Antikos filosofija, susidūrusi su žmogaus egzistencijos pasaulyje klausimais, pradėjo šių problemų apmąstymą ir atskleidimą. Šis atskleidimas tapo svarbiu žingsniu į priekį žmogiškajai minčiai. Filosofai, mąstydami apie ribinius žmogaus santykio su pasauliu pagrindus, sukūrė sąvokas, kurios leido išplėtoti šiuos dalykus iki ribinės minčiai įmanomos formos. Šios sąvokos, pasitelktos ribiniu pavidalu, įgalino teoriškai plėtoti samprotavimus, sutinkant su tam tikra sąvokų logika.
Mirties Simbolis Antikos Filosofijoje
Mirties sąvoka, tiksliau, mirties simbolis, antikos filosofijoje įgavo ypatingą reikšmę. Mirties suvokimo būti negali, tačiau mirties simbolis antikos tekstuose nuolat švyti. Šiuo atveju omenyje turimas ne empirinis reiškinys, o filosofinis samprotavimas apie mums jau žinomą psichologinį ir fizinį reiškinį ar aktą, arba mirties įvykį. Mirties simbolis pasirinktas būtent dėl to, kad ribiškai įmanomu, mąstomu pavidalu pateikia tam tikrus kitus objektus, daiktus ir įvykius, ir dėl to yra patogus būdas apie juos samprotauti.
Mirties simbolyje užkoduota ir savo ribiniu pavidalu supakuota laiko savybė. Mąstyti norintis žmogus neišvengiamai pakliūva į neišsprendžiamą situaciją, nes mūsų judėjimas laike (bet koks judėjimas vyksta laike) yra diskretus. Priekyje savęs negalime turėti nieko, būtinai plaukiančio iš to, kas buvo prieš tai. Pavyzdžiui, negalima turėti minties, jos užsimanius, susijaudinti, panorus jaudintis, įsikvėpti, panorus įkvėpimo. Pasirodo, faktas, jog būsime įkvėptì, neplaukia iš to, kas buvo prieš tai. Tad šį fundamentalų diskretumą bei šio diskretumo savybę, ir nurodo mirtis. Mirtis savo ribiniu pavidalu būtent išreiškia diskretumą, nes žinodami, kad mirsime, nežinome, kada tai įvyks. Be to, mirtis užbaigia mūsų gyvenimą; tik mirtyje jis užbaigtas ir atskleista visa jo prasmė. Prisiminkime antikos legendą apie brolius, kurie vežimų lenktynėse buvo pirmieji, ir kai jų motina paprašė Dievą skirti jiems pačią geriausią dovaną, Dievas skyrė mirtį - jų gyvenimai baigėsi šlove. Panašus išbaigtumas, o kita vertus - diskretumas, t. y. ryšio tarp ankstesnio ir paskesnio nebuvimas, aiškiausiai regimas per mirties pavidalą.
Mito ir Logos Atskyrimas
Antikos filosofijoje svarbi filosofijos ir mito atskyrimo problema. Garsusis perėjimas nuo mito prie Logos. Įvairūs autoriai ribą tarp mito ir Logos brėžia skirtingai. Ir šis kaskart skirtingai ir įtikinančiai nubrėžtos ribos faktas byloja, kad pati problema išslysta ir nepasiduoda vienareikšmiai išsprendžiama. Vis dėlto kiekvienas žmogus intuityviai sugeba atpažinti ir skirti mitologinius ir filosofinius tekstus. Visgi per tai, ko negalime apibrėžti, tačiau ką intuityviai suprantame arba suvokiame kaip filosofiją arba filosofinį reiškinį, eina ganėtinai ryški ir tvirta gija.
