Įvadas
Dantė Aligjeris (tikrasis vardas - Durante, kurį rašytojas sutrumpino ir pavertė literatūriniu slapyvardžiu) - išskirtinė asmenybė Italijos ir pasaulio literatūroje. Gimęs Florencijoje, 1265 metais, jis buvo pereinamojo laikotarpio rašytojas, kurio kūryboje susipynė viduramžių tradicijos ir Renesanso epochos idėjos. Engelsas jį pavadino paskutiniuoju viduramžių ir kartu pirmuoju naujųjų laikų poetu. Dantės gyvenimas ir kūryba - tai kelionė per politinius sąmyšius, asmenines dramas ir intelektualinius ieškojimus, palikusi ryškų pėdsaką literatūroje ir kalbos istorijoje.
Biografija: Politiniai Neramumai ir Tremtis
Dantė gimė Florencijoje, aristokratų šeimoje. Trylikto amžiaus viduryje Italijoje vyko politinės kovos dėl krašto suvienijimo. Varžėsi dvi partijos - Gvelfai ir Gibelinai. Rašytojas, būdamas veiklus, bemat įsitraukė į politinį gyvenimą ir tapo Gvelfų šalininku. XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas, bet, dėl kilusių nesutarimų, skilo į baltuosius ir juoduosius. Juodieji laimėjo, o baltieji buvo ištremti. Tarp jų buvo ir Dantė. Florencijos valdžia žeminančiomis sąlygomis siūlė Dantei vėliau grįžti, tačiau jis atsisakė.
Tremtis Dantei tapo kūrybinio įkvėpimo ir intelektualinių apmąstymų laikotarpiu. Būdamas tremtyje, Dantė parašė šiuos traktatus: filosofinį veikalą „Puota“, politinį - „Apie monarchiją“, filologinį - „Apie tautinę kalbą“. Dantė visą gyvenimą sielojosi dėl tėvynės susiskaldymo ir troško matyti savo šalį vieningą. Būdamas gvelfų partijos narys, jis tikėjo, kad Italija gali būti suvienyta popiežiaus valdžioje, o ištrėmime jis suartėjo su gibelinais, rėmusiais Vokietijos imperatoriaus Henriko VII pretenzijas į Italijos sostą.
Dantė mirė Ragenoje 1321 m. rugsėjo 13 ar 14 d.
Ankstyvoji Kūryba: "Naujasis Gyvenimas"
Pirmasis Dantės kūrinys - eilėraščių knyga „Naujasis Gyvenimas“ (La vita nuova, 1294). Tai meilės lyrika su autobiografiniais motyvais. Šiame kūrinyje apdainuota poeto meilė Beatričei Portinari, su kuria poetas susipažino dar vaikystėje. Beatričė tapo Dantei moters grožio ir taurumo įsikūnijimu, poeto kūrybos įkvėpėja. Jau šiame rinkinyje atsispindi Dantės poetinio mąstymo ypatumai, kurie dar labiau atsiskleis vėlesnėje kūryboje. Tai skaičių simbolika, didžiulė emocinė įtampa, paslaptingumo ir pagarbos aura apgaubtas Beatričės paveikslas. Skaitydami Dantės kūrinį „Naujas gyvenimas“ sužinome, jog poetas pirmąsyk sutiko Beatričę būdamas devynerių metų, o antrąkart - aštuoniolikos, Jis nujaučia mylimosios mirtį, skaudžiai tai išgyvena, apdainuoja ją ir po mirties. Dantė sukūrė idealizuotą Beatričės - moters grožio ir taurumo - paveikslą. Poetui meilė tampa aukščiausio gėrio, dvasinio atsinaujinimo siekimu.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
"Dieviškoji Komedija": Šedevras ir Italų Kalbos Pamatai
Jos garbei Dantė paskyrė ir gražiausią kūrinį, poemą „Dieviškoji komedija“ (La divina commedia). Šią poemą Dantė rašė daugelį metų ir baigė, matyt, prieš pat mirtį. Savo žymiąją poemą „Dieviškoji komedija“ Dantė sukūrė panaudodamas viduramžių literatūros žanrą „regėjimą“, arba pasakojimą apie kelionę į pomirtinį pasaulį. Poetas pasakoja, kaip Vergilijaus padedamas, jis nusileidžia į pragarą, kur kankinasi įvairiausių nusikaltėlių vėlės, o paskui patenka į skaistyklą, kur laikinai kenčia mažesni nusidėjėliai. Dantė kūryba padėjo tvirtą pamatą italų bendrinei kalbai susidaryti. Jo „Dieviškoji komedija“, yra laikoma pirmuoju modernios italų kalbos grožinės literatūros darbu.
