KŪRĖJAI

Sveikinu Jus! Labai džiaugiuosi, kad lankotės mūsų puslapyje.

Esu Natalja Balinskaja. Laiminga, rūpestinga ir mylinti moteris. Turiu didelį stažą kaip žmona ir mama. Dirbu  darnių santykių konsultantė, lektorė.

Rytų psichologija, Ajurveda domiuosi nuo 1998 metų. O nuo 2013 m. studijuoju ir nagrinėju santykių ir moteriškumo temas labai išsamiai ir intensyviai. Nuo 2014 m. dalinuosi žiniomis su moterimis Facebook paskyroje “Laimingų Moterų Pasaulis” ir paskaitose, nes manau, kad tai mūsų gyvenimo pagrindas.

Darnūs santykiai – meilės pripildyti santykiai. Visais laikais visa žmonija labiausiai troško besąlyginės meilės. Suvokiu tai vis labiau ir įkvepiu moteris gyventi pripildytą meilės laimingą ir prasmingą gyvenimą. Todėl ir mano paskaitos, ir straipsniai apie MEILĘ – santykiuose su savimi, savo sutuoktiniu, su tėvais, vaikais, draugais. Apie meilę savo namams ir savo veikloms.

Noriu matyti aplinkui kuo daugiau linksmų, patenkintų, suvokiančių savo vertę moterų, mylinčių mamų ir laimingų žmonų. Kurios gyvena be šarvų ir ginklų. Kurių gyvenime vyrauja kūryba, o darbas teikia malonumą. Kurios skleidžia grožį, meilę, žavesį, lengvumą ir užkrečia savo būsena kitas moteris. Kad mes visos kartu kurtume gražų, nuoširdų, jaukų, mylimą ir mylintį Pasaulį!

Kviečiu skaityti straipsnius ir klausytis paskaitų. Tikiuosi, kad jie bus jums naudingi.

Susisiekti su manimi galite el.p. – laimespasaulis@gmail.com

**

 

Interviu žurnalui Raktas, 2016 05 mėn.

~ Gyvenimas pasikeitė, įsisąmoninus, kad esu moteris

Turėdamos moters kūną ne visada jaučiamės Moterimis, ne kiekviena išpildo savo prigimtį ir tai, be abejonės, neigiamai veikia mūsų savijautą. Tačiau kokia yra ta mūsų prigimtis? Ar mes, tos, kurias vadina dailiosios lyties atstovėmis, skiriamės nuo vyrų ir kaip tai pasireiškia? O kokios pasekmės mūsų laukia, jeigu, visgi, bandysime gyventi kaip vyrai?

Apie tai kalbėjau su Facebook puslapio ,,Laimingų Moterų Pasaulis“ kūrėja, moteriškumo ir tarpusavio santykių temomis paskaitas skaitančia lektore Natalja BALINSKAJA . Savo gyvenimo patirtimi ir Vedų išmintimi paskaitose dėstomą informaciją remianti Natalja teigia anksčiau gyvenusi pagal vyriškas taisykles tol, kol pasijuto aklavietėje: visapusiškai išsekusi, nelaiminga ir nieko nenorinti. ,,Dabar aš gyvenu moteriškame  pilname grožio, meilės, jausmų, emocijų ir harmoningų santykių pasaulyje. Šiandien jaučiuosi labai laiminga“, šypsosi Lietuvos moterų įkvėpėja Natalja.

 

Kas tapo reikšmingų gyvenimo pokyčių priežastimi? Kaip atradote Jus įkvėpusias ir veikti paskatinusias žinias?