Tradiciškai graiko akimis, pasaulį vis dar įrėminęs mitas: pati kalba vis dar kupina mitinių, archajinių įvaizdžių, asociacijų, vaizdinių; mintiniai objektai, atrodo, lyg ir tie patys, bet filosofai į juos žvelgia jau kitaip. Tiesą sakant, todėl Platono tekstuose ir atsiranda įstabus vaizdinys, kuriuo jis nori paaiškinti, kas yra mąstymas. Jis sako, kad iš esmės visa, ką mes matome, nėra mąstymas. Mąstymas - kai pasuktos sielos akys; t. y. kai mūsų realios akys žvelgia į tą patį ir yra tokios pat, kaip ir visų, tačiau jomis galima pamatyti kažką ne lakstant aplink objektą ir jo neapžiūrinėjant, bet pasukus sielos akis.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kito Gyvenimo Idėja
Visos didžiosios filosofijos ir religijos grįstos viena vienintele mintimi: realiai yra, egzistuoja kažkoks kitas, už mūsų kasdienį realesnis gyvenimas. Yra kažkas kita, kas irgi gyvena, tačiau gyvena kitaip, prasmingiau - tai aukštesnis gyvenimas, kuriam galima pritaikyti žodžius: pašvęstas, šventas, esantis kitokiame laike, kitokioje erdvėje ir t. Beje, kito gyvenimo idėja atskleidžia įdomų dalyką. Graikai klausia: kaip sužinome, kad yra šis kitas gyvenimas, kuris nesuyra, kuriame yra atmintis…o atmintis, nebūdama empirine žmogaus savybe, sąlygoja laiko momentų susijungimą? Kai sakau, kad užmiršti - natūralu, o prisiminti - dirbtina, turiu omenyje kažkokios kitos visumos, kurioje yra atmintis, savybes. Žmoguje, kaip biologinėje būtybėje, atminties nėra, tačiau ritualo ir mito rimbus patyrusio žmogaus sąmonėje atsiranda tokios mintys, kurios savyje jau turi ir atmintį, ir paveldėjimą, ir ryšius. Tuomet išryškėja kito gyvenimo problema; mintis apie tai kyla būtent dėl to, kad kito gyvenimo gali ir nebūti.
Tiesos ir Klaidos Problema
Tiesos problema atsiranda tik dėl to, kad egzistuoja klaidos galimybė. Ten, kur tokios galimybės nėra, nėra ir tiesos problemos. T. y. graikai manė: jei atsiranda kažkokiõs ypatingos, sutvarkytos būsenos problema, atsiranda dėl to, kad žmogus yra įnoringas ir savavalis, ir tik dėl savo elgesio ir savivalės gali irti, klysti, kurti blogį. Vadinasi, kol nesuprantame, kad galime klysti, savivaliauti ir savo elgesiu versti pasaulį į chaosą, tol apskritai negalime galvoti apie tiesą ir dėsnius kaip filosofinį, mokslinį ar atsieto mąstymo objektą. Kol veikia archajinis ir kosminis dėsnis, ir kol nukrypimai nuo jo suvokiami kaip kosminės katastrofos (tai akivaizdu mituose), o ne žmogaus savivalės padarinys, ne veiksmų, sukibusių į tam tikras nematomas savęs pačių pasekmes integralas, - kaip kad sakė indai, - veiksmų, kurie susikaupė kaip karma (karma, - kosminės pasaulinės bausmẽs, veikiančios tiek, kiek tęsiasi žmonijos kartų atsikūrimas, idėja, - baudžianti persikūnijimu), tol patiriame vis tas pačias empirines, išdarkytas ir beprasmes būsenas - tiek, kiek neištrūkome iš gimimų rato, nesusitelkėme į vientisą visumą. Ir tik gilus [klystamumo] idėjos įsisąmoninimas, [klystamumo], kuris yra žmogaus savivale ir įnoringumu grįstos veiklos padarinys, pirmą kartą steigia pažinaus, inteligibilaus ir intelektu įžvelgiamo [проницаем] dėsnio arba tvarkos problemą.
Būties Problema
Suprasti galima tik būtį, o nebūties suprasti negalima. Beje, graikai tai išreiškia tokia formule: yra tik būtis, o nebūties nėra, ir jos net neįmanoma išsakyti. Tai viena pirmųjų, savo nesuprantamumu beveik magiška filosofinė formulė. Paprastai filosofijos istorikai šią formulę laiko filosofijos pradžia, nes mano, kad filosofiją pradeda „būties“ sąvoka. Bet kuri pirmoji filosofija (tiek istorinio atsiradimo, tiek ir visomis kitomis prasmėmis) lieka fundamentaliu visų kitų filosofijos sričių ir atšakų branduoliu; ir jos visos šakojasi (tarkime pažinimo teorija, etika ir t. t.) aplink vieną branduolį - mokymą apie būtį.
Jei nebūties nėra ta prasme, jog jos net negalima išsakyti, tai tuo pačiu, matyt, turime pripažinti nepriimtiną dalyką: mes nepajėgūs klysti, nepajėgūs meluoti. Juk empiriškai žinome, kad žmogus vis dėlto klysta, nukrypsta. Juk yra žinoma, kad žmonės gali neteisingai mąstyti, meluoti, kurti blogį, o Sokratas tuo tarpu sako (žengiu dar vieną žingsnį, šiek tiek komplikuodamas reikalą), kad žmogus, žinantis gėrį, blogio kurti negali.
