Meilė - vienas iš pamatinių ir giliausių žmogaus išgyvenimų, įkvepiantis, suteikiantis gyvenimui prasmę ir darantis mus laimingesnius. Tai jausmas, kuris lydi mus nuo pat gimimo ir transformuojasi per visą gyvenimą, įgaudamas skirtingas formas ir atspalvius. Psichologiniu požiūriu, meilė yra sudėtinga emocinė būsena, apimanti platų spektrą jausmų - nuo švelnumo ir susižavėjimo iki džiaugsmo, baimės, nerimo ir net pavydo.
Meilės samprata psichologijoje
Remiantis aiškinamuoju psichologijos terminų žodynu, meilė - psichologinė, dvasinė būsena; tarpasmeninis jausmas, kuris reiškiasi tam tikrose situacijose kylančiomis ir kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pavydo emocijomis. Meilė yra teigiamas emocinis subjekto ryšys su objektu, vienas svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių. Tai intymus ir sudėtingas, daugiasluoksnis jausmas, kuris reiškiasi įvairiomis emocijomis ir būsenomis. Meilė - tai daugybė stiprių ir kryptingų emocinių būsenų - nuo vos jaučiamo palankumo iki visą žmogų apimančių stiprių išgyvenimų, aistros.
Svarbu pabrėžti, kad meilė nėra vien tik biologinis instinktas ar dvasinis jausmas, bet veikiau jų vienovė. Žmogaus lytinis poreikis, kuris lemia giminės tęsimą, ir meilė, kaip aukščiausia dvasinė išraiška, teikianti asmenybei optimalias galimybes pratęsti save, būti reikšmingojo kito idealiai įvertintai, sudaro vienovę, jų neatskiria ir pats žmogus. Fiziologiniai poreikiai yra meilės atsiradimo ir pastovumo prielaida, tačiau meilė reiškiasi visuomeniniu, bendru visiems žmonėms pavidalu.
Meilės ontogenezės ir funkcijų tyrimai rodo, kad meilė turi didelę reikšmę asmenybei susiformuoti ir autokoncepcijai susidaryti. Meilė glaudžiai susijusi su visuomenės tradicijomis bei normomis ir auklėjimo šeimoje ypatumais - jie lemia tai, kaip žmogus aiškinasi savo būseną. Psichologija ne kartą tyrė meilės vidinę struktūrą ir jos komponentų ryšius su įvairiomis asmenybės savybėmis. Svarbiausias tų tyrimų rezultatas - ryšio tarp sugebėjimo mylėti ir žmogaus santykio su pačiu savimi nustatymas.
Meilės etapai: nuo kūdikystės iki brandos
Žmogaus gebėjimas mylėti vystosi palaipsniui, pereidamas kelis etapus, kurių kiekvienas turi savitų bruožų ir iššūkių. Psichologai išskiria keturis pagrindinius meilės formavimosi etapus:
Taip pat skaitykite: Psichoterapija meilės ligai gydyti
1. Meilės kūdikystė (iki 12 metų)
Šiame etape meilė yra schematiška ir abstraktaus pobūdžio. Vaikas dar negali suvokti nei savo meilės, nei savo meilės objekto kaip individo. Jis turi poreikį meilei apskritai, o jo meilėje ypač daug fantazijos ir idealizacijos. Erotinis aspektas dar užima labai nedidelę dalį. Šis periodas yra itin svarbus asmenybės formavimuisi, nes būtent tada formuojasi sugebėjimai kurti, pažinti ir gerbti - savybės, be kurių pilnavertė meilė ateityje neįmanoma. Pavojinga, jei šis periodas užsitęsia per ilgai, nes tuomet žmogus ilgam užsibūna oro pilyse ir jam sunku surasti konkretų, žemišką žmogų, kurį galėtų mylėti.
2. Meilės vaikystė (13-18 metų)
Šiame etape meilės jausmas yra be galo intensyvus, o jaunas žmogus per trumpą laiką gali labai pasikeisti. Meilė tampa svarbiausiu faktoriumi jo gyvenime, tačiau šis jausmas dažnai būna vienpusiškas. Jaunuolis mato meilės objekte idealą, tai, ką trokšta matyti, o ne tai, kas yra iš tikrųjų. Dėl to jį dažnai sukausto baimė, jis tampa drovus ir pasyvus. Pirmoji meilė dažnai pervertinama ir laikoma nepasikartojančia, stipresne už visas vėlesnes. Tačiau svarbu suprasti, kad tai tik vienas iš meilės raidos etapų, kuris dar augs ir turtės. Dėl to nerekomenduojama skubėti su meilės prisipažinimais, nes meilės objektas gali neatitikti idealo.
