Emocijos ir išankstinis nusistatymas: psichologinis žvilgsnis

Žmogaus emocijos ir išankstinis nusistatymas yra glaudžiai susiję ir daro didelę įtaką tarpasmeniniams santykiams, socialiniam elgesiui ir netgi visuomenės normoms. Šiame straipsnyje gilinamės į emocijų ir išankstinio nusistatymo sąsajas, apžvelgiame įvairias išankstinio nusistatymo formas, jų priežastis ir pasekmes, taip pat aptariame galimus būdus, kaip įveikti šį neigiamą reiškinį.

Išankstinis nusistatymas: apibrėžimas ir formos

Išankstinis nusistatymas - tai išankstinis, nepagrįstas neigiamas požiūris į asmenį ar grupę, pagrįstas priklausymu tam tikrai grupei, o ne individualiomis savybėmis. Tai gali būti nukreipta į įvairias žmonių grupes dėl jų rasės, etninės priklausomybės, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos, religijos, negalios ar kitų skirtumų.

Eidžizmas: diskriminacija dėl amžiaus

Mūsų ausims keistai skambantis ir mažai žinomas terminas eidžizmas (kilęs iš angliško žodžio age - „amžius“) - tai žmogaus išskyrimas ir išankstinis vertinimas pagal amžių, ignoruojant kitas asmens savybes, kitaip tariant, pagyvenusių žmonių diskriminacija. Nors išmąstyta ir suformuluota vėliausiai iš visų, ši diskriminacijos forma turi bendrumų su kitomis diskriminacijos formomis, tokiomis kaip rasizmas, seksizmas (išankstinis žmogaus vertinimas pagal lytį, jo „grūdimas“ į stereotipinį elgesį) ir t. t. Tiesa, eidžizmu paprastai yra vadinamas blogas ir diskriminacinis elgesys, nesvarbu, kokia amžiaus grupė yra diskriminuojama. Nors terminą 1969 m. sugalvojo JAV gerontologas Robertas Neilas Batleris ir jis dažniau taikomas būtent senų žmonių diskriminacijai apibūdinti, eidžizmas gali paliesti ir jaunus žmones. R. N. Batleris eidžizmą apibrėžė kaip trijų susijusių elementų kombinaciją: tai išankstinis nusistatymas prieš senus žmones, seną amžių ir senėjimą, diskriminacinis elgesys su senais žmonėmis, nustatytos taisyklės ir įstatymai, kurie įamžina stereotipus apie senus žmones. Tokios nuostatos visuomenėje gimdo gerontofobiją - baimę pasenti ar nepakantumą seniems žmonėms. Psichologas Kenas Dyčvaldas nurodė septynis mąstymo šablonus, kurie leidžia išsivystyti gerontofobijai: jaunystė yra gerai, senatvė - blogai; jauni žmonės turi viską, seni viską praranda; jauni - kūrybingi, seni - pilki; jauni - gražūs, seni - nepatrauklūs; jauni - įdomūs, seni - nuobodūs; jauni - kupini aistros, seni - neverti prisirišimo; vaikai yra rytojus, seniai simbolizuoja praėjusią dieną.

Nepaisant to, jaunimas diskriminaciją taip pat patiria. Tai gali būti daroma ignoruojant idėjas dėl jų autorių jaunumo ar darant prielaidas, kad žmonės turėtų vienaip ar kitaip elgtis vien dėl savo amžiaus - sakykim, kukliai laikytis šešėlyje, kai kalba vyresni, nedrįsti jų kritikuoti. Beje, senovės lietuvių išmintis išvis suplaka vaikus ir senius į viena kaip protiškai nepajėgius: ar senas, ar vaikas - vis tas pats. 2006-2007 m. Anglijoje vykdytos 4 060 vaikų ir paauglių apklausos metu net 43 proc. respondentų teigė patyrę diskriminaciją dėl amžiaus. Palyginkite: apie diskriminaciją dėl lyties pranešė 27 proc. apklausos dalyvių, dėl rasės - 11 proc., o dėl seksualinės orientacijos (jei čia tinka toks pasakymas) - tik 6 proc. Žinoma, jaunimas kenčia ir nuo gerontokratijos, kai visuomenėje itin didelę įtaką turi seni žmonės, kaip būdavo pirmykštėse žmonių bendruomenėse. Lyg to būtų negana, diskriminuojant tam tikras amžiaus grupes gimsta ir tokie reiškiniai kaip pedofobija (kūdikių ir vaikų baimė) bei efebifobija (paauglių baimė), Lietuvoje pasireiškiančios gana smarkiai. Apie vaikus mūsų šalyje dažnai kalbama kaip apie vieną ne itin mėgstamą klajoklę tautą - esą jie rėkia, teršia, kelia netvarką, viską gadina, nuolatos pridaro rūpesčių ir apskritai trukdo „normaliems“ žmonėms gyventi - ir tėvams, ir mokytojams, ir kaimynams, ir kitiems aplinkiniams.