Save Grindžiantys Reiškiniai
Žmogaus gyvenime kažkas yra, kažkas laikosi ir atsikuria tokiu mastu, kokiu atsikuria, kartojasi ir ant savų pamatų (skirtingų nei gamtiniai) laikosi ypatingi reiškiniai, kurie vadinami save pagrindžiančiais reiškiniais [самоосновные явления]. Pavyzdžiui, sąžinė. Sąžinės sąvoka aprašo tokius moralinius reiškinius ir aktus, kurie anapus savęs neturi savo buvimo ir išsipildymo priežasčių. Jie nepriežastiniai.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Nietzsche’s Filosofijos Reinterpretacijos Priežastys
Friedrichas Nietzsche (1844-1900) - paskutinis XIX a. europinio masto vokiečių mąstytojas - tapo naujos, „neklasikinės“ filosofijos ir „atviro“ mąstymo simboliu, atspindinčiu esminius pastarojo šimtmečio Vakarų filosofinės sąmonės pokyčius. Pastarųjų šimtmečių Vakarų mąstymo tradicijoje jis - neabejotinai viena reikšmingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių, kurios tekstai įeina į filosofijos aukso fondą. Nedaug pasaulinėje filosofijoje tekstų, kurie žaižaruojančiu intelektu, kone tobula kalba, giliamintiškumu ir magiška įtaigos jėga taip veiktų skaitytoją. Šie tekstai patrauklūs dėl jų universalumo, sprogstamosios galios, „atvirumo“ pasauliui, sugebėjimo išsivaduoti nuo dirbtinių mąstymą varžančių apribojimų.
Jo mįslinguose tekstuose poetiniai, eseistiniai ir, glaudžiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, egzistenciniai aspektai neretai slepia jo radikalių filosofinių idėjų turinį. Būdamas tiesioginis Schopenhauerio sekėjas Nietzsche plėtojo pagrindinius voliuntaristinės filosofijos principus. Tačiau pasyvus Schopenhauerio koncepcijos pobūdis jau neatitiko naujos ideologinės ir kultūrinės Vokietijos padėties po 1870 m. Todėl ją keičia reliatyvistinė Nietzsche’s „gyvenimo filosofija“ (Lebensphilosophie), jautriai atspindinti to meto kultūros raidos prieštaringumą, iracionalių jėgų visuomenėje stiprėjimą, eschatologinius motyvus, lyginamųjų studijų, žmogaus būties ir asmenybės kūrybinės saviraiškos problemų aktualėjimą. Remdamasis ontologinėmis Schopenhauerio nuostatomis jis formuoja naują su žmogaus būtimi susijusią neklasikinę filosofiją teikdamas jai solidų teorinį pamatą. Mąstytojas atskleidžia naujas sąvokos gyvenimas interpretacijos perspektyvas. Iracionalius Vakarų visuomenėje, kultūroje, filosofijoje, religijoje mene vykusius procesus Nietzsche permąsto remdamasis jautriausiais dvasiniais išgyvenimais.
Dėl jam būdingo įžvalgumo, nesitenkinimo klasikiniais racionalistinėje Vakarų filosofijoje viešpatavusiais principais Nietzsche tapo vienu nuosekliausių Vakarų mąstymo tradicijos (nuo Sokrato iki Hegelio), kurią jis traktavo kaip banalų plebėjišką dualizmą, kritikų ir reformatorių. Jo „gyvenimo filosofija“ yra mėginimas iš esmės pakeisti klasikinėje metafizinėje Vakarų filosofijoje vyravusias nuostatas, paneigti abstraktų stebimąjį racionalistinės filosofijos pobūdį, jos atsainų požiūrį į žmogaus būties problemas. Savo „gyvenimo filosofija“ jis siekė įtvirtinti kokybiškai naujus neklasikinius mąstymo principus, kuriuos traktavo kaip Vakaruose klestėjusios dualistinės platoniškosios metafizikos paneigimą.
Turėdamas įgimtą mistifikatoriaus talentą, Nietzsche mėgo šokiruoti filisterio sąmonę dygia ironija, pabrėžtinu vertinimų paradoksalumu, hiperbolėmis, aršiais išpuoliais prieš nusistovėjusias kultūros, meno, moralės normas, visuotinį pripažinimą įgavusius autoritetus ir idealus. Neretai jis netgi užsidėdavo, vėliau jam tapusę lemtingą bepročio kaukę, kurį slėpė kitokį nei iprastinis požiūrį į pasaulį ir žinojimą. Dėl Nietzsche’s tekstams būdingo mįslingumo, paradoksalumo ir fragmentiškumo itin sudėtingas uždavinys atkurti autentišką filosofo paveikslą bei jo skelbiamų idėjų visumą. Įvairiausioms idėjinėms kryptims priklausantys Nietzsche’s šalininkai (nors tarp jų ir Nietzsche’s skelbiamų idėjų kartais atsiranda didžiulė praraja) jo idėjas sureikšmindavo dažnai vienpusiškai. Todėl daug kas susidarė supaprastintą filosofo ir jo idėjų vaizdą.
