Sužinojus apie vėžį, dauguma žmonių jaučiasi sugniuždyti. Šis laikotarpis yra kupinas įvairių emocijų, kurios sąlygoja nuotaikų kaitą ir sutrikimą. Svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus patirtis yra individuali - ne visi pacientai išgyvena visus aprašomus jausmus ir nebūtinai tokia tvarka.
Pirmoji reakcija: netikėjimas ir sumišimas
Dažniausiai pirmoji paciento reakcija yra netikėjimas: „Negaliu tuo patikėti". Žmogus gali būti išsigandęs, sukrėstas ir netikėti tuo, kas vyksta. Gali būti sunku susikaupti, atsiminti informaciją, todėl pacientas užduoda tuos pačius klausimus iš naujo. Kai kuriems žmonėms dėl netikėjimo sunku kalbėtis apie diagnozę su šeimos nariais ir draugais, o tai apsunkina bendravimą. Kiti jaučia poreikį išsikalbėti, taip padėdami sau suvokti nemalonias naujienas.
Baimė ir nežinomybė: "Ar aš mirsiu? Ar man skaudės?"
"Vėžys" - gąsdinantis žodis, dažnai sukeliantis mintį: „Aš einu į mirtį". Tačiau svarbu žinoti, kad nustatant ligą ankstyvoje stadijoje, daugeliu atvejų galima pasiekti gerų gydymo rezultatų. Kitas svarbus klausimas - skausmas: „Ar man skaudės? Ar tas skausmas bus nepakeliamas?". Iš tikrųjų, dažnai sergantieji vėžiu nejaučia skausmo.
Daug pacientų nerimauja dėl paskirto gydymo: koks jis bus, kaip veiks ir kaip susidoroti su galimais šalutiniais efektais. Geriausia gydymą smulkiai aptarti su gydančiu gydytoju. Kai kurie žmonės bijo ligoninės, ypač jei tai pirmoji patirtis. Kartais pacientai pastebi, jog gydytojas ne visiškai atsako į jų klausimus arba iš viso negali atsakyti. Deja, dažnai neįmanoma tiksliai pasakyti, ar navikas visiškai pašalintas. Gydytojai iš patirties žino, kaip žmonėms padeda tam tikras gydymas, bet neįmanoma tiksliai prognozuoti konkretaus paciento ateities. Nežinomybė ir netikrumas dėl ateities gali sukelti didžiulę įtampą, tačiau baimės ir įsivaizdavimai dažnai yra perdėti, baisesni negu tikrovė. Susidomėjimas savo liga ir jos supratimas galėtų padėti nusiraminti. Kai kurie žmonės nenori nieko žinoti apie ligą ir kalba apie ją tik tiek, kiek būtina, nes tai jiems padeda sėkmingai susidoroti su savo jausmais. Tačiau kartais paaiškėja, jog ne pacientas, o jo šeima ar draugai neigia ligą, ignoruoja faktą, kad nustatytas vėžys, sumenkina nerimą ar ligos pasireiškimo simptomus, sąmoningai keičia pokalbio temą.
Pyktis ir kaltė: "Kodėl taip atsitiko būtent man?"
Pyktis gali slėpti kitus jausmus - baimę, liūdesį, o pacientas pats to nejausdamas gali išlieti tą pyktį šalia esantiems žmonėms, gydytojams ar slaugytojoms. Visiškai suprantama, jog pacientas yra prislėgtas dėl daugelio dalykų, susijusių su liga, ir jis neturėtų jaustis kaltas dėl užplūdusių piktų minčių ar irzlumo. Tačiau artimieji ir draugai ne visuomet suvokia, jog pyktis nukreiptas ne prieš juos, o prieš ligą. Todėl būtų naudinga, jei, atlėgus pykčiui, pacientas pajėgtų jiems tai paaiškinti, o jei tai per sunku, pabandytų jiems parodyti šį knygelės skyrių.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Kartais žmonės kaltina save ar kitus žmones dėl ligos, bandydami rasti paaiškinimą, kodėl taip nutiko būtent jiems. Mes dažnai jaučiamės geriau, žinodami tikslią tam tikro reiškinio priežastį. Suprantama, jog susirgęs žmogus jaučia apmaudą ir neviltį, nes būtent jis serga vėžiu, o ne kiti žmonės. Panašus jausmas dėl įvairių priežasčių gali kartotis kas tam tikrą laiko tarpą.
