą kelią negailėjo jai komplimentų, teigdamas, kad tokią žavingą moterį sutinka pirmą kartą. Ji švytėjo savo nuotaika, savo būsena, ir buvo apsirengusi ilgu sijonu J.

 

Agnieta Jonikenė, Žurnalas RAKTAS (iliustracija – Anna Silivonchik)

Kaip investuoti i santykius?

Labai svarbu prisiminti, kad į santykius reikia nuolat investuoti. Pavyzdžiui, jeigu Jūs norite būti sveika, Jums reikia reguliariai sveikai maitintis, užsiimti fizine veikla ir t.t. Taip yra ir kitose gyvenimo srityse, taip pat ir santykiuose.

Investuoti į santykius galima tokiais būdais:

  1. Pildyti savo pažadus.
    Prisiminti svarbias savo artimųjų, giminių, draugų datas ir sveikinti juos.
    3. Kuo greičiau atsiprašyti, jei suklydote ar įžeidėte žmogų, net jei nesijaučiate kalti.
    4. Sekti savo kalbą, mimiką, būti nuoširdžia, geranoriška ir mandagia.
    5. Jokiu būdu nereikšti pretenzijų, priešingai, kuo daugiau dėkoti.
    6. Nuoširdžiai išklausyti kitą. Mokytis išgirsti tai, ką nori pasakyti kitas žmogus. Maža to – išmokti išgirsti kito nuomonę taip pat apie save ir būti atvira kad suprasti, „išgirsti“ tą nuomonę.
    7. Dovanoti ir priimti dovanas. Niekada neateiti į svečius ar susitikimą kad ir be mažytės dovanos.
    8. Būti atsidavusiu visuose santykiuose su savo artimaisiais.
    9. Ir svarbiausia taisyklė – niekada nekalbėti negražiai kam nors už nugaros. Priešingai – apginti to žmogaus reputaciją, o jei nepavyksta – nutraukti tokį pokalbį. Taip elgtis mes turime kiekvieno žmogaus atžvilgiu, o ypač dėl tų, su kuriais mus sieja artimi santykiai. Dar daugiau, mes sumenkiname pasitikėjimą mumis to žmogaus, su kuriuo kalbame apie tai.
    Dauguma santykių buvo sugriauti būtent dėl paskutinio punkto. Jums tai atrodo sudėtinga? O studijuoti metų metais kurį nors dalyką, kurio jums gyvenime net gali neprireikti – tai lengva?
    Atsiminkite, kad:
    Mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo santykių su kitais žmonėmis kokybės. Jeigu mes ką nors laikome svarbesniu už santykius: pinigus, karjerą, sveikatą, principus ir t.t. – tai reiškia, kad po kurio laiko mes prarasime ir tai, ir santykius, ir dar giliau panirsime į šaltą, juodą bedugnę, tuščią ir netekusią meilės.
    Ajurveda sako, kad yra du būdai, kurie nustato, ar žmogus gyvenime tobulėja:
    1. Jis kasdien tampa vis laimingesnis ir laimingesnis.
    2. Jo santykiai su aplinkiniais gerėja.
    Kurkite harmoningus santykius, paremtus meile ir būkite laimingi!

    Rami Blekt (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Anna Silivonchik)

Sėkmė – moteriškai

Moteris gali užsiimti bet kokia veikla, jeigu jos moteriškai būsenai skiriamas pirmumas (t.y. aktyvi veikla – antraeilis dalykas).

✻ Ieškokite veiklos vadovaujantis gyvenimo prasme – „Išmokti mylėti vyrus“, sakydamos sau: „Veikla man reikalinga tam, kad galėčiau atskleisti savo moteriškumą“.

✻ Moterims svarbi yra būsena, o ne veikla. Kuo daugiau moteris veikia, tuo ji mažiau moteriška (moteris ir veiklumas sunkiai suderinama).

✻ Jeigu moteris ieško darbo tam, kad užsidirbtų pinigų, tai Moteriai – galas. Atsiras problemų šeimoje, gyvenime, sveikatoje.

✻ Jeigu moteris supranta, kad svarbiausia – jos būsena, tuomet ji gali būti kad ir prezidente. Jeigu moteriškumas yra pirmoje vietoje, o veikla – antroje, tuomet viskas bus tvarkoje. Jeigu veiklumas iškeliamas į pirmą vietą, o moteriškumas atsilieka – lauk problemų.

✻ Pagrindinė moters užduotis – meilės atmosferos sukūrimas. O vyro užduotis – veikla, erdvės praplėtimas, kurią vėliau moteris užpildys meile.

Moterys užsiimančios komercine veikla ar turinčios nuosavą verslą, skundžiasi, kad, mąstymo požiūriu, jos tampa vyrais, o vėliau ir išoriškai bei savo elgsena. Jos vyrams tampa nepatrauklios kaip moterys, o darbe jos suvokiamos kaip partneriai ar bendradarbiai.

O kas yra verslas? Tai agresijos energija, įtakos sferos praplėtimas, ir atitinkamai JAN savybė. Būtent todėl Rytuose moterys rūpinosi namais, o ne rinkos užgrobimu, kas suteikė jai galimybių vietoj to, kad plėstų veiklos ribas, atvirkščiai, siaurinti jas iki namų centro, namų židinio. Ir, jeigu vyras save išreiškė už namų ribų, tai moteris, atvirkščiai, siekė namų centro, link namų židinio, kur rinkosi visa šeima.

Atkreipkite dėmesį į tai, kuo jūs užsiimate savo darbe:

Ar plečiate savo įtakos ribas ar atvirkščiai?

Kaip jūs jaučiatės darbe, kuo jūs save jaučiate – vyru ar moterimi?

Ar leidžiate sau būti moterimi darbe?

Kaip jūs rengiatės eidamos į darbą – renkatės kostiumą su kelnėmis, uni-sex drabužius ar elegantišką suknelę?

Būdama darbe moteris bėgioja su dokumentais, po darbo – kelionė po parduotuves, ir netgi atėjusios į namus, jos „duodasi“ virtuvėje, bute, kad tik viską suspėtų. Jeigu moteris visą dieną juda, tai kokią energiją ji savyje augina? Teisingai – JAN energiją, vyrišką. O paskui mes skundžiamės, kad tapome panašios į vyrus – tačiau, mes pačios savo gyvenimo būdo dėka, iš pradžių, energetiškai, kuriame save kaip vyrą, o vėliau, pagal mūsų gyvenimo būdą, keičiasi ir visa harmoninė sistema bei kūnas. Mes pradedame nešioti kelnes, plokščiapadžius batelius… To pasėkoje, vyrai nebekreipia į mus dėmesio, nemato mūsų esant moterimis.

„Suvokus esmę, kas yra sėkmė moteriškai, niekada daugiau nebesinorės eiti į sėkmę vyrišku keliu…“

(vertimas – Daiva Motiejūnaitė, iliustracija – Jelena Kupalianc)

Kodėl iš tikrųjų dirba ištekėjusios moterys

Filmas „Rudens sonata“ (Ingmaro Bergmano) paskatino apmąstymus apie darbą moters gyvenime. Taip aiškiai aš vėl ten įžvelgiau šią mintį. Apie tai, kad iš tiesų daugelis moterų trokšta eiti dirbti todėl, kad pabėgtų iš namų.
Filmas apie tai, kaip mama atvažiuoja į svečius pas savo suaugusią dukterį. Tarp jų vyksta dialogas, kuriame duktė pasakoja apie savo vaikystę, kai mama buvo pasinėrusi į karjerą ir kiauras dienas dirbdavo. Tuo tarpu, kai ji užsiiminėdavo svarbiais reikalais, jos vaikai tetroško jos meilės ir dėmesio. Mamai, kurios taip pat niekas ir niekada nemylėjo, ši žinia tampa didžiuliu šoku ir begaliniu skausmu, nuo kurio neįmanoma pasislėpti. Galima tik pabėgti. Vėlgi – į darbą. Labai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, ypač, jei jūsų santykiai su mama sudėtingi – jis atveria žaizdas, bet ir gydo.

Moterys man dažnai rašo laiškus apie tai, kad joms būtinai reikia rasti darbą. Ir nors priimta manyti, kad dažniausiai tai domina neištekėjusias moteris, mano asmeninė statistika rodo ką kita. O bendroji statistika šią nuomonę tik patvirtina. 79 proc. ištekėjusių moterų dirba pilną darbo dieną. Iš jų daugiau nei pusė turi vaikų iki trejų metų ir trys ketvirtadaliai – vaikų iki 14 metų.
Nejau tame yra kažkas gąsdinančio? Juk puiku, kad jos nesėdi, kaip vištos namuose, o yra naudingos ir save realizuoja! Bet, visgi, koks jų motyvas? Ir kokią kainą jos už tai moka?
Atskleisiu jums didžiulę paslaptį. Kai moteris lieka namuose, ji susiduria su ne pačiais maloniausiais dalykais.

Pirmiausia, bendraujant su vaikais, išryškėja jos asmeninės vaikiškos traumos. Ir tai labai aiškiai matyti, kai tam tikrame amžiuje mamytei staiga kyla nenumaldomas noras pabėgti iš namų į darbą. Nors kur nors pabėgti. Kad nereiktų to vėl išgyventi. Kad dėl to jos niekas nepasmerktų. O pats idealiausias variantas – darbas.

Antra, namuose jai tenka susidurti su savo dar neišsiaiškinta dalimi – moteriškumu ir moters dalia. Jai tenka dirbti darbus, kurie pažadina moteriškas savybes. O jei būtent moteriškoji pusė joje – ir visoje giminėje – traumuota?

Trečia, jai reikia išmokti kurti tikrus artimus santykius. Darbe galima kurti formalius santykius, o dvi valandas namie – vaidinti savo vaidmenį. Bet kai tu visą laiką būni šeimoje, jau neįmanoma vaidinti. Ir kad jaustum malonumą, kad džiaugtumeisi šiuo procesu – reikia mokytis pasitikėti (žinoma, vyru). Mylėti, priimti, atleisti. Su šiais žodžiais beveik kiekvienai moteriai paskutinius 100 – 200 metų asocijuojasi labai daug skausmo.

Ketvirta, jau dabar mes turime kartą, kurią išauklėjo sociumas. Ne mylinčios mamos, o iškankintos auklėtojos ir nelaimingos mokytojos. Kartą, kurių mamos buvo užsiėmusios darbu visuomenės gerovei. Ar mes laimingos? Ar mes mokame mylėti? Ar mumyse susiformavo saugumo ir priėmimo pojūtis? Ar mes mokame kurti šeimas ir auklėti vaikus su meile? O juk vaikai mokosi ir kopijuoja tuos, su kuriais praleidžia daugiausia laiko. Į ką bus panašūs vaikai, išauklėti auklės? Arba vaikų darželio auklėtojos? Vadinasi, daugeliui iš mūsų namų šeimininkės dalia yra ne tiek žeminanti ir nuobodi, kiek traumuojanti ir kupina sunkių išgyvenimų.

Todėl išėjimas dirbti tampa tokiu trokštamu „atsarginiu išėjimu„ – išsigelbėjimo būdu. Galimybe pabėgti nuo skausmo. Žinoma, mes niekada to neprisipažinsime. Net pačios sau. Mes rasime tam priežasčių – paskola, mažos sutuoktinio pajamos, karjera, saviugda, baigiasi dekretinės atostogos. Tai net gali atrodyti priverstiniu sprendimu – net mums pačioms. Bet iš tiesų, giluminė šio sprendimo priežastis bus pabėgimas. Pabėgimas nuo skausmo. Bėgimas nuo priklausomybės. Bėgimas nuo savo bejėgiškumo ir silpnumo.

Mes nemokame mylėti. Priimti meilę ir ją duoti. Mūsų niekas to nemokė, juk mūsų mamos augo lygiai taip pat. Gal net blogiau. Daugelis po karo liko be tėvo. O jų mamos nespėjo išgyventi to skausmo.  Jos užverdavo savo širdis ir eidavo maitinti šeimos… Todėl namuose iš mūsų reikalaujama neįmanomo – iš naujo atverti savo širdį.

Bet kai mes mėginame ją atverti, pirmiausia atsiranda skausmas. Didžiulis vienišo ir nelaimingo vaiko skausmas. Mažo vaikelio, kurio atvira vaikiška širdelė taip ir nesurado mamos šilumos. Pasinerti į tai – baisu ir nepakeliama. Ir mes vėl užsidarome. Aklinai.
Žinoma, mes savo vaikus ir sutuoktinius mylime. Taip, kaip mokame. Kiek pakanka dvasinių jėgų. Bet visiškai atsiverti ir atsiduoti šiai Meilei – neįmanoma. Gyventi su šia Meile ir ją dovanoti – mes nepajėgios. Ji – ta Tikroji Meilė – užversta didžiuliais skausmo ir nuoskaudų griuvėsiais. Jai iš ten ne taip paprasta prasibrauti.

Nuo skausmo galima bėgti labai ilgai. Visą gyvenimą. Ir dar ilgiau. Bet jei mes su jumis gimėme moterimis – tai mūsų pagrindinė pamoka ir yra atverti savo širdį ir išmokti Mylėti. Pabėgdamos ir vengdamos skausmo, mes vėl ir vėl „neišlaikome“ pagrindinio egzamino. Dėl to mes tampame dar nelaimingesnėmis.

Man pats sudėtingiausias mano vaikų amžius – tai nuo metukų iki trejų. Mano vaikystėje tai buvo ne pats maloniausias periodas. Nors aš jo visai neatsimenu. Bet būtent metukų mane atidavė į vaikų darželį (aš jo nekenčiau visą vaikystę), kai man buvo dveji, žuvo mano tėtis, o kai buvau trejų – nuo ilgos ir kankinančios ligos mirė mamos mama.
Aš to laikotarpio neatsimenu, tik savo vaikiškus pojūčius, kad mama niekas nepasirūpins, tik aš. Kad ji daugiau nieko neturi. Kad aš turiu ja rūpintis, saugoti ir gelbėti. Aš net naktimis vaikščiodavau jos pasitikti iš svečių, kai man buvo 7- 8 metukai.
Jau po to mama pasakodavo, kaip buvo sunku slaugyti močiutę prieš mirtį. Koks šokas buvo tėčio mirtis. Kaip sunku buvo susiimti ir gyventi toliau.

Ir kai mano vyriausiajam sūnui sukako metukai, manyje tarsi kažkas pasikeitė. Aš neketinau eiti į darbą, man patiko būti dekretinėse. Mes kartu su sūnumi tvarkėmės namuose, bendravimas su juo man teikė džiaugsmą. Bet staiga viskas nustojo džiuginti. Staiga tarp keturių sienų tapo nepakenčiama. Tada aš pamaniau, kad tiesiog užsisėdėjau.
Kai jam buvo pusantrų, aš išėjau dirbti. Priežastys buvo „nuo manęs nepriklausomos“ – neužteko vyro algos, reikėjo mokėti už butą ir vaiko auklę ir aš tris mėnesius užsiiminėjau „svarbiu reikalu“, kuris padėjo man atitrūkti ir atsikvėpti. Tačiau mano siela su tokiu sprendimu nesutiko. Taip. Namuose aš susidurdavau su savo pačios vaikišku skausmu. Nors ir ne iš karto tai supratau. Bet ir pagal tokį patį scenarijų palikinėti savo vaiką buvo nepakeliama.

