Trys norai

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko! Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!
– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!
– Oho! Aš jau žinau, ko noriu! Pradžiai – prabangios mašinos su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.
– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.
– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.
Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą. Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.
– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.
– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį. Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…
– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.
– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!
– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.
Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:
– Puiku! Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!
– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.
Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs.
– Kas dabar nutiko? – paklausė Burtininkas.
– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti. Tai nesuteikė man laimės.
– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.
– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?
– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.
– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.
– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.
– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko? Juk išpildžiau visus tavo norus!
– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!
– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori – atsakė Burtininkas.
– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.
– Ne, – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?” ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės. Argi ne taip?

 

(iliustracija – Anna Silivonchik)

Ryšys su gamta

Dauguma iš mūsų prarado ryšį su gamta.
Mes vis labiau daromės miestiečiais, gyvenančiais daugiabučiuose ir turinčiais vis mažiau erdvės tam, kad pamatytume dangų ryte ir vakare.
Praradę ryšį su gamta, atsiradusią vidinę tuštumą mes stengiamės užpildyti vystydami savo intelektą.

Mes skaitome daugybę knygų, žiūrime televizijos laidas, ginčijamės dėl savo nuomonės, puikuojamės žiniomis, pramogaujame, blaškomės, konkuruojame, siekiame primestų tikslų.

Tačiau, ar tai nėra pabėgimo forma, pakeitimas ar dirbtinis stimuliavimas?
Juk jei turite ryšį su gamta – argi reikės jums kažko dirbtino?
Apie tai yra puikus pasakojimas:

Kartą ryte, kai Mokytojas ruošėsi skaityti paskaitą – ant palangės nutūpė mažas paukštelis ir ėmė čiulbėti. Ir čiulbėjo jis iš širdies! Paskui nuskrido. Tada Mokytojas pasakė: “tuo šiandien ir pabaigsime paskaitą.”

Taigi – ar dar girdite paukščių čiulbėjimą? Ar stebite saulėtekį ir saulėlydį?

Džidu Krišnamurti (iliustracija – Bjorn Thorkelson)

Nusišypsok, tave myli!

Vieną dieną jauna moteris gavo puokštę rožių ir raštelį: „Tave mylintis žmogus.“ Tačiau parašo nebuvo.
Kadangi buvo netekėjusi, pradėjo galvoti apie savo gyvenimo vyriškius: senas meiles, naujas pažintis. O gal tai mama ar tėtis? Koks nors kolega iš darbo? Mintyse tuoj sumetė vardų sąrašą. Galop paskambino vienai draugei, kad ši padėtų perprasti paslaptį. Besikalbant su ja, staiga moteriai dingtelėjo mintis:
– Sakyk, ar tu atsiuntei man gėlių?
– Taip.
– Kodėl?
– Paskutinį kartą kalbėjomės apie prastą nuotaiką. Norėjau, kad vieną dieną pagalvotum apie tuos žmones, kurie tave myli.

Bruno Ferrero (iliustracija – Viktoria Kirdiy)

 

 

Gyvenimo prasmė

Išminčiaus paklausė:
– Ar galėtumei pasakyti, koks žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje?
– Ne, negaliu – atsakė tas.
Tada jo paklausė:
– Tai gal bent galėtum pasakyti kokia yra apskritai gyvenimo prasmė?
– Nežinau, – atsakė išminčius.
– Tai ką tu iš viso tada žinai? – pyktelėjo klausinėtojai.
Išminčius nusišypsojo ir tarė:
– Svarbiausia – pajausti gyvenimo skonį. Juk daug geriau pyragą valgyti, o ne aptarinėti.

 

(iliustracija – Angelica Privalihin)

Išorinis ir vidinis grožis

Vieną kartą mokinys paklausė Mokytojo, kas žmogui svarbiau – išorinis grožis ar vidinis? Atsakydamas, Mokytojas paklausė:
– Pasakyk man, jei tau reikėtų nusipirkti namą, o pinigų užtektų tik arba gražiam savo išore namui, bet nejaukiam viduje, arba neišvaizdžiam, bet šiltam ir patikimam. Ką pasirinktum?
– Aš mieliau pasirinkčiau neišvaizdų, bet patogų namą.
– O jei namą pirktų pasipūtęs žmogus, besididžiuojantis savo padėtimi, bet neturintis pakankamai pinigų ir gražiam, ir jaukiam namui pirkti? – vėl paklausė Mokytojas.
– Tikriausiai jis labiau vertintų gražią išorę ir blizgesį, o ne patogumą,– atsakė mokinys.
– Manau, tu teisus, – pritarė Mokytojas ir pridūrė: – Tik, nepriklausomai nuo jūsų pasirinkimo, vieną dieną kiekvienas iš jūsų suprastų, kad jam trūksta arba grožio, arba jaukumo, ir imtų to siekti.
– Vadinasi, išorinis ir vidinis grožis iš esmės yra lygūs ir vertingi tik būdami harmonijoje? – paklausė mokinys.
– Galima ir taip sakyti, – atsakė šypsodamasis Mokytojas, – bet aš galvoju pirmiausia apie tai, kad, gavus dalį, visada reikia siekti visumos, neprarandant to, ką jau turime. Juk dalis, kad ir kokia ji būtų, visada bus tik dalis.