Būtų galima pasakyti, kad po saule geriausiai jaučiasi ir pavyzdiniais visuomenės egzemplioriais galėtų būti laikomi baltieji, priklausantys seksualinei daugumai ir būtinai vidutinio amžiaus - nei per seni, nei per jauni. Tačiau viskas priklauso nuo aplinkybių. Jau 38 metų sulaukęs vyras, dar nespėjęs atsigauti nuo to, kad buvo laikomas nieko neišmanančiu geltonsnapiu, netrukus pasijus seniu… Sakykim, tokio amžiaus parlamentaras, komentuojant jo santykius su jaunesne mergina, buvo nurašytas į senolius. Neseniai TV laidoje buvo nagrinėjama tema apie tinkamą eteriui laidų vedėjų amžių - pasirodo, televizijoje jau trisdešimties esi nurašomas į „nuostolius“. O štai tokio amžiaus mokslininkas yra laikomas viščiuku, kurio cypsėjimo dar neverta klausytis. Senoliais laikomi ir nė 40 metų neturintys krepšininkai, kitų sporto šakų atstovai, baleto artistai ir t. t. Šias situacijas galima laikyti tarsi natūraliomis, tačiau tai nereiškia, kad tokie apibūdinimai tų žmonių nežeidžia. Beje, dažniau „sendinami“ ne vyrai, o moterys. Filosofė Nida Vasiliauskaitė pastebėjo, kokie stereotipai vyrauja kalbant apie vyrų ir moterų amžių: „37 metų jaunuolis pavogė 22 metų moters automobilį“, „sužeistas dviračiu važiavęs 75 metų vyras“, „apgauta 63 metų senolė“.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu

Remiantis Jungtinėje Karalystėje vykdytos apklausos duomenimis, į senus žmones dažnai žiūrima kaip į negalinčius atlikti daugelio veiksmų, nekompetentingus, paliegusius, nepriklausomai nuo konkretaus asmens sveikatos būklės. Tiek su senais, tiek su jaunais žmonėmis dažnai yra kalbama globėjiškai, labai garsiai ar lėtai, vartojant paprastus, trumpus sakinius, sureikšminant intonacijas. Atrodytų, labai svarbu, kad į vyresnio amžiaus žmones žiūrima ne priešiškai, o globėjiškai. Tačiau toks požiūris kartais žeidžia nė kiek ne mažiau nei priešiškumas. Kad ir koks neigiamas reiškinys būtų priešiškumas, taip žmogus jaučiasi bent šio to vertas „priešininkas“, o ne globos reikalingas vargšelis. Globėjiškumas ypač žeidžia paauglius ir jaunus žmones, vertinant juos kaip dar „ne žmones“.