Aš išėjau iš darbo ir grįžau namo. Kurį laiką man buvo lengva ir džiugu. O po to aš vėl užsinorėjau kažko daugiau. Taip pradėjau dirbti kartu su vyru, realizuoti mūsų bendrą projektą. Dirbau namuose, po keletą valandų kasdien. Bet tuo metu tarsi dingdavau iš namų. Fiziškai aš buvau namuose, bet mintimis ir jausmais – toli. Aš labai prastai pamenu šį mano ir jo gyvenimo periodą.

Pasirodo, kad tik išeiti iš darbo nepakanka. Situacija pradėjo keistis tik tada, kai aš pasiryžau įveikti savo skausmą. Kai aš pradėjau vaikščioti į psichologijos užsiėmimus ir tai išgyventi. Tėčio žūtį. Mamos skausmą. Mano vaikišką vienatvę.
Tuomet sugebėjau atsisakyti darbo, kuris pareikalaudavo iš manęs per daug dvasinių jėgų ir laiko. Ir po truputį pradėjau telkti dėmesį dar vienam sūnui. Antro sūnaus gimimas man tapo dar viena didžiule dovana. Aš su nerealiu malonumu pasinėriau į buitį, vaikus, sutuoktinį. Čia man padėjo paskaitos apie Vedas ir psichologijos užsiėmimai. Ir iki šiol padeda.

Neišeikite iš darbo manydamos, kad tai iš karto pakeis jūsų gyvenimą. Kol jūs nesusidursite su savo skausmu ir jo neišgyvensite – tik padarysite visiems blogiau. Savo artimiesiems, kuriems teks mokėti už jūsų pasiaukojimą, pačiai sau – kenčiančiai dėl savęs nerealizavimo.
Kino filme „Rudens sonata“ yra epizodas, kuriame mama išeina iš darbo. Ir duktė jį prisimena, kaip patį baisiausią – todėl, kad besikankinanti mama iškankino ir visus aplinkui – savo kontrole ir globa. Ji neišmoko mylėti ir rūpintis. O nusprendė kontroliuoti ir hipergloboti… Neišsigydžius traumų, beprasmiška išeiti iš darbo – galima tik pakenkti.
Pirmiausia, raskite savyje jėgų atverti širdį – ir vieną kartą iki galo viską iš naujo giliai išgyventi. Išvalyti kelią Meilei.

Man šis periodas truko keletą mėnesių. Kasdienių ašarų, laiškų, nuoskaudų ir maldų. Man teko daug ką išsakyti – savo vyrui ir net mamai. Dar ir dabar kartais susiduriu su šio skausmo atgarsiais. Bet dabar aš jau žinau, kad jį reikia išgyventi.

Dabar aš jau suprantu, kad mes, ištekėjusios moterys, dažniausiai išeiname dirbti, bėgdamos nuo savo skausmo. Tai mūsų būdas pabėgti nuo sunkių situacijų. Bet yra kitas variantas. Gėrio. Pradžioje tai sunku. Sunkiau, nei įprastas pabėgimas. Bet naudos nuo tokio pabėgimo nepalyginamai daugiau. Matyti, kaip auga tavo vaikai. Laiku jiems suteikti pagalbą. Juos palaikyti. Padėti jiems augti ir surasti savo kelią. Žinoti, kas ir ką jiems davė.
Būti savo vyrui artima drauge, jo Mūza. Matyti, kaip užauga jo sparnai, kaip jis tampa vyru. Tikru Vyru.
Gyventi pilnavertį gyvenimą. Mylėti ir būti Mylima. Kurti savo mažytį pasaulį. Pripildyti jį šviesa. Ir dalintis šia šviesa su visu pasauliu.
Būti Moterimi. Tikra – stipria mylinčia dvasia. Atvira ir nuoširdžia. Kupina kūrybos. Juk tikros moters be kūrybos nebus.

Tai man primena dar vieną istoriją iš Elizabeth Gilbert knygos „Teisėtos vedybos“. Ši istorija – apie jos mamą. Apie tai, kad kartą jai pasitaikė galimybė padaryti karjerą. Vaikai jau buvo mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus. Ir mama visa galva paniro į karjerą. Tačiau palaipsniui tai pradėjo nepatikti jos vyrui (kaip dažniausiai ir būna). Ir mama pasirinko namus bei šeimą.
Elizabeth Gilbert labai kūrybinga moteris, vertinanti savo laisvę. Bet ji atvirai kalba apie tai, kad „mes, vaikai buvome be galo laimingi, kad mama vėl su mumis“. Tai rašo labai laisva ir emancipuota amerikietė moteris. Todėl, kad šio fakto nuneigti neįmanoma.
Galbūt tai buvo „mamos karjeros žlugimas“, bet tai suteikė laimės jos vaikams. Todėl, kad vaikams reikalinga mama, jos energija ir meilė, jos dėmesys. Kaip paaiškėjo vėliau – mama dėl savo pasirinkimo nepasigailėjo. Ir buvo iš tiesų laiminga savo šeimoje.
Todėl pati Elizabeth nusprendė būti tik kūrybos žmogumi ir vaikų neturi. Ar tai teisinga, ar ne – ne mums spręsti. Bet šis epizodas labai iškalbus. Jis apie tai, kaip džiaugiasi vaikai, kai mama pasirenka pirmiausia šeimą.

Ar tai reiškia, kad visos mamos turi sėdėti už keturių sienų? Visiškai ne. Kiekvienos moters gyvenime yra vietos kūrybai, labdarai ir tikrajam pašaukimui. Kai ji jau išsigydė savo traumas – kiek sugebėjo – ir grįžo prie prigimtinės Moteriškumo ir Meilės būsenos.
Ir tikrasis pašaukimas, kūryba į gyvenimą ateina visiškai kitaip. Būtinai ateina. Ateina savaime. Nesibelsdamas į duris ir neperspėdamas – tiesiog ateina. Ir ne tik neišsunkia jėgų – bet ir suteikia daug energijos. Jis nepasiglemžia visiškai mamos, o suteikia galimybę matyti ją laimingą. Jis niekada netrukdo šeimai. Jo netenka ilgai ieškoti. Jis ateina savaime – kai mūsų širdis atvira.

Tikrasis pašaukimas Moters gyvenimui suteikia dar daugiau Meilės. Todėl, kad ji užsiima Mylima veikla laisvu nuo svarbiausių reikalų metu. Mano ir mano daugelio draugių patirtis tai parodo akivaizdžiai.
Aš linkiu, kad jis jums ateitų – kartu su Meilės energija, kartu su visų užsisenėjusių traumų ir nuoskaudų išgyvenimu.

Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Camille Engel)

https://valyaeva.ru/zachem-na-samom-dele-rabotayut-zamuzhnie-zhenshhiny/

Kur ir kaip moteriai dirbti?

Šiuolaikiniame pasaulyje šis klausimas iškyla labai dažnai. Ar reikia moteriai dirbti, kur dirbti, kaip dirbti ir kuo dirbti?
Pagal Vedas moteris visai neturi dirbti. Keletą tūkstantmečių atgal – ir netgi prisiminus šimto metų senumo laikus – moteris užsiimdavo tik namais. Ji gimdė vaikus, juos auklėjo, tvarkė buitį, užsiimdavo rankdarbiais ir įkvėpdavo vyrą žygdarbiams. Dabartiniais laikais viskas pasikeitė. Dėl materialių pokyčių moteris negimdo tiek daug vaikų kaip anksčiau. Iš vienos pusės tai įtakoja pinigų, laiko ir sveikatos stygius. Namo taip paprastai nepasistatysi – jį reikia nusipirkti. O kad galėtum nusipirkti – reikia dirbti. Ir taip toliau.
Iš kitos pusės moteriškumo esmė ta, kad Dievas moteriai suteikė labai daug energijos, kad ji pratęstų žmonių giminę, kad turėtų jėgų auklėti vaikus ir bendrauti su vyru. Ir dabar, kai moterys gimdo mažai, didelė šios energijos dalis lieka nepanaudota.
Vienaip ar kitaip, šiuolaikiniame pasaulyje beveik kiekvienai moteriai iškyla savirealizacijos klausimas. Lieka didžiulis nepanaudotas potencialas, moteris nori realizuotis, bet nebežino kaip tai padaryti.

Kodėl anksčiau buvo kitaip?
Todėl, kad šeimos buvo gausios, augdavo daug vaikų, begalės rūpesčių, dideli ūkiai. Moteris būdavo ir vaikų darželio direktorė, ir auklėtoja, ir šeimininkė, ir virėja, ir mokytoja, ir pradinės mokyklos direktorė, ir vidurinės mokyklos direktorė, ir ūkvedė. Praktiškai ji turėjo labai daug pareigų, tad pojūčio, kad ji savęs nerealizuoja, nekildavo. Kad susitvarkytų su tokiu dideliu kolektyvu ir kurtų šeimos santykius, ji turėjo labai daug žinoti ir mokėti.
Be to, anksčiau šeimos gyveno ne atskirai, kaip dabar, o viename name. Jame gyveno vyro tėvai, žmonos tėvai, broliai, seserys, sūnėnai, seserėčios, močiutės, seneliai. Santykius tokiame kolektyve kurdavo moteris. Žodžiu, darbų namuose jai užtekdavo. Todėl nekildavo pojūčio, kad ji niekam nereikalinga veltėdė, lyg prisišliejusi prie kažko ir nieko neveikia.

Dabar viskas kitaip. Daugelis turi vieną vaiką, du arba gyvena visai be jų. Tokiose situacijose moterys (ypač, jei vaikai eina į vaikų darželį ar mokyklą) praktiškai neturi kur save realizuoti. Lieka daug nepanaudotos energijos, kuri buvo skirta vaikų auklėjimui ir santykių kūrimui. Moteris jaučiasi savęs nerealizavusi, jaučia, kad ji daug ką galėtų, daug ko moka ar galėtų mokėti, bet nieko nedaro. Tuomet moteris ir eina dirbti.

Nors, žinoma, moteris pradėda dirbti dar anksčiau – kai mama, močiutė sako „tu neturi būti priklausoma nuo šio draugo ir tu turi būti savarankiška“. Bet mes dabar gvildename situaciją, kai moteris jau suaugusi, ištekėjusi ir turi vaikų.
Moteris eina į darbą, ko pasekoje jai nebelieka jėgų ir galimybių atlikti savo moteriškų pareigų. Jei ji sėdi namuose, tai jaučiasi savęs nerealizavusi. Jei išeina į darbą -visai dienai su kelione į abi puses – ji jaučiasi visiškai išvarginta, nes po darbo dar bėga pasiimti vaikų iš darželio, greitai gamina vyrui vakarienę, tvarkosi namuose, lygina marškinius ir t.t.. Viena vertus, ji save realizuoja, antra vertus, energijos artimiesiems nebelieka. Ir kaip rasti tą balansą?

Išeitis yra.
Mūsų laikams yra viena išeitis, kurią pateikia daktaras Torsunovas. Jis kalba apie tai, kad jei moteris namuose viską suspėja, namuose viskas atlikta, visi laimingi, tai ji gali eiti dirbti. Priminsiu, kad dabar mes kalbame daugiausia apie ištekėjusias moteris. Bet yra tam tikrų sąlygų, kurių reiktų laikytis, kad viskas būtų harmoninga.

✿ Pageidautina, kad darbas būtų ne ilgesnis, nei 4 valandos per dieną. Todėl, kad jums dar reikia suspėti daug ką padaryti namuose ir geriausia tai padaryti be jokio skubėjimo. Ramiai grįžti iš darbo, iš širdies pagaminti vakarienę, niekur neskubant, atsipalaidavus pasiimti iš darželio vaiką, jei jis jį lanko. Ramiai padėti mokyklinukui paruošti pamokas. Tiesiog skirti laiko sau, pagulėti vonioje ir pasidaryti kaukes, procedūras, paskaityti, pamąstyti, pasvajoti.
Pats idealiausias variantas – kai jūsų darbas trunka ne ilgiau nei 4 valandas per dieną. Dar geriau, jei grafikas toks lankstus ir laisvas, kad jūs pati galite nuspręsti, kurias keturias ar penkias valandas jūs jam skirsite. Ar jums šiandien patogiau tai padaryti ryte, ar patogiau vakare ir pan.

✿ Moteriai darbas neturi būti pirmoje vietoje. Jei staiga jis taps prioritetu, šeimos gyvenimas nuo to stipriai nukentės. Todėl, jei jūs vis dėlto einate į darbą, tai supraskite, kad jis nėra svarbiausias jūsų gyvenime, o tik tam tikras jo papildymas. Ir jei kils darbinių ir asmeninių interesų konfliktas, tai jūs pasirinksite sprendimą šeimos naudai. Pavyzdžiui, jūsų viršininkas nuspręs jūsų darbo grafiką pakeisti į dešimties valandų darbo dieną, jūs lengvai atsisakysite. Todėl, kad šeima pirmoje vietoje.

✿ Svarbu, kad darbas būtų susijęs su bendravimu. Ir geriausia, jei tas bendravimas bus su kitomis moterimis, be to, artimomis jūsų sielai. Tai idealus variantas. Todėl daugeliui jaunų mamų dabar pati geriausia profesija – maitinimo krūtimi specialistė. Kai viena mamytė vaikšto į svečius pas kitas mamytes ir pasakoja apie tai, kaip sureguliuoti maitinimo krūtimi procesą. Kai kurios mamytės pačios siuva nešiokles kūdikiams ir jas parduoda. Iš tiesų, variantų gali būti labai daug, kad tik būtų noro.
Daugelis, tikriausiai, prisimenate tarybinius filmus, kur sekretorės visą darbo dieną vaikšto ir geria arbatą. Tai čia, tai ten. Tai viename skyriuje, tai kitame. Būtent taip moteris darbo vietoje ir kolektyve kuria atmosferą. Ir iš tiesų, tikrai moteriai moka pinigus būtent už tai. Tai yra ne už tai, kad ji popierius perkėlinėja iš vienos vietos į kitą, o už atmosferos kolektyve sukūrimą. Už tai jai galima atleisti labai daug ką. Jai net gali duoti pagalbininką, kuris dėlios jos popierėlius tuo metu, kai ji kurs atmosferą – t. y. įvairiuose kabinetuose gers arbatą.

✿ Ir tai svarbiausia, ką aš jums noriu pasakyti apie darbą, kurį turi dirbti moteris. Kaip sako daktaras Torsunovas, moteris turi dirbti ten, kur jai šiandiena patinka. Čia pagrindiniai žodžiai yra du – tai „šiandiena“ ir „patinka“. Kas yra „patinka“? Kuo mielesne veikla jūs užsiimate, tuo daugiau joje atskleidžiate savo vidinio pasaulio kūrybingumo, tuo ir jums geriau. Jei jūs tai darote su džiaugsmu, jums nereikia savęs kankinti ir prievartauti. Tai jums suteikia daugiau energijos ir galimybių.
Ir antras žodis – „šiandiena“. Tai apie prigimtinį moters permainingumą. Mes ne tokios kaip vyrai. Vyrai gali viename darbe dirbti 50 metų, užsiimti vienu ir tuo pačiu, ir būti tuo patenkinti. Jie gerins procesą, kels profesionalumą. Pavyzdžiui, mano uošvio darbo knygelėje yra tik vienas įrašas. Kai įsidarbino gamykloje prieš daug daug metų, taip visą gyvenimą joje ir atidirbo. Kilo karjeros laiptais, kilo profesionalumas. Buvo geriausias įmonės darbuotojas, „kabėjo“ garbės lentose. Veiklos sferos nekeitė, nes manė, kad jam to nereikia.