(iliustracija – Ramunė Ulevičienė)

Kodėl svarbu negalvoti blogai apie kitus

Seniai pastebėta, kad mes įgyjame savybes to žmogaus, apie kurį galvojame, ir, atitinkamai, kalbame. Todėl net vakarų psichologai pataria galvoti ir kalbėti apie sėkmingus ir harmoningus žmones. Bet kuo daugiau mumyse egoizmo ir pavydo, tuo sunkiau mums sakyti gerus dalykus apie kitus. Tie, kas mus kritikuoja, atiduoda mums savo gerąją karmą ir pasiima mūsų blogąją. Todėl Vedose sakoma, kad tai labai gerai, kai mus kritikuoja.

Kaip tai, ką mes kalbame, veikia mūsų karmą? „Mahabharatoje“ sakoma, kad jei kažką planuojate nuveikti, niekam apie tai neprasitarkite. Kai tik viską išsakote, tikimybė, kad tai įvyks, sumažėja 80 procentų, ypač jei pasidalinote su godžiu, pavydžiu žmogumi. Kodėl žmonės, kurie kalba mažai ir apgalvotai, pasiekia daugiau? Jie nepraranda energijos.

Kita paprasta taisyklė, susijusi su kalba, – jei mes padarome kažką gero kitam žmogui ir pasigiriame tuo kitiems, iškart prarandame teigiamą karmą ir visus savo dorybingumo vaisius, kuriuos šiuo poelgiu užsidirbome. Pagyrūnai mažai ko pasiekia. Todėl mes niekada neturime girtis savo pasiekimais, nes prarandame viską, ką prieš tai uždirbome.

Mokinys prieina prie meistro ir klausia:
– Jūs patariate gyventi atviru protu. Bet tokiu atveju protas gali išskristi, ar ne?
– Tu tiesiog stipriai užčiaupk burną. Ir viskas bus gerai.

Mintys nulemia kalbą, todėl svarbu negalvoti blogai apie kitus. Kuo daugiau galvoje chaotiškų minčių, tuo dažniau jos atsiranda ant liežuvio ir tuo mažiau tvarkos mūsų kalboje. Kieno aiškios mintys, to aiški kalba.

Dar vienas lygmuo – išmokti priimti kritiką. Viena iš proto savybių – jis sugeba save pateisinti bet kokioje situacijoje. Kuo žemesnio lygio žmogaus sąmonė, tuo daugiau pasiteisinimų iš jo išgirsite. Net padaręs baisiausią nusikaltimą, toks žmogus neraudonuodamas teisina save. Viena iš svarbiausių savybių asmenybės, esančios aukštame sąmonės lygyje – ramiai išklausyti jam skirtą kritiką.

Išmintingos kalbos taisyklės

Uoloje medituoja trys jogai. Staiga pasigirsta kažkokio gyvūno skleidžiamas garsas. Vienas jogas sako: – „Tai buvo ožys“. Praeina metai. Kitas jogas atsako: – „Ne, tai buvo karvė“. Praeina dar metai, trečias jogas sako: – „Jeigu jūs nenutrauksite ginčo, aš jus paliksiu“.

Pirma išmintingo kalbėjimo taisyklė – prieš pasakydami kažką kategoriško, suskaičiuokite iki 10. Tai gali atrodyti kvaila. Iš pradžių vos suskaičiuosime iki trijų. Kita vertus, jei atsakysite po nedidelės pauzės, jūsų atsakymas bus daug išmintingesnis, nei pirma į galvą atėjusi mintis kai jus kritikuoja arba bara – noras pasiteisinti ir kategoriškai atsakyti. Todėl išmokite prieš atsakydami 5–10 sekundžių pagalvoti. Kartu tai padės kažkiek numalšinti be reikalo įkaitusias emocijas.

Užsiimantis savirealizacija žmogus kalba mažai ir apgalvotai. Kai kurių garsių žmonių biografijų aprašymuose sakoma, kad jie niekada iš karto neatsakinėjo į kaltinimus ir apskritai stengėsi nieko nesakyti supykę. Jie atidėdavo pokalbį kitai dienai, arba iki to momento, kol aistros nurims. Nes žinojo – kol pyktis ir įniršis veikia jų kalbą, pasekmės bus liūdnos, o kartais tiesiog griaunančios.

Antra išmintingo kalbėjimo taisyklė – nereikia pulti į kraštutinumus. Dievas pasireiškia smulkmenose, o Šėtonas – kraštutinumuose. Nereikia prisiekinėti – „Tylėsiu kaip žuvis“. Ypač, jei iš prigimties esate ekstravertas, tai gali jums tik pakenkti. Jei iš prigimties esate labai kalbus žmogus, kalbėkite taip, kad ir aplinkiniams jūsų kalbos būtų naudingos. Būkite atviras ir geranoriškas, o svarbiausia – gyvenkite sąmoningai. Svarbu atminti, kad, atrodo, visai nereikšmingi poelgiai pasako apie mūsų sąmoningumo lygmenį, – kaip sureagavome į grubumą parduotuvėje, kokios emocijos mus užpildo, kai susiduriame su „neužtarnauta“ kritika.

