Įvadas
Antikos literatūra, apimanti senovės graikų ir romėnų kūrybą nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr., yra neįkainojamas šaltinis, atskleidžiantis to meto visuomenės vertybes, pasaulėžiūrą ir moralinius idealus. Ši literatūra, nagrinėjanti įvairius žanrus - nuo epų iki dramų ir lyrikos, - atspindi istorinių asmenybių gyvenimus, jų pasirinkimus ir likimus, taip pat nagrinėja amžinas vertybes, kurios aktualios ir šiandien. Antikos literatūroje keliamos vertybės aktualios ir šiandien.
Vertybių svarba antikos literatūroje
Visais laikais vertybės buvo labai svarbios. Ir antikoje, ir dabar jos vyrauja tos pačios. Antikos literatūra yra vertinga, nes ji skatina susimąstyti apie žmonių tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Jų svarba žmogaus gyvenime yra didžiulė, jos tarsi įprasmina žmogaus gyvenimą. Antikos literatūroje ryškūs idealai, tokie kaip drąsa, ištikimybė, teisingumas ir atsidavimas bendruomenei, formavo visuomenės sąmonę ir elgesį. Šie idealai buvo įkūnyti herojų, valdovų ir kitų istorinių asmenybių paveiksluose, kurie tapo pavyzdžiais ar įspėjimais ateities kartoms.
Drąsa
Viena iš svarbiausių antikos literatūros vertybių yra drąsa. Vienas geriausių antikos laikų pavyzdžių apie narsą yra Sofoklio kūrinys "Antigonė". Šiame epe atskleidžiama pagrindinės veikėjos Antigonės drąsa. Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį, sukels konfliktą. Ji suvokia jo pasekmes sau ir įvertina savo ir karaliaus jėgas, bet Antigonė nesitraukia ir ryžtingai siekia savo tikslo sakydama ,,Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga". Antigonės drąsa ypač išryškėja šalia bailios ir silpnos jos sesers Ismenės.
Ištikimybė ir atsidavimas
Kitas svarbus antikos literatūros aspektas - ištikimybė ir atsidavimas. Homero "Odisėjoje" Odisėjas dešimt metų klajoja, siekdamas grįžti į tėvynę pas savo šeimą, o jo žmona Penelopė lieka ištikima, atsispirdama daugybei gerbėjų.
Teisingumas
Teisingumo idealas taip pat svarbus antikos literatūroje. Aischilo tragedijose dažnai nagrinėjamos teisingumo pažeidimo ir atpildo temos.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie antikos asmenybes
Antikos literatūros žanrai ir jų atspindžiai
Epas
Archajinio laikotarpio literatūrą (VIII-VI a. pr. Kr.) apibūdina epo ir lyrikos žanrai. Pirmojoje periodo pusėje, VIII a. pr. Kr., buvo sukurti garsieji herojiniai epai - Homero Iliada ir Odisėja. Abu šie kūriniai pagrįsti Trojos karo, kaip manoma, vykusio XIII a. pr. Kr. pabaigoje-XII a. pr. Kr. pradžioje, motyvais. Iliados siužetinę ašį sudaro paskutinių Trojos karo metų įvykiai, jų centre vaizduojamas Achilo pyktis dėl karo grobio - gražuolės Briseidės, kurią iš Achilo atima Agamemnonas. Įsižeidęs Achilas atsisako dalyvauti mūšiuose ir atlyžta tik žuvus geriausiam draugui Patroklui. Keršydamas už draugo mirtį Achilas susikauna su Hektoru ir jį nužudo. Nuo šios pagrindinės siužetinės linijos šakojasi daugybė smulkesnių epizodų, vaizduojančių kovas ir karo aplinką, žmonių gyvenimą žemėje ir įvykius Olimpe. Odisėja vadinama grįžimo poema. Jos siužetinė kompozicija sudėtingesnė nei Iliados: čia siužetas šakojasi dviem kryptimis. Viena iš jų vaizduoja Odisėjo grįžimą iš Trojos karo, kita - įvykius jo gimtojoje Itakėje. Pohomerinio epo tematika keičiasi. Hesiodas, VIII a. pabaigos-VII a. pr. Kr. pradžios poetas, poemoje Teogonija pasakoja apie pasaulio ir dievų kilmę, kitame kūrinyje, pavadintame Darbai ir dienos, laikomame didaktinio žanro ištaka, pateikia pamokymų moralės ir kasdienės žemdirbio buities klausimais. Visa tai dėstydamas, jis išreiškia ir savo asmeninę poziciją, taigi epe pirmą kartą nuskamba ryški subjektyvaus vertinimo gaida.