Moteriai kiek kitaip. Šiandiena jai gal patinka būti buhaltere, rytoj gal patiks būti manikiūro specialiste, poryt gal užsinorės tapti vaikų darželio auklėtoja ir taip toliau. Mes turime tokią savybę – nuotaikų, skonių, prioritetų kaitą.

Todėl labai dažnai nutinka taip, kad moteris, net jei pati pasirenka aukštąjį mokslą ir studijuoja keturis-penkis metus, prieš baigiant aiškiai supranta, kad nenori ten dirbti. Kad tame nėra prasmės, kad jai tai nepatinka ir pan. Aš ne apie tai, kad nereikia baigti aukštojo mokslo. Nors galiu pasakyti, kad dėl aukštojo mokslo išsilavinimo moteriai gyvenime atsiranda labai daug problemų. Tiesiog dėl to fakto, kad mes jį įgyjame. O jei įgyjame dar ir ne vieną, tai labai stipriai paveikia mūsų moterišką prigimtį. Bet apie tai kitą kartą.
Grįžkime prie darbo. Jei jūs šiandien norite būti juriste – būkite. Po metų panorėsite tapti pardavėja – mėginkite. Nesistenkite savęs priversti „atidirbti už diplomą“, „ už prarastus metus institute“. Juk tai gryniausia katorga.

Taigi, reziumuojame:
Koks turėtų būti darbas? Dar kartelį priminsiu, idealiausias darbas – tai užimtumas 4 valandas per dieną, laisvas grafikas, bendravimas su žmonėmis, moterimis. Kad būtų galimybė išgerti arbatos, pakalbėti.
Jei jūs šiuo metu turite darbą ir suprantate, kad jam šios charakteristikos netinka, jis jus išvargina, jūs dirbate tai, ko nemėgstate, darbas be išeiginių dienų ir trunka po dešimt valandų, tuomet jūs turite du variantus.
– Arba jūs nustojate tai daryti ir duodate laiko sau suvokti, ko jūs norėtumėte. Tokį režimą galite testuoti tik tada, jei turite tam galimybę ir jei jūsų vyras sutinka, kad jūs kurį laiką nedirbsite.
– Arba galite išmėginti antrą variantą – esamoje darbo vietoje pradėti elgtis kitaip. Iš pradžių, žinoma, visiems bus šokas, ypač, jei buvote ideali darbuotoja, kuri nuo skambučio iki skambučio viską darė, ką reikia. Ir staiga jūs prašote išleisti namo anksčiau, po to darbo metu nueinate į kitą skyrių pagerti arbatėlės. Į darbą atsinešate kažkokius pyragėlius ir pan. Greičiausiai daugelis bus nustebę ir kurį laiką susidursite su pasipriešinimu. Tačiau turiu tokių pavyzdžių, kai merginos sako:
„Anksčiau aš taip dirbdavau ir ardavau, bet niekam tai buvo ne motais. Santykiai buvo ne patys geriausi. O kai darbe pradėjau elgtis moteriškai, tai negana to, kad man sutrumpino darbo dieną ir valandų skaičių (aš susitariau), pakėlė atlyginimą, bet dar davė ir pagalbininkų tiems darbams, kurių aš atlikti nenoriu ir kurie man sunkūs.“
Štai ta didžioji moters galia. Moters energija reikalinga visur. Ji reikalinga ir namie, ir darbe.

Tarp kitko, dar vienas svarbus momentas.
Jūs turite suprasti, kad tas vyras, apie kurį jūs labai daug dienos bėgyje kasdien galvojate, gauna jūsų moterišką energiją. Jei jūs labai daug galvojate apie darbą, tai greičiausiai energija pripildote savo viršininką. Ir jam dėl to, greičiausiai, labai gerai. Jam tai labai padeda gyvenime.

Bet apskritai, geriausia šia energija papildyti savo vyrą. Ir jei jūs visą laiką darbe galvojate apie savo vyrą, tai labai ir net labai gerai. Tai dar viena pastabėlė temai, kur išeina jūsų energija. Apie ką jūs dažniausiai galvojate? Apie savo klientus, viršininką, kolegas, partnerius ar vis tik apie savo mylimą vyrą, mylimą žmogų?
Viskas, ką aš dabar darau – visi tiesioginiai kursai internetu, straipsniai – parengti pagal šią sistemą. Aš dirbu ne daugiau kaip 4 valandas per dieną, dažnai net mažiau. Juk aš turiu du mažus vaikus ir jiems reikalinga mama. Aš turiu vyrą, jam taip pat reikalinga žmona. Plius, yra buitis, namai, jaukumas.

Visą veiklos techninę dalį aš delegavau vyrui ir jis ją atlieka kur kas geriau, nei aš. Man tinklapių, serverių ir visokių pagalbų suderinimas – tamsus miškas. Vyras viską išsiaiškino, parodė man ir aš tik spaudinėju tuos mygtukus, kurie užrašyti ant popierėlio. Kaip tikra blondinė. Ir vyras didvyris, ir aš nesiverčiu per galvą.
Aš net negaliu savo veiklos pavadinti darbu, tai mano mėgiamas užsiėmimas. Ir toks mėgiamas užsiėmimas suteikia jėgų. Po kiekvieno seminaro jaučiuosi labai prisipildžiusi. Nepaisant to, kad kiekvienai grupei atiduodu labai daug energijos skaitydama, komentuodama, tiesiog klausydama ir pasakodama vistiek gaunu daugiau energijos tiesiog dėl to, kad aš užsiimu mėgiama veikla.
Ir jei man kada nors tai atsibos (tokios galimybės aš neneigiu, nes aš vis tik mergaitė ir man bet kuriuo metu viskas gali atsibosti), aš tiesiog nustosiu tai daryti. Užsiimsiu kažkuo kitu. Juk man svarbiausia – mano šeima ir aš nenoriu sustoti ties tokiu vaikų skaičiumi, kurį turiu, ko ir jums linkiu.

Olga Valiajeva (Vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Elina Elis)

https://valyaeva.ru/gde-zhenshhine-rabotat-i-kak/

Kodėl mes kenčiame?

Dvi draugės, prispaustos gyvenimo bėdų, nusprendė kreiptis į dvasinį Mokytoją, vienuolį, gyvenantį netoliese vienuolyne. Susiruošė moteriškės ir, išstovėjusios įlgą eilę, pagaliau pakliuvo pas vienuolį. Tas nurodė sėstis ir paprašė po vieną pasakoti savo bėdas. Pirmoji pasakojo ilgai ir jausmingai, su ašaromis. Antroji taip pat. Mokytojas tik linkčiojo supratingai galvą ir vis tarsteldavo: „ –Taip, mieloji, tu teisi”, – ir vienai ir kitai.
Moterys suglumo: „– Kaip? Jei mes teisios, tai kodėl tada tiek negandų mūsų gyvenime ir mes taip kenčiame?”
Vienuolis kiek patylėjo ir paaiškino: – “Suprantat, mielos moterys, jūs iš tiesų esat teisios. Jūsų vietoje, su jūsų patirtimi, mintimis, emocijomis ir išgyvenimais aš pasielgčiau lygiai taip pat”. Čia moterys visai neteko žado: „–Kaip? Tu? Paaiškink, Mokytojau”.

Vienuolis paaiškino: „– Kai nevaldote savo minčių, neanalizuojate įvykių, nesuprantate priežasties – pasekmės dėsnio ir neturite ryšio su savo tikruoju „aš”, gyvenimas tampa nevaldomu chaosu. Tuomet jūs tik reaguojate į įvykius, nesuvokdamos, kad juos jūs sukūrėte pačios. Nė vienas žmogus nesielgia sąmoningai piktybiškai – jis tik reaguoja, ginasi, išlieja susikaupusį pyktį.
Tam, kad suprastumėte gyvenimo dėsnius, turite stebėti gyvenimą ir mokytis. O jei mokotės ir taikote savo žinias gyvenime, jis keičiasi. Iš bejėgių aukų tampate savo gyvenimo valdytojomis, nes puikiai suprantate, koks veiksmas kokias atneša pasekmes. Pasekmė keičiasi, jei keičiate priežastį. Tuomet elgiatės sąmoningai ir gyvenimas įgauna aiškią valdymo ir veiksmų pasekmių matymo liniją.
Taigi, mielosios, tuomet nereikia nei patarėjų, nei aiškiaregių, nei nuolatinių Mokytojo patarimų. Valdote savo gyvenimą pačios ir pačios kuriate jo aplinkybes ir esate atsakingos už savo gyvenimo įvykius. Negi tuomet kils mintis kurti kažką blogo?”

Apsidžiaugė moterys, dėkojo Mokytojui. Pasirodo, viskas taip paprasta. Paklausė, kaip galėtų atsidėkoti už tokią neįnojamą dovaną – patarimą.

„Gal jums nuskambės keistai – atsakė Mokytojas, – bet didžiausia dovana man, kai žmogus daugiau pas mane nebeateina. Tuomet suprantu, kad jis arba sąmoningai kuria savo gyvenimą, arba pasirinko klaidų kelią. Pirmasis – lengvas ir malonus, antrasis – sunkus ir varginantis, bet abu jie veda į vieną – į žmogaus tobulumą. Kol žmogus vaikšto pas mane, jis tikisi, kad kažkas kitas išspręs jo problemas…”

(iliustracija – Alvydas Venslauskas)

Nesistenkite, o būkite!

Nereikia stengtis būti idealia. Nereikia stengtis sukurti idealius santykius.
STENGTIS – tai prievarta, įtampa, nerimas. Tai nepasitenkinimas dėl rezultato. Ypatingai neskubėkite STENGTIS keisti save. Gyvenimas – tai procesas, veikite tai, kas jums yra priimtina, nuo ko jaučiate palengvėjimą ir malonumą, nes niekam nesate skolinga, nėra jokių terminų ir užbrėžtų tikslų.

NESISTENKITE būti visiems gera ir taisyklinga, atitikti kažkieno reikalavimus – tai netikra, tai savęs apgaudinėjimas, to nereikia niekam, tai energijos tėkmės užblokavimas.

Aš gal kiek atversiu žinių skrynią, tačiau nenugyvensiu jūsų gyvenimo už jus. Todėl jauskite savo kūną, išgirskite savo širdies balsą – kas jums tinka, o kas šiuo metu yra neįprasta, nesuvokiama ir sukelia įtampą.
Jauskite savo emocijas ir savo norus. Ne tuos, kurie brukami iš šalies – sociumo, žiniasklaidos ar mados, nes jie svetimi.

Jūs nesate kitas žmogus, jūs esate JŪS. Tiesiog būkite savimi. Būkite įdomi ir spalvinga sau, laisva, emocionali, užsidegusi ir pripildyta. Ne dėl kitų, o dėl savęs. Ieškokite savo kelio, gyvenkite savo gyvenimą, bandykite, klyskite, įgaukite patirties, tapkite išmintinga sau. Ne man, ne savo vyrui, ne savo vaikams ir tuo labiau ne svetimiems žmonėms.

Pasauliui reikia jūsų gyvybingų, tikrų, natūralių emocijų ir jausmų. Būkite visokia – ir liūdna, ir linksma, leiskite sau bijoti ir pykti. Visa tai reiškia, kad ESATE, kad gyvenate, kad energija juda.
Gyvenkite ir jauskite dabar. Pažinkite, įsimylėkite, gerbkite SAVE, rūpinkitės savimi. Tik tada nereikės dėl nieko stengtis. Ir nereikės prievartauti kitų, kad jie stengtųsi dėl jūsų.

Su meile, Natalja Balinskaja (iliustracija – Vladimir Kush)

Moters balsas – kaip kalbame ir ką kalbame

Pakalbėkime apie dar vieną mūsų įvaizdžio sudedamąją dalį – pie mūsų balsą ir kalbą. Juk šis elementas ne mažiau svarbus už išorę. Iš pradžių mus pasitiks „pagal rūbą“. Pamatę jus su sijonu ar suknele, su aksesuarais aplinkiniai identifikuos jus kaip moterį. Tačiau jeigu pirmas žodis, kurį jūs ištarsite, bus keiksmažodis, ištartas grubiu balsu – žmonės suabejos. Ar tikrai prieš juos moteris?

Tai susideda iš dviejų dalių:
– Ką mes sakome?
– Ir kaip mes tai sakome?
Pradėsime nuo žodžių, kurios mes sakome.

Kas padaro moters kalbą nemalonią ir atstumiančią?

* Keiksmažodžiai ir necenzūriniai žodžiai. Mūsų kalbos švara nemažiau svarbi negu drabužių švara. Todėl, kad bet kuris plūstamas žodis teršia. Jeigu jūs stebėsite savo pojūčius po to, kai ištarėte keiksmažodį, tai pajusite tą subtilų purvą, kurį iškarto norisi nuplauti.
* Kritika, smerkimas ir ginčai. Jie tikrai atneša su savimi nematomą purvą. Pabandykite nors keletą dienų praleisti be jų – jūs pastebėsite skirtumą.
* Sudėtingos frazės ir protingi žodžiai. Tai gražiai skamba tik iš vyrų lūpų. Moteriai tai suteikia „labai protingos ir sudėtingos“ statusą.
* Didelis žodžių srautas. Žmonės labai pavargsta nuo tų, kurie visą laiką kalba. Į temą ir ne į temą. Supraskite, kad pokalbiai atima labai daug energijos. Neblogai būtų nors dalį šitos energijos nukreipti veiksmams. Tai nereiškia, kad visą laiką reikia tylėti. Juk moteris, kalbėdama, išgyvena emocijas. Venkite tuščiažodžiavimo ir pokalbių apie nieką, tuščių ginčų ir aptarinėjimų.
* Greitakalbistė. Kalbos tempas parodo jūsų stresinę būseną. Kuo jis greitesnis, tuo stipriau esate paveikta streso. Tai nereiškia, kad reikia tapti panašiai į estus ar suomius, bet kalbėti nors du kart lėčiau. Žmonės geriau jus supras ir jūs pati nusiraminsite.

Nuo ko moters kalba tampa maloni:

* Malonus žodžiai kitų žmonių atžvilgiu. Kai moteris dažnai dėkoja ir sako žmonėms malonius žodžius – jos balsas liejasi upe. Išminčiai sako, kad moters balsas ir tai, kiek gerų žodžių ji sako – tai jos švarumo kriterijus.
* Gražių dvasinių kūrinių dainavimas. Visose tradicinėse kultūrose, kur įprasta giedoti dvasines giesmes, moterų balsai sužavi.
* Paprastos frazės – supratimo šaltinis. Kuo geriau jus supranta, tuo maloniau su jumis bendrauti. Mažų mažiausia, nesijauti idiotu, nesuprantančiu kokio nors žodžio.
* Rami kalba – tai jūsų žingsnis vidinės ramybės link. Net jeigu dabar tos ramybės nėra, jeigu šiuo metu daug streso – pradėkite nuo kalbos tempo. Pastebėsite, kaip viskas pradės keistis.
* Bendravimo saikumas. Kaip aš jau sakiau – venkite pokalbių apie nieką. Tai lengviausias būdas netekti energijos.

Ką daryti, kad turėtume malonų balsą?