Trys kalbėjimo lygmenys

Aukšto dvasinio lygmens žmogus, gyvenantis dorybės gunoje, išgirdęs ką nors blogą apie kitą, arba pamatęs ką nors bjauraus, gali fiziškai sunegaluoti. Jam gali kilti jausmas, kad jį apipylė purvu. Toks žmogus tiesą visada išsako maloniais žodžiais. Sąmoningai ištaria kiekvieną žodį ir kiekvienas žodis atneša harmoniją į šį pasaulį. Kalboje daug nepikto humoro, dažniausiai pašiepia pats save. Tokie žmonės praktiškai visada būna sveiki ir laimingi.

Aistroje gyvenantys žmonės labai jautrūs kritikai, jie su pasimėgavimu valandų valandas gali kalbėti temomis, kurios susijusios su seksu, pinigais, ekonominiu klestėjimu, politika, aptarinėti pirkinius, girti save, apkalbinėti kitus ir t.t. Kalba jie greitai. Jų juokai nepadorūs, susiję su seksu. Paprastai pokalbio pradžioje jie jaučia didelį pasitenkinimą ir pakylėjimą, bet po tokių pokalbių – tuštumą ir pasibjaurėjimą. Ir kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo stipresnis šis jausmas. Toks kalbėjimo stilius veda į degradavimą visuose lygmenyse.

Neišmanyme gyvenantys žmonės išsiskiria tuo, kad jų kalba kupina įžeidimų, pretenzijų, smerkimo, grasinimų, necenzūrinių žodžių ir pan. Visi jų žodžiai persmelkti pykčio ir neapykantos. Kai toks žmogus atveria burną, kyla pojūtis lyg kambaryje būtų pasklidęs nemalonus kvapas. Jeigu tokiam žmogui sakyti ką nors gerą, jis gali susirgti. Tokie žmonės paprastai patys, sąmoningai ar nesąmoningai, provokuoja kitus, stengiasi iššaukti pyktį, apmaudą, pavydo energijas, nes jie minta tokiomis destruktyviomis žemo dažnio emocijomis. Jų humoras „juodas“, pripildytas pasityčiojimo ir piktdžiugio. Jie gyvena iliuzijoje. Tokius Visata paprastai moko sunkiais likimo smūgiais ir ligomis. Jiems gana greit išsivysto psichinės ligos. Reikia stengtis nebūti šalia tokių žmonių, juo labiau su jais nebendrauti.

Retai pasitaiko tokių žmonių, kurie nuolat būtų viename lygmenyje. Dažniausiai žmonės būna maišytų tipų arba jų tipas gali labai greitai keistis.

Tai labai priklauso nuo:

  • Draugijos, kurią pasirenkame – darbe ar poilsiaudami. Pavyzdžiui, pradėję bendrauti su žmogumi aistroje, jau po kelių minučių galime pastebėti, kad aktyviai įsitraukėme į politikų aptarinėjimą, nors prieš kokias 10 minučių jie mums buvo nė kiek neįdomūs.
  • Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kazino, naktiniame klube, prie alaus kioskų, landynėse būtų aptarinėjamos dvasingumo temos. Jei vieta persmelkta aistros ir neišmanymo, ten vyraus atitinkama kalba.3) Laiko. Pavyzdžiui, nuo 21:00 iki 02:00 yra neišmanymo metas, todėl būtent tokiu laiku norisi nueiti į vietas, kur yra paplitusi neišmanymo guna, pažiūrėti atitinkamą filmą, pakalbėti neišmanymo, geriausiu atveju aistros persmelktomis temomis. Rytas už vakarą protingesnis – byloja liaudies patarlė. Jau seniai pastebėta, kad tai, apie ką kalbėjote vakare, o ypatingai priimti sprendimai – ryte atrodo kitokie, kartais gailiesi dėl jų. Todėl laikykitės taisyklės – niekada rimtų sprendimų nepriimkite vakare ir apskritai kuo mažiau kalbėkite tokiu metu – jūsų gyvenimas taps daug laimingesnis, išvengsite daugelio problemų ir nelaimių. Nenuostabu, kad gamta tokiu metu miega. Ar girdėjote, kad tokiu metu giedotų paukščiai?

 

  • Galite netgi atlikti testą – kokia kalba dominavo savaitės bėgyje:

 

Jeigu dorybės gunoje, tai lengvai pastebėsite kaip laimė ir harmonija pripildo gyvenimą.

Jeigu aistroje, o ypatingai neišmanyme – tai natūralu, kad ateis ligos, depresijos ir nelaimės.

Svarbi kalbos taisyklė – atsisakyti pretenzijų.

Pirmas žingsnis link meilės – tai dėkingumas. Šiame pasaulyje mažai kas dėkoja. Dažniausiai išsakome pretenzijas – garsiai ir mintyse. Atminkite, jei kažkam nedėkojame, reiškia, pradedame kritikuoti, reikšti pretenzijas, dažnai nesąmoningai. Tarnystė – tai nereiškia tik padėti fiziškai, visų pirma tai reiškia padėti žmogui išvystyti Dievišką sąmonę, padovanoti savo Meilę, priartinti žmogų prie Dieviškumo.