„Dieviškoji komedija“ vaizduoja poeto kelionę per tris pomirtinio gyvenimo sritis, dvasinį žmonijos tobulėjimo kelią nuo aistrų, ydų ir nuodėmių iki Dievo meilės. Tobulos formos, simetriškos struktūros poemoje susijungia žemiausios ir aukščiausios būties sritys. Pragare ir skaistykloje poetą lydi Vergilijus, žemiškosios išminties simbolis. Čia jie sutinka kenčiančias nusidėjėlių, neretai žinomų istorinių ir legendinių asmenybių, vėles. Rojuje, kurio slenksčio pagonis Vergilijus negali peržengti, poetą pasitinka Beatričė - meilės, tyrumo ir dieviškosios išminties simbolis, ir šv. Bernardas - dvasinis religinis Dantės autoritetas.
Dieviškoji komedija kartais lyginama su gotikinės architektūros pastatu, kuriame vyrauja vertikali linija. Kūrinio erdvė - trijų pakopų kilimas aukštyn, nuo žemo prie kilnaus, nuo materialaus prie dvasinio. Žemiausioje pakopoje - didžiausi nusikaltėliai, aukščiau - mažesni, pačiame viršuje - palaimintieji. Kiekvienas pomirtinio pasaulio gyventojas turi jam skirtą vietą, kitur jo iškelti negalima.
Kūrybos Bruožai ir Įtaka
Dantės kūryba turėjo ypatingą reikšmę, kadangi turėjo didelės reikšmės ne tik Italų, tačiau ir visos Vakarų Europos literatūros vystymuisi. Dantės kūryboje matomi konkretūs ir labai charakteringi viduramžių gyvenimo elementai. Regimos ir Renesanso epochos idėjos. Jo kūrinių temos gana skirtingos ir įvairiapusės, kadangi viename veikale jis aprašė savo gyvenimo meilę Beatričę, kitame aprašė kelionę į pomirtinį pasaulį.
Dantės darbus vertino net tik italų, bet ir kitų tautų rašytojai bei literatūros tyrinėtojai. „Dieviškoji komedija“ įkvėpė ne vieną poetą, kompozitorių, dailininką. Norint suprasti Dantės kūrybą reikia būti visapusiškai išsilavinusiu, kadangi rašytojas buvo žmogus eruditas, protu pralenkiantis daugelį šiuolaikinių mąstytojų. Jis pralenkė savo epochą. Dantė laikomas didžiuoju epochų sandūros - paskutiniuoju Viduramžių ir pirmuoju Renesanso - poetu, italų kalbos pradininku, palikusiu ryškų pėdsaką italų ir visos Europos literatūroje.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Dantė Šiuolaikiniame Pasaulyje
Dantės kūryba priklauso ne vienai epochai, ji iki šiol svarbi įvairių laikotarpių skaitytojų protui ir vaizduotei. Nėra gausu informacijos apie Dantės išsilavinimą, tačiau jis pats teigė skaitęs Cicerono, Boetijaus darbus, studijavęs filosofiją ir atradęs paguodą "kilnios damos" studijose."Dieviškoji komedija" yra jo iškilmingas epinis kūrinys, susidedantis iš trijų dalių: "Pragaras," "Skaistykla" ir "Rojus." Tai yra jo magnum opus ir laikoma vienu didžiausių literatūros kūrinių. Dantės palikimas ir jo įnašas į italų literatūrą bei Europos kultūrą yra neįkainojamas. Jo kūryba išlieka vertinama ir studijuojama iki šių dienų. Padarė lemiamą įtaką italų kalbos formavimuisi ir vėliau tapo italų literatūros fundamentu.
Bibliografija
- Dieviškoji komedija = La divina commedia : poema / vertė Aleksys Churginas. - Vilnius : Vaga, 1988.
- Dieviškoji komedija. Pragaras / vertė Aleksys Churginas. - Vilnius : Vaga, 1968 . - 294 p.
- Dieviškoji komedija. Rojus / vertė Aleksys Churginas. - Vilnius : Vaga, 1971.
- Dieviškoji komedija. Skaistykla / vertė Aleksys Churginas. - Vilnius : Vaga, 1970. - 288 p.
- Dieviškoji komedija. Pragaras / iš italų kalbos vertė Aleksys Churginas. - Vilnius : Baltos lankos, 1998. - 219 p.
- Naujas gyvenimas : [eilėraščiai su proziniais komentarais] / [iš italų kalbos] vertė Sigitas Geda ir Inga Tuliševskaitė. - Vilnius : Vyturys, 1998.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas