Įvadas
Temperamentas - tai viena seniausių ir svarbiausių asmenybės teorijų, aktuali ir šiandien. Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti, kas yra temperamentas, kokie jo tipai, kaip jis pasireiškia ir kokią įtaką daro žmogaus elgesiui bei gyvenimui.
Kas yra temperamentas?
Temperamentas - tai tam tikrų nuolatinių psichinių savybių kompleksas, apibūdinantis žmogaus emocinį gyvenimą, emocijų reiškimo, elgsenos ir veiklos būdą. Tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas taip pat yra įgimtų centrinės nervų sistemos savybių raiška. Jis pasižymi dideliu pastovumu ir turi įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms.
Psichologai mano, kad žmogaus temperamentas turi įtakos jo būklei ir sveikatai. Neretai temperamento sąvoka vartojama kaip gyvybingumo, energingumo, aktyvumo sinonimas.
Temperamentas yra įgimtas ir santykinai pastovus, mažai keičiasi dėl aplinkos ir auklėjimo poveikio, bet kinta su amžiumi. Nesusijęs su asmenybės turiniu (motyvuotu kryptingumu, vertybinėmis orientacijomis, pasaulėžiūra) ir tiesiogiai nelemia asmenybės bruožų. Gali padėti arba trukdyti susidaryti tam tikriems asmenybės bruožams, nes keičia aplinkos ir auklėjimo veiksnių poveikį asmenybės raidai.
Skirtingai nuo charakterio, kuris susiformuoja vaikui augant ir priklauso nuo aplinkos, kurioje augo: kaip aplinkiniai į jį reagavo, auklėjo, kokios buvo jų vertybės ir pan., temperamentas yra įgimtos psichikos ypatybės. Galima sakyti, kad temperamentas daro įtaką žmogaus charakteriui, tačiau šį formuoja ir kiti veiksniai.
Taip pat skaitykite: Dresūra ir priežiūra
Temperamento tipai
Temperamentų teorija - viena seniausių teorijų. Ši klasifikacija, sukurta prieš tūkstančius metų, taikoma ir dabar. Jos kūrėjai - Hipokratas bei Galenas susiejo temperamentą su vieno iš keturių organizme cirkuliuojančių skysčių - tai kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis. Išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai:
- Sangvinikas
- Cholerikas
- Flegmatikas
- Melancholikas
Svarbu pažymėti, kad žmonės turi įvairių temperamentų bruožų, jie būna persipynę, tačiau dažniausiai vyrauja vienas.
Sangvinikas
Sangvinikas greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Su žmonėmis labai greit randa bendrą kalbą, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greit, taip pat greitai jie kinta. Emociniai išgyvenimai - negilūs. Sangviniko mimika labai išraiškinga. Jis nenustygsta vietoje, jam nuolat reikia naujų įspūdžių. Nelabai save kontroliuoja, nemoka dirbti sistemingai, neturi grafiko, pagal kurį gyvena. Jis paslankus, karštas, kai susidomi kokia nors veikla, dirba produktyviai. Jam būdingas greitai kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, chaotiška veikla.
Cholerikas
Cholerikas yra labai jautrus, impulsyvus. Jam būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, jo emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Cholerikas yra nestabilus. Įsijautęs į naują veiklą, jis veikia iš visų jėgų, sekindamas save daugiau, negu reikia. Jis domisi visuomenine veikla, rodo iniciatyvą, energingas, principingas. Jam būdingas greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška, mimika, gestai, kalba, yra judrus, nori aktyviai veikti.
Flegmatikas
Flegmatikas charakterizuojamas žemu aktyvumo lygiu, pastovumu. Jo judesiai lėti ir ramūs, mimika bei kalba - irgi. Jo jausmai yra gilūs. Užsispyręs ir kryptingas, jis retai nesusivaldo, nelinkęs reikšti emocijas, nelinkęs į afektus. Gerai suplanuoja savo jėgas ir visada užbaigia pradėtą darbą iki galo. Savo jėgas linkęs tausoti, be reikalo jų nešvaistyti. Jam būdingas lėtai kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas, silpna išorinė jausmų raiška, lėtas mąstymas.