Viskas, ką mes darome be meilės, sukelia tik nelaimes ir degradaciją, kaip kilniai tai neatrodytų. Mokytojai mokina, kad kiekvieną akimirką mes arba prisiartiname prie Dievo, arba nutolstame nuo Jo. Kiekviena situacija – pamoka. Ir reikia dėkoti Dievui už kiekvieną atsiųstą mums situaciją. Viešpats visiems linki tik gero, kiekviena sekundė skirta mūsų mokslams.

Kai tik atsiranda pretenzijos, mūsų širdies centras užsiblokuoja. Pačios dažniausios pretenzijos – likimui, aplinkiniams, nepasitenkinimas savimi ir pasauliu. Pretenzijos pasireiškia ne tik žodžiuose, bet visų pirma mintyse, kalbėjimo tone, bendravimo stiliuje ir požiūryje į gyvenimą.

Kiekviena situacija mums duodama tam, kad mes dirbtume su savimi:
Kuo mumyse mažiau harmonijos, kuo daugiau įtampos, tuo sunkesnes gyvenimo pamokas gauname. Bet, kai tik atsiranda jausmas, kad priimame esamą situaciją – viduje tarsi atsipalaiduojame, ir tai reiškia, kad situacija greitai išsispręs.

Ajurvedoje teigiama, kad neįmanoma pasveikti, jeigu jūs nepriimame ligos. Tai pirmas žingsnis link išgijimo ir link problemų sprendimo – viduje visiškai priimti ligą ir nelaimę kaip Dievo malonę, o išoriškai dėti visas pastangas, kad išgytume ar rastume sprendimą. Jei nepriimame situacijos, daugiau nei 90 proc. energijos skiriame jos „virškinimui“. Mūsų organizmas gali įveikti bet kokią ligą. Taip pat mes galime įveikti bet kokį sunkumą ir tapti nugalėtojais. Jei mums duodamas išbandymas, reiškia mes galime jį ištverti. Dievas nesiunčia išbandymų ne pagal jėgas. Todėl vietoj pretenzijų reikia išmokti visiems dėkoti, nes pretenzijos – tai pirmas žingsnis link ligų ir nelaimių.

Stebėkite save, kiek jumyse dėkingumo ir kiek pretenzijų aplinkiniams. Nustebsite, kad, iš tikrųjų, pretenzijų žymiai daugiau. Pretenzijos gimdo protas ir netikras ego.

Bet kokios mūsų pretenzijos yra iš prigimties destruktyvios, jos išsiurbia iš mūsų energiją ir uždaro širdį. Tikrasis nuolankumas – viduje priimti bet kokią situaciją. Dauguma suvokia nuolankumą kaip vaidybą: „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“. Iš tikrųjų kalbama apie vidinę būseną – priimame likimo dovaną, kokia jį bebūtų.

Palanku kuo dažniau kartoti garsiai ar mintyse: „Viskam – Dievo malonė“. Žmonių, kurie kartojo šią frazę, veido išraiška keitėsi, jie tapdavo švelnesni, dingdavo kūno blokai ir apskritai tapdavo laimingesni ir sveikesni. Pabandykite, tai tikrai veikia!

Jeigu mūsų pasąmonė priims, pamatys visur Aukščiausiųjų jėgų valią, tai labai greitai atves jus iki tobulybės.

Rami Blekt (iliustracija – Irina Kotova)

 

Viešpatie, atleisk man, kai verkšlenu…

Šiandien autobuse pamačiau panelę auksiniais plaukais.
Aš užpavydėjau jai – ji atrodė tokia linksma ir gyvybinga, panorėjau ir aš būti toks šviesus.
Kai staiga ji pakilo išeiti, aš pamačiau ją šlubuojančią pro duris,
Ji turėjo tik vieną koją ir ramentą.
Ir einant pro šalį… ji nusišypsojo.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Aš turiu dvi kojas, visas pasaulis mano.

Užėjau į krautuvėlę nusipirkti skanėstų.
Berniukas už prekystalio turėjo neapsakomo žavesio.
Aš pakalbėjau su juo, jis atrodė laimingas.
Jeigu aš kur nors vėluočiau, tai niekaip nebepakenktų.
Ir kai pasisukau eiti, jis tarė man: “Dėkoju jums. Jūs buvote toks malonus. Taip gera pasišnekėti su žmogumi kaip jūs.” Ir pridūrė: “Tiesiog, aš esu aklas.”
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Turiu dvi akis, visas pasaulis mano.

Vėliau, eidamas gatve, išvydau berniuką mėlynom akim.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus.
Jis nežinojo, ką daryti.
Aš stabtelėjau ir tariau:
“Kodėl gi tu neprisijungi prie kitų, mielas?”
O jis žiūrėjo nieko nesakydamas, ir tada supratau, kad jis nieko negirdi.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Turiu dvi ausis. Ir visas pasaulis mano.

Su kojomis, nešančiomis mane kur beeičiau,
Su akimis, matančiomis saulėtekio spindesį,
Su ausimis, girdinčiomis ką žinau.
Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu.
Juk iš tiesų esu palaimintas. Ir visas pasaulis mano.

