Šiuolaikinėje visuomenėje psichologija tampa vis prieinamesnė, o terminas "psichologija" nebekelia neigiamų asociacijų. Vis dėlto, svarbu suprasti, kuo skiriasi psichologas nuo psichoterapeuto, kad galėtumėte pasirinkti tinkamą specialistą. Informacijos gausa internete ne visada pateikia aiškų šių specialistų skirtumų supratimą. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius psichologo ir psichoterapeuto skirtumus, jų kompetencijas ir galimybes.
Psichologas ir psichoterapeutas: ar tai tas pats?
Nors abu šie specialistai rūpinasi žmogaus psichologine gerove ir siekia jam padėti, psichologas ir psichoterapeutas nėra tas pats. Psichoterapeutas gali atlikti psichologo funkcijas, bet psichologas negali atlikti psichoterapeuto funkcijų. Jų profesijas ir galimybes skiria įgytas išsilavinimas ir žinių bagažas.
Psichologo kompetencijos ir specializacijos
Psichologas yra specialistas, įgijęs bakalauro arba magistro laipsnį psichologijos srityje. Bakalaurą turintis psichologas turi bendras psichologijos žinias ir supranta asmenų ar grupių elgseną, savybes, pažintinius gebėjimus, emocijas, tarpusavio santykius ir dėsningumus. Jis gali perteikti savo žinias, vykdyti edukacinę veiklą (pvz., vesti mokymus), konsultuoti asmenis ar grupes, suteikdamas pagrindines konsultavimo žinias. Jis taip pat gali atlikti tyrimus, analizuoti duomenis ir teikti rekomendacijas. Tačiau bakalauro lygio psichologas gali atlikti psichologo funkciją tik prižiūrint aukštesnio laipsnio specialistui. Norint savarankiškai konsultuoti, reikia įgyti magistro laipsnį.
Psichologas, įgijęs magistro laipsnį, turi gilesnes žinias siauresnėje psichologijos srityje, pavyzdžiui, klinikinės, sveikatos, edukacinės, organizacinės ar teisės psichologijos. Jis gali atlikti įvairius elgesio, kognityvinius, emocijų tyrimus ir vertinimus, siekiant nustatyti galimas sveikatos problemas ar sutrikimus. Toks specialistas yra pasirengęs savarankiškai profesinei veiklai ir gali teikti psichologinę pagalbą asmeniui ar grupei, naudodamasis savo teorinėmis žiniomis ir metodais. Konsultavimas yra trumpalaikis ir orientuotas į sprendimus, pabrėžiant kliento norą keistis ir jo neišnaudotas galimybes. Dėmesys skiriamas konkrečiai situacijai spręsti, o ne problemai analizuoti.
Populiariausios psichologijos sritys Lietuvoje:
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
- Sveikatos psichologas: dirba su fizinės ir psichologinės sveikatos sąveika, padeda pacientams susidoroti su įvairiais fizinės sveikatos sutrikimais ar ligomis (širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, vėžys ir kt.), stresu, nerimu, depresija, skausmu ir kitomis emocinėmis reakcijomis. Jie taip pat padeda įveikti elgesio įpročius, kurie neigiamai veikia fizinę sveikatą.
- Klinikinis psichologas: diagnozuoja, gydo ir užsiima psichologinės sveikatos problemų prevencija. Dirba su žmonėmis, turinčiais įvairių psichologinių problemų, tokių kaip depresija, nerimas, stresas, valgymo sutrikimai, priklausomybės, potrauminis streso sutrikimas, elgesio sutrikimai ir kt.
- Vaikų psichologas: specializuojasi vaikų psichologinėse problemose, tokiose kaip elgesio ir emocijų sutrikimai, pažintiniai sutrikimai, problemos šeimoje ir tarp asmenų, traumos, mokymosi problemos, vystymosi problemos ir raidos etapai. Jie taip pat gali padėti tėvams suprasti vaikų vystymąsi ir reaguoti į jų poreikius.