 

– Informaciją apie pozityvų mąstymą pirmą kartą atradau maždaug 1998-aisiais. Įkvėpta skaičiau Og Mandino (,,Didysis pasaulio prekiautojas”, ,,Geresnis gyvenimo kelias”), Napoleono Hilo, Frenko Betdžerio, Deilo Karnegio, Roberto Kijosaki knygas. Taip pat lankiausi Alano Pizo, Roberto Kijosaki ir kitų autorių seminaruose. Visuose juose buvo kalbama apie tai, kad žmogus neturi teisės sustoti, kad, nesulaukęs teigiamo atsakymo, jis turintis belstis į antrus, trečius namus, kasdien padaryti kažką geriau nei vakar – niekada nenuleisti rankų. Šios ir panašios mintys buvo mano gyvenimo moto, jas taikiau kiekvienoje srityje. Tik praėjus daug laiko supratau, kad visos šios knygos, visi seminarai yra sukurti vyrams ir siūlomi motyvacijos būdai yra tinkami būtent jiems. O moteris taip gyventi paprasčiausiai negali… Supratau, kad įgimtas mano noras globoti yra moteriškas. Būtent šis noras yra pats natūraliausias ir sveikiausias – juo moteris turi sekti, jo vedama dirbti, rūpintis šeima ir, apskritai, gyventi.

 

Deja, švelnių, meilių likimo kuždesių, patariančių keisti savo gyvenimą, negirdėjau… Laukiau ir, galima sakyti, tiesiogine šių žodžių prasme, sulaukiau smūgio per galvą :).  Man trejus metus beveik kas dieną skaudėjo galvą. Jau nebeprisiminiau ką reiškia gerai jaustis. Jaučiausi visiškai psichologiškai išsekusi. Taip jaustis pradėjau Lietuvoje 2008-aisiais prasidėjus ekonominei krizei. Nors dėl šios krizės nei mano vyro, nei mano darbai ir finansinė situacija nepasikeitė, visuotinė beprotybė palietė ir mūsų šeimą. Dabar jau žinau, kad moterims, apskritai, reikia vengti bet kokios neigiamos informacijos, tačiau tada visoje šalyje buvo juntama įtampa ir baimė dėl ateities – negatyvumo nebuvo įmanoma išvengti. Visur aplinkui nuolat girdėjome apie krizės nulemtas nelaimes: kažkas bankrutavo, prarado pinigus, nusižudė, išsiskyrė… Nors, atrodo, ši informacija nebuvo susijusi su manimi asmeniškai, tačiau moters protas linkęs dėl visko jaudintis. Todėl man buvo sunku ir ši nuolatinė įtampa galiausiai lėmė psichologinį išsekimą. Pamenu, ir tuomet bandžiau į esamą situaciją žvelgti pozityviai. Kai mano draugę atleido iš darbo, sakiau jai: ,,Tai juk puiku! Ar prisimeni kada galėjai taip ilgai atostogauti? Dabar gali skirti laiko sau, pagaliau susitvarkyti namus.” Iš tiesų ši ekonominė krizė vyko neveltui. Žmonės nesusimąstydami eikvojo savo energiją ir jiems, krizės pavidalu, tarsi buvo siunčiama žinutė: ,,Sustokite! Kur ir dėl ko jūs lekiate?” Taigi, daugelis išgyveno smūgį, privertusį keistis ir keisti savo gyvenimą būtent krizės metu. Mane jis aplankė vėliau, tačiau krizė tai paskatino.

Ilgą laiką jaučiau, kad turiu išeiti iš darbo. Netgi kalbėdavau apie tai, kad šis galvos skausmas tarsi bando mane atitraukti nuo darbo, skatina likti namie. Tačiau taip pat mąsčiau apie tai, kad negaliu palikti darbo, klientų, nes viską žinau, viską moku. Darbdaviams, klientams, šeimai reikėjo mano energijos, tačiau nebeturėjau kur jos pasisemti, nes dirbau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Tapau irzli, pretenzinga, nebemokėjau džiaugtis ir, atrodo, apskritai, nieko nebenorėjau… O galva vis skaudėjo… Kasdien turėjau gerti po dvi tabletes nuo skausmo. Būtent tuo metu pradėjau klausyti Olego Torsunovo paskaitų ir tada jau tikrai prasidėjo didieji mano gyvenimo pokyčiai.