Red Foley, iš Og Mandino knygos “A Better Way To Live”
(vertimas – Aleksandra Balinskaja, Iliustracija – Claudia Tremblay)

Nuo pat pasaulio pradžios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris turėtų protą, širdį, akis, ausis, rankas, plaukus, burną tokius pačius kaip mano.
Niekas, kas gyveno anksčiau, niekas, kas gyvena dabar, ir niekas, kas gyvens rytoj, negali vaikščioti, kalbėti, judėti ir galvoti lygiai taip pat kaip aš.
Visi žmonės yra mano broliai, bet aš skiriuosi nuo jų visų.
Aš esu unikalus kūrinys

Og Mandino

Dvi sėklos

Ant derlingos pavasarinės žemės šalimais gulėjo dvi sėklos.

Pirmoji sėkla tarė: ”Aš noriu užaugti! Aš noriu suleisti šaknis giliai į žemę ir jos paviršiuje išleisti daigelius. Aš svajoju išsiskleisti švelniais pumpurais ir paskelbti pavasario atėjimą. Aš noriu pajusti šiltus saulės spindulius ir rasos lašelius ant savo trapių lapų!”

Ir iš sėklos išaugo graži gėlė.

Antroji sėkla pasakė: “Aš bijau. Jei suleisiu šaknis į dirvą, tai dar neaišku, su kuo jos ten gali susidurti ten, tamsoje. Jei aš išleisiu gležnus daigus, tai juos gali kas nors pažeisti. O jeigu pasirodys pumpurai, tai juos gali apgraužti koks nors kenkėjas. Jei iš pumpurų išsiskleis žiedai, tai juos nuskins arba sutryps kojomis. Ne jau, geriau aš palauksiu saugesnio laiko.”

Ir antroji sėkla ėmė laukti.
Ieškodama maisto, šalia klaidžiojo višta. Pamatė gulinčią ant žemės sėklą, ir akimirksniu ją sulesė.

Šios istorijos moralė: tuos, kas bijo rizikuoti ir eiti į priekį, gyvenimas būtinai užkapos.

Pati Chansen (iliustracija – Aleksandr Sulimov)

Sakmė apie atleidimą

Kartą, prieš įsikūnijimą Žemėje, susirinko Sielos į pasitarimą.
Tuomet Dievas paklausė vienos iš jų:
– Kodėl tu eini į Žemę?
– Noriu išmokti atleisti.
– Ir kam gi tu ketini atleisti? Pažiūrėk, visos sielos yra švarios, šviesios ir mylinčios. Jos taip tave myli, kad nėra nieko tokio, dėl ko joms reikia atleisti.

Apžvelgė Siela savo seseris – iš tiesų, ji myli jas besąlygiškai ir jos myli ją taip pat! Nuliūdo Siela ir sako:
– O man taip norisi išmokti atleisti!

Čia priėjo viena Siela ir tarė:
– Nesijaudink, aš tave taip myliu, kad esu pasirengusi būti su tavimi Žemėje ir padėti tau patirti atleidimą. Aš tapsiu tavo vyru ir būsiu tau neištikimas, gersiu, skriausiu. Ir tu išmoksi atleisti man.

Kita Siela priėjo ir tarė:
– Aš taip pat tave stipriai myliu, todėl eisiu su tavim: būsiu tavo motina, kuri baus tave ir visais įmanomais būdais kišis į tavo gyvenimą apsunkindama jį, o tu išmoksi atleisti man.

Trečia Siela tarė:
– O aš būsiu tavo geriausia draugė ir sunkiausiu momentu tave išduosiu, o tu išmoksi atleisti.

Kita Siela priartėjo ir tarė:
– O aš būsiu tavo viršininkas. Dėl to, kad tave myliu aš su tavimi elgsiuos žiauriai ir neteisingai, kad galėtum patirti atleidimą.

Dar viena Siela pasisiūlė būti bloga ir neteisinga anyta.

Taip ir susirinko grupė mylinčių vieną kitą Sielų, sugalvojo savo gyvenimo Žemėje scenarijų, kad galėtų patirti atleidimo patirtį ir įsikūnijo. Tačiau paaiškėjo, kad Žemėje prisiminti save ir apie savo susitarimą labai sunku.

Dauguma Sielų priėmė šį gyvenimą labai rimtai pradėdamos įsižeisti ir pykti viena ant kitos, pamiršdamos, kad jos pačios sudarė gyvenimo scenarijų, o svarbiausia, kad visos myli vieną kitą!

(iliustracija –  Aurika Piliponienė)

 

Sakmė apie Meilę ir Išsiskyrimą

Pievos pakraštyje stovėjo Meilė ir Išsiskyrimas, ir gėrėjosi jauna pora. Išsiskyrimas ir sako Meilei: „Lažinamės, jog aš juos išskirsiu?!“.

Meilė atsakė: „Palauk truputį, leisk man prieiti prie jų vieną vienintelį kartą, o tada tu galėsi eiti prie jų tiek, kiek užsinorėsi – tada mes pamatysime, ar gali tu juos išskirti“. Išsiskyrimas sutiko.

Meilė priėjo prie jaunuolių poros, žvilgtelėjo jiems į akis ir pamatė, kaip jose prabėgo kibirkštėlė… Meilė pasitraukė ir tarė: „Dabar tavo eilė“.
Išsiskyrimas atsakė: „Ne, dabar aš nieko nesugebėsiu padaryti – dabar jų širdys pilnos meilės. Aš ateisiu pas juos vėliau“.