Lyrika
Archajinio laikotarpio antrojoje pusėje, VII-VI a. pr. Kr., susiformuoja lyrika. Pagal tuometę sampratą, tai buvo poezija, deklamuojama arba dainuojama pritariant dažniausiai lyra, rečiau - fleita. Asmeniškumo raiška, prasiveržusi jau Hesiodo kūryboje, tampa išskirtiniu lyrikos požymiu. Ryškiausi to meto lyrikai: Sapfo, viena garsiausių Antikos poečių, jos amžininkas Alkajas bei Anakreontas.
Drama
Klasikinio periodo literatūrai priskiriami kūriniai, parašyti V a. pr. Kr. Tai yra politinio, ekonominio ir kultūrinio klestėjimo metas. Šiuo laikotarpiu ypatingas vaidmuo tenka Atėnams, Atikos regiono centrui, todėl klasikinis periodas sinonimiškai dar gali būti vadinamas atikiniu. Klasikinio, arba atikinio, laikotarpio literatūrą iliustruoja dramos ir prozos žanrai. Drama susiformavo iš Dioniso švenčių apeigų, jų metu atliekamų giesmių ir dainų. Ryškiausi klasikinio laikotarpio tragedijos kūrėjai yra Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Būdami beveik amžininkai, kiekvienas iš jų tragedijos žanro raidoje atliko savitą ir svarbų vaidmenį: Aischilo kūryboje tragedija atsiskyrė nuo kulto apeigų ir tapo savarankišku žanru, Sofoklis perimtą tragedijos modelį ištobulino, jo veikėjų charakteriai akivaizdžiai paženklinti kalokagatijos principų. Euripidas papildė tragediją nauja tematika, netikėtai žemiškais, net žiauriais veikėjų paveikslais. Veikiamas tuo metu besiformavusių filosofijos krypčių, ypač sofistikos, jis drįso suabejoti pasaulio darna ir dievų teisingumu. Euripido keltos idėjos to meto žmonėms buvo pernelyg ankstyvos, todėl gyvas būdamas jis sulaukė kur kas menkesnio pripažinimo nei jo pirmtakai, o deramai įvertintas jau po mirties. Iš tų pačių ištakų kilo ir kitas dramos žanras - komedija, tik pripažinimo, kokį turėjo tragedija, komedija sulaukė kiek vėliau (486 m. pr. Kr. per Didžiąsias Dionisijas komedija pirmą kartą pastatyta valstybės rūpesčiu). Pagrindinis klasikinio laikotarpio komedijų kūrėjas - Aristofanas. Jo komedijos atstovauja Senajai komedijai (tai komedijos, sukurtos maždaug iki IV a. pr. Kr.). Aristofanas semiasi temų iš kasdienio polio gyvenimo, tačiau nepanyra į buitinę sferą. Jam rūpi politinės, socialinės ir pedagoginės problemos. Rimta tematika, griausmingas juokas ir drąsi kritika yra būdingi Senosios komedijos ir Aristofano, kaip jos kūrėjo, ypatumai.
