Žmogaus patirtis pasaulyje yra nuolat kintanti ir daugialypė. Tačiau vienas iš skaudžiausių išgyvenimų yra tiesos pojūčio praradimas - amžinos, neišsenkančios tiesos, kuri nepavaldi žmogaus protui. Šiame straipsnyje gilinamės į tikrojo aš suvokimo praradimo fenomeną, jo priežastis, pasekmes ir galimus kelius atgal į vientisą harmoniją su savimi ir pasauliu.
Įvadas: Tiesa Mumyse ir Aplink Mus
Žmogaus santykis su pasauliu kiekviena būties akimirka ne tik kinta, bet ir reiškiasi aibe įvairiausių pavidalų. Vienintelis tikras šitame dažnai nuo paties žmogaus nepriklausančiame procese netikrumas ir, tuo pačiu, tragediškas potyris - tiesos pojūčio praradimas. Amžinos, neišsenkančios, žmogaus protui nepavaldžios tiesos. Kuris iš mūsų yra išgyvenęs vidinį poreikį išeiti iš savęs ir pačiam prieš save nusirengti? Arba - išgryninti save, nelyg alchemikui materiją, iki paties tobulumo? Tiesos suvokimas, gilus ir nesuvaidintas, randasi ne tik šventyklos klausykloje, - tiesa gimsta mumyse ir nuolat per mus atsinaujina. Svarbiausia - mokėti surinkti save ir, užuot išsibarsčius į atskirus vaidmenis, primestus paties gyvenimo ar (ne)valingai pasirinktus pačių, gyventi vientisoje harmonijoje su savimi ir su pasauliu.
Žaidimai ir Paviršutiniškumas: Tarp Tarpasmeninių Santykių
Sunku pakęsti tuos, kurie žaidžia. Žaidžia žmonių jausmais, gyvenimu, vertybėmis. Tarsi nieko šiame pasaulyje nebūtų švento. Dar sunku pakęsti ir tuos, kurie mezga ryšius, bet jų neišlaiko. Tarsi visi susitikimai su kitais būtų savaime suprantami, akivaizdūs, nieko nepamokantys, tušti ir neverti būti išsaugotais. Tegul „Mažojo princo“ lapė niekad (niekad!) neatbėga į mūsų laukus - laukus, kuriuose vargu ar kada prigis idėja „būti amžinai atsakingiems už tuos, su kuriais susibičiuliaujame“. Kaip keista: užuot ieškodami būtiškojo gylio, žmonės slysta paviršiumi ir, - o šventasis naivume! - džiaugiasi tuo slydimu. Įdomu, kas tokiu būdu tveriama, ir ar tarpasmeniniuose santykiuose vis dar išsaugoma pagarba - visų civilizacijų bendravimo pagrindas? Juk viena didžiausių gyvenimo prasmių, ko gero, yra žiūrėti žmogui į akis ir nebijoti pasakyti, ką iš tiesų galvoji. Žaidimas padeda išvengti tiesos. Leidžia ją tiesiog apeiti. Kaip, beje, ir melas ar veidmainystė.
Baimė Pamatyti Tikrąjį Save
Tiesos baimėje neretai glūdi mūsų baimė pamatyti, kokie iš tiesų silpni, menki ir negražūs esame. Mažų mažiausiai - apgailėtini, nesugebantys išeiti iš savo vaidmenų ir nors vienai dienai nustoti vaidinti. Žaisdami, užuot būdami tiesūs ir konkretūs, visa galva pasineriame į patetiškų frazių, dirbtinos pozos, manieros ir tuščių metaforų liūną. Bijome pripažinti, kad klydome. Deja, bijome atsiprašyti. Iš kur randasi tokia baimė? Nepažinume? Nesąmoningume? O gal tiesiog viską nurašyti žmogiškam silpnumui? Atrodo, ne tiek jau ir daug mūsų tarpe gerų aktorių, bet vis vien - renkamės vieną ar kitą vaidmenį, dažnai net ir tuomet, kai greta mūsų yra tie, kuriuos mylime arba - kurie myli mus. Mes prisirišam ne prie tikrojo „aš“, o prie savo šešėlių, ir vėliau už tai skaudžiai mokame. Anekdotiška žmonių elgsena „viena sakau, kita darau, trečia galvoju“: vergaujam savo įvaizdžiui, pataikaujam masiniam skoniui, o būdami vienui vieni nesugebame tinkamai savęs identifikuoti. O kaip suvaidinti tikrąjį save? Gal tiesiog vieną dieną liautis buvus sušiktai stipriems, linksmiems ar protingiems? Liautis sublimuoti visus savyje užgniaužtus libido ir tiesiog pasiduoti bet kokiam regimam ar neregimam malonumui? Pasak F. Skårderud’o, „intymumas yra pavojingiausias mūsų potyris, nes labai mažai kontroliuojamas.“ Bet - kuo mažiau kontrolės, tuo mažiau gyvybės, o būdami akistatoj tik su pačiais savimi privalome būti dar ir atsakingi. Karalius mažajam princui pasakė: „Teisti pačiam save - kur kas sunkiau, negu teisti kitą. Nereikia savęs vaidinti. Užtenka tik būti savimi. Gerume, tikėjime, meilėje. Tverti savo gyvenimą paisant aukštų moralinių idealų. Nuolat atsiminti, kad už kiekvieną „nekenčiu“ ir už kiekvieną „atleidžiu“ bus vienodai atlyginta.