Bėgo laikas. Išsiskyrimas užėjo į poros namus ir pamatė jaunąją motiną su mažyliu, tėvą. Išsiskyrimas tikėjosi, jog meilė jau praėjo ir su viltimi peržengė jų namų slenkstį. Tačiau pažvelgusi jiems į akis ji pamatė Dėkingumą. Išsiskyrimas apsisuko ir tarė: „Aš ateisiu pas juos vėliau“.

Praėjus laikui Išsiskyrimas vėl užsuko į jų namus – namuose triukšmavo vaikai, iš darbo grįžo pavargęs tėvas, motina ramino vaikus. Išsiskyrimas tikėjosi, jog jau dabar, tai jis tikrai sugebės juos išskirti – juk per tiek laiko Meilė ir Dėkingumas turėjo seniausiai išsivadėti iš jų širdžių. Bet pažvelgęs į jų akis pamatė ten Pagarbą ir Supratimą. „Aš grįšiu vėliau“ – pamanė Išsiskyrimas.

Praėjo laikas. Ir vėl į šiuos namus atėjo Išsiskyrimas. Žiūri jis – vaikai jau suaugę, žilas tėvas kažką aiškina savo anūkams, žmona kažką ruošia virtuvėje. Žvilgtelėjo Išsiskyrimas jiems į akis ir nusivylęs atsiduso: jose jis pamatė Pasitikėjimą. „Aš grįšiu dar vėliau“ – ištarė Išsiskyrimas ir išėjo.

Praėjo dar vienas laiko tarpas. Ir vėl Išsiskyrimas užsuko į šiuos namus, žiūri, o ten laksto anūkai, prie židinio sėdi nuliūdusi sena moteris. Išsiskyrimas žiūri ir galvoja sau: „Na štai, panašu, jog atėjo mano laikas“. Norėjo žvilgtelėti senutei į akis, tačiau toji atsistojo ir išėjo iš namų. Išsiskyrimas paskui ją. Greitai senutė priėjo kapines ir atsisėdo prie kapo. Tai buvo jos vyro kapas.

„Panašu, jog aš pavėlavau – pamanė Išsiskyrimas, – laikas už mane padarė mano darbą“. Ir žvilgtelėjo senutei į akis. O jose pamatė Atmintį – atmintį apie Meilę, Dėkingumą, Pagarbą, Supratimą ir Pasitikėjimą…

(iliustracija – Alvydas Venslauskas)

Siekiai

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę.”
Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje.” Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė: „Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo.”

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: „Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei.” Jie kirto medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog pasiimsiu”. Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio
svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo
žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai.
Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus. Jei tik juo tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi…

Bruno Ferrero (iliustracija – Autumn Skye Morrison)

Kur slepiasi laimė?

Sena išmintinga katė gulėjo pievelėje ir šildėsi saulutėje. Jos ramybę sudrumstė jaunas kačiukas, kuris šokinėdamas prabėgo šalimais. Jis kūlvirsčiais ėmė ristis aplink katę, po to staigiai pašoko ir pradėjo bėgti ratais.
– Ką tu darai?!.. – tingiai pasiteiravo katė.
– Aš bandau pagauti savo uodegytę! – miauktelėjo uždusęs kačiukas.
– Bet kam? – nusijuokė katė.
– Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš ją pagausiu, tai pagausiu ir savo laimę! Štai aš ir bėgioju trečią dieną paskui savo uodegytę, bet ji nuolat išsprūsta man iš letenų.
Sena katė nusišypsojo taip, kaip moka šypsotis tik senos išmintingos katės ir tingiai murktelėjo:
– Kai aš buvau jauna, man irgi pasakė, kad mano laimė mano uodegoje. Aš daug dienų bėgiojau paskui savo uodegą ir bandžiau ją sugauti. Nevalgiau ir negėriau, o tik vaikiausi savo uodegą. Aš krisdavau be sąmones, keldavausi ir vėl bandžiau ją sugauti. Ir galiausiai aš nustojau tai daryti. Aš praradau viltį ir žinai ką pastebėjau?
– Ką? – paklausė nustebęs kačiukas.
– Kur aš beeičiau, uodega visuomet seka man iš paskos. Laimės nereikia vaikytis. Reikia pasirinkti savo kelią ir laimė visada eis su tavimi.

(iliustracija – Boris Kasjanov)

Mes įsimylėjome!

– Taip, – griežtai apibendrino Protas, – mes įsimylėjome. Puiku, ir kam aš už tai turiu padėkoti?
– Žinoma, mums, – pasakė Akys, – mes pirmos ją pamatėme!
– Cha, – nesutiko Ausys, – bet būtent per mus jis išgirdo jos švelnų balsą!
– Na ir kvaili jūs, visa esmė feromonuose, ar kaip ten juos, – šniurkštelėjo Nosis, – šiuolaikinė chemija įrodė, kad būtent per kvapą…
– Užtat mes pirmos ją palietėme! – nedavė pabaigti sakinio Rankos.
– O jei ne mes, jis net negalėtų prie jos prieiti, – išdidžiai tarė Kojos.
– Na, o tu ką tuo metu veikei? – kreipėsi Protas į Širdį.
Širdis nuraudo:
– O aš… aš… taip sutrikau… pasimečiau…
Ir Protas nusišypsojo… J

(iliustracija – Marie Cardouat)

Parduotuvėje pas Dievą

Viena moteris susapnavo, kad parduotuvėje už prekystalio vietoj pardavėjo – Dievas.
– Dieve! Tai tu?!
– Taip, Aš. – atsakė Dievas.
– Ir ką pas Tave galima nusipirkti?
– Viską. – pasigirdo atsakymas.
– Tada norėčiau įsigyti sveikatos, laimės, meilės, sėkmės ir daug pinigų.
Dievas nusišypsojo ir nuėjo užsakytų prekių. Netrukus jis grįžo su nedidele kartonine dėžele.
– Ir tai viskas?! – sušuko moteris.
– Taip, – ramiai atsakė Dievas. – Negi tu nežinojai, kad Aš parduodu tiktai sėklas?