 

Įdomu tai, kad supratau, jog jo balsą, jo pasakojamą informaciją girdėjau dar 1999-aisiais, tik vėliau niekaip neatsiminiau šio lektoriaus pavardės. Su drauge klausėme Torsunovo paskaitų įrašų, jis pasakojo apie bitės ir musės strategiją, došas, gunas, pieną, vegetarizmą, ajurvedą ir jau nuo tada jaučiau susidomėjimą šiomis temomis. Tačiau visą laiką maniau, kad daugiau dėmesio šiems dalykams skirsiu kai išeisiu į pensiją. Ajurvedą, vedinę virtuvę, prieskonius, rankdarbius – viską atidėliojau senatvei. Maniau, dabar neturiu tam laiko, nes privalau dirbti ir esu visiems labai reikalinga. Tuo metu tarsi plėšiau save, bandydama įvykdyti visų prašymus ir įgyvendinti jų lūkesčius. Tačiau per tą bėgimą visiškai pamiršau save ir apie savo poreikių tenkinimą netgi nesusimąstydavau.

 

Sakoma, norint pakeisti esamą situaciją, reikia pradėti nuo savęs. Tačiau ką konkrečiai savyje pirmiausia turėtume keisti? Kokie buvo pirmieji Jūsų žingsniai?

 

– Taigi, pirmiausia, suvokusi poreikį kažką keisti, nutraukiau visas veiklas, kurios man buvo nemielos. Atsisakiau papildomų veiklų ir vykdžiau darbe tik tai, kas buvo išties būtina ir tik tiek, kiek to reikėjo. Tuo metu suradau Olgos Valiajevos siūlomus aštuoniasdešimt penkis būdus kaupti moterišką energiją ir juos išbandydavau tik radusi laisvo laiko. Supratau, kad dauguma mano problemų kilo dėl energinio išsekimo, todėl itin vertinau šiuos energiją papildančius metodus. Gali pasirodyti, kad šie patarimai yra primityvūs, labai paprasti ir niekuo neypatingi, tačiau tik krizės laikotarpiu galima suprasti tikrąją jų reikšmę ir naudą. Paskaitose visuomet pažymiu, kad pavargusios, pretenzingos, nervingos, priekaištaujančios bobos (jos jau mažai panašios į tikras moteris) yra niekam – nei vyrui, nei vaikams, nei klientams ar darbdaviui ir, juolab, sau pačioms – nereikalingos.

 

Kažką pakeisti galime tik visų pirma supratusios, kad keistis turime būtent mes, kad priežastis ir sprendimas yra mūsų viduje, o ne kituose žmonėse ar jų elgesyje. Tam, kad tai pripažintume ir garsiai įvardintume, turime būti drąsios. Pavyzdžiui, kai aš pradėjau skaityti apie energinius vampyrus, supratau, pati tokia esanti. Tačiau, būdama suaugusi, mąstanti moteris, supratau, kad neprivalau siurbti energijos iš kitų, kad galiu ją gauti iš gamtos, vėjo, vandens, saulės…

Taip pat iš savo kasdienybės išbraukiau viską, kas negatyvu. Stengiuosi apie neigiamus dalykus nekalbėti, o mintis ir jusles pripildyti įvairių formų teigiamybėmis: gražiais paveikslais ir daiktais, papuošalais, ilgais sijonais ir suknelėmis… Taip, įvairiomis praktikomis protą galima nutildyti, tačiau moteriai veiksmingiau rinkti į jį malonius, teigiamus dalykus ir įspūdžius. Reikia atrasti, pažinti, pamatyti, tačiau tik tai, kas gera. Tada mūsų galvoje bus ne šiukšlynas, o gražus gėlynas, sodas. Malonūs, gražūs dalykai didina džiaugsmo hormono, serotonino kiekį mūsų organizme. Siekiant pašalinti iš organizmo streso hormoną – kortizolį, reikalingas serotoninas ir ramybė, atsipalaidavimas, kurių metu gaminasi oksitocinas, laimės ir meilės hormonas.

 

Galbūt galėtumėte pasidalinti keliais, Jums labiausiai patikusiais, moterišką energiją kaupti padedančiais būdais?