Dvasinis Ilgesys ir Psichikos Sutrikimai
Dieviškąjį amžinojo žinojimo ilgesį, tiesą derėtų suprasti kaip vidinį susivokimą, kas toks esi ir ko iš tikrųjų gyvenime trokšti. Nagrinėjant apsėdimo fenomeno įtaką žmogaus būklei bei psichikos sutrikimų simptomų pasireiškimo aspektus pastebima, jog esti panašumų tarp šių dvasinių ir psichinių realybių. Dvasiniai ir psichiniai negalavimai izoliuoja asmenį, skatina vienišumą ir uždarumą. Nukreipia nuo visuomeninės veiklos, dėl ko vėliau nukenčia santykiai šeimoje, darbe, bendruomenėje. Tačiau šių sutrikimų priežastys skirtingos. Psichinių sutrikimų padarinys - jausmų netekimas, kurį paveikia organizmo pažeidimai. Žmogaus jutimai yra įrankiai, per kuriuos žmogus palaiko kontaktą su išoriniu pasauliu, aplinka ir žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Piktosios Dvasios Įtaka
Piktoji dvasia, pasinaudodama įvairiais dirgikliais, taip pat skatinimais pastebėti aplinkoje atstumiančius dalykus, gali daryti įtaką asmens laikysenai ir jo pasirinkimams, kuriuos žmogus atlieka atsižvelgdamas į patirtą baimę ar užsisklendimą. Piktosios dvasios įsibrauna į, atrodytų, paprastus, kasdienius įvykius, tokiu būdu siekdamos sukelti didesnių konfliktų. Patirtas diskomfortas, menkas susierzinimas gali peraugti į pyktį ir agresiją, nusivylimas tapti savęs gailėjimu, pavydu. Piktoji dvasia gniuždo išmintingumą iškreipdama tai į neapdairumą ar silpnavališkumą. Demonai teisingumą bando paversti neteisybe arba abejingumu teisybei, asmens moralinį tvirtumą kreipia į polinkį smurtui ar pasidavimą nuodėmingumui, santūrumo aspektus apraizgo žlugdančiu asketiškumu, dažniau visokiu nesaikingumu. Asmenį gali trikdyti jam vienam girdimi vulgarūs pasakymai, įvairūs piktžodžiavimai. Piktoji dvasia gali kenkti asmens emocinei būsenai per nuolatinį triukšmą, šnabždesį, kuriuos sukelia ne psichinės ligos. Skatinamas nuodėmingumas išveda asmenį iš dvasinės pusiausvyros, bendruomeniškumo, sukuria daug progų nusidėti. Įklampina į apgaulingas besotiškumo, psichoaktyvių medžiagų, sekso viliones. Piktoji dvasia skatina mintis apie savižudybę, šios mintys vargina asmenį ir jo nepaleidžia. Nors asmuo visada gali pasirinkti ir nuspręsti, tačiau dažniausiai neranda jėgų įveikti jį persekiojančias mintis. Žmogus, būdamas piktosios dvasios įkaitu, gali patirti įvairių vizijų. Tačiau visų pirma piktoji dvasia stengiasi daryti spaudimą, kad atitrauktų asmenį nuo maldingų praktikų, dalyvavimo pamaldose, arba stengiasi sukelti pyktį, trokšdama neadekvataus žmogaus elgesio. Dvasinio spaudimo varginamas asmuo gali justi fizinį skausmą, tokiu būdu piktoji dvasia siekia parodyti žmogui, jog ji turi didžiausią valdžią, nes gali jį bausti arba varginti fiziškai. Būdingas demoniškos priežasties bruožas yra skausmas skrandyje, žarnyne, inkstuose, kiaušidėse. Demonas neturi nuolatinės ir ilgalaikės valdžios apsiausto asmens kūnui, kas tik nutinka apsėdimo atveju.