(iliustracija – Alvydas Venslauskas)

Negesinkite savo meilės šviesos

Viena moteris skundėsi kaimynei, kad jos draugė ją nuskriaudė. Kaimynė ją ramino ir ragino atleisti draugei.
– Atleisti? Kaip tai? Po to, ką ji man padarė? Ne, blogio atleisti negalima, – atsakė moteris. – Ir apskritai, kodėl aš privalau mylėti tuos žmonės, kurie nemyli manęs? Kodėl aš turiu būti gera, kai aplinkui visi meluoja, išduoda ir daro niekšybes?
– Tada klausyk, papasakosiu tau vieną istoriją, – atsakė jai kaimynė.

Vienas žmogus gamtos paprašė padaryti taip, kad naktimis būtų šviesu, kad nebedegintų žvakių, ir kad žiemą būtų šilta, kad krosnies nebekūrentų. Tačiau motina-gamta geriau žino kaip turi būti, todėl ji neišgirdo to žmogaus prašymų.
Supyko žmogus ir nusprendė: “Jeigu tu šitaip, tuomet aš nebedeginsiu šviesos ir nešviesiu tau. Ir žiemą krosnies nekūrensiu, kad jos šiluma tavęs nešildyčiau. Aš ir duris į lauką atidarinėsiu, kad ir namuose šilumos neliktų, tuomet pamatysi, kaip tu pati sušalsi.“

– Bet ir kvailys, – pertraukė moteris kaimynės pasakojimą, – manė, kad savo šviesa jis apšviečia gamtą, o savo šiluma ją sušildo. Arogantiškas stuobrys! Juk šito jam pačiam labiausiai reikėjo. O ji – motinėlė, pati savimi pasirūpins.
– Tai kodėl gi tu darai tą pati? – paklausė kaimynė.
– Aš? – nustebo moteris.
– Taip, tu. Kodėl tu gesini savo meilės šviesą, kai aplinkui tirštėja tamsa ir kodėl tu nekūreni savo širdies ugnies, kada aplinkui dvelkia žmogiškų širdžių šaltumu?
Kam sėdėti tamsoje ir laukti kada kas nors pašvies tau, gal geriau pačiai „įžiebti šviesą“ ir šviesti sau ir aplinkiniams? Juk tuomet ir tu pati pamatysi kelią, ir galbūt kiti irgi jį pamatys ir nueis kartu su tavimi. Ir vietoj to, kad sėdėtum šaltyje ir lauktum kol kas nors tave sušildys, geriau užkurk savo širdies laužą ir jo šiluma sušildyk kitų žmonių širdis. Ir gal tuomet nuo jų širdžių nebedvelks šalčiu, nes jos sušils.

(vertimas – Natalja Balinskaja)

Ar yra gyvenimas iki mirties?

Mokytojo labai dažnai klausė, kas bus po mirties. Mokytojas nieko į tai neatsakydavo.
Vėliau mokiniai paklausė, kodėl jis neatsakinėja į šį klausimą.
– Ar jūs pastebėjote, kad anapusiniu gyvenimu domisi būtent tie, kurie nežino, ką daryti su šituo gyvenimu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinai. – Atsakė Mokytojas.
– Ir vis dėlto: egzistuoja gyvenimas po mirties ar ne? – Nekantravo vienas iš mokinių.
– Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas, – mįslingai atsakė Mokytojas.

Anthony de Mello   (iliustracija – Ramūnas Naumavičius)

Kaip pažinti Dievą?

Mokinys paklausė Mokytojo:
– Aš noriu pažinti Dievą. Ar tu gali parodyti man kelią pas jį?
– Ar tu mylėjai ką nors? – paklausė Mokytojas.
– Man nerūpi žemiški dalykai, aš noriu pažinti Dievą!
– Gerai pagalvok, gal mylėjai nors vieną moterį? Nors vieną vaiką? Nors ką nors?
– Ne, juk aš nesu paprastas pasaulietis, parodyk man, kaip aš galiu pažinti Dievą.
– Tuomet eik ir pamilk ką nors!

(iliustracija – Tomasz Alen Kopera)

Pirmokas

Kai kurie žmonės galvoja, kad reikia būti nepatenkintu savimi, jaustis nepilnaverčiu ar kaltu – tam, kad turėtų motyvą tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Tokie žmonės sako: “Jei aš priimsiu ir mylėsiu save tokį, koks esu, tuomet neturėsiu motyvo keistis, augti ar tobulėti.”