  1. 1. Atsikratykite žalingų įpročių. Rūkymas, alkoholio vartojimas, keikimasis – blogai veikia jūsų balsą. Tolesnis darbas netenka prasmės, jeigu jūs dar rūkote. Tikiuosi, kad tai ne apie mano skaitytojas.
    Kvėpuokite pilvu. Ne plaučiais, o pilvu. Būtent toks kvėpavimas suteiks jums ir reikiamą kalbos tempą, ir reikiamą balso tembrą.
    3. Kalbėkite iškvėpimo metu. Treniruokitės namie, kad nešokiruotumėte iškarto aplinkinių.
    4. Kalbėkite pilvu, o ne gerkle. Tai lengva patikrinti. Jeigu po pokalbio jaučiate balso stygų skausmą, reiškia, kad kalbėjote būtent jomis. Optimaliausias variantas – kai jūsų gerklė atpalaiduota, o garsas eina iš pilvo ertmės.
    5. Mokykitės kalbėti lėčiau. Nuo to ir jūsų mintys susitvarkys, ir gyvenimo tempas sulėtės, ir stresas nustos kankinęs.
    6. Mokykitės kalbėti mažiau. Neužčiaupiant sau burnos, nesulaikant savęs labai smarkiai. Tačiau tose situacijose, kur reikia patylėti, geriau – tylėkite. Besišypsodamos.
    7. Sakykite žmonėms daugiau malonių žodžių. Tai labai puikus receptas, jūs pati pastebėsite. Balsas susiderina su komplimentų vibracijoms – ir pradeda lietis upe.
    8. Galite aplankyti keletą vokalo pamokų, arba galite tiesiog daugiau dainuoti gražias, melodingas dainas. Dar geriau – dvasines (maldas, mantras, giesmes). Tai išvalys jūsų balsą subtiliajame lygmenyje.
    9. Balso vystymui sukurta labai daug pratimų, bet dauguma jų susiję su atsipalaidavimu. Kūno atpalaidavimu, balso stygų, pilvo. Tad pradėkite būtent nuo to. Masažas, šiltos vonios, joga, gimnastika. Būdų atsipalaiduoti yra labai daug.

Ir po kurio laiko jūs išgirsite komplimentus savo balsui. Jūs išgirsite, kad su jumis malonu bendrauti. Ir jums pačiai bus labai malonu išgirsti savo balsą kuriame nors įraše.

Olga Valiajeva (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Oleg Chubakov)
http://www.valyaeva.ru/zhenskij-golos-chto-govorim-i-kak-govorim/

Moteriškas receptas pagerinti savo karmą

Vienaip ar kitaip viskas keičiasi tik į gerą. Tiesiog kartais tie geri pokyčiai eina vingiuotu keliu, įveikia daug nemalonių kliūčių, užsigrūdina sunkiuose išbandymuose.

Galima gyventi ramiai, kaip visi, pagal savo karmą, pagal savo likimą, pagal iš anksto surašytą scenarijų, kurį paveldėjai iš ankstesnių įsikūnijimų, iš tėvų ir protėvių. Tiesiog panaudoti, „pravalgyti“ tai, ką „užsidirbai“. Kaip dauguma. Su pavydu, nuoskaudomis ir nesuvokimu „už ką man šitie sunkumai, nelaimės, nepriteklius, ligos…“.

O galima nugyventi SAVO asmeninį gyvenimą. Parašyti naują scenarijų. Ne išnaudoti tiek, kiek skirta, o sutaisyti, pagerinti, pagausinti. Pagražinti savo spalvomis ir skoniais. Kaip? Sąmoningai viską keisti, nelaukiant, kada „netikėtai užgrius“. Keisti pačiai savo gyvenimą, o ne tikėtis, reikalauti ir kaltinti kitus.

Kaip tai darote jūs? Kaip keičiate ir gerinate savo gyvenimą?

*Daug studijuojate? Siekiate karjeros?
Norite būti savarankiška, nepriklausoma, pareiginga, atsakinga, protinga, drąsi?
Vienu žodžiu, tapsite darbščiu “vyru”, ir bus jums laimė. 🙂

*Gal demonstruojate savo seksualumą? Juk esate moteris! Todėl keičiate savo išvaizdą, paklūstate mados tendencijoms, nes norite būti seksuali – juk visur sakoma, kad tik tada tapsite sėkminga, turtinga ir laiminga?

*O gal einate dvasingumo keliu – medituojate, meldžiatės, susitaikote su visais gyvenimo sunkumais, kontroliuojate ir niekam nerodote savo blogų emocijų? Norite būti visiems maloni ir paslaugi?

Jeigu tokios nuostatos jums yra artimos, nuliūdinsiu. Niekada netapsite turtingesne, gražesne, laimingesne, jeigu daug dirbsite, su visais kovosite, prieš visus laimėsite. Noras pasipuikuoti, kakžką įrodyti, kažkam pasitarnauti, arba pakentėti, deja, nepagerins jūsų gyvenimo, likimo ir karmos. Nebent nusivarysite ir jus nurašys, nes tik to galime tikėtis. Na gal tada suvoksite, kad reikia pasukti į kitą pusę. 😉

Gal šiais laikais tai sunkiai suvokiama, tačiau mūsų (moterų) veiksmingiausiai keičiantis gyvenimą išbandymas – tai geri ir darnūs SANTYKIAI.

*Moters išsilavinimas – gyventi su dėkingumu tėvams už savo gimimo faktą.
*Moters karjera – priimti ir gerbti savo išrinktąjį vyrą.
*Moters savirealizacija – pamilti ir nepaklusnius vaikus, ir nepatogius giminaičius.
*Moters grožis – tai jos vidinės savybės, o ne makiažas ir apranga.

Geri, nuoširdūs santykiai su vyru, vaikais, tėvais, anyta ar draugėmis yra svarbesni net už pašaukimo ir savirealizacijos paieškas. Sunku suvokti? Pasiekti dar sunkiau? O kam dabar lengva? 🙂

Tik iš pradžių sukurkite darnius santykius su SAVIMI:
*Išmoksite gerbti save – atsiras pagarba kitiems.
*Išmoksite suvokti tikrus savo norus – išmoksite atsižvelgti ir į kitų.
*Laisvai skleisite savo emocijas – geriau suprasite kitus.
*Sugebėsite išsakyti prašymus – sugebėsite išgirsti ir padėti kitiems.
*Vertinsite savo moteriškas savybes – vertinsite jas kitose moteryse.
*Nustosite perdarinėti save pagal visuomenės standartus – priimsite kitų žmonių kitoniškumą.

Bonusus savo karmai uždirbi tada, kai sugebi kurti darnius santykius, o ne kai auklėji, pamokslauji ir tobulini savo artimus. Todėl nereikia niekam nieko, jūsų manymu, gero DARYTI – patarnauti, gailėti, arba stengtis, arba įrodinėti. Paleiskite visas pretenzijas ir leiskite tokiam netobulam pasauliui egzistuoti. Tapsite lengva ir laisva, kas stebuklingai leidžia ištrūkti iš karmos spąstų, nes atsipalaidavimas leidžia savo vidumi visus priimti ir mylėti.

Dėkinga ir mylinti moteris niekada nebus vieniša, palikta, pamiršta. Atvirkščiai! Visi norės pasišildyti jos mylinčios širdies spinduliuose, rūpintis ja ir globoti. Nes ji pati visais rūpinsis su meile, visus maitins su meile, apkabins su meile, su visais kalbės su meile, įkvėps tikėjimu ir pagarba.

Ir visada bus įdomi, sveika, kūrybinga, turtinga ir klestinti. Juk sveikata, turtai, pinigai, klestėjimo, gausumo, kūrybiškumo energijos irgi apsigyvena ten, kur daug meilės ir šilumos. 🙂

Su meile, Natalja Balinskaja  (iliustracija – Inna Tsuhakina)

 

 

 

Ar esate kupinos neigiamų emocijų?

Internete aptinku labai daug straipsnių apie neigiamų emocijų paleidimą. Neigiamos emocijos turi teisę egzistuoti, tai galingas energijos srautas, skirtas gynybai, išgyvenimui pavojingose situacijose. Tačiau, kai man sako, kad reikia labai daug tvarkytis, kad prisikaupė daug negatyvumo ir nuoskaudų, kyla noras pasiteirauti – kas gi taip jums prišiukšlino? Iš kur tiek daug neigiamų emocijų pas jus atsirado? Jūs jas kolekcionuojate? Sandėliuojate? Prekiaujate jomis? Dalinate visiems nemokamai, niekam neprašant?

 

Ar žinote, jeigu jas jaučiame dažnai arba nuolatos, organizmas jaučiasi nuolatiniame pavojuje – atsiranda raumenų blokai, sąstingis, sutrinka kraujo, limfos, energijos ir…emocijų apytaka. JŪSŲ gyvybinė energija išeikvojama labai greitai, todėl gyventi minuse labai pavojinga jums pačioms. Todėl labai svarbu paleisti sustingusias emocijas, atpalaiduoti kūną, išsivalyti savo širdį nuo pykčio, sielvarto, nuoskaudų, baimių. Kitaip negalėsite jausti ir teigiamų emocijų, nes neturėsite tam jėgų.

Pagalvokite, jūs kažką norite nuveikti, turite daug norų, kurių išsipildymui reikia jūsų energijos, o jūs ją ketinate išeikvoti kažkokiems pykčiams, barniams, pretenzijoms? Gal geriau taupykite ir jėgas, ir laiką. Ir kitą kartą, kai ruošitės įsižeisti, pasiteiraukite savo kūno, ar jam tai bus naudinga? Ar patiks?

Pagalvokite, kaip visai nešiukšlinti. Kaip gyventi ir nekaupti neigiamų emocijų ir neeikvoti veltui savo energijos:
• Sąmoningai nutraukite veiklas, kur jūsų energija eikvojama veltui, ką darote per prievartą, be malonumo, ar kitų paprašyta.
• Susilėtinkite, neskubėkite ir nekaupkite įtampos.
• Pyktis, nuoskaudos atsiranda tada, kai jūsų norai nesutampa su kitų gyvų būtybių norais. Supraskite, kad tai normalu ir natūralu, jie ir neprivalo sutapti, todėl ir nėra priežasties reikšti pretenzijas ir pyktį.

  • Praneškite kitiems apie savo poreikius, pageidavimus, norus. Kai kiti žinos kas jums nemalonu, o kas – džiugina, jiems bus paprasčiau su jumis gyventi. 🙂
    • Judėkite ir vystykitės. Pokyčiai neišvengiami. Nenoras keistis – irgi energijos sąstingis.

Pasipriešinimas naujovėms, nepasitenkinimas aplinka, esama situacija, kitų žmonių elgesiu – visa tai pretenzijos pasauliui, kuris, pasirodo, neatitinka jūsų sugalvoto vaizdo ir lukesčių. Tai reiškia, kad visas pasaulis jums skolingas, o jūs pačios esate valkatos, kurioms nuolat visko trūksta…
Iš tikrųjų skolingais visus laikome tik todėl, kad pakankamai savęs nemylime, nesirūpiname, netausojame. Patys sau nieko nesuteikiame, o reikalaujame iš kitų, kad jie mums viską suteiktų – meilę, dėmėsį, energiją.

 

Todėl nepatariu pradėti santykius su vyru, rūpintis kitais prieš tai neprikaupus užtektinai meilės ir energijos. Kitaip su kitais dalinsitės tik tuo, ką turite prikaupę šiandien – nusiskundimais ir verkšlenimais. Kaip manote, ar jie turi paklausą? Tai kodėl vėliau stebitės kad jūsų negerbia ir nemyli?

Kaupkite  džiaugsmą ir meilę, po to dalinkite kitiems, pamatysite, koks mylintis ir nuostabus pasaulis jus supa. Teigiamos, malonios emocijos suteikia daug energijos, pakrauna:
• Sąmoningai darykite tai, kas jums malonu, kas džiugina, nuo ko kyla nuotaika.
• Fokusuokite savo dėmėsį į pozityvius dalykus, kiekvienoje situacijoje galima įžvelgti pamoką, užduotį, stebuklą. Pažaiskite „džiaugsmo žaidimą“, kaip Eleonoros H. Porter knygos herojė Poliana.
• Kaupkite kalnus džiaugsmo, dėkingumo, pagarbos, švelnumo. Būkite kupinos teigiamų emocijų! Gyvenimas nuostabus!

Su meile, Natalja Balinskaja (iliustracija – Pavel Mitkov)

Mantra įsižeidusioms

Įsižeidėte? Tuomet atsispausdinkite šį tekstą, prieikite prie veidrodžio ir garsiai skaitykite! Ir išraiškingai!!!

– Aš tokia svarbi kalakutė, kad negaliu sau leisti, kad kas nors su manimi elgtųsi kaip liepia jo prigimtis, jei ji man nepatinka. Aš tokia svarbi kalakutė, kad jei kas nors pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš jį nubausiu savo įsižeidimu. O, tegul mato, kaip tai svarbu – mano nuoskauda, tegul jis gauna ją kaip bausmę už savo „nusižengimą“.
Juk aš labai, labai svarbi kalakutė!

– Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš tiek nevertinu savo gyvenimo, kad man negaila eikvoti jo neįkainojamo laiko nuoskaudai. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo, aš geriau atiduosiu šią minutę nuoskaudai. Ir man vis tiek, kad šios dažnos minutės suguls į valandas, valandos – į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti savo gyvenimo metų įsiskaudinus – juk aš nevertinu savo gyvenimo.

– Aš nemoku matyti savęs iš šalies. Aš taip nemoku pažvelgti į save iš šalies, kad niekada nematau savo surauktų antakių, papūstų lūpų, savo sielvartaujančio vaizdo. Aš niekada nematau, kokia aš juokinga šioje būsenoje ir niekada nepasijuoksiu iš jo ir savo kvailysčių. Niekada. Juk aš nemoku pažvelgti į save iš šalies.

– Aš labai pažeidžiama. Aš tokia pažeidžiama, kad aš priversta saugoti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu į kiekvieną, kas tik ją užkliudė. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos lentelę „Atsargiai, piktas šuo“ ir tegul tik pamėgina jos kas nors nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis, ir man nusispjauti, kad per jas mano pažeidžiamumas ne toks vertingas.

– Aš labai priklausoma nuo kitų. Aš tokia priklausoma nuo kitų, kad nepraleisiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno judesio. Aš seksiu kitus nuolatos, aš vertinsiu kiekvieną jų poelgį mano atžvilgiu ir jei nuspręsiu, kad tai neteisinga, tai aš parodysiu, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie šalia ir aplink, privalo pabrėžti mano privalumus, turi išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jie pasielgs kitaip. Aš įsižeisiu, kad paslėpčiau, kaip stipriai aš nuo jų, nuo kitų priklausau.

– Aš – kitų vergė. Aš kitų žmonių žodžių ir poelgių vergė. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savijauta. Ne aš – jie – atsakingi už tai, kas vyksta su manimi. Ne aš – jie – privalo kažką daryti, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku tapti marionete – juk aš – kitų vergė.

Aš išpūsiu iš musės dramblį. Aš paimsiu šią pusgyvę svetimų kurptą musę ir sureaguosiu į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu dienoraštyje, koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšiškai su manimi pasielgė. Aš nepasakosiu draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu tam, kaip stipriai mane užgavo. Man teks musei įpūsti tiek savo ir svetimų jėgų, kad ji taptų drambliu. Juk nuo musės lengva išsisukti ar net jos nepastebėti, o dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.