Senų žmonių atstūmimas - ne vien emocijos. Kaip jau minėjome, civilizuotam pasauliui reikia senų žmonių indėlio į darbo rinką, nes, paprastai kalbant, neilgai trukus nebus iš ko mokėti pensijų. Atrodytų, viskas - paprasta: vyresnio amžiaus žmonės privalo dirbti, jei tik leidžia sveikata. Tačiau neigiamos visuomenės nuostatos ir diskriminacija darbo rinkoje, kaip atavizmas iš tų laikų, kai darbas labiau asocijavosi su fizine jėga, juos stumia į šešėlį ir neveiklumą. Tuo labiau Lietuvoje, kur sunkesniais laikais kaip „per seni“ nurašomi penkiasdešimtmečiai. Diskriminaciją dėl amžiaus įsidarbinant gali patirti bet kokio amžiaus žmogus. Dėl eidžizmo, kaip ir dėl rasizmo bei seksizmo, žmonėms gali būti mokama mažiau pinigų už tą patį darbą. Tačiau, priešingai seksizmui ir rasizmui, nevienodus atlyginimus dėl amžiaus dažnai remia net įstatymai, o štai skirtingus atlyginimus moterims ir vyrams draudžia, nors tai lieka realybe ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai kuriose Europos šalyse minimalus užmokestis už tą patį darbą jauniems žmonėms yra mažesnis nei vyresniems, apie tai svarstoma ir Lietuvoje. Be to, įstatymai dažnai nustato amžiaus ribą, nuo kurio yra leidžiama dirbti, jauniems žmonėms gali būti taikomi didesni darbo apribojimai nei suaugusiesiems. Diskriminacija dėl amžiaus įdarbinant gali būti ir subtilesnė. Darbdaviai gali būti mažiau linkę priimti į darbą jaunus žmones dėl jiems priskiriamų stereotipų. Jaunoms moterims gali būti sunkiau įsidarbinti dėl to, kad jos turės periodiškai palikti darbą dėl gimsiančių vaikų. Vyresniems žmonėms gali būti sunkiau įsidarbinti dėl artėjančios pensijos: darbdaviai gali nenorėti priimti į darbą ir apmokyti žmogaus, kuris po kelerių metų išeis į pensiją. Pasak JAV ekonomikos profesorės Džoanos Lehej, įmonės yra daugiau nei 40 proc. labiau linkusios pakviesti į pokalbį jaunesnį į darbą pasisiūliusį žmogų nei vyresnį.

Senus žmones diskriminuoja ir sveikatos apsaugos sistema. Remiantis tyrimų duomenimis, gydytojai dažnai mažiau rūpinasi senesnių žmonių sveikatos problemomis, laiko tai neturinčių ką veikti senolių prasimanymais ar mano, kad senas žmogus ir turi sirgti. Seni žmonės yra rečiau tikrinami, ar neserga vėžiu, todėl mažiau tikėtina, kad jiems ši ar kitos ligos bus nustatytos ankstyvoje stadijoje. Diagnozavus ligą, seniems žmonėms rečiau atliekamos visos reikiamos procedūros nei jauniems. Manoma, kad taip yra dėl stereotipo, jog su amžiumi sveikata turi blogėti, todėl nėra prasmės stengtis užkirsti tam kelią. Tiesa, kai kuriais atvejais sprendimas negydyti seno žmogaus ligos yra teisinamas gydytojų baime, jog senesni žmonės nėra pakankamai fiziškai stiprūs, kad atlaikytų gydymą ar operaciją. Toks požiūris atrodo tarsi natūralus, kol esi jaunas, tačiau vėliau pajunti, kad norėtum jaustis vertinamas kaip visavertis žmogus ir vyresniame amžiuje.

Išankstinis nusistatymas ir baimė

Išankstinio nusistatymo visada slypi baimė. Pagrindinės emocijos - meilė ir baimė. Baimės esmė - atskirties nuo Dievo jausmas. Gyvybės srautas, savo paties prote, atsiskyrė nuo Dievo. Gyvybės srautas suvokia esąs mirtingas, o amžinas gyvenimas įmanomas tiktai absoliučioje vienybėje su Dievu. Tai automatiškai jumyse sukelia mirties baimę. Baimė verčia laikytis taisyklių, laikyti kitą žmogų grėsme, sukelia atakos arba vengimo sindromą. Žmonės, kurie yra valdomi baimių, bijo, kad jų įvaizdis sugrius. Baimė neleidžia priimti asmeninio Kristiškumo ir suteikiančio amžinąjį gyvenimą, nes jie laikosi doktrinų, o tai neleidžia jiems priimti vidinio kelio. Žmogus, kuris jaučia baimę ir kvailumą, jaučia ir neapykantą kitiems. Kenksmingas yra išankstinis nusistatymas, nes žmogus gali tapti arba įsikūnyti tarp homoseksualų ateinančiame gyvenime.

Emocijos ir bendravimas

Dr. Julius Neverauskas teigia, kad bendravimas - tai viena pagrindinių žmogaus vertybių ir neatsiejama mūsų santykių dalis. Kaip sakė Aristotelis, žmogus - sociali būtybė. Mes esame priversti bendrauti nuolatos, esame kitų asmenų apsuptyje. Bendravimas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis įvairialypius žmonių ryšius, atsirandančius iš bendros veiklos poreikių. Tai ne tik keitimasis informacija, pasidalijimas mintimis, bet ir tarpusavio supratimas, gebėjimas užjausti kitą. Ne veltui žmonija nuo pat savo egzistavimo pradžios kuria vis naujas ir naujas bendravimo priemones (būgnai, raštas, paštas, telefonas, televizija, kompiuteriai ir t. t.).

Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas

Bendravimo samprata ir komunikacinis elgesys

Komunikacija (lot.comunicatio) - tai ryšys, susisiekimo būdas. Straipsnyje nagrinėsime tik žmogaus ryšį su žmogumi. Žmogaus aktyvumas, nukreiptas į informacijos gavimą, supratimą ir perdavimą, vadinamas komunikaciniu elgesiu. Kalba atsirado iš būtinybės žmonėms kartu veikti ir keistis informacija. Psichologija aiškina, kaip veikia šis procesas. Mūsų mintys, dalykiniame bendravime turi būti teisingai suprastos. Svarbu ne tik pati informacija, bet ir jos šaltinis - šaltinio patikimumo faktorius. Mokymo procesas taip pat paremtas žodiniu bendravimu. Pagrindinis komunikacijos tikslas - informacijos dėka reguliuoti žmonių elgesį per organizaciją ir jos struktūrą, realizuojant emocinių ar asmeninių kontaktų funkciją. Bendravimas tampa vertybe.

Bendravimo rūšys

Bendravimas gali būti įvairių formų ir tipų. Pagal perdavimo būdą jis skirstomas į:

• Verbalinį (žodinį): didžioji dalis informacijos bendravime yra perduodama kalba, jis mums geriausiai žinomas.
• Neverbalinį (nežodinį): poza, mimika ir kt.
• Mišrų.

Pagal dalyvių skaičių ir santykius:

• Tarpasmeninį: vyksta tarp dviejų asmenų.
• Tarpgrupinį: vyksta susirinkime, seime ir pan.
• Formalų: paremtą oficialiais susitarimais ir taisyklėmis.
• Neformalų: paremtą simpatijų-antipatijų principu.

Siuntėjas (komunikatorius): asmuo, kuris sugalvoja mintį. Pranešimas: simboliais koduojama informacija. Kanalas: priemonė, kaip perduodama informacija. Gavėjas (percipientas): asmuo, kuris priima informaciją. Šios dalys yra tarpusavyje susiję ir vyksta mentaliai. Kiekviename etape gali atsirasti trukdymai. Vienas iš tokių trukdžių yra grįžtamojo ryšio nebuvimas. Grįžtamasis ryšys - tai priėmėjo reakcija į tai, kas buvo išgirsta, perskaityta ar pamatyta. Ši informacija siunčiama atgal ir parodo suvokimo, tikėjimo ir įsisavinimo laipsnį. Jei informacija vienpusė, tai yra monologas. Grįžtamasis ryšys yra būtina motyvacijos sąlyga. Dvipusė komunikacija užima daugiau laiko, bet yra efektyvesnė.

Bendravimo barjerai

Efektyviam bendravimui trukdo įvairūs barjerai:

Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas

• Ženklų suvokimo barjerai: žmogus reaguoja į suvoktą tikrovę, tai priklauso nuo jo intereso, motyvacijos, statuso, poreikių, aplinkos ir emocinės būsenos. Žmogus suvokia tik dalį informacijos, todėl ji gali būti nesuprasta ar iškreipta. Svarbus suvokimo barjeras - socialinės nuostatos, išankstinis nusistatymas suprasti informaciją savaip, nuostata į kalbėtoją. Pasikeitimas informacija vyksta emocinių santykių fone. Suvokimui įtakos turi žmogaus išvaizda ir kalbos maniera. Negatyvūs santykiai ignoruoja bendravimą, o draugiški - skatina.
• Semantiniai barjerai: susiję su žodžių reikšmėmis ir prasmėmis. Tarpasmeniniame bendravime svarbūs žodžiai, gestai ir intonacija. Žodžiai turi daug individualių ir objektyvių reikšmių. Žodžio reikšmę išgrynina kontekstas. Svarbus tarnybinis žargonas. Kiekvienas bendravimo aktas yra savaip naujas. Semantinis barjeras iškyla, kai skirtingos reikšmės atitinka tą patį žodį ar frazę.
• Neverbaliniai barjerai: neverbaliniai ženklai gali iškraipyti žodžių reikšmes. Tai intonacija, kalbos sklandumas, balso moduliacija, veido išraiška, poza ir gestai. Tarpasmeniniame bendravime svarbu, kaip sakoma. Neverbalinė kalba - iš pasąmonės į pasąmonę.
• Nemokėjimas klausytis: kai nemoka priėmėjas klausytis, komunikacija neefektyvi.
• Asmeniniai barjerai: kyla iš žmogaus asmenybinių ypatumų. Temperamento barjeras - kai bendrauja priešingo temperamento žmonės. Temperamentų panašumas taip pat gali būti barjeru. Charakterio barjeras kyla dėl charakterio akcentuacijų, dėl žemo bendraujančių empatiškumo.
• Neigiamų situacinių emocijų barjerai:
  • Liūdesys: žmogus užsisklendžia, nenori bendrauti, bendravimas jam kelia susierzinimą.
  • Pyktis: toks žmogus elgiasi neadekvačiai, girdi tik save. Geriau jį išklausyti.
  • Pasibjaurėjimas: jį sunku įveikti. Kyla kaip reakcija į partnerio nepatrauklumą, nekultūringumą.
  • Panieka: stipriai apriboja kontaktus.
  • Baimė: gali kilti dėl aukšto autoriteto, statuso, arba bijom, kad mus pažemins, įžeis, nubaus. Kad išvengti, reikia galvoti apie baimės priežastis, jei nori gero bendravimo. Paklausti, ko bijai. Nuo to, kiek artimas tiesai bus to žmogaus atsakymas, priklauso bendravimo (tolesnio) sėkmė.
  • Gėda (kaltė): ji gali būti pasąmonėje arba charakterio asmenybinis bruožas. Drovūs žmonės bijo bendravimo situacijų, ima rausti, prakaituoti prieš auditoriją. Gėda, kaltė priklauso nuo superego stiprumo. Jei žmogus labai prisirišęs prie tėvų, bijo padaryti socialiai smerktinus veiksmus, tada iš viso bijo ką nors daryti (tai sukelia, kai vaikystėje buvai labai giriamas arba peikiamas).
  • Bloga nuotaika: veikia stipriausiai kaip barjeras. Jungia anksčiau išvardintas emocijas. Gadini ir kitiems nuotaiką ir tai pasmerkia nesėkmingam bendravimui. Išvengti to gali padėti valia, pastangos išvaryti iš galvos blogą nuotaiką. Priežastys: šeimyninės problemos, sapnai, buitiniai konfliktai. Reikia atpažinti emocines būsenas ir laiku jas parodyti.

Neverbalinė komunikacija

Neverbalinė komunikacija - tai emocinė kalba, bendravimo abėcėlė. Jai priklauso visa tai, kas nežodiška, taip pat pauzės, balso moduliacijos, nutylėjimai ir t. t. Žodžiai - sąmonės reguliavimo fenomenas, o kūno kalba - sąmonės nereguliuojama. Iš judesių kalbos galima gauti daug daugiau informacijos apie emocijas ir nuotaikas. Neverbaliniai ženklai informuoja apie emocinę būseną, sustiprina verbalinę komunikaciją arba ja žmogus gali maskuoti tikrą bendravimo turinį.

Neverbalinės komunikacijos priemonės:

• Kūnas: kūno kalba - mimika, gestai, judesiai, poza, vegetatyvinės reakcijos (pablyškimas ir t. t.), rengimosi maniera, šukuosena, kosmetika, gėrimas, parfumerija. Mimikos judesiai labai informatyvūs. Akimis perduodami patys tiksliausi ir slapčiausi komunikacijos signalai, nes akių vyzdžiai reaguoja į emocinę būseną. Pokalbyje labai svarbu žvelgti žmogui į akis. Meluodami žmonės stengiasi nežiūrėti į akis. Blogai pašnekovą veikia primerktos akys ir atlošta galva. Ginčo metu patartina vengti žvelgti į akis. Akimis galima reguliuoti visą pokalbį. Mimika - veido judesiai. Protas atsispindi dešinėje, o emocijos kairėje veido pusėje. Teigiamos emocijos veide atsispindi vienodai, o neigiamos labiau matomos kairėje veido pusėje. Svarbios lūpos, šypsena. Šypsena žymi draugiškumą, norą bendrauti. Profesiniame, pedagoginiame bendravime ypač svarbi šypsena. Pantomimika - kūno judesiai, poza, gestai, mimika - sudaro 40% informacijos. Kūno judesiai paryškina žodžių prasmes. Komunikaciniai gestai - pasisveikinimo, atsisveikinimo, dėmesio, grasinimo, draudžiantieji, įžeidžiantys, erzinantys, pritarimo, neigimo, klausiamieji, pergalės, darbo pabaigos gestai. Jie įgyja savarankišką prasmę bendraujant. Gestai "veidas-ranka" rodo abejones, nenuoširdumą. Jie svarbūs dalykiniame pokalbyje. Kosčiojimas (netikras) rodo nenuoširdumą, rankos už nugaros - pasitikėjimą savimi.
• Erdvė: kaip neverbalinės komunikacinės komunikacijos priemonė. Negalima pažeisti kito žmogaus erdvės. Kuo emociškai žmonės artimesni, tuo personalinė erdvė mažesnė. Agresyvių žmonių personalinė zona yra didesnė. Distancija neturi kelti diskomforto. Labai didelė distancija gali žeisti savimeilę kaip ir labai maža. Distancijoje lytis taip pat turi reikšmės (moterys nori artumo labiau nei vyrai bendraujant). Atstumas priklauso nuo santykių pobūdžio.

