Marius Repšys - aktorius, renginių vedėjas, o dabar ir knygų autorius, atvirai prabylantis apie savo patirtį sergant depresija. Jo kūrybinis kelias driekiasi nuo teatro scenos ir kino aikštelės iki knygų puslapių, kuriuose jis dalijasi asmeninėmis patirtimis ir įžvalgomis apie psichikos sveikatą.
Mariaus Repšio kūrybinė biografija
Marius Repšys - gerai žinomas teatro ir kino aktorius, „Sportland“ batelių kampanijos „Rask savo superžvaigždę“ CONVERSE ženklo ambasadorius. Jis yra apdovanotas svarbiausiais Lietuvos kino ir teatro apdovanojimais - „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir „Sidabrinės gervės“ statulėle. M. Repšys žiūrovams pažįstamas iš filmų „Redirected“, „Gautas iškvietimas“, „Šventasis“ bei kitų. Jis vaidina Nacionaliniame dramos teatre, o jo pasirodymas Oskaro Koršunovo pastatyme „Išvarymas“ apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Kaip geriausias metų aktorius jis 2012 m. ir 2017 m. pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą.
Svajonė tapti rašytoju ir misija kalbėti apie psichikos sveikatą
Marius Repšys jau seniai puikiai pažįstamas visiems teatro ir kino gerbėjams. Tačiau svarbiausiais Lietuvos kino ir teatro apdovanojimais - „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir „Sidabrinės gervės“ statulėle - apdovanoto aktoriaus M. Repšio pavardė paskutiniu metu skamba kitokiame kontekste: žinomas vyras neseniai pristatė antrąją knygą, pavadinimu „Heraklis Nr. Anot Mariaus, rašyti jis svajojo dar vaikystėje, tačiau tėvų atkalbėtas, pasirinko kitokią saviraišką - kovinį sportą. Būdamas maždaug 30-ies, įkvėptas aktorės ir socialinių projektų iniciatorės Beatos Tiškevič knygos, Marius pajuto, jog atėjo laikas ne tik įgyvendinti vaikystės svajonę parašyti knygą, tačiau kartu atlikti ir naudingą misiją - papasakoti, ką tai reiškia sirgti psichiniu sutrikimu. Šia tema M. Repšys parašė dvi knygas, antroji - „Heraklis Nr. 4“ - susilaukė ypač daug dėmesio.
Paklaustas, kodėl žinomas aktorius, turintis daugybę vaidmenų ir sulaukiantis gerbėjų dėmesio, sugalvojo tapti ir rašytoju, Marius prisipažįsta - naujausią knygą parašė įkvėptas skaudžių gyvenimo pamokų. „Rašydamas aš labai atsivėriau, papasakojau karčią patirtį ir žinau, kad tai, ką aprašiau knygoje, yra jutęs ne vienas žmogus. Rašydamas daug galvojau apie kitus, nes visi mes turime demonų, su kuriais kovojame, o kartais net ir pralaimime jiems. Aš norėčiau, kad ta kova nebūtų „į vienus vartus“. Norėjau pasidalinti savo patirtimi, parodyti, kad su viskuo galima kovoti. Rašydamas galvojau ir apie save, turėjau mąstyti, kaip neįžeisti kitų žmonių, jų neįskaudinti, kad po knygos išleidimo galėčiau gyventi Lietuvoje, man nereikėtų emigruoti. Knygoje yra daug kas pagražinta. Jei būčiau rašęs apie žmones visą tiesą, turbūt dabar turėčiau važiuoti į Norvegiją skusti lydekų“, - juokavo aktorius.
Visgi šiandien aktorius su šypsena prisimena dieną, kai sugalvojo išbandyti ir rašytojo profesiją. „Gulėdamas psichiatrinėje ligoninėje susiradau leidyklos direktoriaus numerį, skambinau į 118. Iš ligoninės skambinu į leidyklą, sakau: „Laba diena, esu toks ir toks, rašysiu knygą.“ Direktoriaus tuo metu nebuvo, todėl leidyklos darbuotojas, su kuriuo šnekėjau, atsakė: „Tu gal geriau iš pradžių išeik iš ten.“ Bet aš jiems atšoviau: „Ko man išeit, aš turiu daug laiko knygai parašyt.“ Aišku, aš pradėjau rašyti ten gulėdamas, tačiau buvo tikrai labai negerai - man atrodo, kad rašyti reikia labai blaivia galva“, - juokėsi Marius.