- Edukacinis (pedagoginis, mokyklinis) psichologas: dirba su mokymosi procesu, kuria ir taiko psichologinius principus, siekdamas padėti mokiniams ar studentams sėkmingai įgyti žinių ir kompetencijų, nustatyti mokymosi sunkumus, kurti mokymosi strategijas, vertinti mokymo ir mokymosi sąlygas, spręsti elgesio problemas ir padėti specialiųjų poreikių asmenims.
- Teisės psichologas: specializuojasi psichologijos ir teisės sąveikoje, dirba teismo procesuose, kriminologijoje, šeimos teisėje ir rengiant teisines priemones. Jie teikia ekspertų nuomonę, nagrinėja nusikaltėlių elgesio priežastis, padeda šeimos teisiniuose procesuose ir kuria prevencijos programas.
- Organizacinis psichologas: taiko psichologijos principus organizacijų (įmonių) kontekste, įskaitant darbo jėgos įtraukimą ir išlaikymą, vadovavimą ir vadovų mokymą. Jų tikslas yra padėti organizacijoms pasiekti savo tikslus ir pagerinti darbuotojų gerovę.
Psichoterapeutas: gilesnis problemų analizavimas
Psichoterapeutas - tai psichologas, gydytojas ar kitas specialistas, kuris po aukštojo mokslo (Lietuvoje - magistro studijų) pabaigė ne mažiau kaip 3 metus trunkančias kurios nors psichoterapijos krypties studijas (kognityvinės elgesio terapijos, egzistencinės psichologijos, psichodinaminės psichologijos ir pan.) ir įgijo psichoterapeuto diplomą bei licenziją. Lietuvoje psichoterapeutai privalo turėti licenziją, patvirtinančią, kad jie turi teisę verstis psichoterapijos praktika.
Psichoterapija - nuodugnus, sistemingas ir planingas moksliškai bei teoriškai pagrįstas pagalbos (gydymo) būdas, taikomas įvairios kilmės asmenybės, elgesio ar emocinės būsenos sutrikimams gydyti arba siekiant asmeninio tobulėjimo. Psichoterapija apima specifinę komunikaciją tarp paciento/kliento ir psichoterapeuto, siekiant sušvelninti arba panaikinti simptomus, pakeisti probleminio elgesio modelius ar požiūrius, pasiekti didesnę emocinę brandą, geresnę psichikos sveikatą bei subjektyvią gerovę.
Psichoterapijos metu analizuojami gilesni psichikos procesai, siekiama ilgalaikių pokyčių žmogaus asmenybėje ir jo elgesyje. Kaip ir psichologas, psichoterapeutas gydymo procese negali išrašyti vaistų ir gydymo tikslo siekia terapinio pokalbio priemonėmis. Psichoterapijos tikslas yra gilintis šiek tiek daugiau, nei dirbant su psichologu ir padėti išspręsti žmogaus emocines problemas pasitelkiant įvairias psichoterapines priemones, pavyzdžiui, atsikratyti žalingų įpročių, priklausomybės, streso, emocinių ir santykių problemų. Psichoterapeutas turi platų supratimą apie žmogaus psichiką ir gali gydyti pacientus psichoterapiniais metodais, taikant ilgalaikę ir trumpalaikę, individualią ar grupinę psichoterapiją. Psichoterapijos rūšį, kuri bus efektyvi konkrečiai Jums, psichoterapeutas parenka pagal Jūsų asmenybę ir pagal problemas, kurias patiriate.
Nors yra skirtumų tarp psichologo ir psichoterapeuto konsultavimo, yra ir bendrų bruožų, būdingų abiems specialistams: tiek psichoterapija, tiek psichologinis konsultavimas yra susitikimas konfidencialioje ir saugioje aplinkoje, kur laisvai galima kalbėti apie savo emocines problemas ir sunkumus, būti dėmesingai išklausytu, bei priimtu be vertinimo ir moralizavimo.