Pantomimika ir atspindėjimas

Vienas iš neverbalinio bendravimo ypatumų - atspindėjimas, gestų ir pozų kopijavimas bendraujant. Pokalbyje tarp dviejų žmonių abu pamėgdžioja vienas kito pozas, gestus (neįkyriai) - tai rodo nuoširdų bendravimą, daroma, kai yra geras emocinis ryšys (sinchroniškas prisiderinimas prie kito žmogaus). Nepažįstami žmonės to nedaro. Žiūrima į statusus: viršininko judesių nepamėgdžiosi. Atspindėjimas rodo pritarimą mintims.

Pokalbis kaip bendravimo forma

Pokalbis - dažniausia ir svarbiausia bendravimo forma. Pokalbį galima suskirstyti į etapus:

• Psichologinio kontakto užmezgimas.
• Orientacija problemos turinyje.
• Problemos aptarimas.
• Sprendimo paieška.

Šiuos etapus galima vertinti kaip dalinius. Pirmas etapas vadinamas asmenybiniu, o 2, 3, 4 yra problemos turinio aspekto. Pokalbio sėkmė priklauso nuo socialinio jautrumo žmogui, nuo soc. psichologinio pastabumo, nuo sugebėjimo suprasti žmogų, matyti jo asmenybinius ypatumus, nuo sugebėjimo įsijausti į pokalbio problemas, nuo klausimo įgūdžio. Dėl šių veiksnių nebuvimo, pokalbis gali būti neefektyvus ar neįvykti.

Pokalbis prasideda ankščiau nei ištariami pirmieji žodžiai. Jis prasideda nuo psichologinio kontakto ir tęsiasi visą pokalbį. Jis gali ir nutrūkti dėl neatsargaus gesto, žvilgsnio, žodžio, svyruoja dėl per ilgo nuobodaus pokalbio. Pirmas pokalbio etapas - pasikeitimas neverbaliniais ženklais. Pirmiausia pasikeitimas žvilgsniais, pozos nustatymas. Šis etapas dažniausiai abiejų pusių būna neįsisąmonintas, tačiau šiame etape susiformuoja teigiama ar neigiama nuostata , nuo kurios priklauso visas pokalbis. Kontaktas pokalbyje - dinamiškas, kintantis. Būtina kontakto sąlyga - dialogiškumas ir iniciatyva. Blogo kontakto priežastis - neurotizmas, dėl socialinio nesaugumo, materialinių nepriteklių. Vadovui būtina mokėti prognozuoti santykius su pavaldiniais.

Aktyvus klausymasis ir empatija

Aktyvusis klausymasis yra antras pagal svarbumą po kontakto. Jis yra efektyvaus bendravimo sąlyga. Empatija (atjauta) - išgyventi tai, ką jaučia kitas. Empatiškas žmogus gali padaryti karjerą. Trukdo nuostata, kad klausymasis - tai girdėjimas. Negirdime, nes nemokame klausytis, nes vertiname, ką sako kitas, polinkis skubotai vertinti kitą, priimti ar nepriimti kito nuomonės. Būtina sąlyga dirbant su žmonėmis - empatinės savybės. Moterys yra empatiškesnės. Svarbu sugebėti dekoduoti ką partneris sako. Empatiški žmonės lengviau bendrauja. Neempatiški žmonės mažai pažįsta save ir nenori pažinti. Geras vadovas su išvystyta empatija retai taiko nuobaudas, neskaito pamokslų.