Taip pat skaitykite: Depresija: Mariaus Jampolskio asmeninė patirtis
Knyga „Heraklis Nr. 4“: atvira patirtis ir žinutė visuomenei
Specialioje Knygų mugės transliacijoje M. Repšys teigia, kad nors žmonės ima laisviau kalbėti apie psichikos sveikatos problemas, kažkoks tabu vis dar yra - sirgti diabetu nėra gėda, bet jei tai depresija - atsiveriama sunkiau. Todėl norisi tas suvokimo ribas plėsti ar net sunaikinti.
Paklaustas, ar galima jį pavadinti rašytoju, M. Repšys atsako, kad tikrai negali savęs taip vadinti, nes būti rašytoju - didelis darbas ir kelias, o parašius vieną knygą negalima taip sakyti. Tai tas pats, kaip tie, kurie kartą suvaidina kine - jie dar negali vadintis aktoriais.
Knyga „Heraklis nr. 4“, anot Mariaus, yra tokia pat nuoga, kaip ir jis ant viršelio. Aktorius teigia esantis visiškame atvirumo kelyje ir jam dabar jau nesunku kalbėti apie savo patirtis. Jis ragina nebijoti kreiptis pagalbos, nes psichiatrinės ligoninės nėra blogis, gyvenimas ten nesibaigia. Dar nuo sovietinių laikų išlikęs mitas, kad jei gulėjai psichiatrijos ligoninėje, tu pavojingas ir pan. Bet ten gydosi paprasti, nuoširdūs ir gyvenimą mylintys žmonės. Sirgti vėžiu ar diabetu nėra gėda, bet psichinė liga kažkoks tabu.
Marius pastebi teigiamų pokyčių - kuo toliau, tuo daugiau žmonių kalba šiomis temomis. Tai puiku, nes tik žinant galima išgelbėti daug gyvybių, šeimų.
Bipolinis sutrikimas: pirmi simptomai ir kelias į ligoninę
Maniakinė depresija - tai psichinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai. Depresijos epizodu asmuo jaučia neviltį ir menkavertiškumą, praranda energiją ir darbingumą, mažai bendrauja, atsiriboja nuo aplinkos, nenori užsiimti anksčiau jam patikusia veikla. Marius tikina, pirmuosius bipolinio sutrikimo simptomus pajutęs dar vaikystėje. „Šios kraštutinės būsenos mane lydėjo ir studijuojant, ir dirbant teatre. Vienu metu karštligiškai repetavau savo rolę, aktyviai sportavau, mokinausi groti pianinu, o kai energija atslūgdavo, tiesiog jausdavau liūdesį, kartais agresiją. Buvo nelengva ne tik man, bet ir žmonai, tačiau nė vienas iš mūsų nepagalvojo, kad aš sergu. Laimei, mano keistą elgesį pastebėjo draugai ir galima sakyti, priverstinai nuvežė į ligoninę.
Taip pat skaitykite: Apie M. Katiliškį
Anot M. Repšio, manijos epizodų metu žmogus gali priimti neapgalvotus sprendimus, turinčius neigiamų pasekmių. „Pavyzdžiui, žmogus gali sugalvoti verslo idėją ir siekdamas ją įgyvendinti, parduoti butą ar prisiimti paskolų. Tuomet išauga didelė grėsmė prarasti turtą, šeimą, draugus. Todėl depresijos epizodu jam sunku ne tik dėl suprastėjusios nuotaikos, tačiau ir dėl manijos pasėkmių.
Kalbėdamas apie ligą, Marius pasakojo iš pradžių net nenutuokęs, kad serga. Aplinkiniai jį palaikė, todėl nebuvo kilusi mintis apie ligą - juk buvo stiprus, sportuojantis vyras, kuris drąsiai žengdavo į sceną ir atlikdavo sudėtingiausius vaidmenis. Visgi vėliau jis pajuto besielgiantis labai keistai. Atsidūręs ligoninėje, aktorius sakė pamatęs, kad aplinkui yra daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos. „Tik tada pamačiau, kiek jaunų žmonių ten gydosi. Klausiausi jų neįtikėtinų, romano vertų istorijų. O kiek daug yra žmonių, kuriems pagalba dar nesuteikta… Mes dažnai matome žmogų, kuris eina gatve dainuodamas, keistai apsirengęs, sakom, kad yra menininkas, o iš tikrųjų jam reikia pagalbos. Pats taip pat turėjau karčios patirties. Mano vienas studentas buvo labai keistas, keldavosi anksti ryte, mokydavosi vokiečių kalbos, buvo pirmūnas. Vieną dieną jis nušoko nuo stogo. Visi klausė, kas jam negerai. Vėliau ir pats pastebėjau, kad elgiuosi keistai - keldavausi anksti ryte tam, kad pagročiau 2-3 valandas. Keldavausi 5 valandą ryto, o guldavausi 1 valandą nakties“, - prisiminimais dalijosi Marius.