Depresija ir Manija: Nuotaikų Kraštutinumai
Depresija - tai liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, kuriai pasireiškus išryškėja sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. Sergant depresija ryškios savęs nuvertinimo, kaltinimo idėjos. Šios būsenos periodu pastebimas sutrikęs miegas, apetito netekimas, mažėjanti asmens savivertė ir pasitikėjimas savimi, koncentracijos stoka, savęs kaltinimo idėjos, slogios ir pesimistinės ateities vizijos, žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai. Depresijas priimta skirstyti į endogenines ir egzogenines. Gydytojų teigimu, endogeninė depresija sąlygojama organizme vykstančių medžiagų apykaitos sutrikimų, kurių atsiradimui didelę reikšmę turi paveldėjimas. Egzogeninės depresijos pasireiškia dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo, dėl intoksikacijos, infekcijos, traumos. Manijai būdinga pakili nuotaika, padidėjęs fizinis ir psichinis aktyvumas. Manijos periodu išryškėja liguistos ir ilgai besitęsiančios pakilios, ekspansyvios ar dirglios nuotaikos epizodas. Esant šiam sutrikimui ilgainiui sutrinka asmens sprendimai ir funkcijos. Tai priešinga depresijos sindromui būsena. Hipomanija - tai lengvo laipsnio manija, kuriai būdingas nežymus nuotaikos pakilumas, padidėjusi energija, fizinis ir psichinis produktyvumas. Dažnai būna išreikštas draugiškumas, familiarumas, seksualumas bei sumažėjęs miego poreikis. Simptomai ryškiau nesutrikdo darbo rezultatų ar socialinės adaptacijos. Hipomanija diagnozuojama, kai nesutrikusi socialinė veikla ir darbingumas ar santykiai su kitais žmonėmis. Manijos be psichozės simptomų metu nuotaika yra pakili. Asmuo praranda socialinių normų jutimus, sunkiai geba sutelkti dėmesį, būdingas išsiblaškymas, padidėjusi savivertė, perdėto optimizmo idėjos. Taip pat gali pasireikšti suvokimo sutrikimai. Šios būsenos metu asmuo gali imtis ekstravagantiškų, nepraktiškų planų, neapgalvotai leisti pinigus. Gydytojai pastebi, jog sunkiais atvejais pastebimas ryškūs susitapatinimo, ypatingo vaidmens ar religiniai kliedesiai.
Apsėdimo Simptomai
Piktųjų dvasių veikimo asmenyje pagrindinis simptomas yra nepasitenkinimas sakraliais daiktais. Tai pasireiškia peržegnojus piktosios dvasios pavergtąjį ar apsėstą asmenį. Prisiartinus prie antgamtinių dalykų, asmenį pradeda kamuoti nešvarios mintys, gundymai piktžodžiauti. Pavergtasis jaučia stiprią vidinę pagiežą, nepaaiškinamą neviltį, neapykantą komunijos metu. Parodžius jam Kristaus kryžių, asmuo rodo pasibjaurėjimą, gali pradėti spjaudytis, piktžodžiauti Dievo atžvilgiu. Asmuo junta viduje atstūmimo jausmą viskam, kas susiję su Bažnyčia: šventoms vietoms, ikonoms, pašventintiems objektams, Švenčiausiajam Sakramentui. Pasireiškia agresyvi reakcija, kai šalia yra meldžiamasi, kartais net tik mintyse. Asmenims, kurie iki to nuoširdžiai melsdavosi, pasireiškia pasišlykštėjimas malda. Meldžiantis pastebimas nesulaikomas žiovulys, miego priepuoliai. Gali pasireikšti proto aptemimas, kai visiškai neįmanoma įsigilinti į maldas ar pamaldas. Burnos užsiblokavimas maldos metu. Žmogus negali pratarti nei pirmojo maldos žodžio. Asmuo jaučiasi apgultas, gali prieiti iki nesuvokiamų asmens reakcijų, kurios nuveda jį į psichologinę izoliaciją.