– Aš vargšė, aš tokia vargšė, kad net negaliu rasti savyje lašelio kilnumo – kad atleisčiau, lašelio saviironijos – kad pasijuokčiau, lašelio dosnumo – kad nepastebėčiau, lašelio išminties – kad neužkibčiau, lašelio meilės – kad priimčiau. Aš paprasčiausiai neturiu šių lašelių, juk aš labai, labai ribota ir skurdi.

– Aš labai nelaiminga. Aš tokia nelaiminga, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užkliudo mano nelaimę. Juk aš labai svarbi kalakutė, bet nevertinu savo gyvenimo, aš nemoku žvelgti į save iš šalies ir mėgstu išpūsti iš musių dramblius, aš labai pažeidžiama, priklausoma nuo kitų nuomonės ir iš esmės vargšė. Neskriauskite manęs, geriau pasigailėkite. Todėl, kad aš labai nelaiminga.

Ar dar norite žaisti įsižeidimą?

Ošo (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Anna Silivonchik)

Prabusti ir skleisti Meilę

Siela jaučia stiprų potraukį Meilei, mes jaučiamės laimingi tik nuo Meilės jausmo. Kartais intuicija pasakinėja, kur jos ieškoti, kartais girdime išmintingus žodžius, kurie nurodo kelią, kartais sutinkame mokytojus… Tačiau dažniausiai nekreipiame dėmesio, negirdime, nesuvokiame apie ką jie kalba. Dar kietai miegame materialiame pasaulyje ir sapnuojame, kad laimės jausmą gali suteikti ne būtinai Meilė, tai gali būti kiti žmonės, arba daiktai, arba potyriai. Ir patiklus protas pradeda medžioklę – susituokiame, kad vyras (žmona) mylėtų; vaikus auklėjame – kad neštų laimę; dirbame, kad gautume pinigų, nes sakoma, kad be jų tikrai laimingi nebūsime.

O jeigu šitie šaltiniai nedžiugina – keikiame juos, smerkiame, keičiame, tobuliname – vis ieškome dieviškos energijos materialiame pasaulyje. Ten, kur jos nėra…
Todėl įsižeidžiame, jaučiame skausmą nuo apgavystės, nusivylimą, ieškome kitų sutuoktinių, kurie mylės taisyklingai. Iš tikrųjų, jūsų niekas neapgavo, tiesiog kiti irgi mano taip pat, irgi reikalauja Meilės iš jūsų, irgi įsižeidžia ir nusivilia jumis, jeigu nesugebate juos mylėti taip, kaip jiems norisi.

Ar žinote, kad esate ne tik verta meilės, bet ir jūsų misija, pašaukimas, paskirtis skleisti ją į pasaulį? O jūs reikalaujate jos iš kitų… Ar neatrodo, kad esate sugedęs prietaisas…?
Tačiau galiu nudžiuginti – tikrai pataisomas! Ir, kas dar smagiau, pradėti veikti teisingai galite nemokamai ir pati. Tiesiog nustokite vaikytis materialių vertybių ir susitelkite į SAVE. Nes visos milijonų vertos vertybės jau yra jumyse. Pagal gimimo faktą. Tiesiog Meilė nėra pigi ir lengvai prieinama. Meilė užrakinta, kaip pasakose – tamsiame kambaryje viršutiniame bokšto aukšte, už daugelio durų ir užraktų. Ją aptiksite tik įveikus daug kliūčių – netekčių, ligų, pralaimėjimų, nuoskaudų, … (įrašykite savo patyrimus). Tik tai, kas skausminga, atveria duris į tą belangę, kurioje įkalinta Meilė.

Ji gyvena kiekviename iš mūsų, tik ne kiekvienas sugeba ją aptikti ir išlaisvinti. Ją įkalino baimės, kaltės, sielvartas, neapykanta, nuoskaudos… (įrašykite savo patyrimus).

Tam, kad suvoktumėte, kad esate Meilės nešėjas / turėtojas / skleidėjas, reikia PRABUSTI.

Pradžiai pažinti SAVE, stebėti SAVE, išnagrinėti SAVE – savo norus, jausmus, emocijas.
PRABUSTI – atsikratyti visų baimių, nuoskaudų, pykčio, kaltės jausmo. Kai tik nustosite bėgti nuo jų, sustosite, pažvelgsite jiems į akis, susipažinsite, pripažinsite jų egzistavimą, leisite išgyventi – ir bijoti, ir verkti, ir garsiai, smarkiai pykti – pagaliau išleisti visą tai į laisvę, išgyventi, atleisite kitiems jų netobulumus.

Suvoksite, kad kiti tokie pat meilės ieškotojai, kaip ir jūs. Kad jų nesugebėjimas mylėti jus tokią, kokia esate nepriklauso nuo jūsų, tiesiog jie irgi manė, kas gaus Meilę iš jūsų. Jie irgi gyvena tamsoje, kaip ir jūs, nes jų Meilė taip pat įkalinta belangėje.

PRABUSTI padeda „žadintuvas“. Kiekvienam jis skamba savaip – kas suserga, kas išsiskiria, kas bankrutuoja, kas neapkenčia „aukos“ gyvenimo. Kiekvienam savo krizės, problemos, egzaminai. Materialus pasaulis užmigdo taip smarkiai, kad be skausmo neįmanoma išsivaduoti iš jo pinklių.

Prabudusi padėkosite “žadintuvui” už pamokas ir atsisveikinsite visiems laikams. Tai, kas anksčiau skaudino, liks praeitame gyvenime – pamiršta, menka, juokinga. Neįmanoma įskaudinti tų, kas sveikas – kai nėra žaizdų, druska nebaisi.

Ir, kai tapsite sveika, tik tada Meilė išeis į laisvę. Pagaliau.

Jūs liksite ta pati, dirbsite ir gyvensite ten pat ir su tais pačiais žmonėmis, tačiau pajusite, kad nereikia nieko iš jų tikėtis ir reikalauti. Kad galima nustoti visus kontroliuoti, už visus atsakyti ir nerimauti. Pagaliau palengvės, kaip akmuo nuo kaklo ir… į viršų!!! Pagaliau gryno oro gurkšnis!!!
Pagaliau daug energijos. Pagaliau prabundi su noru kažką prigalvoti, prikurti, nuveikti. Su noru kažką pakeisti. Suvoki, kad esi visko pilna, kad niekur nieko nereikia ieškoti ar reikalauti.

Stebuklai tikrai vyks:

*Žmonės taps dėmesingi ir mieli – ir vyras užsinorės kuo nors jus nudžiuginti, ir anyta nustos pamokslauti, ir statybininkai už lango džiugins savo darbo rezultatais, ir aplenkiantiems vairuotojams norėsis šypsotis ir duoti kelią. Ir lojantis kaimynų šuo taps draugu. Ir didžiulės balos kieme primins vaikystę. Ir taip su kiekviena akimirka pajusite vis daugiau džiaugsmo.

*Iš prašančios ir reikalaujančios vargšės pavirsite į dosnią turtingą rėmėją.
*Iš trokštančios sukelti pavydą į ramią ir patenkintą savimi.
*Iš pavydžios į sakančią nuoširdžius komplimentus.
*Iš piktos ir pavargusios bobšės į lengvą, pilną energijos, gražią moterį.

Pati. Savarankiškai. Be vyrų ir daiktų pagalbos.

Pajusite, kad ta stebukladare, kuria esate, reikia rūpintis – laiku guldyti miegoti, sveikai maitinti ir mankštinti, rinkti kokybišką maistą jos protui, gražiai puošti, įsiklausyti į jos norus. Nes niekas kitas neprivalo to daryti, jeigu to nedarote jūs.

Nenuleiskite rankų. Padėkokite gyvenimo užduotims. Ieškokite žinių ir žmonių, kurie jau prabudo, jie įkvėps jus ir kartu bus drąsiau. Tačiau išlaisvinti savo Meilę turėsite pačios ir tai tikrai nuostabūs patyrimai, kuriais galėsite užkrėsti ir kitus.

Niekada nebarkite ir nekaltinkite savęs už praeitį

Nereikia samprotauti „jeigu būčiau…, jeigu būtų … tada…“ Ir nesigailėkite dėl priimtų sprendimų. Juk visada pasirenkate tai, kas tuo momentu atrodo geriau / palankiau / įmanoma / kas daro jus laimingais. Analizuoti įvykius po to, kai jie įvyko tikrai lengviau, negu numatyti kuria linkme jie pasisuks, ar kokias pasekmes turės. Todėl neeikvokite savo energijos praeičiai, neverta virškinti to, kas turi būti pašalinta 🙂 Jeigu kažkas įvyko ne taip, kaip tikėjotės, tiesiog darykite išvadas ir dėkokite už pamokas ir patirtį. O savo gyvybinę energiją panaudokite dabarčiai – mėgaukitės akimirka, mylėkite, kurkite, džiaukitės gyvenimu!

Padėkokite tam, kas jus skaudina

  • Jis parodo, ką jums reikia savyje gydyti, prie ko esate prisirišusi, kokio elgesio laukiate iš kitų, kokiose iliuzijose gyvenate.
  • Kodėl kiti elgiasi su jumis nepagarbiai? Todėl, kad pritraukiate tokį elgesį ir jie negali kitaip, nes esate „auka“, manote, kad jūsų gyvenimas priklauso nuo jų. O jie nenori gyventi už jus ir priešinasi.
  • Skaudinantis išbando jūsų kantrybę – kiek ilgai galėsite aukoti savo jausmus vardan svetimos nuomonės, svetimų norų.
    Jeigu jaučiate, kad gyventi „aukos“ būsenoje nėra smagu – užpykite pagaliau ir darykite ką nors: kelkite save, ieškokite atsakymų kaip vystytis, kaip tapti pilnaverte, kaip išmokti apginti savo interesus, pasakyti „Ne“ svetimiems norams. Visą tai reikės padaryti pačiai, savarankiškai. Pradžiai – atsikratyti nuoskaudų.

Nuoskauda – tai laiku neišsakytas pyktis dėl jūsų ribų / sienų neleistino kirtimo. Pasietas jūsų širdyje jis sudygsta kaip piktžolė ir užima meilės ir džiaugsmo vietą.

Kodėl neišsakote?

  1. Nemokate jo išsakyti taip, kad kiti tai suvoktų. Nemokate pasakyti apie savo jausmus, nes iš karto kaltinate kitą.
  2. Bijote pasakyti apie savo norą, nes bijote pasirodyti negera, nes NEGERŲ NIEKAS NEMYLI. Taip galvojate?
  3. Bijote likti be Meilės, nes nežinote, kad Meilė jau yra jumyse, nemokate pati jos sau suteikti.
  4. Taisote kitą, kad jis teiktų jums Meilę „taisyklingai“, kaip jums to reikia. Jeigu jis nesitaiso, nesupranta jūsų užuominų, PYKSTATE.
  5. Užpykus pareiškiate jam pretenzijas, garsiai ir su kaltinimais.
  6. Jeigu norite būti gera (mylima), o pyktis niekur nedingo, jis tampa nuoskauda, atvira žaizda JŪSŲ širdyje. Nuoskauda jus nuodija, ji užima širdyje gigabaitus vietos, eikvoja kilovatus brangios energijos, kurią galėtumėte išnaudoti švytėjimui, žydėjimui, klestėjimui, sveikatai, laimei ir džiaugsmui.

Ką daryti? Išsakyti! Be kaltinimų ir pretenzijų.
Pati turite spręsti – ar leisti sau jausti skausmą, ar prabilti – kad jums nemalonu, kad jaučiatės blogai, kad nenorite to girdėti savo atžvilgiu.
Sakykite viską, kalbėkite apie savo jausmus ir norus, jie yra svarbūs! Nustokite būti tylene, tai labai baisi moters nuodėmė.
Suvokite ką jaučiate ir kalbėkite apie SAVE – apie savo jausmus, savo norus.
Ir nekaltinkite kitų, kad neatspėjo, nenumatė ir nedaro; arba verčia jus daryti tai, ko nenorite. Nespėliokite pati ir neprievartaukite kitų.

Nebijokite prabilti, niekas jūsų nesmerks, atvirkščiai – atsikvėps ir apsidžiaugs: „Aš išgirdau kaip ji jaučiasi, ko nori, kas ją gali pradžiuginti, o kas – nemalonu. Dabar aš tai žinosiu. Žinosiu kaip su ja elgtis. Nes kol tylėjo – iš kur galėjau žinoti, kad elgiuosi negerai, kad jai skaudu ir nemalonu, kad jos tai nedžiugina?“

Nesusireikšminkite! Kai žiūrite į bendrą kolektyvo nuotrauką, ką ten labiausiai vertinate??? Spėju, kad save :). Nepatikėsite, tačiau lygiai taip pat daro ir kiti! Kiekvienas galvoja apie save, nerimauja dėl savęs, rūpinasi savo paliktu įspūdžiu kitiems, nes ieško pritarimo ir Meilės.

Todėl atsipalaiduokite ir nustokite už kitus galvoti, kurti prielaidas ir spėlioti. Nustokite dėti kitiems į galvą ir į burną savo išgalvotus sakinius! Leiskite jiems galvoti savo mintimis, kalbėti savo žodžiais, veikti savo veiksmais. Gyvenkite savo gyvenimą ir leiskite kitiems gyventi taip, kaip jie nori.

O jeigu pamanėte, kad jie specialiai jus skaudina, jeigu neramu, kodėl – tiesiog PASITEIRAUKITE. Nereikia prigalvoti ir visos kūrybinės energijos pagalba kurti įmantrių „nuoskaudos šedevrų“. Dažniausiai tai, ką išgirdote, ar neišgirdote, neturi su jumis nieko bendro. Tiesiog žmogus kalbėjo apie save, apie savo būseną, apie savo išgyvenimus, (tiesog tai jam trūksta Meilės…)
Jeigu pamanėte, kad apie jus – skubiai kvieskite „greitąją“, o gal eikite prigulti, o gal pasidaryti manikiūrą ar masažą, o gal skanus pyragas išgydys? 🙂

Su meile, Natalja Balinskaja (iliustracija – Jefri Larson)

Moters gyvenimas – deficito ar gausybės būsenoje

1.Deficito būsena
Kai moteris gyvena nuoskaudose, verkšlenimuose, pyktyje, nepasitenkinime, baimėje ir t.t. Jos akyse nėra gyvybiškumo. Tokia yra proto būsena moters, kuri visada viskuo nepatenkinta ir nori vis daugiau (arba nežino net ko nori). Dažniausiai ji nesugeba patirti džiaugsmo ir dėkingumo, net jeigu nutinka kas nors gero. Ji visada laukia, kad kas nors jai tarnaus, o pati gi siūlo savo rūpestingumą nenoriai. Ir netgi jei ji turi namus, vyrą, šeimą, sveikatą, pinigus – ji vis tiek suras dėl ko pasiskųsti ir būti nepatenkinta.

  1. Gausybės būsena
    Kai moteris patenkinta, besišypsanti, patenkinta gyvenimu, viską priimanti, skleidžianti meilę. Tokia yra proto būsena moters, kuri moka vertinti ir pastebėti visą grožį, kuris ją supa. Ji moka paleisti nuoskaudas ir nesikoncentruoti į neigiamus dalykus. Jos gyvenimo tikslas – būti laiminga ir daryti laimingais kitus. Ir netgi jeigu jos gyvenime ne viskas klostosi sklandžiai, ji sugeba išmintingai ir optimistiškai įveikti visus išbandymus.