 

Visų pirma, intuityviai, dar nežinodama kodėl, pradėjau auginti plaukus. Pajutau, kad kai man kerpami plaukai, jaučiuosi tikrai siaubingai. Tik atsisėdusi į kirpėjos kėdę, visa parausdavau, jausdavau kaip man pakyla spaudimas, įtampa. Kol mane kirpdavo, sėdėdavau įsitvėrusi į kėdės atlošus… Dar nesutikau nieko, kas būtų panašiai jautęsis. Tai – didžiulio energinio išsekimo rezultatas. Kai pradėjau daugiau domėtis plaukų reikšmę moteriai, supratau, kad tuo metu mano plaukų, apskritai, nebuvo galima liesti. Tokioje situacijoje nereikia kasdien plauti galvos, dažyti plaukų, jų kirpti. Sveikam žmogui tai nekenkia taip, kaip išsekusiam, kai kiekvienas neteisingas veiksmas lemia vis blogesnę savijautą. Taigi, pirmiausiai nustojau vaikščioti į kirpyklą. Antra, kas mane gelbėjo ir pamažu tapo kasdienybės dalimi – sijonai, palaipsniui užpildę mano spintą ir užėmę kelnių vietą. Ir atsisakiau juodos spalvos savo aprangoje.

Sakoma, svarbiausia tai, kas viduje, tačiau aš pradėjau veikti visais frontais. Ne tik keičiau savo išvaizdą, bet ir klausiau Olego Torsunovo, Ruslano Naruševičiaus, Marinos Targakovos paskaitų.

Taip pat labai efektyvus, moteriškos energijos prisipildyti man padėjęs būdas – bendravimas su draugėmis.  Anksčiau su draugais bendraudavome šeimomis, laisvalaikį leisdavome kartu su vyrais ir vaikais, todėl man ir mano draugėms nuolat trūko moteriško bendravimo, nespėdavome išsikalbėti, pakankamai pabūti kartu. Todėl pradėjome dažniau susitikti tik moterų kompanijoje. Kartu leisdavome laiką pirtyje, masažuose, kavinėse, gamtoje… Moterų draugija, ypač jeigu jos pozityviai nusiteikusios ir bendramintės, gydo.

Taip pat pradėjau daug vaikščioti, leisti laiką gamtoje: miške, prie ežero. Anksčiau vaikštinėdama gamtoje jausdavausi tarsi gaištanti laiką, retai sau tai leisdavau. Tuo tarpu, dabar sąmoningai suprantu, kad, atėjus laikui, turiu mesti visus darbus ir pasivaikščioti miške, o vasaros metų eiti pagulėti prie ežero, pasimaudyti. Džiaugiuosi, kad gyvenu gražiame gamtos krašte. Suprantu, kad tai man svarbiau nei darbas. Moters darbas ir yra, pavyzdžiui, nueiti į mišką ar susitikti su draugėmis :). Na, o darbas dėl pinigų galimas tada, jeigu lieka laiko po to tikrojo, mums svarbaus ir gyvybiškai reikalingo darbo, kai jau esame visiškai atkūrusios energijos išteklius.

 

Ar pokyčių pradžia buvo sklandi, efektyvi, ar susidūrėte su tam tikrais sunkumais?

 

– Mano gyvenime vykę pokyčiai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis. Dabar taip pavydžiu moterims, kurios yra šio kelio pradžioje! :). Jausmas toks, tarsi iš tavęs atimtų pyragaitį, bet vietoje jo duotų milžinišką, daug kartų skanesnį tortą. Supratimas, kad viskas yra mūsų rankose, kad tik mes patys galime keisti save ir savo gyvenimą, suteikia lengvumo jausmą ir nuoširdų džiaugsmą.

 

Kada supratote, kad gyvenimas pamažu keičiasi? Kokie buvo pirmieji tai liudijantys ženklai?

 

– Ryškiausi požymiai įvyko santykiuose su vyru. Pajutau, kad jis teigiamai reaguoja į mano pokyčius, kad pamažu jis pradeda keistis pats, taikydamasis prie naujo mano elgesio. Pastebėjau, kad visi aplink mane nurimo, dingo irzlumas, pretenzijos, noras žinoti kodėl kažkas kažko nepadarė. Atsirado džiaugsmas šia akimirka, tokia, kokia ji yra, ir ramybė. Natūraliai dingo potraukis neigiamai informacijai ir pokalbiams.