Psichoterapijos kryptys
Yra įvairių psichoterapinių mokymų, kurie skirtingai aiškina žmogaus psichikoje vykstančius procesus, kurie atsispindi žmogaus elgesyje, požiūryje ir gyvenime.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
- Psichodinaminė psichoterapija: kilusi iš psichoanalizės, kurią sukūrė Z. Freud‘as. Ji siekia ne tik palengvinti simptomus, bet ir suvokti jų priežastis, analizuojant žmogaus istoriją nuo pat jo atsiradimo, nes daugiausiai atsakymų randama ankstyvoje vaikystėje. Pagrindiniai teiginiai: žmogus yra valdomas pasąmoninių impulsų, nuolatos veikiamos vidinių konfliktų, asmenybės raidą lemia įgimtos savybės, tėvų psichologinės charakteristikos ir ryšys tarp vaiko ir tėvų, žmogus naudoja psichologines gynybas, daug dėmesio skiriama darbui su pasipriešinimu, o pagrindinės varos - seksualumas ir agresija.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): moksliškai pagrįsta ir įrodyta šiuolaikinės psichoterapijos rūšis, koncentruojama į darbą su žmogaus mintimis, emocijomis bei elgesiu. Išmokius asmenį tikslingai keisti mintis, funkcionaliai išreikšti emocijas ir valdyti elgesį, pasiekiamas simptomų sumažėjimas ar išnykimas. Tai sąlygoja esminį gyvenimo kokybės pagerėjimą.
- Individualioji psichologija (Adlerio terapija): dėmesio centre yra asmens judėjimas gyvenime. Gyvenimo stilius kaip dinamiškas piršto atspaudas unikalus ir jame atsispindi visas individas kiekvieną gyvenimo ir terapijos akimirką. Terapeutas kreipia dėmesį būtent į to judėjimo suvokimą.
Kada kreiptis į psichoterapeutą?
Psichoterapija gali būti naudinga įvairiose psichologinėse ir emocinėse situacijose:
- Depresija ir nerimas
- Streso ir įtampos valdymas
- Trauminiai išgyvenimai
- Santykių sunkumai
- Komunikacijos įgūdžių gerinimas
- Identiteto ir tapatybės paieškos
- Kūrybiškumo ir saviraiškos blokai
Psichoterapija gali nepadėti, kai žmogus dar nėra pasirengęs ar nenori pokyčių, turi nerealistiškų lūkesčių, arba kai terapija nėra tinkamai pritaikyta individualiems poreikiams.
Psichoterapijos trukmė
Psichoterapijos trukmė būna labai įvairi ir priklauso nuo atvejo, metodikos ir iškeltų tikslų. Kai kurie specialistai teigia, kad žmogui reikia tiek psichoterapijos metų, kiek dešimtmečių jis yra nugyvenęs. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jau po 10 sesijų specialistas mato pakankamą pokytį, todėl baigia terapiją arba nukreipia kitur. Vis dėlto svarbu suprasti, kad psichoterapija yra ilgalaikis, tęstinis procesas.
Asmenybės sutrikimai ir psichoterapija
Asmenybės sutrikimai daro didelę įtaką žmogaus gyvenimui ir paveikia maždaug 10 % mus supančių žmonių. Psichoterapija - tai galimybė išmokti valdyti savo emocijas ir išgydyti tarpasmeninius santykius.
Kas yra asmenybės sutrikimai?
Asmenybės sutrikimai - tai įvairūs nukrypimai nuo normalios asmenybės. Paprastai kai kurie jų bruožai būna tokie ryškūs, kad gali neigiamai paveikti asmens ir jo artimųjų gyvenimo kokybę.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Dažniausiai pasitaikantys asmenybės sutrikimai:
- Narciziškas asmenybės sutrikimas: per didelis savęs įvertinimas, poreikis nuolatos gauti dėmesį ir pripažinimą, taip pat nesugebėjimas empatizuoti su kitais žmonėmis.
- Ribinis asmenybės sutrikimas: stiprūs emociniai svyravimai, impulsyvumas ir sunkumai palaikyti stabilius santykius.
- Vengiantis asmenybės sutrikimas: nuolatinis baimės jausmas dėl kritikos ar atmetimo, dėl ko žmonės, turintys šį sutrikimą, dažnai vengia socialinių situacijų arba atsitraukia nuo naujų patirčių.
