Įvadas
Nepilnamečių delinkvencija yra universalus fenomenas, būdingas biologinio ir socialinio brendimo procesui, pasižymintis dideliu latentiškumu. Šiame straipsnyje analizuojamos latentinės nepilnamečių delinkvencijos apraiškos, jų struktūra ir tendencijos Lietuvoje, lyginant su kitų Europos šalių rodikliais. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą mokslinio tyrimo projektą „Reakcijos į nepilnamečių delinkvenciją ir jų pasekmės Lietuvoje: nuo žiniasklaidos kuriamo ažiotažo iki profesionalaus veikimo“ 2020-2022 m. Vilniaus universitete.
Nepilnamečių delinkvencija kaip socialinis fenomenas
"Didysis brolis jus stebi" - taip, pasinaudojant Dž. Orvelo (1991) utopiniu žvilgsniu į totalų sistemos nepageidaujamo žmonių elgesio sekimo mechanizmą, galima apibūdinti vyraujantį požiūrį į nepilnamečių delinkvenciją. Įprasta, kad ji „kelia nerimą ir susirūpinimą“, dažnai pristatoma kaip „viena svarbiausių visuomenės problemų“, kaip grėsmė visuomenės ar valstybės ateičiai, verčianti skirti ypatingą dėmesį, imtis (naujų, dažniausiai - griežtesnių) priemonių, gerinti ir tobulinti įvairiausio lygmens ir pobūdžio intervencijas. Šis išskirtinai įtarus žvilgsnis nukreipiamas į visą šio amžiaus žmonių grupę ir neturi analogo kituose amžiaus tarpsniuose, nors visuotinai žinoma, kad nepilnamečių delinkvencija yra dažnas, visuotinai paplitęs, biologinės ir socialinės brandos procesų sukeliamas, tranzitinis ir sunkiai kontroliuojamas reiškinys (Dollinger ir Schmidt-Semisch, 2011; Reinecke et al., 2013; Dollinger ir Schadbach, 2013). Įdomu tai, kad viešas piktinimasis nepilnamečių delinkvencija, skatinamas ir išskirtinio medijų dėmesio (Ruigrok et al., 2017), taip pat yra universalus, būdingas visoms šalims, nors ir sukelia skirtingus padarinius - jie priklauso nuo įvairių politinių, kultūrinių ir teisinių aplinkybių (Sakalauskas, 2008; Reuband, 2011; Sakalauskas, 2018).
Nepilnamečių delinkvencija yra asmenybės, identiteto ir autonomijos formavimosi procesą lydintis fenomenas (Riesener, 2014). Noras rizikuoti, išbandyti ribas, atrasti ir suprasti kažką naują, provokuoti, priešintis kitų nustatytai tvarkai, ieškoti savo išskirtinumo ir neatsilikti nuo draugų, įgyvendinti savo polėkius, fantazijas ir kiti panašūs biologinės ir socialinės brandos bruožai lemia teisės normų pažeidimus (Jusienė, 2007; Sakalauskas, 2007; 2013; Schumann, 2011). Šie bruožai atsispindi netgi šiame amžiaus tarpsnyje smegenyse vykstančiuose neurobiologiniuose procesuose (Dünkel et al., 2020). Nepilnamečių delinkvencijos tyrimai rodo, kad dauguma jaunų žmonių būna padarę teisės pažeidimų (Dollinger ir Schadbach, 2013), tačiau didžioji jų dalis nėra sunkūs ir tik labai nedidelė nepilnamečių dalis pasižymi intensyviu delinkventiniu elgesiu. Toks elgesys dažnai yra spontaniškas, neapgalvotas, epizodinis ir dažniausiai iš jo savaime išaugama (JT Rijado gairės, 1985; Icenogle et al., 2019), jis nėra auklėjimo trūkumo požymis par excellence (Heinz, 2017). Sunkesnius atvejus beveik visada lydi buvusių ir esamų struktūrinių socialinių ir psichologinių problemų kompleksas, veikiantis kaip rizikos veiksnys (Laurinavičius, 2020). Ir priešingai - tam tikri apsauginiai veiksniai - palanki socialinė terpė (Tillmann, 2010), laiku ir kompetentinga pagalba (Enke, 2003; Riesner, 2014; Švedaitė-Sakalauskė ir Eidukevičiūtė, 2015; Avelytė, 2019), galimybė imtis naujų vaidmenų, sėkminga integracija į darbo rinką (Gečienė et al., 2007) gali nuo jų apsaugoti arba padėti nebenusikalsti. Pagrindinė ir sunkiausia profesionalios reakcijos į nepilnamečių delinkvenciją užduotis - atskirti įprastą, epizodinę nepilnamečių delinkvenciją, nekeliančią didelės rizikos vystytis kriminalinei karjerai, nuo tokią riziką keliančios.