 

Įvardinkite reikšmingiausius gyvenimo pokyčius, įvykusius pradėjus keisti save. Kokie didžiausi praeities ir šiandienos skirtumai?

 

– Kai tik pradėjau klausyti vedinių lektorių paskaitų, jaučiausi kalta dėl visko, ką dariau ne taip. Norėjau, kad kai kurias paskaitų vietas išgirstų mano vyras, maniau, kad tai skirta būtent jam. Taip pat siekiau, kad jis jokiu būdu neišgirstų kitų lektoriaus minčių, nes ten kalbama apie tai, ką neteisingai dariau aš pati. Jausdama didelį žinių ir informacijos alkį, daug ieškojau ir gana greitai supratau, kad vyras šeimos gyvenimui, atmosferai joje neturi beveik jokios įtakos, jis lemia tik dvidešimt procentų gerovės šioje srityje. O likę aštuoniasdešimt procentų priklauso nuo moters. Supratusi tai, labai greitai nustojau vyrą skatinti klausyti mano išgirstų paskaitų ir supratau, kad šeiminio gyvenimo sėkmė priklauso būtent nuo manęs, mano nuomonės apie vyrą, mano balso švelnumo, žodžių, kuriuos jam tariu…

 

Jau po trijų mėnesių mano pastangų gydyti ir keisti save, o ne jį, vyras pasakė, kad labai pasikeičiau. Supratau, kad man nepatikę jo veiksmai buvo tik atitinkama reakcija į mano išsekimą ir negebėjimą dalintis su juo jam taip reikalinga energija. Apskritai, šeimoje niekada nesijaučiau diktatore ar tirone, kurios nuomonė svarbiausia. Mes su vyru buvome lygūs partneriai, gerbėme vienas kito nuomonę ir pasirinkimus. Tačiau anksčiau nejutau jo globos taip, kaip ją jaučiu šiandien. Visada gyvenome kartu kaip du protingi suaugę žmonės, nebuvome per daug švelnūs vienas kitam, atrodė, to ir nereikėjo. Tačiau šiandien viskas – kitaip, ir suprantu, kad taip gyventi daug smagiau ir prasmingiau.

 

Vienas didžiausių mano gyvenime įvykusių pokyčių – gera savijauta. Tiesa, galva staiga skaudėti nenustojo. Ajurvedoje sakoma, kad sveikstama tiek laiko, kiek buvo sirgta. Taigi, sveikau keletą metų galvos skausmui tampant vis retesniam.  Džiaugiuosi tuo, kad pamiršau ką reiškia gyventi su nuolatiniu skausmu. Šiandien mažai kada skubu ir išmokau gyventi būsenoje, kai esu viskuo patenkinta. Nepaisant susiklosčiusios situacijos ir to, atitinka ji mano planus ar ne, esu laiminga ir per daug nesijaudinu. Jeigu nepavyksta įgyvendinti vienų planų, su džiaugsmu keičiu juos kitais. Jeigu nepavyksta į staiga pasikeitusius planus reaguoti ramiai, vadinasi, esame energijos, meilės deficito būsenoje, nejaučiame harmonijos su savimi bei esame priklausomos nuo išorinių aplinkybių: kitų žmonių, oro… Svarbu pasiekti būseną, kurioje jaustumėtės laimingos be priežasties, kad ir kas nutiktų, o ne todėl, kad įvyko kažkas gero.

Apskritai, nemanau, kad pokyčiai mano gyvenime jau baigėsi. Nesijaučiu visažine ir kartais klystu, tad mano mokymosi procesas vis dar tęsiasi.

 

Kokios moterys lankosi Jūsų paskaitose? Kokiomis problemomis jos skundžiasi? Ar pastebite tam tikrus dėsningumus?

 

– Manau, šiandien didžiausia problema, su kuria susiduria moterys, yra nemeilė sau, kilusi dėl nepakankamo patirtos meilės vaikystėje. Tačiau kaltinti tėvų dėl to neverta, nes jie, būdami vaikais, patys tos meilės negavo. Gelbėti jų taip pat nereikia, palikite juos ramybėje ir, kol dar galite, gelbėkite save.