 

Egzistuoja tik šie du scenarijai ir, patikėkite, jie nepriklauso nuo išorinių gyvenimo sąlygų! Tiesiog kai kam labai apsimoka būti nelaiminga ir provokuoti kitus jai tarnauti, o kažkas pernelyg myli save ir gyvenimą, kad švaistytu jį negatyvioms emocijoms. Pasirinkimas priklauso nuo jūsų, kaip jūs norite gyventi – džiaugsme ar kančiose?

Dana Satori (vertimas – Natalja Balinskaja)

Aš tave myliu

✻ Mylėkite savo kūną. Priimkite jį tokį, koks jis yra – Dieviška dvasia fiziniame pavidale. Tai šventas kūrinys ir turi būti mylimas bei gerbiamas kaip nuostabi Dievo kūrybos išraiška.
Viskas materialioje visatoje yra Kūrėjo darbas, taip pat ir jūsų kūnas. Jis – dangiškas energijos drabužis, kurį vilki jūsų Esatis.

✻Džiaukitės savimi. Jūsų kūnas yra jūsų asmeninė šventovė, jis teikia ramybę, priebėgą ir apsaugą. Tai yra Dieviška dvasios talpykla, kurioje ji gali ilsėtis. Kiekvienas jūsų yra unikali Dievo išraiška. Jūsų žemiškasis pavidalas yra tobulas.

✻ Dvasios šventykla, kaip ir viskas materialiame pasaulyje, nėra vientisa. Ji taki, tąsi ir paklūsta mintims bei emocijoms. Vadinasi, gali būti keičiama, formuojama. Jei nekenčiate savo kūno, neapykanta materializuosis per skausmus, kančias ir ligas. Jei kūną mylite ir juo rūpinatės, toks elgesys laiduos jam jėgą ir sveikatą.

✻ Žavėkitės, kaip funkcionuoja jūsų fizinis pavidalas. Kaip minčių pliūpsniais kibirkščiuoja smegenys, plaka širdis, virškina skrandis, kvėpuoja oda…kaip visiškai savaime vyksta milijonai biologinių operacijų.

✻ Kūnas leidžia jums kalbėti, mąstyti, dainuoti, judėti, jausti, kurti ir mėgautis buvimu Žemėje. Jis yra stebuklingas ir tobulas sielos evoliucijos instrumentas, todėl turi būti mylimas, gerbiamas ir prižiūrimas.

✻ Dėkokite už visus nuostabius dalykus, kuriuos teikia jūsų fizinė esybė. Tai yra neįtikėtinas įrankis, padedantis brandinti dvasią, ir tobula kūrybinės galios raiškos priemonė.

✻ Niekad neminėkite savo fizinės formos bloguoju. Nevadinkite jos stora, lėta, bjauria, sena, susiraukšlėjusia, per aukšta, per žema, plika ar per plona. Mylėkite ją tokią, kokia ji yra, vertinkite, kaip ištikimai ji jums tarnauja. Pažinkite savo kūną, išstudijuokite jo poreikius. Ko reikia jūsų kūnui, kad jis jaustųsi gerai? Kaip jį reikia maitinti, rengti, lavinti ir kitaip prižiūrėti? Kas jam sveika, o kas – ne? Kai turėsite tuos atsakymus, jums kūną mylėti bus lengviau.

✻ Be savo kūniškosios esybės, jūs turite ir protinį bei emocinį kūnus, kuriais taip pat reikia rūpintis. Pozityvios mintys, dėkingumas, savigarba ir savivertė padeda mentalinei sferai, o komplimentai, juokas, poilsis ir socialinės pramogos yra maistas emocinei.

✻ Kiekvienąkart pamatę savo atvaizdą, sakykite „aš tave myliu“. Nekalbėkite, kad savęs nekenčiate, nevartokite jokio neigiamo žodžio, kalbėdami apie savo kūną, kadangi jis yra Dieviškosios šviesos apsiaustas. Jis gali būti perkeistas į bet kokią formą, kokios tik trokštate. Kūnas yra jautrus, lankstus, ištvermingas, atlaidus ir visiškai nuoširdus. Jis prisitaikys prie to vaizdinio, kurį laikote apie jį galvoje – ne iš karto, tiesa, o pamažu. Taip, įmanoma natūraliai perpilti savo fizinį „aš“ į indą, kuris jums patinka labiau už turimąjį dabar – be plastinės chirurgijos, riebalų nusiurbimo ar kitų kraštutinių priemonių. Tik turite jį mylėti ir vertinti, nuosekliai laikyti siektiną viziją prote ir širdyje bei atitinkamai elgtis. Branginkite savo sakralųjį įrankį, ir jis taip pat jus brangins.

Ištraukos iš Sonia Choquette „Sielos pamokos ir sielos tikslas“
(iliustracija – Jekaterina Razina)

Pilvas ir moters energija

Daugeliui moterų pilvas – tai uždara vieta, kurią jos įtraukia, slepia, stengiasi, kad jo neliestų vyrai, nes šiuolaikinėje kultūroje moteris įsitikinusi, jog pilvas turi būti panašus į vyro, tvirtas, plokščias, ir tada jis bus „gražus“.

Dažnai pilvas žemiau bambos būna užblokuotas, ten tiek daug visko susikaupia, ir dirbant su šios srities energija tiek daug visko atsiskleidžia – baimės, nuoskaudos, išgyventos emocijos ir tik per jas mes galime pasiekti atsipalaidavimą ir gilią ramybę! Tik mes, labai mažai žinodamos apie šią svarbią moters kuno vietą, vaikydamosi reklamos ir stereotipų dažnai žalojame savo kūną ir žlugdome savo moterišką sveikatą.

Dabar išsamiau pakalbėkime apie šią kūno vietą.

Žodis „pilvas“ daugelyje kalbų reiškia gyvenimą, ir tikrai – kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą pradėjome motinos pilve. Moterims pilvas – tai ne tik kūno dalis, tai galios vieta, jos turtas ir energija, gyvenimo kūrimo vieta (pabandykite tai įsivaizduoti).

Būtent pilve (žemiau bambos, ten, kur yra gimda ir lyties organai) moteris kaupia energiją ir tai jos pagrindinė energija. Energiškai moteris sutverta kaip indas ir pagrindinę energiją
gauna iš žemės, ji kaupiasi pilve. Jame susikaupusi energija aprūpina visą moters kūną, suteikdama jai stiprybės ir padarydama ją neįtikėtinai patrauklią.

Energijos judėjimas ir blokai
Jei pilve yra pakankamai energijos ir ji teka teisingai, tada moteris:
• moteriška, švelni, lanksti;
• seksuali, patraukli;
• lengvai pastoja ir išnešioja kūdikį;
• lengvai gimdo (be traumų ir pasekmių);
• pasitiki savo jėgomis ir yra rami;
• gyvybinga, trykšta dovanota Motulės Žemės energija;
• jaučia malonumą iš artumo su žmonėmis ir nuo seksualinio artumo;
• jaučia ryšį su stichijomis bei gamta ir gauna iš jos jėgų.

Tačiau tokių moterų tik vienetai, 80% moterų turi įvairaus pobūdžio energijos blokų, nes nuo vaikystės buvo mokomos įtraukti pilvą, laikyti jį įtemptą. Ką tai mums suteikia:
• energijos blokavimą aukštesniuose centruose;
• negebėjimą atsipalaiduoti;
• negilų suspaustą kvėpavimą, negalėjimą kvėpuoti visu kūnu;
• moteriškas ligas;
• skausmingas mėnesines ir priešmenstruacinį sindromą;
• baimių ir nerimo kaupimąsi;
• malonumų praradimą;
• savo prigimties nepriėmimą;
• sąstingį, šiurkštumą, lankstumo stoką;
• įtemptas pilvas – įtemptas gyvenimas;
• vyriškas savybes.

Blokų pilvo srityje atsiranda dėl kelių priežasčių:

✻ Pagrindinė iš jų – Santykiai su motina

Iš pradžių mes su motina buvome surištos virkštele. Iš mamos gavome visas emocijas, visą informaciją apie pasaulį. Jei mama nėštumo metu buvo išsigandusi, nepasirengusi vaikelio gimimui – vaikas greičiausiai nesugebės priimti savęs, džiaugtis ir mėgautis, nes svarbiausias žmogus jo gyvenime jam to neleido. Daugelį baimių, kompleksų ir blokų paveldime iš motinos, ir daugelis moterų nuo gimimo jau būna stipriai suvaržytos.

Tačiau taip pat iš savo motinos mes galime gauti aukščiausią malonumą ir gebėjimą priimti save. Ji yra gyvenimo šaltinis, o jos pilvas – gerovės šaltinis. Jei mama nėštumo metu buvo linksma, laiminga, laukė kūdikio, džiaugėsi juo, gynė jį – vaikas gims pasitikintis savimi, džiaugsis savo prigimtimi ir nuo pat pradžių bus labai atsipalaidavęs.

Taigi, bet kokiu atveju, mama yra tas žmogus, nuo kurio reikėtų pradėti dirbti su savimi. Priimkite mamą – priimkite savo pilvą (savo gyvenimą ir savo prigimtį) ir pamilkite save!

Idealu būtų pradėti dirbti su savo vidumi, atsipalaiduoti ir klausytis ramios muzikos, įsivaizduoti save motinos pilve, virkštelę, kuri jus jungia, kad jūs esate neatsiejama visuma, jūs girdite jos širdies plakimą ir tai pati maloniausia jūsų sielai muzika.

Reikia įsivaizduoti, kaip mama džiaugiasi jumis, laukia jūsų (net jei iš tikrųjų taip ir nebuvo). Medituokite su virkštele, jausdamos giliausią jūsų kūnų, jūsų gyvenimų ryšį. Sutikite, kad jūs esate vienas asmuo. Kvėpuokite vienu taktu, kartu egzistuokite. Ji myli ir saugo jus. Ji maitina jūsų gyvenimą. Mama…
Kvėpuokite, ir pajusite ryšį. Galbūt jūs norėsite verkti, tai gerai, reikia paverkti – taip išeina baimė ir atgaivinamas artumas.
Taip medituoti reikėtų tol, kol imsite suvokti, kad jūs esate motinos vaikas, esate jos kūnas ir kraujas, jos dalis. Tai ne tik pagerins jūsų santykius, bet ir leis jums atsipalaiduoti, suteiks ramybės.

✻ Trauminė patirtis

Labai dažnai energijos blokavimas susiformuoja dėl trauminės seksualinės patirties, moteris užsisklendžia ir nenori prisileisti vyro, ir net būdama santuokoje ji tiesiog kenčia ir laukia, kada seksualiniai santykiai pasibaigs.

Jūs galite perrašyti šio ryšio scenarijų.
Pirmiausia jums reikia užrašyti traumą ant popieriaus lapo ir apie ją rašyti tol, kol žodžiai liesis. Ir tada viską sudeginti.
Mintyse įsivaizduoti visai kitokį intymumo vaizdą, kur kas malonesnį ir leidžiantį jums atsipalaiduoti.

Naudinga su vyru atlikti tokią praktiką.
Moteris atsigula ir atsipalaiduoja, užmerkia akis, o vyras tiesiog glosto jos pilvą pagal laikrodžio rodyklę, kartais šiek tiek paspaudžia ir vėl švelniai glosto. Glostyti reikėtų pilvo sritį, esančią arčiau kirkšnių.

Tik reikėtų įspėti, kad pilvo srityje kaupiasi didžiulis kiekis emocijų, tiek gerų, tiek neigiamų, ir norint sulaukti malonių pojūčių, jums reikės paleisti visus neigiamus dalykus, kurie ten susikaupė. Paprastai per pirmąjį pilvo masažo seansą baimė išeina per ašaras, per suspaustus raumenis. Baimė visada mus sukausto ir neleidžia atsipalaiduoti. Todėl pirmiausia išleiskite baimę, paverkite, o tada ateis ramybė, o po jos – palaima.

Masažuojant pilvą išsilaisvina daug energijos ir jūs galite pajusti jaudulį. Tai normalu.

✻ Baimė ir sunkios emocinės būsenos

Kita pilvo sąstingio priežastis – tai stipri baimė ir sunkios emocinės būsenos: artimųjų praradimas, konfliktai šeimoje, rimti nusivylimai gyvenime, ilgai tramdomas pyktis, stresas, grėsmė gyvybei. Visa tai kaupiasi pilve. Juos galima išgyventi pasitelkiant laiškų, kvėpavimo pratimų praktiką ar kitokias praktikas.

Mokomės atpalaiduoti pilvą

Moteris turi išmokti atpalaiduoti pilvą, priimti jį tokį, koks yra. Atpalaiduotas pilvas suteikia labai daug pliusų:

Lengvas nėštumas ir gimdymas.
Daugelis moterų del įtempto pilvo ir šlaunų patiria gimdymo traumas. Labai svarbu gimdymo metu atpalaiduoti pilvą ir vidaus organus, kad naujagimiui atsivertų kuo platesnis kelias į pasaulį ir būtų lengva praeiti. Jei moteris iki gimdymo siekė suformuoti pilvo presą, atlikdavo pilvo tempimo pratimus – kyla didžiulė traumų ir patempimo rizika.

Tinkamas energijos srautas.
Kai pilvas atsipalaidavęs – energija laisvai teka po visą moters kūną, pasiekia visus energinius centrus. Štai kodėl daugelio šalių moterys dėvi laisvus drabužius – Rusijoje sarafanus, Indijoje – sarius, Azijoje sijonkelnes, tunikas. Dėvint tokius drabužius energija ne tik teka laisvai, bet dar ir sustiprėja.

Gilus kvėpavimas.
Dabar dauguma moterų kvėpuoja tik paviršutiniškai, negilus kvėpavimas neaprūpina viso organizmo. Jei moters pilvas atpalaiduotas, ji gali kvėpuoti pilvu ir priverčia kūną gracingai ir sklandžiai judėti.

Seksualumas ir patrauklumas.
Minkštas pilvas labai seksualus vyrams (prisiminkite Veneros gimimo paveikslą), nes moteris yra švelnumo, nuolaidumo, ramybės simbolis. Stipriems vyrams patinka ne tik minkštas moters charakteris, bet ir jos minkšta išorė. Juk išorėje atsispindi vidus. Jei jūsų vyras primygtinai reikalauja, kad treniruotumėte pilvo presą, vadinasi, jam patinka stiprios vyriškos moterys ir jis nori iš jūsų arba lyderio vaidmens ir vienodos atsakomybės, arba jį pernelyg veikia reklama. Nereikėtų į tai reaguoti. Jums reikia priimti save, tada jus priims ir kiti.
Minkštas pilvas – nereiškia būti aptukusiai, net liekna mergina gali turėti minkštą pilvą ir atrodyti labai moteriška ir grakšti. Tai gražu, seksualu, moteriška.

Atpalaiduoti pilvą gali padėti rytietiški pilvo šokiai, tai geras moterų užsiėmimas, kuris leidžia pasijusti žavingoms, moteriškoms, paslaptingoms. Jie taip pat padeda pašalinti blokus kirkšnyse. Atkreipkite dėmesį, kad tai tik pilvo šokis, o ne raumenų pratimai.

Pilvas neturėtų būti pernelyg plokščias arba pernelyg didelis. Kad jis būtų dailios formos, būtina atlikti kasdienius kvėpavimo pratimus (pranajama) – giliai įkvėpdamos išpūskite pilvą, iškvėpdamos – įtraukite. Tai darykite kelis kartus.

Ko nereikėtų daryti su pilvu?