Proza
Literatūrinė proza Graikijoje susiformavo vėliau nei poezija, o prozos terminas taip pat atsirado vėliau nei pats reiškinys. Šiuo lotyniškos kilmės žodžiu buvo įvardijama neeiliuota kalba. Patys graikai prozos termino nevartojo, o neeiliuotus tekstus vadino istorijomis, pasakojimais, dialogais. V a. pr. Kr. prozai būdingas glaudus meno ir mokslo ryšys, taigi ji visai neprimena šių dienų prozinės kūrybos. Apie klasikinio laikotarpio prozos specifiškumą byloja jos skirstymas į istorinę (Herodotas, Tukididas, Ksenofontas), filosofinę (Platonas, Aristotelis) ir retorinę (Lisijas, Isokratas, Demostenas).
Istorinių asmenybių vaidmuo antikos literatūroje
Antikos literatūroje istorinės asmenybės dažnai vaizduojamos kaip herojai, kurių gyvenimai ir poelgiai atspindi to meto vertybes ir idealus. Pavyzdžiui, Homero "Iliadoje" Achilas yra vaizduojamas kaip narsus ir stiprus karys, siekiantis garbės ir pripažinimo. Tuo tarpu "Odisėjoje" Odisėjas yra gudrus ir išmintingas herojus, kuris įveikia daugybę kliūčių, kad grįžtų į namus.
Taip pat skaitykite: Psichologijos apibrėžimas Antikoje
Tačiau ne visos istorinės asmenybės antikos literatūroje vaizduojamos teigiamai. Tragedijose dažnai nagrinėjamos valdovų ir kitų galingų asmenų klaidos, kurios veda į jų žūtį. Pavyzdžiui, Sofoklio "Edipe karaliuje" Edipas yra vaizduojamas kaip žmogus, kuris nežinodamas įvykdo baisius nusikaltimus ir galiausiai patiria tragišką likimą.
Helenizmo epocha ir jos literatūros žanrai
Helenizmo epochos pavadinimas siejamas su graikišku daiktavardžiu „helenas“, lietuviškai - „graikas“, taigi tai yra graikų literatūros „graikiškasis“ laikotarpis. Jis susijęs su Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo žygiais ir žymi jo užkariautose teritorijose vykusį graikų kultūros plitimą. Šio periodo tradicinės datos yra 338-30 m. pr. Kr. Pagrindiniai helenizmo epochos literatūros žanrai - tai Naujoji komedija ir Aleksandrinė poezija.
Naujoji komedija
Komedijos raidos tarpsnis, apimantis laikotarpį po Aristofano kūrybos ir trunkantis maždaug iki 320 m. pr. Kr., laikomas Vidurinės komedijos etapu. Vidurinė komedija buvusi itin gausi, o tarp jos autorių minėtini Antifanas ir Aleksidas. Deja, apie šį raidos tarpsnį sunku kalbėti, nes tegalima remtis kūrinių pavadinimais ar pavieniais fragmentais. Naujoji komedija pradedama kurti 322 m. pr. Kr. Šio tipo komedijai būdingi tiek struktūros, tiek ir turinio pokyčiai. Nebelieka erdvės aštriai kritikai, todėl dingsta socialinės ir politinės temos. Komedija netenka komizmo ir panašėja į buitinę dramą. Akivaizdi teminė slinktis kasdienių žmonių santykių ir smulkių problemų link paveikia komedijos formą. Kaip funkciškai nebereikalingi struktūros elementai išnyksta parodas ir parabasė, o choras praranda komedijos veikėjo vaidmenį. Dabar jis tampa nereikšmingu žiūrovų linksmintoju. Iš gausaus Naujosios komedijos literatūrinio palikimo daugiausia išliko Atėnuose gyvenusio ir kūrusio Menandro komedijų.