 

Jeigu aš pajutau visapusišką išsekimą būdama keturiasdešimties, šiandien jaunos merginos nebeturi psichinių jėgų ir energijos jau būdamos dvidešimties. Visa tai – dėl daugybės pagundų protui. Anksčiau moterys nevairavo, nebuvo interneto, gyvenimo tempas buvo akivaizdžiai lėtesnis. Tuo tarpu šiandien merginos puola kurti karjerą, gyvena nesusituokusios ir todėl jų protas neramus. Pamenu, draugės, kuri pirmoji mūsų kompanijoje ištekėjo, susidomėjusi klausiau: ,,Kaipgi dabar jautiesi? Kas pasikeitė?” Ji teigė, kad dabar jaučiasi rami, teigė žinanti savo tikslą, žinanti su kuo gyvens visą gyvenimą, laukianti vaikų. Kai moteris išteka, ji gali nusiraminti ir per daug nebesijaudinti dėl savo ateities. Jausmas ištekėjus panašus į persikraustymą iš nuomojamo buto, kuriame nepastovu, neramu, į jums priklausantį namą. Vyrams gyventi nesusituokus labai lengva. Jie viską turi, tačiau nėra įsipareigoję. Moterys dažnai tarnauja vyrams kaip žmonos: gamina jiems, skalbia, su jais miega, tačiau bijo paklausti, bijo paprašyti, kad tas vyras ją vestų. Vyras, su kuriuo taip elgiamasi, jaučia, kad yra nusipelnęs tokio elgesio ir nemato reikiamybės kažką keisti ar prisiimti atsakomybę už šią moterį.

 

Šiandien moterys labai daug dirba, jos nori pelnyti geriausių darbuotojų vardą, yra pavyzdingai stropios, stengiasi visiems įrodyti kokios jos nepamainomos, tvarkingos, griežtos ir dalykiškos. Pamačius tokias merginas, norisi jas apkabinti ir švelniai pasakyti: ,,Iškvėpk, atsipalaiduok… Tu esi moteris. Tau nereikia būti griežtai ir dalykiškai. Tu gali vien savo šypsena, švelnumu ir geranoriškumu gauti daugiau nei galėtum uždirbti bet kokiame darbe.” Taip lekiančios moterys labai greitai išsenka ir visa tai vyksta dėl nepasotinamo jų godumo. Moterys nori daugybės drabužių, papuošalų, daiktų, tačiau įsivaizduoja, kad visa tai gauti ir pinigus tam užsidirbti turi pačios. Dažnai jos netgi sąmoningai nori įrodyti vyrams, kad sugeba daugiau nei jie. Šiuolaikiniai visuomenės ir verslo modeliai tik dar labiau skatina tokį joms pačioms žalingą moterų mąstymą.

 

Ką dažniausiai patariate šioms moterims? Ar egzistuoja universalus visų problemų sprendimo būdas?

 

– Universali, visoms moterims tinkama pagalba ir patarimas – pamilti save. Moterys, pažvelkite į save su meile, rūpinkitės savimi kaip rūpinatės kitais. Anksčiau aš nuolat globojau savo vyrą. Klausdavau ar jis pavalgęs, rūpinausi ar užsirišo batus, ar jam tinka tas šalikas, ar lauke nebus per šalta, per karšta… :).  Globojau jį kaip tik galėjau, ypač kai mano dukra išvyko mokytis į užsienį. Kadangi mano vyras – tikras vyras, jį tai labai erzino. Jis patardavo man labiau rūpintis savimi ir savo buitimi. Todėl ir sakoma, kad moteris turi turėti daug vaikų, kad nuolat turėtų kuo rūpintis :).  Pamenu, ne viena draugė man patarė daugiau mylėti save, rūpintis savimi, tačiau aš jų patarimus vertinau skeptiškai. Maniau, nenoriu būti egoiste, kaip galiu rūpintis tik savimi! Tačiau ką reiškia nemylėti savęs? Tai – lyg eiti į parduotuvę alkanam. Tuomet, atrodo, visko norisi ir tas alkis niekada nepraeina. Savęs nemylintis žmogus iš visų reikalauja meilės, nori kiekvienam įrodyti, kad jis tos meilės vertas, nori jiems tarnauti, aukotis dėl kitų, vėlgi, tik siekdamas gauti meilės sau. Žmogus, kuriam trūksta meilės sau – tarsi renkantis išmaldą elgeta.