Latentinės nepilnamečių delinkvencijos tyrimai
Vertinant nepilnamečių delinkvencijos tendencijas ir struktūrą dažnai remiamasi tik registruotos delinkvencijos (nepilnamečių nusikalstamumo) rodikliais, nors kriminologijoje seniai žinoma, kad ji sudaro tik nedidelę dalį visos realios nepilnamečių delinkvencijos ir pasižymi dideliu latentiškumu (Zaksaitė ir Sakalauskas, 2011). Be tradicinių nusikalstamo elgesio latentiškumą lemiančių veiksnių, tokių kaip nepasitikėjimas teisėsauga, preferencija kriminalinius konfliktus spręsti neformaliais būdais, neformalios ir formalios socialinės kontrolės ypatumai ir jos skirtumai, subjektyvus padarytos žalos vertinimas kaip mažareikšmės, moralinės panikos kurstymas, medijų įtaka ir pan., nepilnamečių delinkvencijos latentiškumą lemia ir pasirinkti nepilnamečių teisinės atsakomybės modeliai, įvairiose šalyse skirtingai apibrėžiantys formalios delinkvencijos turinį ir nustatantys įvairų amžių jai atsirasti (Sakalauskas, 2009; Dünkel, 2014; Decker ir Martaeche, 2017). Be to, nepilnamečių delinkvencijos atvejais dažniausiai įtakos jų (ne)registravimui turi už juos atsakingi fiziniai (tėvai, globėjai) ar juridiniai (mokykla, globos namai, vaikų ir jaunimo dienos centrai, sporto klubai ir pan.) asmenys, nuo kurių sprendimų ir (ne)noro pasitelkti formalios kontrolės priemones daugiausia priklauso, ar delinkvencija bus užregistruota ir imamasi formalių atsakomybės taikymo procesų, ar ne. Taigi šių trečiųjų asmenų požiūris, socialinės, kultūrinės ir teisinės nuostatos bei jų skirtumai tarp įvairių socialinių sluoksnių, regionų ar šalių taip pat gali lemti skirtingą nepilnamečių delinkvencijos (ne)registravimo praktiką. Svarbu ir tai, kad nepilnamečių delinkvencijos, turinčios konkrečių aukų, atvejais šiomis aukomis taip pat dažniausiai būna nepilnamečiai (Justickaja ir Giedrytė-Mačiulienė, 2017), taigi ir aukų sprendimų - imtis formalios socialinės kontrolės priemonių ar jų nesiimti - trajektorijoje veikia tie patys tretieji asmenys.
Vertinant tikrąjį nepilnamečių delinkvencijos mastą, susiduriama su visomis įprastomis empirinių tyrimų problemomis, kurias dar labiau paįvairina jaunas respondentų amžius - įvairūs klausimynai, dažniausiai naudojami kaip nepilnamečių patirtos (kaltininkų ir aukų) delinkvencijos instrumentai, turi būti pritaikyti jų suvokimui ir kantrybei, eliminuojant paprastai didesnio nei suaugusiųjų polinkio fantazuoti įtaką.
Taip pat skaitykite: Alkoholizmo gydymas žolelėmis
Tarptautiniai tyrimai
- Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) tyrimas, pradėtas 1982 m.
- International Self-Reported Delinquency Study (ISRD) tyrimas, pradėtas 1992 m.
- European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs (ESPAD) tyrimas, pradėtas 1995 m.