Nietzsche’s idėjų atgimimui didžiulį poveikį turėjo postmodernioji prancūzų filosofija, kurios lyderiai (Foucault, Derrida, Deleuze’as, Lyotard’as, R. Barth’as) Nietzsche įvardijo reikšmingu klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos reformatoriumi. Pagal tyrinėjimų, skirtų iškiliausiems praeities mąstytojams skaičių, Nietzsche dabar varžosi su Kantu, Laozi, Konfucijumi, Heideggeriu, Foucault, Derrida, Kierkegaardu ir Zhuangzi. Naujausi Vakarų ir metacivilizacinės kultūros raidos procesai patvirtina filosofo įžvalgumą ir verčia mokslininkus nuolatos sugrįžti prie jo tekstų reinterpretacijos.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Dabartinėje humanistikoje formuojasi naujas požiūris į Nietzsche’ę ir kūrybinį jo palikimą. Įtakingas hermeneutinės filosofijos šalininkas H.-G. Gadameris studijoje Das Drama Zaratustras („Zaratustros drama“, 1986) Nietzsche’ę vadina „minties eksperimentuotoju“, atskleidusiu naują filosofijos epochą, ir „genialiu psichologu“, sugebėjusiu prasiskverbti į žmogaus psichiką. Taigi pokario metais vyravęs „maištautojo“, „tradicinių vertybių naikintojo“, „didžiojo imoralisto“, „išprotėjusio genijaus“ vaizdinys užleidžia vietą naujam pagarbiam požiūriui į Nietzsche’ę, kaip į vieną reikšmingiausių klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos kritikų ir reformatorių. Jis vadinamas „naujojo humanizmo idėjų skelbėju“, „gyvenimo filosofijos“, „neklasikinės filosofijos“, egzistencializmo pradininku, įtakingu kultūrologu, meno filosofu, postmodernizmo pranašu ir pan.
Filosofo gyvenimo ir ligos ypatumų gvildenimas turėtų padėti istoriškai pažvelgti į idėjų formavimąsi, atskleisti jų svarbą filosofo kūrybinei evoliucijai. Pripažindami Jasperso įžvalgumą, į šią problemą norėtume pažvelgti ir kitu požiūriu, nes Nietzsche’s kūryba artimai susijusi su prieštaringais idėjiniais epochos sąjūdžiais, kurie veikė jo mąstyseną ir lėmė svarbiausius jo filosofijos bruožus. Iš tikrųjų daugelis Nietzsche’s, kaip ir Schopenhauerio, Kierkegaardo, idėjų neatsiejamos nuo gyvenimo biografijos. Negailestingai demaskuodamas to meto kultūros ir meno „liguistumą“, kalbėdamas apie natūralių šiuolaikinio žmogaus instinktų, valios silpnėjimą, Nietzsche nejučiom atskleidė vieną jautriausių savo būties ir mąstymo paslapčių. Kamuojamas ligų, jausdamas senkančias jėgas, artėjantį sąmonės aptemimą, pusiau atskirtas nuo šio pasaulio ir jo teikiamų malonumų, Nietzsche jautė natūralų žmogaus instinktą, visko, kas dvasiškai stipru, vientisa, ilgesį. Čia slypi jo hipertrofuoto stiprios valios, vidinės disciplinos, genijaus, Dioniso, antžmogio kulto, barbariškumo ir nevaldomų instinktų estetinimo šaknys. Šių idėjų kontekste labiau suprantama ir raminanti filosofo sielą iš indų filosofijos perimta „amžinojo grįžimo“ mito perspektyva.
Psichologijos Istorija
Psichologijos istorija (toliau - PI) - teorinė psichologijos šaka, tirianti psichologinių pažiūrų raidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Šioje disciplinoje nedaug kas pasikeitė. Egzistuoja t.t. klausimų, problemų tęstinumas psichologijoje, ieškoma atsakymų į tuos pačius klausimus. Taip pat studijuojant psichologijos istoriją, plečiasi psichologinių žinių horizontas. M.Wertheimer (geštaltistas) teigė, kad kiekvienas save gerbiantis prieš kažką rašydamas visų pirma apžvelgia istoriją. PI prasideda seniausiuose išlikusiuose indoeuropiečių raštuose.
Nagrinėjant pažiūrų sistemą reikėtų taikyti istorinį vertinimo požiūrį. Atsižvelgti į tai, ką naujo psichologijos mokslui davė viena ar kita psichologijos mokykla. Kaip tos psichologinės žinios atrodo nūdienos požiūriu. Kokia jų išliekamoji vertė.
#
tags: #psichologija #antikos #filosofijoje