Aleksandrinė poezija
Aleksandrinė poezija, priešingai nei Atėnuose gyvavusi Naujoji komedija, susiformavo Egipto Aleksandrijoje. Ten įkurtame Mūsėjuje rinkosi to meto mokslininkai, tarp jų ir filologai. Žymiausias Aleksandrijos kūrėjas, suformulavęs to laiko poezijos principus, buvo Kalimachas. Jis aptarė esminius poezijos ypatumus, nurodė principus, kurių reikia laikytis: ilgieji epai jau nebeaktualūs, reikia susitelkti ties nedidelės apimties poezijos kūriniais, kuriuose turi derėti daili forma ir apgalvotas turinys. Be minėtųjų dalykų, Kalimachas akcentavo ir paties poeto literatūrinio išprusimo ir apsiskaitymo svarbą. Šie teiginiai buvo palankūs susiformuoti epigramos žanrui. Kalimachas išgarsėjo kaip elegijų, himnų ir epigramų kūrėjas. Svarbus helenistinės literatūros bruožas - moksliškumas. Bene ryškiausiai šį ypatumą iliustruoja Arato astronominė poema Reiškiniai. Kiti paminėtini to meto autoriai - idilės žanro pradininkas ir epigramų kūrėjas Teokritas, Kalimacho idėjoms prieštaravęs ir epinę poemą Argonautika parašęs Apolonijas Rodietis. Be Naujosios komedijos ir Aleksandrinės poezijos, helenizmo epochoje susiformavo romanas. To meto literatūros esmę geriausiai apibūdina meilės ir nuotykių romanai, pasak Dalios Dilytės, būtent jie laikytini tikraisiais graikų romanais; ankstyviausias šio tipo romano pavyzdys yra Charitono Chairėjas ir Kalirojė.
Graikų literatūra Romos imperijoje
Graikų literatūra Romos imperijoje - tai vėlyviausias graikų literatūros raidos etapas, trukęs nuo I iki III a. po Kr. Laikotarpio pavadinimas atspindi to meto istorinius įvykius: 146 m. pr. Kr. romėnai užėmė ir sugriovė Korintą, ir Roma iš esmės tapo pasaulio centru. Šiam periodui atstovauja išimtinai prozos žanrai. Vienas garsiausių rašytojų - biografijos žanro meistras Plutarchas, o didžiausią šlovę jam pelnė Paralelinės biografijos, to meto skaitytojų ypač vertintos. Lukianas, kitas žymus vėlyvojo laikotarpio autorius, laikomas satyrinio dialogo kūrėju, Dievų pašnekesiuose šmaikščiai pasišaipė iš Olimpo dievų, o kritišką požiūrį į literatūros reiškinius išsakė parodijose, pavyzdžiui, antrosios sofistikos (t. y. II a. po Kr. retorikos) kritika Musės pašlovinime. Paskutiniu graikų literatūros atstovu laikomas Longas. Jo kūrinys Dafnis ir Chlojė tęsia romano žanro tradiciją, susiformavusią helenizmo epochoje, tačiau monologuose jau matyti antrosios sofistikos įtaka, o pats romanas išsiskiria bukoliniu pobūdžiu.