Demoniškas Poveikis Aplinkai
Demonas, siekdamas varginti žmogų, puola jo buvimo vietas, materialųjį turtą: namus, ūkinius pastatus, baldus, buitinę techniką ir t. t. Nepaaiškinami reiškiniai dažniausiai parodo, jog čia gyvenantis asmuo yra apsėstas, o šiam pasveikus iš dvasinės apgulties, baigiasi ir neramumai toje vietoje. Šiose vietose pasireiškantys veiksniai: nepaaiškinami garsai, girgždesiai, bildesiai, žingsniai, durų ir langų savaiminiai atsidarymai ar užsidarymai, daiktų judėjimas, savaiminiai daiktų užsidegimai, buitinės technikos gedimai, daiktų atsiradimas ar staigus dingimas, juodulių, dėmių atsiradimai ant sienų, grindų ar lubų, vandens išsiliejimai iš patalpų, kuriose nebuvo vandens talpyklų, dulkių ar vabzdžių antplūdžiai, nemalonūs kvapai: degėsių, mėšlo, sieros, pūvančios mėsos, smilkalų. Jeigu pasitvirtina, jog apsėdimas būdinga konkrečiai vietai, bet ne joje esančiam asmeniui, gilinamasi į šios vietos istoriją. Neretai aprašomos situacijos, kai atvežti ir dovanoti daiktai, suvenyrai iš Afrikos ar Pietų Amerikos, anksčiau priklausę apeiginiam kultui, tampa žmogų naikinančių įrankiu. Šiems daiktams esant žmogaus aplinkoje, atsiranda paslaptingų organizmo sutrikimų, ligų, prarandama gerovė.
Šizofrenija: Paslaptinga Liga
Šizofrenija gydytojų įvardijama, kaip pati paslaptingiausia, daugiausia mokslinių ginčų ir abejonių kelianti liga. Liga pasižymi mąstymo, jausmų, suvokimo, valios sutrikimais. Liga dažniausiai prasideda pamažu, jauname amžiuje, tačiau kartais simptomai gali pasireikšti staiga. Kadangi šizofrenijos pasireiškimas yra labai įvairus, tad skirtinga esti ligos eiga. Šizofrenija gali pasireikšti ankstyvojoje vaikystėje, tačiau tik nuo 5-erių metų amžiaus pasirodo šizofrenijai būdingi požymiai: autizmas, kalbos sutrikimas, keistas elgesys, kai kuriems daiktams rodomas ypatingas dėmesys, neaiškios kilmės baimės, kurios pasireiškia netikėtai, staiga, be aiškaus motyvo su panikos epizodais, motorinė stereotipija. Priešmokykliniame amžiuje dažnai pasitaiko regos haliucinacijų, tačiau kliedesiai nebūdingi. Vaikas užsisklendžia savo fantazijų pasaulyje, atitrūksta nuo įprastų interesų. Skiriami du vaikų šizofrenijos eigos tipai. Vienu atveju vyrauja psichikos raidos susilaikymas. Vaikas netenka anksčiau įgytų žinių ir savo elgesiui būdingų elgesio formų. Piktybinė vaikų ir jaunuolių šizofrenija prasideda negatyvia simptomatika. Paaugliai gali pradėti domėtis abstrakčiais dalykais, spręsti sudėtingas pasaulines problemas, skaityti jiems dar nesuprantamus filosofinius veikalus. Užmiršta savo tiesiogines pareigas, nustoja rūpintis savo išvaizda ir švara. Kartais jaunuoliai bėga iš namų, nusistato prieš tėvus, pradeda jų nekęsti, klaidžioja, valkatauja, tampa amoralūs, pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Sergant šizofrenija palengva smunka asmenybė. Ligoniai nustoja užjausti artimuosius nelaimėje, tampa šiurkštūs, greit susinervina, jų elgesys darosi keistokas, neadekvatus, kartais absurdiškas. Ligonis skundžiasi negalėjimu suvaldyti savo minčių, kurios reiškiasi be jo valios, teka savaime, kartais šios mintys dingsta. Asmeniui būdinga sudarinėti naujus žodžius, atsiranda nenuoseklumai pereinant nuo vienos minties prie kitos. Jam sunku įsisąmoninti perskaitytos knygos esmę. Šizofrenija sergantis asmuo nuolat be iniciatyvos, niekuo nesidomi, sakosi neturįs perspektyvų ir planų. Ligonis gali ištisas dienas gulėti, nekalbėti, nevalgyti, būti priešiškas aplinkiniams, įsitempęs. Tokia būsena gali staiga pasikeisti susijaudinimu, nerimu, impulsyvumu. Kartais ligonis jaučia savo paties pasikeitimą, vėliau išryškėja uždarumas, psichinis pasyvumas. Atsiranda keistų įtikinėjimų, asmuo darosi prietaringas, pradeda tikėti aiškiaregyste, telepatija, pasireiškia pervertinimo ir santykio idėjos. Ligonis patiria pasikartojančių iliuzijų, paslaptingų jėgų ar įsivaizduoja jaučiantis tai, ką jaučia kitas žmogus. Sutrinka suvokimo sfera, kuri tiesiogiai veikia asmens elgesį. Asmuo girdi balsus, šnibždesį, šaukimą, plūdimąsi, grasinimus. Dažnai tai būna persekiotojų balsai, susiję su kliedesiu. Balsai ligoniui gali komanduoti, liepti vienaip ar kitaip pasielgti. Šie balsai jam sukelia baimę.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Šizofrenijos Formos
Šizofrenijos formos priklauso nuo asmens amžiaus. Ligos išsivystymui turi reikšmės genetika, paveldėjimas. Heberfrenija susergama jaunystėje, katatonija apie 25-30 gyvenimo metus, paranoidine-haliucinacine po 30-ies metų, vėlyvąja - po 45-erių. Hebefrenija nuo paprastosios formos skiriasi ūmine pradžia, greitesne ligos eiga, pavieniais katatoniniais reiškiniais, pakilia ir neadekvačia nuotaika, tuščia, neproduktyvia euforija. Šiai formai būdingas keistas ir nenumatomas elgesys, kvailiojimas, grimasos, manieravimas, absurdiškas juokas, kikenimas. Ligoniai gerai nusiteikę, jiems nebūdingas agresyvumas. Jų veiksmai stokoja tikslingumo. Liga progresuoja greitai, asmenybė degraduoja, atsiranda silpnaprotystė su kvailiojimo elementais. Katatonija - pasireiškia susijaudinimu ir stuporu su negatyvizmu, mutizmu, katalepsija. Katatonija kartais prasideda staiga sunkia susijaudinimo būsena. Kitais atvejais, prieš pasireiškiant katatonijai, atsiranda depresija su santykio kliedėjimo idėjomis. Sergantysis gali staiga trumpam sustingti nepatogia poza. Gali pasireikšti stereotipijos, ligonis kartoja tą patį beprasmį žodį ar frazę, atlieka betikslius judesius. Katatoninis susijaudinimas pasireiškia ūmiais, netikėtais veiksmais. Ligonis, ilgai būdamas nejudrios būsenos, staiga susijaudina, gali užpulti artimuosius. Ūmus katatoninis susijaudinimas gali būti su sąmonės sutrikimu. Ligonis blaškosi, plėšia nuo savęs drabužius, nereaguoja į kitų kalbas ir paliepimus. Iš išsakytų frazių, veido mimikos egzaltacijos ir sutrikimo galima manyti, kad jis haliucinuoja ir kliedi. Ūmiam susijaudinimui praėjus, lieka jo prisiminimų nuotrupos. Gali būti ir ūmi katatoninės šizofrenijos forma, vadinama hipertoksinė. Šiai ligos formai būdinga pakilusi temperatūra, herpesas, alerginis odos išbėrimas. Ši forma pavojinga gyvybei, nes sutrikdo širdies veiklą, pablogėja kraujo sudėtis. Paranoidinėms haliucinacijoms būdingos haliucinacijos, ypač klausos. Dažnai būna nemalonios uoslės ir skonio haliucinacijos. Ūmiais atvejais būdingas ryškus mąstymo sutrikimas. Paranoidinės