Taip pat skaitykite: Vidurinės Azijos aviganiai: charakteristikos
Melancholikas
Melancholiko reakcija dažniausiai neatitinka dirgiklio stiprumo. Jam sunku ilgai išbūti susikaupusiam. Stiprus poveikis melancholikui dažniausiai sukelia reakciją, kurią galima pavadinti „nuleido rankas“. Jam būdinga santūri ir prislopinta kalba, drovumas, neryžtingumas. Normaliose sąlygose melancholikas - gilus žmogus, gali būti geras darbuotojas. Emociškai jautrus, jam būdingos ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nepasitikėti, subtiliai suvokia fizinių dirgiklių ir gyvenimo aplinkybes.
Temperamento įtaka vaikams ir auklėjimas
Visi kūdikiai skirtingi. Tačiau tėvų pasakojimus apie vaikus būtų nesunku suskirstyti į tris grupes. Vieni kūdikiai labiau domisi aplinka, yra smalsūs, juos lengva pripratinti prie miego ir mitybos režimo. Tai „lengvo” būdo kūdikiai. Kiti dažnai neramūs, jautrūs, verkia, nereguliariai miega ir valgo. Tai „sunkaus” būdo mažyliai. Treti ramūs, mėgsta pamiegoti, sunkiai pripranta prie naujovių, atsisako ragauti naujo maisto. Juos galima būtų pavadinti lėto būdo vaikais.
Su „sunkiaisiais” ir lėtuoliais tėvams reikia daugiau kantrybės. Tik nuo jų reakcijos priklauso, kaip vaikai vėliau, jau užaugę, jausis dėl savo temperamento ypatybių. Jeigu lėtąjį vadinsite nedraugišku, uždaru, jis išgyvens dėl to, koks yra, o negalėdamas to pakeisti, kris į neviltį. Geriau vadinkite jį ramiu, jautriu, „giliu”, ir jis dėl savęs bus ramesnis.
Jeigu „sunkaus” būdo vaiką vadinsite tokiu, kurio visiems per daug, kuris pernelyg aktyvus, greičiausiai visą gyvenimą demonstruos nepasitenkinimą ir pyktį. Tačiau pavadinę jį aktyviu, energingu, paskatinsite veikti tinkama linkme, todėl gyvenime gali pasiekti labai daug.
Vaikas, turintis „sunkų” temperamentą, tačiau auklėjamas su meile ir kantrybe, lengviau išmoksta laikytis dienotvarkės ir taisyklių. Tai ypač svarbu pirmaisiais dvejais jo gyvenimo metais. Jeigu tėvai švelniai, bet atkakliai laikosi taisyklių, vaikas išmoksta save kontroliuoti.
Taip pat skaitykite: Erdelio terjero temperamento apžvalga
Nepatenkinamas vaiko elgesys neturėtų būti pateisintas temperamentu. Tačiau bausmėmis, pykčiu, nuolatiniais priekaištais, kad yra ne toks, koks turėtų būti, tėvai nieko nepasieks, o tik sukels vaikui daug neigiamų emocijų. Dažniausiai jos išsiveržia pykčiu, agresija.
Pakeisti savęs vaikas negali, toks jo temperamentas, tačiau tėvai gali savo atžalai padėti ramybe ir kantrybe. Priklausomai nuo to, kuris stipresnis, vaikas tėvus išderins arba, matydamas ramius tėvus, pats nurims. Prie temperamento lengviau prisitaikyti, nei jį pakeisti. Kitaip organizuojant šeimos gyvenimą įtampą, kylančią dėl vaiko temperamento, galima sumažinti. Tarkim, lėtą vaiką ryte tėveliai gali prikelti pusvalandžiu anksčiau, užuot nuolat skubinę.
„Sunkų”, judrų vaiką prieš guldant miegoti reikėtų įtraukti į ramią, bet įdomią veiklą, pvz., paskatinti spalvinti, vartyti knygas, sugalvoti lėtėjančią, raminančią judesių seką, kasdieninius ritualus. Ir labai svarbu laikytis rutinos.