Kai supratau, kad visos mano problemos yra nulemtos nemeilės sau, kai supratau, kad tas žmogus, kuris turi mane pamilti, esu aš pati, globą, kuri buvo skirta visiems, kam tik įmanoma, pradėjau teikti sau. Pradėjau savęs klausti: ,,Ar aš pavalgiau? Ar man šilta, malonu, jauku?” Anksčiau atėjus į kavinę valgiaraštyje pradėdavau ieškoti patiekalo, kurio norėtų mano vyras, siūlydavau jam įvairius variantus. Dabar pirma įsiklausau į savo norus. Kai žmogus pasirūpina savimi, kai visapusiškai save globoja, jis nebeprašo meilės iš kitų, jis nebevalkatauja ir su žmonėmis bendrauja visai kitaip, kitokia kalba ir vedamas kitų intencijų. Tik tada galime žmones mylėti besąlygiškai, nesitikėdami jokio atlygio. Taigi, meilė sau – kelio pradžia. Turėdami jos pakankamai, pajusime nuoširdų norą ta meile pasidalinti su kitais.

 

Suprasti ar mylime kitus, galime susimąstę ar norime apkabinti žmogų, su kuriuo bendraujame, ar norime visus maitinti, vaišinti. Teigiami atsakymai į šiuos klausimus parodo, kad mūsų širdies čakra, Anahata, yra atvira. Ši ypatingai svarbi čakra neatsivers,  kol, visų pirmiausia, nepamilsime savęs. Nemylėdami savęs kitus maitinsime laukdami atlygio, o apkabinsime todėl, kad to reikalauja etiketas. Tačiau nejausime noro tai daryti. Pavyzdžiui, aš paskaitų metu žvelgiu į salėje sėdinčias merginas ir noriu jas visas stipriai apkabinti.  Atrodo, mano rankos tampa tokios didelės, jos plečiasi tol, kol visas galiu sutalpinti, suspausti savo glėbyje. Anksčiau tokio jausmo nebuvo. Jis tiesiog nepaprastas, labai malonus. Kai savo energija galėsime apkabinti visus šalia esančius, ji natūraliai kils iki meilės Dievui. Tuomet mes gebėsime regėti kiekviename žmoguje sielą ir mylėti besąlygiškai. Ilgainiui suprantame, kad visos sielos eina savo keliu, kad kiekviena mokosi pamilti save ir kitus, todėl natūraliai jaučiamės suprantantys kitus žmones, juos mylintys ir palaikantys.

 

Kaip manote, ar kiekviena moteris geba savarankiškai suprasti ir praktikoje taikyti perskaitytas ar išgirstas psichologines ar dvasines žinias? Kokie veiksniai būtini, siekiant sėkmingo darbo su savimi?

 

– Moteris turi jausti nuolatinį palaikymą. Jai vertėtų reguliariai klausyti paskaitų, bendrauti su tais, kurie domisi tais pačiais dalykais, kaip ir ji. Puiku, jeigu moteris turi galimybę bendrauti su už ją daugiau patyrusia moterimi, kurią galėtų laikyti savo mentore.

Toms, kurių aplinkoje nėra palaikančių jų pasirinkimą, idėjas ir gyvenimo būdą, sėkmingai dvasiškai tobulėti bus labai sudėtinga. Tokiu atveju rekomenduoju surasti aplinką, kurioje moteris galėtų bendrauti su ją palaikančiais, dalintis žiniomis ir patirtimi, įkvėpti ir būti įkvėpta. Bendraminčių galima sutikti paskaitose, įvairiuose renginiuose, ten pat su jais susipažinti ir kurti taip reikalingus santykius. Draugija yra labai svarbi. Žmogui, kuris jaučiasi esąs ne vienas, daug lengviau visapusiškai augti.

Agnieta Jonikienė, Žurnalas “RAKTAS”