šizofrenijos eiga užsitęsusi, tačiau, gydant psichotropiniais preparatais, defektai progresuoja lėtai, ligonis ilgai gali dirbti ir gyventi šeimoje. Paranoidinė haliucinacija kliniškai pasireiškia ilgalaikiais kliedesiais. Liga prasideda pamažu, aplinkiniai ir artimieji negali nurodyti ligos pradžios. Kartais tik po kelerių metų pasireiškia nežymūs elgesio sutrikimai. Pradinėje stadijoje kliedėjimo idėjos dažnai būna pavienės, be sistemos, nepastovaus pobūdžio. Nors kartais jau ligos pradžioje kliedesys turi sisteminį pobūdį. Pasireiškia persekiojimo, poveikio, nuodijimo kliedesys. Rečiau didybės kliedesys ir haliucinacijos. Kartais kliedėjimo idėjos dominuoja daugelį metų, sudaro sistemą ir pereina į lėtinę stadiją. Nuotaika būna neadekvati, sutrikusi. Vėlyvoji šizofrenija dažniausiai pasireiškia paranoidine simptomatika.
Šizofrenijos Eiga ir Gydymas
Šizofrenijos eiga įvairi. Maždaug trečdalis ūmiai sirgusiųjų pasveiksta be padarinių. Kitiems pasireiškia ligos recidyvai, eiga būna banguojanti. Daugeliui ligonių palengva atsiranda ir progresuoja psichikos defektai. Defektas pasireiškia ne tik dėl ligos proceso progresavimo, bet ir dėl netikusių psichosocialinių ligonio gyvenimo sąlygų. Kuo susergama anksčiau, tuo jos eiga ir padariniai sunkesni. Diferencijuojant šizofreniją nuo kitų ligų, reikia prisiminti, kad sergantysis šizofrenija dažnai jaučia keistą, nesuprantamą, neaiškios kilmės nerimą, jį apima nemalonūs kūno pokyčiai. Nepertraukiamos šizofrenijos eigoje anksti pasireiškia vangumas, pasyvumas, emocijų nuskurdimas, darbingumo mažėjimas. Liguisti reiškiniai palengva keičiasi ir sunkėja, į neurozę panašūs simptomai virsta kliedesiais, haliucinacijomis ir katatoniniais su hebefrenijos elementais. Klinikiniame vaizde dominuoja nepsichozinė simptomatika: įkyrumai, fobijos, senestopijos, depersonalizacija, viršvertinės idėjos. Priepuolinė-progresuojanti šizofrenija yra pirmas ligos priepuolis arba recidyvas. Pasireiškia nepertraukiama eiga, progresuojant produktyviai ir negatyviai simptomatikai. Priepuoliai gali tęstis nuo kelių mėnesių iki daugelio metų. Priepuoliai nėra ūmūs, kaip sergant paranoidine šizofrenija. Produktyvi simptomatika gali reikštis ne tik per priepuolius, bet ir tarp jų. Priepuoliams būdinga disociacija, tarp masyvios psichozės ir palyginti tvarkingo ligonio elgesio. Polimorfizmas pasireiškia maniakinėmis ir depresinėmis būsenomis. Ūmiai kilęs priepuolis pasireiškia psichinio autizmo sindromu, fiziniu poveikiu, inscenizavimu, klaidingu aplinkos supratimu, pavyduliavimo, persekiojimo ir nuodijimo kliedesiais, haliucinacijomis, katatoniniais-hebefreniniais reiškiniais. Periodinė šizofrenija pasireiškia įvairios trukmės priepuoliais, tarp kurių būna ilgesnės ar trumpesnės remisijos. Priepuoliai trunka nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Priepuolių epizodų skaičius įvairus, baigiasi geromis remisijomis. Po pirmų priepuolių asmenybės pakeitimų nėra. Po pakartotinių priepuolių padidėja jautrumas, pasireiškia greitesnis išsekimas, blanksta emocijos, mažėja produktyvumas.
Taip pat skaitykite: Žaidimai lytėjimui lavinti
tags: #tikrojo #as #suvokimo #praradimas