Lėtuoliui reikia laiko priprasti prie naujovių, šeimos gyvenimo ar naujo maisto pokyčių. Todėl tėvai, iš anksto mažylį nuteikdami, paruošdami, sumažina įtampą.
Temperamentas ir emocijų valdymas: Isterija ir pykčio protrūkiai
Žmonės kartais pratrūksta pykčiu, ir tai laikoma normaliu emocijų išliejimu. Tačiau, kartais pasitaiko ir isterijos protrūkių. Isterija galima tik akivaizdoje žmonių, kuriais pats isterikas pasitiki. Tai yra tas, kuriam skirtas isterijos priepuolis, būtinai sureaguos reikiamai - dėl naudos arba savo minkšto būdo. Jeigu isterija nesukelia reikiama atsako, ji neveiksminga ir greitai baigiasi. Vadinasi, prie savo šefo nė viena moteris nepuls kelti isterijos. Be to, to nepadarys žmogui, kurio dėmesio siekia. O vyrui gali. Ir meilužiui.
Kai nesutapusi nuomonė ar nepatenkinti poreikiai suvokiami kaip karti skriauda, prasideda isterija arba pykčio protrūkis. Kai žmogus negauna to, ko trokšta, jis stipriai susinervina, ir tuomet įvyksta emocijų protrūkis. Po tokio sukrėtimo tik stiprios psichikos žmogus nesijaučia kaltas, o silpnesnis su viskuo sutinka. Nesuderinamumas, savitarpio supratimo ir bendrų interesų nebuvimas, nuobodulys sukelia žmonių nesusikalbėjimą. Šiuo atveju isterija ir skandalai tampa vieninteliu būdu emocinei spragai užpildyti. Kartais juntantis santuokos nuobodulį partneris pats skandalų nekelia, bet provokuoja kitą isteriniam emocijų protrūkiui. Tai labiau būdinga moterims. Perdėtai reaguojama į santykius su vyru, kai moteris neturi savų tikslų ir interesų. To, ko jai trūksta, ji laukia iš vyro. Ne visada isterijos objektu tampa vyras. Tai gali būti po ranka atsiradęs padavėjas, laiškanešys, vairuotojas.
Kodėl žmonės tampa pikčiurnos ir isterikai?
- Meilės trūkumas vaikystėje. Galbūt žmogus užaugęs nepilnoje šeimoje - tėvai išsiskyrė arba vienas iš jų mirė. Tuomet jis gali „atsirevanšuoti“ savo partneriui už meilę, kurios nepatyrė vaikystėje. Dažnai toks žmogus niekuo nepasitiki ir viską mato tik juodomis spalvomis. Bet koks kitų žmonių nuomonių nesutapimas su jo nuomone suvokiamas kaip priešiškumas. Jis visą laiką ginasi, net kai nėra pavojaus.
- Žmonės vaikystėje buvo prievartaujami. Despotiški tėvai galėjo per daug žiauriai vaiką kontroliuoti, versdami jį daryti tai, ko jis nenorėjo. Tokia prievarta galėjo būti verbalinė.
- Vaikystėje jautėsi bejėgis. Pavyzdžiui, tėvai girtavo, o jis niekuo negalėjo jiems padėti. Arba buvo muštynių ir skandalų šeimoje liudininkas, bet nieko negalėjo pakeisti. Suaugęs jis gali kompensuoti ankstesnį bejėgiškumą despotiško elgesio su partneriu sąskaita.
Kodėl žmonės, žinodami, kad pyktis ir isterijos yra blogai, vis tiek taip elgiasi?
- Priklausomybė nuo adrenalino. Būtent adrenalinas ir sukelia euforiją. Jeigu jūs kovojate su depresija, tuomet pasąmonėje ieškote situacijų, palaikančių susijaudinimo būseną. Isterija - tai kontrolės praradimas, o jos nekontroliuojant galima valdymą perimti į savo rankas - būtent taip svarsto linkę į priklausomybę žmonės.
- Įprotis iš vaikystės. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų buvo linkęs į pykčio protrūkius ir nuolatinį norą dominuoti. Jeigu taip, tuomet jums toks elgesys atrodo normalus.