Nepritariame bambos pervėrimui auskaru. Tai užblokuoja energiją apatiniuose centruose ir ji nepatenka į viršutines čakras;
Nepatariame dėvėti drabužių, nepridengiančių pilvo kirkšnių srityje. Šioje srityje susikaupia seksualinė energija ir jei moteris ją demonstruoja visiems, ši energija greitai išeikvojama.
Nepatariame dėvėti liekninančių drabužių, jie sukuria kūno įtampą ir energija kūnu juda pagal vyriškąjį tipą, formuoja vyriškas charakterio savybes.

Julija Sudakova (vertimas – žurnalas Raktas, iliustracija – Jean Baptiste Valadie)

Apie kūną

Visų pirma reikia galvoti apie kūną. Kūnas – tai tavo bazė, tavo pagrindas, tavo pamatas. Juk tave mokė vertinti gėlės grožį, paprastos gėlės. Tave mokė vertinti medžio grožį, paprasto medžio. Tave mokė vertinti akmenų, kalnų, upių grožį, tačiau niekada nemokė gerbti savo nuosavo kūno, niekada nemokė žavėtis juo. Taip, jis yra labai arti, todėl lengva apie jį pamiršti. Tačiau kūnas – pats nuostabiausias fenomenas.

Pradėti gerbti savo kūną nebus lengva. Tu visada rasdavai jame trūkumus. Tu niekada jo nevertinai ir nemylėjai; ir staiga užsinorėjai stebuklo, kad kas nors ateitų ir pamiltų jį. Jeigu tu pati negali jo pamilti, tai niekas jo nemylės, nes tavo skleidžiamos vibracijos atstums kitus žmones.

Kai tik tu priimsi save, tu tapsi graži. Kai būsi sužavėta savo kūnu, žavėsis juo ir kiti. Daugelis įsimylės tave, nes tu būsi pati save įsimylėjusi. O dabar esi nepatenkinta savimi. Tokia tavo nuomonė apie save tik atstums žmones, tavo savęs įsivaizdavimas nepadės jiems tavęs įsimylėti, jie šalinsis tavęs. Net prisiartindami prie tavęs jie pajus tavo vibracijas ir greitai pasišalins.

Nėra prasmės lakstyti kam nors iš paskos. Poreikis vytis kažką atsiranda tik tada, kai mes pačios savęs nemylime. Kitaip tavo gyvenime kas nors atsirastų.
Neįmanoma tavęs įsimylėti, jeigu tu pati nemyli savęs.

Šis kūnas priklauso tau; šiuo kūnu tave apdovanojo Dievas. Naudokis juo… mėgaukis juo! Jeigu tu jį mylėsi, jis pradės keistis, nes, jeigu žmogus myli savo kūną, jis rūpinasi juo, o rūpestis – tai absoliučiai viskas. Tuomet žmogus nekemša bet ko į savo kūną, juk jis rūpinasi juo. Nemarina jo badu, nes rūpinasi juo. Klausosi kūno poreikių, klausosi jo signalų: ko jam reikia, kada jam reikia.
Kai žmogus rūpinasi savo kūnu, kai jį myli, kai išgirsta jo poreikius, kūnas automatiškai gražėja.

Osho  (iliustracija – Natalja Derevianko)

Tam, kad gimtum, reikia numirti…

Norite pradėti naują gyvenimą – atnaujinti santykius, pakeisti darbą, gyvenimo būdą? Planuojate tai daryti nuo kiekvieno pirmadienio / jaunaties / sausio 1d.? Esu tikra, kad taip nieko ir nekeičiate, kol nenutinka… krizė. Kai depresija, nuovargis, pretenzijos, ligos, nesėkmės tampa gyvenimo palydovais.

Aš irgi išgyvenau tokią būseną. Todėl dabar, kai tik išgirstu verkšlenimą, abejones, kaltinimus visam nedėkingam, nelaimingam pasauliui, atsakau – „Sveikinu. Jus aplankė krizė! Reikia pamąstyti, kam ji skirta. Juk ji atėjo ne šiaip sau!”
Jeigu jūs to nesuvokiate, negirdite Visatos balso, krizės palydovai apsigyvens ilgam, o jūs kaltinsite visus savo nelaimėse – vyrą, tėvus, viršininką, orą. Norėsite visiems skųstis, matyti tik nelaimes, nematysite perspektyvų.

Tačiau pokyčiams reikia pripažinti savo priklausomybę ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Reikia išeiti iš komforto zonos ir judėti į nežinomybę. Baisu? Tačiau kaip įdomu. Nejaugi smalsumas nenugalės baimių?
Kad į jūsų gyvenimą įeitų kas nors nauja, gražaus, įkvėpiančio, tam reikalinga tuščia erdvė. Pokyčiams reikalinga erdvė. O jos, dažniausiai, nėra, nes ten prikrauta aibė “turto” – pasenę įpročiai, nusistovėjusios nuomonės, pabodę santykiai ir baimės, kurios kužda – sėdėk ir tylėk, nieko naujo tau nereikia, džiaukis tuo, ką turi, kiti dar nelaimingesni.

Tačiau pokyčiai vis tiek ateis, patys. Ir jums tai bus netikėta, skausminga ir prieš jūsų valią. Tai ir vadinama krize. Kiekviena krizė – tai priverstinis likimo riksmas – „Atsipeikėk, tu degraduoji, tu nesivystai! Judėk į prekį, įleisk pokyčius, jie tau gyvybiškai reikalingi!“

Krizė – tai maža mirtis. Kai miršta tai, kas jau atgyveno, kas traukia atgal, kas neleidžia vystytis. Pasveikinkite savo krizę, padėkokite jai: – „Labai džiaugiuosi, kad primeni man, kad užsibuvau per ilgai nemėgstamam darbe / nesirūpinau savimi / savo sveikata / savo santykiais / (įrašykite savo variantą). Dėkoju už priminimą.“

Pradėkite nuo valymo ritualo. Susimąstykite, kokias savo gyvenimo skyles reikia užlopyti? Dėl ko nustoti jaudintis?
Kokius sulaužytus ir pasenusius daiktus išmesti?
Kokius beviltiškus ir nuodingus santykius nutraukti?
Perkratykite viską, valykite savo erdvę. Tik taip jūs aptiksite save, tikrą, tik nepažįstamą – lengvą, laimingą, besišypsančią viskam, kas nutinka. Gimusią iš naujo.

Atsinaujinkite pati, nelaukite krizių, siekite pokyčių ir naujovių ištisai, tegul tai tampa jūsų gyvenimo būdu. Jeigu jūs pati kviečiate pokyčius į savo gyvenimą, naujų atradimų įspūdžiai įkvėps, suteiks daug jėgų, kurios nugalės visas baimes. Ir jau nekils noro krauti į savo gyvenimą to, kas nedžiugina; bendrauti su tais, kas nevertina; vykdyti svetimus norus, kurie sukelia priešpriešą ir įtampą.

Sustokite, nusiraminkite ir… atsigręžkite į SAVE. Nustokite lyginti ir vertinti. Pradėkite rūpintis ir globoti. Jūs gyvenate su SAVIMI. Esate pas save viena, kitokios nebus. Patikite sau. Pamilkite save taip, kaip norėtumėte, kad mylėtų kiti – mama, tėtis, vyras. Jau esate suaugusios, suteikite sau viską, ko reikalaujate iš kitų.

Pamilkite visa širdimi tą Dievo dalelę, kuria esate pačios, ir nustokite elgetauti. Atvirkščiai, pradėkite maitinti meile kitus.

Kai atrasite SAVE, kai jausitės laisva ir lengva, bus labai malonu skraidyti 🙂

Su meile, Natalja Balinskaja  (iliustracija – Charles J.Dwyer)

Laimingos moterys niekuomet nemaištauja

Nei karto nesutikau moters, kuri būtų laiminga santykiuose ir tuo pačiu kovotų už savo nepriklausomybę, neštų tokius pat kaip vyrai sunkius svorius, kartu dalintųsi verslo našta ir pan. Reikalingos laukinės, laisvos moterys? Prašome! Jeigu norisi, tai galima ir laisvę, ir pabėgimą nuo savo prigimties suorganizuoti. Tik stebint save ir šimtus kitų moterų, darau išvadą, kad kuo arčiau grįžti link savo prigimties, tuo aiškiau supranti, kas iš tikrųjų yra ta moteriška mėnulio prigimtis.

Palaima, susitaikymas – tai moters būsenos pagrindas. Susitaikymas ir stipri savivertė. Tokioje būsenoje ginčytis nebesinori, kovoti taip pat. Todėl, kad tu tiesiog supranti, ką reiškia „Moteris laimi be kovos“. Dovanos, dėmėsys, meilė? Visą tai užtarnauti? Ne. Tau nereikia nieko užtarnauti. Viskas ateina savaime. Tai apie moteriško susitaikymo galią ir pasitikėjimą gyvenimu.
Jeigu viduje turi nusistatymą, kad „manimi yra kas pasirūpina“, tai gyvenimas skuba viską parodyti tikroje realybėje. Kai atsiduri tarp vyrų, kurie skuba padovanoti savo dėmesį ir šilumą, kai visuomet jautiesi saugi, kai šalia yra žmogus, kuris su džiaugsmu prisiima atsakomybę ir už verslą, ir už šeimą, ir už iškilusių problemų sprendimą, tai patikėkite, nesinori jokio maišto.

Laimingos moterys nemaištauja. Laimingos moterys su niekuo nekonkuruoja. Joms ir taip viskas gerai. Netgi daugiau, vargu ar laimingą moterį erzins skirtingas nei jos požiūris. Susitaikymas ir vidinė palaima – tai būsena, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.
Iš tikrųjų, visa tai vyksta tik tada, kai tu pati tampi Moterimi. Moteriškoje energijoje nereikia didelių pastangų, viskas atsitinka savaime. Todėl, kad tavo švelnumas ir ramus pasitikėjimas pritraukia vyriškus, dosnius ir ryžtingus vyrus. Toks yra gyvenimas. Jis visame kame remiasi atspindžio dėsniu. Ir viskas pagal faktą. Nepatinka aplinkiniai – žiūrėk į save. Keiti save – keičiasi viskas aplinkui. Eini link moteriškumo – vyrai šalia tavęs vyriškėja. Jeigu nevyriškėja, pažiūrėk į save sąžiningiau. J

Moters prigimtis – būti Žmona. Moters prigimtis – būti Motina. Moters prigimtis – tai šiluma, namai, ramybė, harmonija ir mus supantis grožis. Ir, be abejo, moteriškasis realizavimasis. Tačiau tai niekaip nesusiję su maištu prieš moters teisių pažeidimą. J Psichinė moters jėga tokia galinga, kad jai nereikia stengtis papildomai. Gauni lygiai tiek, kiek nori. Tokia moters galia. O kai gauni nepakankamai, gali daryti išvadas apie savąją moteriškąją galią.

Dina Richards (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – C.Michael Dudash)

Moters savigarba – kapitalinis remontas ir perplanavimas

Moters savęs vertinimas – tai pati aktualiausia problema, dažniausiai kylantis klausimas. Kad ir kiek kartų į jį atsakai, jį ir vėl užduoda, tik vis kitaip.
Panagrinėkime vieną savęs vertinimo aspektą. Nuo ko priklauso mūsų, moterų, savigarba? Vyrų – viskas aišku – jie susumuoja savo laimėjimus ir lygina su trokštamų trofėjų kiekiu. Ir jiems tai puikiai padeda. Bet mums – ne. Moteris gali sukaupti visą krūvą apdovanojimų ir tuo pat metu save vertinti siaubingai. Ir dažniausiai, iš patirties, kuo blogiau moteris save vertina, tuo daugiau stengiasi pasiekti, laimėti ir vienur, ir kitur, tapti geriausia. Kam visa tai? Tam, kad jai atrodo, jog nuo to pasikeis jos santykis su pačia savimi.

Tad nuo ko priklauso moters savigarba, jei vyriškas laimėjimų sumavimo variantas netinka? Sakoma, kad moteris priima save taip, kaip ją priima kiti, ypač – patys artimiausi žmonės. Jos savigarba priklauso nuo to, kokie yra jos santykiai, o nuo to, kaip ji save vertina, priklauso tai, kokius artimus žmones ji pasirenka. Uždaras ratas? Šizofrenija? Na ne, tai įprastas paprastos moters gyvenimas.

Todėl mūsų savęs vertinimas yra toks nestabilus. Pabendravai su geru žmogumi, kuris tave myli ir gerbia – jautiesi puikiai, save tausoji. Pakalbėjai su tuo, kuris tavęs nevertina ir kam tu nepatinki – jautiesi trečiarūšiu žmogumi. Ir priklausomai nuo to, kokių žmonių šalia jūsų daugiau, jūs gausite skirtingus savęs vertinimo rezultatus. Paprasta matematika. Tik mes sumuojame ne pasiekimus, ne trofėjus, o meilę, rūpestį ir pagarbą.

✿Savigarbą nulemia mūsų bendravimas

Moterys su vienodais pradiniais duomenimis, gaudamos skirtingos kokybės bendravimą, jausis ne vienodai. Aš pažįstu tokias, kurios ne itin gamtos apdovanotos grožiu ar protu, tačiau turtingos santykiais. Joms nekyla savęs vertinimo ar savo kūno priėmimo problemų. Nors iš šalies atrodo, kad tokių problemų būtinai turėtų būti, nes taip gyventi negalima, o džiaugtis kažkuo tokiu – apskritai nuodėmė.

Ir atvirkščiai – yra begalės gražių, sėkmingų, protingų moterų, šalia kurių yra „siurbėlės“, apnuodijančios jų gyvenimą savo pavydu, pykčiu, kritika. Tokios moterys dažniausiai mano, kad kažkas ne taip būtent joms. Moters smegenys svarsto maždaug taip – jei jau manęs nemyli, vadinasi, aš iš tiesų neverta meilės. Jei tokių, kurie manęs nemyli, yra daug – tai greičiausiai problema manyje. Ne tuose, kurie taip apnuodijančiai bendrauja, o jose.
Protingos, gražios, geros merginos kankinasi dėl to, kad jos tarsi nepakankamai gražios, protingos, geros, nes kažkas kažką pasakė, kažkaip įvertino. Todėl, kad jas nuo vaikystės tokiu būdu stengėsi pagerinti, visą laiką parodydami, kad kažkur tu dar nepakankamai gera. Ir kadangi apie tai, kas yra gerai, kalbėti nepriimta, kad tik nepergirtų, sukuriamas pojūtis, kad manyje viskas ne taip. Viskas blogai. Paprasčiau išmesti, nei pakeisti.

Toks santykis su savimi sukelia vidinių kritikų šėlsmą, kurie toliau, jau be tėvų pagalbos šiame pasaulyje ieško „pagalbininkų“. Ir moteris toliau tyčiosis iš savęs vien tam, kad ją pamiltų, kad ji, jos nuomone, pagaliau, taptų to verta. Ji gali nertis iš kailio dėl to, kad jai pasakytų nors vieną gerą žodį, kad visiems patiktų, kad kažkam kažką įrodytų.
Moteris, kuri savęs nemyli, savo gyvenime sukurs daug kliūčių, vargo, išbandymų. Ji provokuos pasaulį tyčiotis iš jos pačios. Bus daug nereikalingų judesių, savęs švaistymo, išsekimo, išsibarstymo ir plėšymosi į visas puses.