Vienas iš geriausiai žinomų tikrosios nepilnamečių delinkvencijos tyrimų, atliekamų pagal bendrą metodiką daugelyje pasaulio šalių, yra ISRD. Jis pirmą kartą buvo atliktas 1992 m. (ISRD1 tyrime dalyvavo 12 valstybių - daugiausia iš Vakarų Europos, taip pat JAV), laikui bėgant tyrimas apėmė vis daugiau šalių ir regionų, o šiuo metu (2020-2022 m.) atliekamas jau ketvirtą kartą. Lietuva ISRD tyrime dalyvauja nuo antrosios apklausų bangos: pirmoji ISRD2 apklausa Lietuvoje vyko 2006 m., jos metu buvo apklausta daugiau nei 2 100 7-9 klasių moksleivių, o ISRD3 - 2013 m. dalyvavo daugiau nei 2 700 7-9 klasių moksleivių (Justickaja et al., 2015). Šiame straipsnio skirsnyje remiamasi būtent pastarosios apklausos duomenimis, nes ISRD4 tyrimo bangos apklausa Lietuvoje rengiant šį straipsnį jau buvo pradėta, tačiau dar nebuvo baigta atlikti. ISRD tyrimas grindžiamas empiriniuose kriminologiniuose tyrimuose paplitusia pranešimo apie save (angl. self-report) metodika, kai respondentų klausiama, ar jie darė vienus ar kitus dalykus, ir prašoma prisiminti, kiek kartų jie juos padarė per tam tikrą laikotarpį.
Alkoholio, tabako ir narkotikų vartojimo tendencijos
Lyginamosios analizės rezultatai rodo, kad ir registruotos, ir latentinės nepilnamečių delinkvencijos apraiškų pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Vakarų kultūros šalių, įskaitant ir Lietuvą, mažėjo arba šių apraiškų rodikliai buvo santykinai stabilūs. Šiam mažėjimui paaiškinti keliamos labai įvairios mokslinės prielaidos. Viena iš jų - bendras vaikų skaičiaus mažėjimas (pavyzdžiui, Lietuvoje per 30 metų gimusių vaikų skaičius sumažėjo beveik du su puse karto - nuo 56,9 tūkst. (1990 m.) iki 23,3 tūkst. (2021 m.)), kuris savaime didina tėvų ir institucijų dėmesį vaikams, tokiu būdu skatinant prosocialų elgesį. Jį galima paaiškinti ir santykiniu politiniu, ekonominiu ir socialiniu visuomenių stabilumu (Acus ir Kraniauskas, 2019), nes būtent XX a. pabaigoje vykę pokyčiai lėmė akivaizdų nepilnamečių nusikalstamumo didėjimą, ypač - Vidurio ir Rytų Europos šalyse. UNICEF užsakymu atliktas ir 2000 m. publikuotas tyrimas (UNICEF, 2000), kuriame įvairiais pjūviais išanalizuota jaunų žmonių padėtis 1989 m. Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos dalimis bei satelitais buvusiose šalyse, atkleidė dramatišką jaunų žmonių padėtį besikeičiančiose visuomenėse ir dar kartą patvirtino ir iš kitų tyrimų (Trenczek, 1996) žinomą faktą, kad į kardinalius pokyčius visuomenėje jaunimas reaguoja jautriausiai, taip pat ir intensyvesnio delinkventinio elgesio apraiškomis (UNICEF, 2000). Pasibaigęs nestabilumas daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių galėjo lemti ir jaunų žmonių nusikalstamo elgesio mažėjimą.
Dar viena nepilnamečių nusikalstamo elgesio mažėjimą pastaraisiais dešimtmečiais aiškinanti prielaida susijusi su smurto auklėjant vaikus, vadinamųjų fizinių bausmių vaikams uždraudimu (Baier et al., 2009). Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Švedijoje prasidėjęs judėjimas per kelis dešimtmečius paplito beveik visose Europos šalyse (Sakalauskas ir Ūselė, 2007), o Lietuvoje fizines bausmes taikyti vaikams buvo uždrausta vėliausiai iš visų ES šalių - tik 2017 metais. Iš kriminologinių tyrimų seniai žinoma, kad fizinių bausmių taikymas auklėjant vaikus daro neigiamą įtaką asmenybės raidai, pavyzdžiui, trikdo konfliktų sprendimo kompetencijos ir empatijos gebėjimus - jais reikšmingai mažiau pasižymi tie jaunuoliai, kurie yra patyrę tėvų smurtą (Raithel 2002; Baier et al., 2009).
Nepilnamečių delinkventinio elgesio apraiškų mažėjimas taip pat siejamas su technologijų ekspansija. Ir kriminologiniu, ir politiniu požiūriu įdomu, kokią įtaką nepilnamečių delinkvencijai trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje turės dėl COVID-19 kilusi pandemija ir įvairūs socialinio gyvenimo ribojimai (Buchanan at al., 2020).
Taip pat skaitykite: Alkoholizmo gydymo vaistų apžvalga
Taip pat skaitykite: Gyvenimas be alkoholio
tags: #alkoholio #tabako #narkotiku #vartojimas #jaunimas #deviantinis