- Antisocialus asmenybės sutrikimas: nepagarba kitų žmonių teisėms, dažnai pasireiškiančia melu, manipuliavimu, apgavystėmis ir socialinių normų nepaisymu.
- Paranoidinis asmenybės sutrikimas: nuolatinis įtarumas ir nepasitikėjimas kitais žmonėmis, tikintis, kad aplinkiniai nori pakenkti ar juos apgauti.
- Histrioninis asmenybės sutrikimas: nuolatinis poreikis būti dėmesio centre.
- Šizotipinis asmenybės sutrikimas: keisti mąstymo modeliai, elgesys ir asmenybės bruožai, kurie dažnai sukelia socialinį atsiskyrimą ir sunkumus užmegzti santykius su kitais.
- Atsparus asmenybės sutrikimas: tendencija vengti atsakomybės ar sprendimų priėmimo.
Asmenybės sutrikimai dažniausiai atsiskleidžia santykiuose. Būtent juose žmonės, kenčiantys nuo tam tikro asmenybės sutrikimo, paprastai patiria daugiausia iššūkių.
Kaip gydomi asmenybės sutrikimai?
Pirmoji gydymo kryptis - psichoterapija. Tačiau svarbu teisingai nustatyti tikslus ir lūkesčius. Tik taip išvengsite ankstyvo gydymo nutraukimo ir nusivylimo. Asmenybė yra pagrindas mūsų pasaulio suvokimui ir veikimui jame. Jei būtina įsikišti į jos struktūrą, tai visada yra ilgalaikis procesas. Vidutinės trukmės arba trumpalaikė psichoterapija padeda asmenybės sutrikimų turintiems žmonėms įveikti krizinius momentus. Kaip vaistai nuo elgesio sutrikimų vartojami nuotaikos stabilizatoriai, antidepresantai arba mažos antipsichotikų dozės. Ilgalaikis vartojimas nerekomenduojamas, vaistais siekiama įveikti laikiną psichikos būklės pablogėjimą.
Psichoterapija yra svarbi asmenybės sutrikimų gydymo priemonė. Motyvacija yra sėkmingo proceso pagrindas. Tikrasis sąmoningumas (t. y. kad tai bus kliento ir terapeuto pokalbio tema) padės asmeniui ištverti net ir sudėtingesniuose gydymo etapuose. Tačiau svarbiausia yra pasitikėjimu grįsti santykiai. Kliento ir terapeuto santykius galima išbandyti kaip ir kitus savo gyvenimo santykius. Ir būtent šis terapinis santykis leis asmeniui lėtai ir saugiai atsisakyti tų strategijų, kurios netinka jo gyvenimui, ir pakeisti jas naujomis (psichodinaminės kryptys).
Psichoterapija internetu naudojasi visomis asmeninių susitikimų priemonėmis ir galimybėmis, o papildoma nauda yra ta, kad ji sujungia jus su specialistu, kuris kitu atveju būtų per toli arba sunkiai prieinamas. Būtent ilgalaikės psichoterapijos atveju tai labai palengvina visą procesą. Jūs turite savo terapeutą po ranka, net kai gyvenimas nenuspėjamas.
Disociatyvus tapatybės sutrikimas
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Taip pat svarbu atskirti nuo šizofrenijos ir atmesti įmanomą disociacijos sutrikimo simptomų ryšį su narkotikų ar alkoholio vartojimu.
Diagnozavimas
Visų pirma, taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų - amytal-kofeinu surikdymas. Tai atlieka diagnostikos vaidmenį: žmogus yra panardinamas į ypatingą būseną, kuomet surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri buvo anksčiau neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė.
Etiologija
Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos, fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 8o proc. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus. Mūsų psichiatrijos tradicijoje tokie asmenys yra laikomi isteriškomis asmenybėmis. Kaip taisyklė, tai paprastai gana demonstratyvūs žmonės, linkę į tam tikrą teatrališkumą, mėgstantys daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti.
Klinikiniai požymiai
Tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus (būtent tuos pačius, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai). Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais.
Gydymas
Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną.
tags: #asmenybe #ir #psichoterapija #knyga