Aktorius teigė supratęs - žmogui labai sunku pačiam suvokti, kad jis serga. O ir pripažinti, kad su tavimi kažkas negerai, labai sunku. Todėl, kaip sako pats Marius, geriausi draugai ir šeima privalo kuo greičiau atkreipti dėmesį į problemą, vesti artimąjį pas gydytojus. „Pačiam suvokimas niekada neateis. Jei žmogui tapšnos per petį, jis nesuvoks, kad turi bėdų. Artimieji privalo stebėti žmogų, griebti už rankos ir vėliau tempti pas specialistus. Aš tikiu, kad taip darydami, mes išgelbėsime kitus“, - nuoširdžiai kalbėjo M.Repšys.
Knyga „Šokis su tamsa“: patarimai sergantiems ir jų artimiesiems
„Šokis su tamsa“ - aktoriaus Mariaus Repšio ir verslo konsultanto Karolio Petrylos knyga, kurioje jie atvirai prabyla apie savo patirtį sergant depresija ir pataria kaip dorotis su šia liga tiek ja sergantiems, tiek jų artimiesiems.
Du sėkmingi vyrai, kuriems, atrodo, nieko netrūksta. Tai veiklūs, aktyvūs ir puikiai gyvenantys žmonės, kurie nesiskundžia nei pinigų, nei dėmesio stoka. Tačiau abu prisipažįsta ilgą laiką gyvenę dvejopą gyvenimą - išoriniam pasauliui demonstravo linksmą nerūpestingumo kaukę, o viduje išgyveno tikrą emocinę tuštumą, lydimą apatijos, nerimo, agresijos, baimės ir minčių apie savižudybę. Jie gėdijosi savo būklės, negalėjo kontroliuoti savo nuotaikos ir savijautos.
Taip pat skaitykite: Repšio biografija
Šiandien visuomenė apie depresiją kalba vis drąsiau ir atviriau. Vienas po kito prabyla žinomi žmonės, nevengiantys dalytis savo išgyvenimais apie šią sudėtingą ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimą ligą. Jos dažnai neįvardija ir patys sergantieji, manantys, jog tai tėra slogi nuotaika, kuri praeis daugiau šypsantis, ilgiau užsibūnant darbe, pasislėpus sporto salėje, ar įsipylus taurę vyno. Kaip pasakoja Marius Repšys ir Karolis Petryla, depresija sergantis žmogus pats nesupranta, kas su juo darosi. Todėl su ja susidūrus tenka išmokti daugybės svarbių dalykų. Knyga išmokys atskirti, kur yra ta plona riba tarp depresijos ir nuotaikos nebuvimo ar, tiesiog, tingėjimo.
Knygoje „Šokis su tamsa“ skaitytojas neras patarimų daugiau šypsotis, keisti požiūrį ir teigiamai žiūrėti į ateitį… nes tai nepadeda. Depresija sergantys žmonės kartais tiesiog fiziškai negali šypsotis. Marius Repšys ir Karolis Petryla pasidalins savo patirtimi ir atvirai papasakos apie save, juos kamavusias bėdas ir būdus, kuriais jie gelbėjosi iš tamsos. Tiems, kurie gyvena lydimi depresijos, knyga galbūt padės kovoti su liga ir patars kur kreiptis profesionalios pagalbos (ir kodėl tai daryti būtina). Knygą „Šokis su tamsa“ verta perskaityti ir depresija sergančių žmonių artimiesiems, ir gydytojams, ir pedagogams. Pastariesiems knyga padės pastebėti ir užmegzti ryšį su depresija sergančiais mokiniais.
Perfekcionizmas - kelias į depresiją?