Palyginimas su pirmoku padės mums suprasti tokių svarstymų klaidingumą. Juk niekas iš pirmaklasių nelaiko savęs nepilnaverčiu todėl, kad jis dar ne vyresnėje klasėje, kad nežino to, ką žino jų suaugę draugai, kad dar neturi jų sugebėjimų. Jie priima save tokiais, kokie jie yra ir džiaugiasi savo šiandieninėmis žiniomis ir sugebėjimais.

Tačiau jokiam vaikui nepatiktų pasilikti pirmoje klasėje antriems metams, o po to dar vieniems, ir dar. Nėra jokio prieštaravimo tarp tolimesnio augimo poreikio ir ramaus fakto pripažinimo, kad mūsų sugebėjimai laikinai yra riboti.

Taip pat natūralu priimti save kiekvienoje augimo pakopoje ir tuo pačiu nepamiršti apie tolimesnį mokymąsi ir vystymąsi, kad kitais metais tapti geresniam visuose lygmenyse.
Augimas – prigimtinis instinktas, įgimtas poreikis. Mokslininkai atrado, kad, kai žmogus sužino kažką naują, į jo smegenis plūsta didelis kiekis endomorfinų ir kitų naudingų cheminių junginių.

Mokymosi procesas džiugina, jei jis natūralus ir sukeltas vidiniu poreikiu, o ne iš baimės būti nepilnaverčiu ar nevykėliu.

Yra ir kiti motyvai tobulėjimui – meilė ir poreikis kurti. Mes turime poreikį mylėti ir kurti taip pat, kaip miegoti ir valgyti, tegul kartais tai būna netgi svarbiau.

Tai reiškia, kad, jeigu ir laikome save nepilnaverčiais, mumyse visada yra meilė ir poreikis kurti – vystymosi ir kūrybos varikliai.
Neribokime savęs augime. Priimkime ir mylėkime save tokius, kokie esame. Visi mes pradedame savo dvasinį augimą nuo pirmos klasės.

R.E.Nadžemi (vertimas – Natalja Balinskaja, iliustracija – Sanjuan Chelin Piquero)

Iš Proto į Širdį 

Senovėje žmonės gyveno Širdimi. Dabar beveik visi žmonės planetoje gyvena Protu. Ir tai sukėlė didelę problemą, kaip matote – Pasaulis miršta. Nes mes negyvename Širdimi ir mūsų niekas nejaudina.
Tiems, kas gyvena Protu, reikalingos tik materialios vertybės – ir tokia sąmonė yra bėdoje.
Mums reikia prisiminti tai, ką praradome – gyvenimą Širdimi, kai Protas paklūsta Širdžiai.
Širdyje yra viskas, ką mes sukūrėme: meilė, tiesa, harmonija, protėvių išmintis, moralės dėsniai ir ryšys su kitomis Širdimis… Joje yra viskas, ko reikia žmogaus augimui ir transformacijai. Ir tai yra Vienintelė Vieta, tik Viena. Ir ji yra kiekvieno žmogaus širdyje.
Didysis Pakilimas į aukštesnę sąmonę, kurio visi taip laukia, ir yra perėjimo iš Proto į Širdį procesas. Ir jeigu mes prisiminsime tą Vietą, prisiminsime kaip ten gyventi, neteiksime tiek daug dėmesio savo Protui, mes labai lengvai įveiksime tą Perėjimą.

D. Melchizedek (iliustracija – Valeriy Kot)

Lyg daugiaaukštis namas

Mūsų dvasinį augimą ir realybės suvokimą galime palyginti su vaizdu, kuris atsiveria pro daugiaaukščio namo langus.
Įsivaizduokite, kad gyvenate pusrūsyje, iš kur vaizdas į gatvę gan ribotas. Jūs matote tik praeivių kojas. Matote siaurą vaizdą – tik tai, kas vyksta prieš pat jūsų langus.
Be to, jūs matote tik mažus epizodus. Jūsų matymo perspektyva apribota.

Po kiek laiko jūs persikeliate į pirmąjį šio pastato aukštą. Iš ten jūs jau matote platesnį gatvės vaizdą.
Jūs matote daugiau, galite pažvelgti į abi puses. Aiškiai matote, kas vyksta prieš jus. Jūs matote tą pačią realybę, tik iš didesnės perspektyvos.

Praeina dar kiek laiko, ir jūs pakylate į antrą aukštą, paskui į trečią, į ketvirtą. Su kiekvienu persikėlimu į viršų vaizdas pro langą darosi vis platesnis ir matymo perspektyva vis auga.
Įvykiai gatvėje (tie patys, kuriuos matėte, kai žiūrėjote iš apačios į viršų iš pusrūsio), pasidarė smulkūs, nereikšmingi ir netraukia jūsų dėmesio.

Ir štai jūs jau viršutiniame aukšte, iš kur atsiveria platus panoraminis vaizdas.
Perspektyva įspūdinga. Tai, kas vyksta apačioje, gatvėje, daugiau niekaip jūsų neįtakoja.
Iš aukštai jūs matote visas puses, matote iš kur ir kur link juda žmonės ir mašinos. Jūs geriau suprantate jų judėjimo kryptį ir tikslą.
Matymas iš aukščiau leidžia suprasti viską geriau, nei anksčiau.

O kokiame savo dvasinio augimo aukšte dabar jūs gyvenate?

R. E. Nadžemi  (iliustracija – Valeri  Sjodin)