Taip pat skaitykite: Nuo mitų iki realybės: Antikos istorija
Romėnų literatūra
Archajinis laikotarpis
Archajinės romėnų literatūros laikotarpis trunka nuo III iki II a. pr. Kr. Paradoksalu, tačiau Livijus Andronikas, pirmasis minėtinas romėnų literatūros kūrėjas, buvo graikas, gimęs Tarento mieste. Jį, kaip karo belaisvį, paimtą į vergiją, romėnas Livijus atsivežė į Romą ir paskyrė savo vaikų mokytoju. Stokodamas mokomosios medžiagos, tai yra lotyniškų tekstų, Andronikas iš graikų kalbos išvertė Homero Odisėją. Kadangi hegzametru eiliuoti dar nemokėjo, vertė saturniniu metru (jo eilutė trumpesnė nei hegzametro, taigi liko ir „netilpusių“ atkarpų). Šis vertimas, atliktas 240 m. pr. Kr., žymi Europos literatūrinio vertimo istorijos pradžią. Kūrybiškas Odisėjos perdirbinys taip sužavėjo Androniko šeimininką Livijų, kad šis savo vergui dovanojo laisvę ir pagal romėnų paprotį suteikė savo giminės vardą. Deja, iš vertimo liko tik keliasdešimt eilučių. Andronikas taip pat vertė graikų tragedijas ir komedijas. Gnėjus Nevijus, kitas archajinio periodo poetas, romėnų literatūros istorijai nusipelnė kūriniu Pūnų karo giesmė. Nors ši poema taip pat eiliuota saturninėmis eilėmis, tačiau tai pirmasis kūrinys, parašytas tautiniais motyvais. Gnėjus Nevijus dar vertė graikų dramas ir parašė kelias tragedijas, pagrįstas romėnų istorijos siužetais. Kvintas Enijus, poetas, ypač išsiskiriantis iš archajinio laikotarpio kūrėjų, pirmasis lotynų kalbai pritaikė hegzametrą ir juo sukūrė istorinį epą Analai, laikomą svarbiausiu romėnų epu iki Vergilijaus Eneidos. Be to, Enijus perdirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, parašė smulkių eiliuotų kūrinių rinkinį Saturos (šis pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „dubuo su įvairiais vaisiais; mišrainė, mišinys“). Šalia graikų kultūros sekėjų buvo ir jos priešininkų. Pavyzdžiui, Katonas Vyresnysis ragino puoselėti lotynų kalbą ir rašyti „grynai“ romėnišką literatūrą. Tai pirmasis romėnų prozos kūrėjas. Svarbiausias Katono kūrinys Pradžios skirtas Romos istorijai, jo tėra išlikę nedideli fragmentai. Taip pat parašė veikalą Apie žemdirbystę, kuris laikomas seniausiu išlikusiu romėnų prozos kūriniu. Plautas, romėnų kilmės autorius, pirmasis poetas, kurio kūryba pasiekė mūsų laikus. Liko 21 Plauto komedija. Kaip ir daugeliui romėnų kūrėjų, Plautui įtaką darė graikų literatūrinis palikimas. Plautas sekė Naująja graikų komedija, neretai graikų autorių siužetus derino su savaisiais (toks kūrybos būdas vadinamas kontaminacija). Visų komedijų veiksmas vyksta Graikijoje, dažniausiai Atėnuose. Graikiškos kilmės yra ir veikėjų vardai. Nors Plautas perėmė graikų Naujosios komedijos tematiką, tačiau neperteikė jos dvasios. Jam nebuvo svarbi Menandro kelta humanizmo idėja: Plauto komedijose siekiama ne mokyti, švelniai pašiepiant kokią nors žmogaus charakterio ydą, o juokinti. Terencijus, kitas to laiko komediografas, kūrė rimto turinio komedijas. Jam priskiriami 6 kūriniai, visi jie išliko. Priešingai nei Plautas, Terencijus susitelkė ne į juoką ir intrigas, bet į psichologinę situaciją, žmonių santykius ir veikėjų charakterius. Sekdamas Menandro komedijų humanistine dvasia, Terencijus gilinasi į bendražmogišką problemiką. Todėl jo komedijos melancholiškesnės, o jų veiksmas kur kas ramesnis nei Plauto. Išsilavinusi publika labiau vertino Terencijaus kūrinius, o prastuomenė žavėjosi rimtų problemų nekėlusiu ir iš esmės tik prajuokinti siekusiu Plautu.