- Įteigtas silpnumo įvaizdis. Pamokanti vienos moters istorija, kurios tėvai nuo vaikystės jai įteigė, kad moteris turi būti silpna ir visais atvejais pasikliauti vyru. Atsitiko taip, kad pasyvi mergina įsimylėjo agresyvų ir labai pavydų vyrą, kuris aiškinosi santykius šantažu ir isterija. Agresiją palaikiusi audringu temperamentu, ji nesiryžo su juo išsiskirti penkerius metus.
- Sunkumas išreikšti jausmus. Tvardantis emocijas žmogus dažnai gyvena santuokoje su nesivaldančiu žmogumi. Pavyzdžiui, santūrus vyras dažnai sutinka isterišką moterį, kuri kelia scenas dėl menkiausių priežasčių. Kitaip tariant, partneris jums reikalingas, kad išreikštumėte jausmus, kurių nesugebate patirti.
Kaip suvaldyti emocijas?
- Išreikšti savo emocijas. Ir teigiamas, ir neigiamas emocijas reikškite priimtinu jums būdu ir iš karto, kai tik jų kyla.
- Nebijoti konfliktų. Dažnai susiję su pikčiurnomis žmonės bijo konflikto, todėl bando surasti kompromisą arba prisitaikyti prie partnerio. Ši taktika neveiksminga, nes agresyvų žmogų tik skatina. „Jeigu tai praeina, vadinasi, viską darau teisingai!“ - mano jis.
Kitos temperamento teorijos ir tipologijos
Be klasikinės Hipokrato-Galeno teorijos, egzistuoja ir kitos temperamento teorijos bei tipologijos. Viena populiariausių pasaulyje yra Myers-Briggs tipologija (MBTI), paremta Carlo Gustavo Jungo „Psichologinių tipų“ teorija.
Taip pat, E. Kretschmeris (Vokietija) ir Williamas Herbertas Sheldonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad temperamento ir kūno konstitucija tarpusavyje susiję, priklauso nuo paveldimos vidaus sekrecijos liaukų veiklos. 1921 Ernestas Kretschmeris išskyrė somatinį (gali būti šizoidinis - šizoidui būdinga polinkis į emocinio ir intelektinio gyvenimo atotrūkį, uždarumas, nekalbumas, įtarumas, nepasitikėjimas, jam sunku bendrauti, emocijos neraiškios; ir cikloidinis - cikloidas) ir psichologinį (atletinis - stambių kaulų, plačios krūtinės ląstos, raumeningas, asteninis - lieknas, siauros krūtinės ląstos, ilgų galūnių, pikninis - apkūnus, trumpų galūnių) tipą.
20 a. pradžioje I. Pavlovas (Rusija) temperamentą aiškino nervų sistemos savybėmis: temperamento tipą lemia jaudinimo ir slopinimo savybių (intensyvumo, paslankumo ir pusiausvyros) kombinacija. Jis skyrė nervų sistemos 4 pagrindinius tipus, atitinkančius Hipokrato temperamento tipus. Borisas Teplovas ir Vladimiras Nebylicynas (Rusija) nustatė, kad temperamentą lemia ne viena nervų sistemos ypatybė, bet jų derinys.
Šios teorijos pateikia skirtingus požiūrius į temperamento prigimtį ir jo ryšį su kitomis žmogaus savybėmis.
Savęs pažinimas ir temperamentas
Kaip matote, pagal keturis savireguliacijos principus sistemoje „pasaulis - žmogus“, autorius skiria ir keturias eudemoninių nuostatų klases (eudemonizmas - graikiškai - laimė, palaima). Ne veltui nauja gyvenimo stilių tipologija bei Aizenko asmenybių tipologija šioje lentelėje lyginama su temperamentų tipais.
Manau, kad kiekvienas, išnagrinejęs šią lentelę, atras sau būdingą nuostatą - t.y, atras save šioje klasifikacijoje. O kartu ir dar geriau suvoks bei pažins save.
tags: #kas #yra #temperamentas