Knygoje „Šokis su tamsa“ M. Repšys sako, kad viena iš priežasčių, lėmusių depresiją, buvo perfekcionizmas. Dabar jis visiškai atsisakė šios ydos, nes tai baisus dalykas. Dabar leidžia sau klysti ir jei suklysta, sako - kitą kartą to nekartosiu, bet viskas gerai.
Paklaustas, kaip žmogui suprasti, kad perfekcionizmas jau peržengė ribas ir tapo pavojingu dalyku, M. Repšys atsako, kad tai jam turi paaiškinti kiti. Jam paaiškino daktarai, vėliau perskaitė apie tai ir suprato, kad tai yra tiesa. Visi galvoja, kad tobulumo siekis yra gerai.
Anot Mariaus, daug lemia tėvų auklėjimas. Jei vaikas suklysta ir tėvai jį baudžia, tai užsifiksuoja ir skaudina vaiką net vėliau. Apie savo patirtį daug kalbėjo su savo mama - mes išsišnekėjome, išsiverkėme, tuomet vėl išsišnekėjome.
Vaikystės patirtys ir kelionė pas tėvą į Izraelį
Visgi Marius rašė ne tik apie savo sunkią ligą - papasakojo ir vaikystės, paauglystės istorijas. Išliejo jausmus, atskleisdamas sukrečiančius patyrimus bei pirmąją meilę. Tiesa, aktorius jau 19 metų pačius gražiausius jausmus puoselėja žmonai Vaidai, su kuria susipažino dar mokykloje.
„Vaikystėje turėjau keistų patirčių. Pirmą kartą bandžiau nusižudyti 8-erių. Paauglystėje norėjau būti išskirtinis, todėl visą dėmesį skyriau sportui, o ne mokyklai. 15-os pradėjau suaugusiems vesti sporto užsiėmimus, treniruodavau senjorus. Norėjau mokykloj būti kiečiausias, todėl vesdavau visus renginius, visiems labai patikdavo. O kai kuriuos skaudžius momentus aš tiesiog nutylėdavau - būdavo daug pakilimų ir žemi kritimai. Mano paauglystė turėjo įtakos mano asmenybės susiformavimui“, - Vilniaus knygų mugėje pasakojo M.Repšys.
Tiesa, vaikystėje Marių paliko tėvas. Aktorius ilgai jo nematė, o kai suaugo, pats nusprendė aplankyti vieną brangiausių žmonių. Tačiau paprasta nebuvo - Marius turėjo skristi į Izraelį, kur tuo metu gyveno jo tėvas, ir netgi pradėjo mokytis hebrajų kalbos. „Mokiausi hebrajų kalbą, bet nutraukiau mokslus, nes pajutau, kad vėl atsiranda nauja manija. Pakalbėjome su Vaida ir nusprendėme - reikia sustoti, nes aš ir sportavau, ir rašiau, ir dar hebrajų kalbą pradėjau mokytis. Sakėm, kad prasidėjo ir vėl ta pati dainelė, turbūt reikės į durnyną“, - juokėsi Marius.
Studijos akademijoje ir varnos ženklas
Įtampą M.Repšys jautė ir studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Aš mokiausi akademijoj, ten buvo be galo sunku, paskaitos prasidėdavo 7 ryto, baigdavosi 10 vakare. Krūvis ir stresas - nežmoniškas. Kiekvienas dėstytojas reikalavo maksimumo. Tai labai vargindavo. Viskas susidėjo į vieną katilą, be to, tuomet aš dar norėjau išmokti groti. Dabar akademija suinteresuota, kad studentas pratęstų mokslus. O anksčiau kiekvienas ištartas žodis ir dėstytojo pastaba labai skaudindavo. Buvo tikra išgyvenimo mokykla“, - prisiminimais dalijosi aktorius.
Tačiau Marius juokdamasis prisiminė ir vieną įvykį, kuris tarsi apvertė jo visą gyvenimą aukštyn kojomis. Kaip pats vyras sako, tai buvo tarsi iš aukščiau atsiųstas ženklas, kuris nulėmė džiugias akimirkas: „Mane vieną kartą apšiko varna ir nuo to momento pradėjo labai sektis. Nežinau, ar tai sutapimas. Gavau vaidmenį „Išvaryme“, susilaukėme su Vaida dukrelės Gretos - viskas pradėjo tarsi kilti į viršų. Ta varna man kaip Dievo ženklas.