Klasikinis laikotarpis
I a. pr. Kr. Roma stipriai išsiplėtė. Užkariavusi kaimynines valstybes, ji tapo turtinga ir galinga, tačiau valstybinės struktūros nespėjo plėstis kartu su teritorija, o prastai tvarkomą šalį alino pilietiniai karai. Šių kovų ir neramumų fone iškilo Ciceronas, kūrėjas, pradedantis klasikinės romėnų literatūros periodą, kurį užveria Ovidijaus poezija. Ciceroną galime vadinti politiku, valstybės veikėju ir net filosofu, tačiau, be abejonės, pirmiausia tai buvo oratorius, retorikos žinovas. Cicerono situacijos išskirtinumą apibrėžia ir tai, kad kelią į romėnų senatą jis prasiskynė kaip homo novus (naujas žmogus), tai yra viską pelnė ne kilme, o savo gabumais ir nuopelnais. Cicerono amžininkas Lukrecijus į literatūros istoriją įėjo filosofiniu didaktiniu kūriniu Apie daiktų prigimtį. Tai hegzametru eiliuota poema, arba epas, pagrįstas Epikūro filosofijos teiginiais. Čia anaiptol ne akademiškai, o gyvai ir patraukliai kalbama apie pasaulio sandarą ir gamtos dėsnius. Ši poema yra vienintelis iš Antikos laikų išlikęs tokio tipo kūrinys. Šalia Lukrecijaus chronologiškai arčiausiai stovi kitas romėnų poetas - Katulas, vienas iš garsiausių neoterikų, tai yra poetų, sekusių graikų aleksandrinės poezijos tradicija. Katulo kūryba intymumo ir subjektyvių jausmų raiška artimiausia šiandieninei poezijos sampratai. Cezaris - politikas, karvedys, oratorius ir literatas - Europos literatūriniam palikimui svarbus kaip istorinių kūrinių autorius. Galų karo užrašai, vienas iš kelių išlikusių Cezario kūrinių (kitas mus pasiekęs veikalas - Pilietinio karo užrašai), yra puiki atikinio - lakoniško, neperkrauto stilistinėmis puošmenomis - stiliaus iliustracija. Cezario idėjinis sąjungininkas, jo amžininkas Salustijus, taip pat istoriografas, kūrinyje Katilinos sąmokslas (dar vienas išlikęs jo veikalas - Jugurtos karas) aprašė ne tik to meto įvykius, bet atsiskleidė kaip kūrėjas, kuriam svarbūs charakteriai ir jų vaidmuo istorijos procese. Nors jis taip pat laikomas atikinio stiliaus atstovu, tačiau nuo Cezario skiriasi retorinėmis priemonėmis, archaizmų vartojimu (tai buvo tam tikras prieštaravimas Cezario, pasižymėjusio dar ir kalbos norminimo srityje, pozicijai). Vergilijus, teisėtai vadinamas iškiliausiu romėnų poetu, savo kūrybinį kelią pradėjo nuo smulkių poezijos kūrinėlių, o pirmąjį literatūrinį pripažinimą pelnė dešimties eilėraščių rinkiniu Bukolikos (Piemenų dainos). Praėjus keleriems metams, jis parašė didaktinę poemą žemdirbystės tema Georgikos (Žemdirbių dainos).
Mitologija antikos literatūroje
Antikinėje literatūroje labai svarbią vietą užėmė mitologija, kuri, anot K. Markso, buvo „ne tik graikų meno arsenalas, bet ir jo pagrindas“. Mitai - tai pasakojimai apie dievus ir didvyrius. Mitai - senoji graikų ideologija. Pirmykštis žmogus, nesuprasdamas tikrųjų gamtos reiškinių priežasčių, manė, jog pasaulis pilnas gyvų būtybių, kurios sudarančios savotišką bendruomenę. Saulė, mėnulis, žvaigždės, upės, miškai ir medžiai buvo laikomi gyvomis būtybėmis, vienaip ar kitaip besigiminiuojančiomis. Tokių dievų ar deivių buvo nepaprastai daug.