3. Meilės jaunystė (nuo 18 metų)
Šiame etape jauni žmonės jau moka išreikšti savo jausmus tiek intelektualiai, tiek intymioje, lytinėje meilėje. Nusistovi pastovus ryšys tarp vyro ir moters, jie giliau pažįsta vienas kitą, visą kito sielos turtingumą ir savo silpnybes. Šiame periode įmanomas kuo pilnesnis sutapatinimas savęs su kitu žmogumi, mokėjimas džiaugtis mylimojo artumu, vertinti ir branginti. Bendravimo džiaugsmas ir noras keisti save, darytis geresniu, yra būdingiausi meilės bruožai. Tačiau šis periodas reikalauja daugiausiai iš mūsų. Pavojingas per didelis prisitaikymas prie kito žmogaus, nes tai apvagia asmenybę ir nuskurdina ją. Taip pat pavojingas susižavėjimas "meilės menu" ir "meilės technika" vietoj tikrosios meilės.
4. Subrendusi meilė
Ši meilė būna tarp žmonių, ilgą laiką pragyvenusių santuokoje. Šiame periode meilė pasiekia savo viršūnę, nors išoriškai jos beveik nepastebi. Mylimasis priimamas toks, koks yra - su visais privalumais ir ydomis. Jo ydos, kurios dažnai glaudžiai siejasi su dorybėmis, negąsdina ir neatstumia. Žmogus, kuris mus myli, mumyse pastebi ir atranda daug daugiau gera, negu mes patys apie save žinom. Ir dėl to mes daromės geresni, nes mylintis žmogus, pažindamas mūsų galimybes, išprovokuoja mus gėriui. Subrendusi meilė taupi žodžiams. Tačiau ir ši meilė turi savo pavojų - apsipratimas su tuo jausmu ir pagunda naujai meilei, naujam žmogui.
Meilės įtaka žmogaus gyvenimui
Meilė yra labai svarbus, reikšmingas žmogaus jausmas. Tai jausmų, intelektualių pergyvenimų, pojūčių, visapusiško aktyvumo kompleksas, kurio dėka žmogus peržengia savojo aš ribas. Mylimam žmogui mes atiduodam savo jausmus, suvokimą, interesus. Tai kito žmogaus ir savęs pažinimas per bendravimą su juo. Tai žmogaus esmės pažinimas, jo pačių geriausių galimybių, jo asmenybės, apsivaliusios nuo atsitiktinio, praeinančio, pažinimas. Tai pagarba kitam žmogui, priėmimas jo tokio, koks jis yra, su jo teise į savąjį tobulėjimo kelią, laisvę, be bandymų pakeisti jį, perauklėti. Tai atsakomybė už tą žmogų, netgi didesnė už save, tai rūpestis juo.
Taip pat skaitykite: Giluminis žvilgsnis į meilės psichologiją
Lyčių skirtumai meilėje
Mokslininkai iš Carnegie Mellono universiteto atliko tyrimus, kuriuose dalyvavo 3 867 tiriamieji, ir nustatė keletą įdomių faktų apie meilę:
- Meilė romantiniam partneriui yra dažniausia meilės rūšis.
- Moterys meilę jaučia dažniau nei vyrai.
- Ilgesnį laiką santuokoje gyvenančios poros rečiau patiria romantišką meilę.
- Romantinė meilė labiau išblėsta moterims nei vyrams.
- Aistra susituokusioms moterims taip pat išblėsta stipriau nei vyrams.
- Meilė sustiprėja, jei kurį laiką nematome savo partnerių.
- Meilė padeda jaustis geriau.
Šie tyrimai rodo, kad meilės patyrimas gali skirtis priklausomai nuo lyties ir santykių trukmės.
Knygos apie meilės psichologiją
Psichologas ir asmenybės vystymosi psichologijos žinovas parašė monografiją "Meilės psichologija", kurioje atskleidžiama meilės jausmo psichologinė samprata ir nagrinėjama jos raida. Knygoje atskleidžiami meilės ir seksualumo skirtumai, ypač didelis dėmesys kreipiamas į lyčių ypatumus, t.y. nagrinėjama vyro meilė moteriai ir moters vyrui. Šią knygą vertėtų skaityti paaugliams ir jaunimui, nes ji supažindina su meile, kaip jausmu, ugdančiu asmenybę.
Justinas Pikūnas nagrinėja vieną sudėtingiausių ir svarbiausių žmogaus jausmų - meilę. Autorius analizuoja meilės psichologinius aspektus, jos ryšį su žmogaus emocijomis, elgesiu ir santykiais. Knygoje detaliai apžvelgiama, kas yra meilė, kaip ji atsiranda, kokie yra jos etapai ir ypatumai. Autorius tyrinėja meilės santykius tarp vyrų ir moterų, pateikdamas psichologinius paaiškinimus, kaip meilė pasireiškia skirtingose lytyse ir kokie yra bendri bei skirtingi meilės patyrimai. Tai knyga, kuri tinka tiek psichologijos studentams, tiek plačiajai auditorijai, besidominčiai meilės jausmo ir santykių psichologija.
Taip pat skaitykite: Meilės priklausomybės priežastys ir būdai ją įveikti
tags: #meiles #psichologija #knygos