Žmogaus elgesio priežasčių supratimas

Nuo to, kaip išsiaiškinsime žmogaus elgesį, priklausys santykiai su juo. Kauzalinės atribucijos teorijos kūrėjas yra Kelly. Jis teigia, kad kiekvienas žmogus turi kauzalines (priežastines) schemas, kurias sudaro nuostatos, kauzaliniai vaizdiniai ir laukimas. Jei žmogus elgiasi pastoviai ir skirtingose sąlygose ir kitaip nei kiti, tai nulemia vidinės sąlygos. Jei žmogus tam tikrose situacijose elgiasi pastoviai, bet skirtingose situacijose skirtingai, tai lemia išorinės sąlygos. Dažniausiai klaida yra asmenybinių priežasčių pervertinimas prieš aplinkybines. Sugebėjimas teisingai nustatyti atribucijos kryptį, gerina bendravimą. Norint keisti savo elgesį, charakterį (taip bus lengviau pakeisti ir partnerio elgesį). Jei patiriame sėkmę, to priežastimi laikome savo vidines priežastis, o jei patiriame nesėkmę - išorines. Tai yra neįsisąmoninta psichologinė gynyba. Tie, kurie linkę matyti vidines priežastis - internai, o kurie išorines - eksternai. Tai vadinama kontrolės lokusu, kuris yra pastovi asmenybinė savybė, įgyjama socializacijos procese.

Žmogaus suvokimas ir jį lemiantys veiksniai

Asmenybės bruožų priskyrimas pagal išorinius požymius yra buitinis vertinimas. Pirmieji momentai bendraujant formuoja nuostatą į pašnekovą. Amžius, išsilavinimas, profesija vienaip ar kitaip atsispindi veide. Bruožus vienareikšmiškai „perskaityti“ sunku, nes tai lemia nuojauta, neįsisąmoninti stereotipai ir nuostatos.

Vertinant žmogų, svarbu:

• Aureolės efektas: nuostata, kad geras žmogus visada elgiasi gerai, o blogas visada blogai. Išvaizda taip pat turi reikšmės (patrauklumas ar nepatrauklumas).
• Projekcijos efektas: reiškiasi priskyrimu kitiems asmenybės savybių, kurias mes turime patys. Dažniausiai priskiriame neigiamas savybes. Kuo skurdesnė suvokėjo asmenybė, tuo didesnis noras vertinti kitus pagal save.
• Nuolaidžiavimo efektas: jei žmogus pastoviai kitiems priskiria teigiamas savybes, tai dažnai kyla iš to, kad kiti jame pataikaudami giria tik geras savybes.

Šie efektai trukdo mums matyti socialinę realybę. Savęs suvokimas yra laikomas atskaitos tašku, suvokiant ir vertinant kitus.

Efektyvaus bendravimo taisyklės

Nuo pat ryto iki vakaro mes nuolat bendraujame - su artimaisiais, draugais, kolegomis, netgi su nepažįstamaisiais. Netgi vienumoje mes bendraujame su savimi. Gebėjimas efektyviai bendrauti yra nepaprastai svarbus mūsų gyvenimo kokybei.

Rositos Lekavičienės knyga „Bendravimo psichologija“ yra psichologijos vadovėlis, skirtas visiems, norintiems geriau suprasti bendravimo procesus ir išmokti efektyviau bendrauti. Knygos autorės atsako į daugybę aktualių klausimų:

• Kas yra žodinis ir nežodinis bendravimas?
• Kaip išmokti efektyvaus klausymosi?
• Ką įdomaus bendraudami galime sužinoti ne tik apie kitus, bet ir apie save?
• Kaip derėtų spręsti konfliktus ir sėkmingai dirbti grupėse?
• Kokias bendravimo klaidas dažniausiai darome?
• Kaip pasiruošti viešai kalbai?

Knygoje „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai: žinios ir užduotys“ sudėtingos temos pasakojamos sklandžia, paprasta ir gyva kalba, vengiama be reikalo vartoti tarptautinius terminus, apibrėžiama kiekviena sąvoka, ji paaiškinama.

tags: #emocijos #reiksme #isankstiniam #nusistatymui