Štai taip mes ir iškeliaujame į trofėjų ir viršūnių siekimo kelionę. Jei jau vyrams tai padeda, tai gal ir man padės? Bet laimėjimų siekimo kelias veda į tuštumą ir viduje nieko nepakeičia. Kaip savęs nemylėjai, taip ir nepamilsi. Tai kaip tada kitaip?

✿Lepus augalas

Galima įsisamoninti moteriškos savigarbos formavimo mechanizmą ir išmokti rinktis su kuo bendrauti. Nubrėžti ribas tiems, kurie tokiu būdu jus įtakoja, atverti duris tiems, kurie jus myli ir vertina, ieškoti bendraminčių, uždarinėti duris kritikams ir pavyduoliams. Geros moterys šioje vietoje pradeda protestuoti – atseit, reikia mylėti visus. Reikia. Bet kaip? Jei jūs dabar net savęs nemylite? Ką tada jūs žinote apie meilę?

Iš pradžių meilę reikia išsiugdyti savo širdyje. Tai labai kaprizingas augalas, ir prie jo prisiderinti ne taip paprasta. Vos skersvėjis ar šaltis – jis nušąla. Nuo karščio – džiūsta. Laistykite laiku, bet neperlaistykite. Duokite šviesos, bet nesudeginkite. Jam reikia erdvės, juo reikia dalintis. Bet negalima atidavinėti be saiko. Ne taip paprasta, tiesa?

Ir pradėti reikia nuo savęs. Pačią save gerbti ir mylėti. Pirmiausia save, o jau po to – artimuosius, kaip pačią save. Ir dažnai dėl to, kad savo nudžiuvusią gėlytę atgaivintume, reikia kažko atsisakyti. Pavyzdžiui, bendravimo su tais, su kuriais sunku bendrauti. Stengtis nesukurti savo gėlytei per didelių krūvių, kad mūsų augalėlis galėtų atsigauti, išsitiesti, sustiprėti. Ir tik po to galima mėginti sudėtingus bendravimo variantus.

Tai yra atsiriboti nuo sudėtingų mums žmonių ir laikytis atstumo – kad išplėstume širdyje meilę, ir tik po to priimti ir pamilti – kai jau bus kuo. Kitaip jūs, mėgindamos visa tai priimti ir suvokti, pačios save „suėsite“, o po to ir savo artimuosius. Kas tame gero? Kam iš to nauda?

Norite save priimti ir pamilti? Rimtai peržvelkite savo bendravimo ratą. Plėskite „gero“ bendravimo kiekį ir mažinkite „blogo“ kiekį. Ir po to palyginkite savo būseną. Jūs pastebėsite, kad kai jumis rūpinasi, jums ir pačiai lengviau save tausoti. Kai jus gerbia, tai ir jūs pačios tada save vertinate kitais žodžiais. Kai jus myli, meilė išsiskleidžia ir jūsų širdyje. Ir tuo pačiu – pačiai sau.

✿Kodėl reikia rūpintis savo savigarba?

Argi tai taip svarbu? Juk reikia išsivaduoti nuo netikro ego, būti nuolankia ir pan. Tiesa? O kritikai – tai mūsų mokytojai, karminiai guru… Tuomet reikia imti daugiau pamokų ir kaip nors iš viso to išbristi. Tada ir gyvenimas bus teisingas.
Būtent taip galvoja geros moterys, kurios toliau stengiasi visiems įtikti ir viską priimti, kad ir kaip būtų sunku. Ir klysta. O to rezultatas – toks jų gyvenimas niekam nesuteikia laimės, įskaitant ir jas pačias. Šalia jų esantys artimieji negauna reikalingos dvasinės šilumos, pačios merginos nepatenkintos ir savimi, ir ta situacija, kurioje jos atsiduria, net jei tiesiogiai to nepripažįsta. O visa tai vyksta kodėl? Todėl, kad nesirūpina baziniu dalyku – savigarba.

Moters savigarba apsprendžia jos nuotaiką. Nuotaika – jos šiandienos realybė ir jos artimųjų būsena. Jos šiandiena formuoja jos rytdieną. Ir ne tik jos rytdieną, o visos šeimos ateitį. Ar suprantate, kaip svarbu tuo rūpintis jau dabar? Ne tik dėl savęs. O tam, kad savo gera nuotaika sukurtumėte savo artimiesiems (ir sau mylimai) malonią jums ateitį.

Skirtumas tarp laimingos ir nelaimingos moters tame, kad pirmoji leidžia sau būti laiminga ir leidžia kitiems jai suteikti laimę. Tai jos sąmoningas pasirinkimas, atitinkantis jos vidinį savęs pojūtį. Ji jaučiasi verta to, kad ja rūpintųsi, kad ją mylėtų, gerbtų ir vertintų. Ir būtent tokį santykį ji gauna iš kitų, kurie „maitina“ jos savigarbą ir padeda jai būti pasitikinčia savimi.

Nelaiminga moteris nesijaučia verta, visuomet teisinasi, šaiposi iš savęs ir kankina, nieko dėl savęs nedaro, pati savimi rūpintis nenori, bet ir kitiems neleidžia. Tai taip pat pasirinkimas. Bet dažniausiai nesąmoningas. Pasirinkimas toliau apie save manyti taip, kaip jai suprantamai kažkas kažkada papasakojo. Ir skirtumas tarp pirmos ir antros yra tik tame, ką ji pasirinko.

✿Kur išeitis?
Savęs vertinimo problema dažniausiai tame, kieno akimis jūs į save žiūrite dabar. Mamos? Tėčio? Viršininko? Kritikų? Pavyduolių? Mes nemokame pačios savęs vertinti. Todėl reikia keisti pradinį tašką. Požiūrio tašką.

Ar yra šalia jūsų tie, kurių akimis jūs galite pažvelgti į save iš karto dabar – ir pamatyti kažką kitaip? Tai, kas yra malonesnio ir vertingesnio? Ar yra tie, kurie jus myli, vertina, supranta, priima? Ar daug tokių žmonių? Ir jei jų nepakanka, kur galėtumėte jų surasti?

Štai tokius santykius būtinai reikia saugoti ir puoselėti, tokiuose santykiuose kuo dažniau būti. Tai jus gydantis bendravimas. Tai ramus jūsų uostas, į kurį galima atbėgti, kad nusiramintum, išmestum iš galvos viską, kas nereikalinga. Tai vieta, kur bus patogu ir džiugu augti jūsų gėlytei.

Manote, kad tai paprasta? Pamėginkite. Jūs susidursite su laukiniu vidiniu pasipriešinimu, su kaltės jausmu, kad jūs šiokia ir anokia, nebendraujate su tokiais „svarbiais“ žmonėmis. Jums gali pasakyti, kad jūs užrietėte nosį ir išpuikote, ant jūsų gali – taip ir darys – pykti. Jums bus sunku išlaikyti kažkam atstumą ir nuolat norėsis vėl bendrauti.

O jus puoselėjančiuose santykiuose jums atrodys, kad su jumis neįdomu, kad apsunkinate žmogų, kad jūs to neverta. Jūs gėdysitės, bijosite surinkti telefono numerį, paprašyti, nueiti į svečius. Todėl, kad kaipgi tokiam geram žmogui galite pasiūlyti tokią kiaulę jūsų pačios pavidalu?

Šitaip pradeda visos tos, kurios pavargsta žaisti išlikimo lenktynes. Tos, kurios daugiau nenori niekam nieko įrodinėti, kurioms atsibosta viršūnės, varžybos ir pojūtis, kad ir ką bedarytum, to vis tiek nepakaks, bus mažai. Pirmas žingsnis pats sunkiausias. Jį žengti ir išsilaikyti ten, kur tu eini. Po to žengti iš ten ir antrą, ir trečią žingsnį. Ar jūs tam pasirengusios?

Ir dar sako, kad „siurbėlės“ suaktyvėja pavasarį – ir retrogradinis Saturnas, ir užtemimai, ir apskritai… Todėl – kuo greičiau į rankas tiems, kurie jus myli:)))

Olga Valiajeva (vertimas – Daiva Kulikauskienė, iliustracija – Natalja Tur)
http://www.valyaeva.ru/zhenskaya-samoocenka-kapitalnyj-remont-i-pereplanirovka

Kaip namų sąlygomis auginti meilę sau?

Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų įvairiausio amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo moterys teiravosi manęs apie savivertę ir savigarbą. Kaip tai skamba? Labai paprastai – klausimus apie savivertę jos tiesiog maskuoja prisidengdamos kitais klausimais.

Pavyzdžiui:
Ką daryti, jei:
• Mudu jau seniai gyvename kartu ir jis nenori manęs vesti;
• Mano vyras geria ir kelia balsą prieš mane;
• Mano vadovas nuolat apkrauna mane papildomu darbu;
• Mano mama nuolat lieja man savo negatyvias emocijas;
• Mano sūnui iš manęs reikia tik mano pinigų.
• Ir taip toliau ir panašiai.

Pasinagrinėjus šias ir daugelį kitų situacijų, kviečiu moteris pasianalizuoti: o koks mano pačios santykis su savimi? Ar pati save gerbiu? Ar myliu save? Ar rūpinuosi savimi?
Kadaise, seniai, seniai, kai tik pradėjau domėtis psichologija, skaičiau N. Kozlovo knygas ir lankiausi jo seminaruose, kuriuose vienas sunkiausių pratimų man buvo: „Jeigu aš save mylėčiau“. Esmė paprasta – kaskart, bendraujant su žmogumi, užduoti sau šį klausimą. Ir analizuoti, kas būtų kitaip? Ar vartočiau kitokius žodžius? Intonacijas? Kitaip elgčiausi? Kaip aš leisčiau laisvalaikį ir su kuo?
Sunkiausia šį pratimą atlikti buvo bendraujant su tais, kurie artimi, kuriuos „aš lyg ir jau myliu“. Užduodi sau kontrolinį klausimą, o viduje – emocijų viesulas, protestai. Ir tada supranti, kad nelabai visgi save myli ir brangini, gal net visiškai negerbi. Ši tiesa apie save visada skaudi…
Taigi – apie ką aš – siūlau šį pratimą truputį modifikuoti – ir žaisti šitaip:

Jeigu aš save mylėčiau, ar:
• Gyvenčiau su šiuo vyru, neketinančiu manęs vesti?
• Vykdyčiau bet kokias primetamas užduotis iš baimės prarasti šį darbą?
• Taikstyčiausi su vyro įžeidinėjimais, skandalais ir kitais nemaloniais dalykais?
• Dirbčiau už du, siekdama apmokėti paskolą, nepasilikdama sau net naujoms pėdkelnėms?
• Leisčiau vyrui laidyti juokelius apie mane, ypač draugų kompanijoje?
• Blaškyčiausi po namus su skudurėliu nuo ryto iki vakaro be galimybės tiesiog pagulėti?
• Taupyčiau visur ir visame kame, nieko nepirkdama to, kas man tikrai patinka?
• Sutikčiau nuolat tiesti pagalbos ranką, net jei visai nesinori?
• Vis dar bandyčiau visiems įtikti, būti gera, idant nieko nenuliūdinčiau, nenuvilčiau?
• Vis dar atsisakinėčiau savo hobių ir mylimos veiklos dėl vaikų?
• Rengčiau nesuskaičiuojamus koncertus ir isterijas vyrui?
• Gyvenčiau dėl vaikų su vyru, su kuriuo mūsų niekas nebesieja?
• Bandyčiau susigrąžinti tą, kuris seniai išėjo ir grįžti net neplanuoja?
• Įrodinėčiau savo tiesą kiekviename žingsnyje?
• Velčiausi į atsitiktinius santykius su atsitiktiniais vyrais?
• Klausyčiausi kritikos, negatyvių naujienų, apkalbų?
• Atsakinėčiau į netaktiškus klausimus, į kuriuos visiškai nesinori atsakinėti?
• Valgyčiau tai, kas man neskanu, nepatinka, nenaudinga?
• Dėvėčiau tai, kas man netinka, kame aš negraži ir man nejauku?
• Darbuočiausi nemylimam darbe, nuo kurio man bloga?
• Mokyčiausi ten, kur reikia-kažkam-kitam, tik ne man?
• Daryčiau tai, kas patinka kitiems, bet visiškai nepatinka man pačiai?
• Ignoruočiau savo poreikius ir norus?
• Slopinčiau savo jausmus ir emocijas savam kūne, nepaleisdama jų?
• Gyvenčiau taip, kaip visi, net nebandydama įsiklausyti į savo vidinį balsą?

Šiuos ir daugelį kitų klausimų galima užduoti sau ir pamažu šios praktikos dėka viduje pajusti – kas gi toji meilė sau. Meilė susideda iš smulkmenų, iš pačios savęs mažyčių išraiškų – taikomų kasdien.

Kaip prasideda Jūsų diena? Nuo lakstymo po namus su pižama, susivėlusiais plaukais, besistengiant visus pavalgydinti, surinkti ir išsiųsti ten, kur jiems priklauso? O jei mylėtumėte save, koks būtų jūsų rytas? Galbūt vertėtų atsikelti anksčiau, parymoti su arbatos puodeliu, susitvarkyti save, o po to jau lakstyti?
Kuo Jūs vadovaujatės dienos bėgyje priimdama sprendimus? Kad tik niekas nepagalvotų ko nors blogo? Kad tik niekas nenuliūstų? Ar kad niekas jūsų nekliudytų? O kas būtų svarbiausia, jei mylėtumėte save?

Kaip jūs kuriate santykius? Iš apačios? Iš viršaus? Abipusiai naudingus? Išlaikydamos saugų atstumą? O kaip tai vyktų, jei šiandien save mylėtumėte?
Pažvelkite į savo spintą ir joje kabančius drabužius. Ar jus džiugina tai, ką matote? Ir ką galima būtų pasakyti apie spintos šeimininkę? Ar ji myli save ir savo kūną? O kas spintoje kabėtų, jei Jūs save mylėtumėte?

Atkreipkite dėmesį į savo mitybą ir kaip ji atsispindi jūsų išvaizdoje. Ar Jūsų lėkštėje bulvės su bandele, o svoris – liūdina? Ar lėkštėje sunkus ir neskanus maistas? O gal atvirkščiai – super dietinis, kurio Jūs nekenčiate, tačiau vartojate dėl figūros? O kas vyrautų Jūsų racione, jei save mylėtumėte?

Pažvelkite, kaip Jūs leidžiate savo laiką. Kam Jūs jį skiriate? Kur jaučiate, kad jo netenkate? Kuo užsiimate laisvalaikiu? Ar užtenka laiko tam, ką Jūs dievinate? Ir vėlgi – kaip visa tai vyktų, jei save mylėtumėte?

Kaip Jūs kurtumėte santykius su priešinga lytimi, su savo vyru, vaikais, tėvais, draugėmis, kolegomis, jei save mylėtumėte? Jei išmoktumėte klausytis savo širdies, ką išgirstumėte?
Vienu paprastu klausimu, keliamu pačiai sau, galima daug ką pakeisti. Svarbiausia – pačios santykis su savimi. Šis paprastas klausimas padės rasti išeitį visose gyvenimo situacijose. Tačiau tam, kad į jį būtų sąžiningai atsakyta, reikalingos vidinės jėgos. Jos reikalingos ir tam, kad pradėtumėte elgtis taip, kaip liepia širdis, o ne taip kaip „teisinga“ ar „leistina“. Sudėtinga? O jei mylėtumėte save?

Olga Valiajeva (vertimas – Julija Minajeva, iliustracija – Costas Tsigris-Rigoula)