Laikui bėgant, kito žmonių gyvenimas. Tie pakitimai atsispindėjo ir žmonių ideologijoje. Vyriausias iš visų dievų - Dzeusas, Krono sūnus, gyvenąs Olimpo kalne ir vadinamas „Olimpo valdovu“. Dzeuso brolis buvęs Plutonas. Kitas Dzeuso brolis buvęs Poseidonas, „jūrų iir vandens valdovas“. Sutvarkytame dievų pasaulyje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti ir „jaunesnieji dievai“, kroniečių vaikai. Tokia buvo Atėnė’, myli moji Dzeuso duktė, kadaise buvusi derlingumo deivė, vėliau tapusi mokslų ir amatų, taikaus žmonių darbo globėja, Atėnų miesto gynėja. Vienas svarbiausių Olimpo dievų buvo Apolonas, dievas pranašas, nusakydavęs ateitį, globojęs menus, poeziją. Laikui bėgant, Apolono „veikimo sritis“ buvo išplėsta, jis tapo šviesos, saulės dievu. Apolono kultas Graikijoje paplito VI a. pr. m. Apie tą patį laiką paplito ir Dioniso (Bakcho) kultas. Tas dievų pasaulis graikams nebuvo atskirtas nuo žmonių: dievai žemės gyventojų tarpe turėję savo mylimųjų globotinių, kurie drauge sėdėdavę prie stalo, su kuriais olimpiečiai bičiuliaudavęs. Be pasakojimų apie dievus, graikuose buvo paplitę daugybė mitų apie didvyrius. Graikų mitus perėmė romėnai. Antikinėje dailėje ir literatūroje mitai užėmė nepaprastai svarbią vietą. Antai seniausių graikų poemų - „Iliados“ ir „Odisėjos“ - veiksmas rutuliojasi dviem planais: ttarp žmonių ir tarp dievų. Epopėjos rodo, kaip dievai sėdi pasitarimuose, puotauja, kovoja ar globoja kovojančius didvyrius, duoda jiems patarimų.
Antikos poveikis vėlesnei literatūrai
Antikos poveikis Europai kai kuriais laikotarpiais, o ypač XIV-XVI a. labai sustiprėjo. Ši epocha vadinama Renesanso, arba Atgimimo, epocha. Šio mmeto literatūros veikėjai kvietė „grįžti į antiką“. Jų įsitikinimu, antikos menas ir literatūra puikiausiai atskleidę žmogaus prigimtį, parodę jo grožį bei taurumą. Renesanso laikotarpio literatūros kūrėjai kvietė vertinti žemiškąjį gyvenimą, aukštino žmogų, todėl to meto pasaulėžiūra vadinama humanistine. Prasidėjęs Italijoje, hhumanistinis judėjimas plito ir kituose Europos kraštuose. Apie XVI a. jis pasiekė Lietuvą. Susipažinę su antikine mitologija bei literatūra, lietuviai savo raštuose mini graikų ir romėnų poetus bei prozininkus, cituoja jų mintis, naudojasi antikinės mitologijos įvaizdžiais. Vienas pirmųjų mūsų rašytojų M. Daukša lotyniškai rašytoje „Postilės“ įžangoje sako savo sunkų darbą skiriąs vyskupui kunigaikščiui Giedraičiui, kaip Orfėjas (t. y. mitinis graikų dainius) pašvęsdavęs nemirtingiesiems dievams savo lyrą. Lietuvių literatūros klasikas K. Donelaitis savo laiškuose cituoja Vergilijų, D. Ir Maironio ppoezijoje vienur kitur pasitaiko senovės mitų įvaizdžių, pavyzdžiui, joje minima atpildo deivė Nemezidė. V. Mykolaitis Putinas yra atkūręs mitą apie Prometėją. Graikų mitų neužmiršta ir dabartiniai lietuviai poetai. E. Mieželaitis rinkinyje „Autoportretas. Aviaeskizai“ keletą eilėraščių skiria antikinei mitologijai, plačiau panaudoja mitą apie Orfėją ir jo žmoną nimfą Euridikę, apie pirmuosius „lakūnus“ Dedalą ir Ikarą. Poetė J.
tags: #antikos #literaturoje #istorijos #asmenybes