Vienatvė ir depresija
Ligos ir gydymosi metu tikrai bus akimirkų, kai susirgęs žmogus norės likti vieni su savo jausmais ir mintimis. Kartais susirgusiojo nenorą kalbėti gali sąlygoti depresija. Depresija - tai ne paprasčiausiai bloga nuotaika, o liga, turinti pakankamai aiškų biologinį pagrindą, kurią galima efektyviai išgydyti, nes žinomi veiksmingi jos gydymo būdai bei priemonės. Kuo anksčiau bus nustatyta diagnozė ir kuo greičiau pradėta tinkama terapija, tuo daugiau šansų, kad pacientas greitai pasveiks, liga nesikartos ir neįgaus sunkios formos, smarkiai sutrikdančios sergančiojo darbingumą, pabloginančios gyvenimo kokybę, dažnai lydimos noro nusižudyti. Depresijos gydymo metodas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos eigos ypatumus, vyraujančius simptomus.
Susitaikymas ir veikla
Kiekvieno žmogaus reakcija į ligą skirtinga, nes nėra nei teisingo, nei klaidingo būdo jaustis. Tos emocijos yra proceso, kurį išgyvena žmogus, dalis - tai bandymas susitaikyti su savo liga. Labai daug žmonių jaučiasi bejėgiai, išgirdę savo diagnozę ir mano, jog nieko kito nebegali padaryti, kaip tik atsiduoti gydytojų ir ligoninių malonei. Tai netiesa. Svarbu pabandyti suprasti savo ligą. Jeigu susirgusiam žmogui pavyksta suprasti savo ligą ir jos gydymą, jis būna geriau pasirengęs susidoroti su esama situacija. Naudinga ta informacija, kuri gaunama iš patikimų šaltinių, taip išvengiama nereikalingos baimės. Kai kurie žmonės galėtų patarti iš savo asmeninės patirties, tačiau reikia turėti omenyje, jog kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir tai, kas tinka vieniems, nebūtinai tinka kitiems.
Praktinė ir pozityvi veikla taip pat yra svarbi. Kartais pacientas gali būti nepajėgus atlikti tuos darbus, kuriuos anksčiau darė be vargo. Bet, kai sveikata pagerėja, jis turėtų kelti sau įveikiamas užduotis ir taip pamažu susigrąžinti pasitikėjimą jėgomis. Girdima kalbant apie “kovą su liga”. Tai yra sveikas požiūris. Daugeliui žmonių padeda nuolat atliekami pratimai. Kokius pratimus ir kaip energingai atlikti, priklauso nuo to, kaip pacientas jaučiasi.
Artimųjų vaidmuo
Kai kurioms šeimoms sunku kalbėtis apie vėžį ar savo jausmus. Pirmoji artimųjų reakcija dažniausiai būna: gydytojas neturėjo sergančiajam pasakyti jo diagnozės. Jeigu sprendimas nesakyti tiesos jau priimtas, šeimai tenka slėpti ar/ir iškreipti tam tikrą informaciją. Šias paslaptis išlaikyti būna labai sunku, pacientas gali imti jaustis šeimoje lyg izoliuotas. Reikia nepamiršti, kad dauguma žmonių įtaria savo diagnozę, net jeigu niekas jiems jos nepasakė. Nesvarbu, ar esate pacientas, ar jo artimasis, ieškokite optimistiškų draugų ar giminaičių, optimistiškas požiūris į ligą visuomet naudingesnis, nei pesimistiškas. Giminaičiai ir draugai galėtų padėti atidžiai išklausydami, ką pacientas nori pasakyti. Jie neturėtų skubinti kalbėtis apie ligą.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Susidūrus su vėžio diagnoze kartais būna sudėtinga nuspręsti, ką būtent pasakoti vaikams apie savo ligą. Tai, kiek galima jiems pasakyti, priklauso nuo jų amžiaus. Labai maži vaikai dažnai domisi tik tuo metu vykstančiais dalykais. Kiek vyresni vaikai galbūt supras ligą, papasakojus istoriją apie geras ir blogas ląsteles. Būtina įsiklausyti į vaiko baimes ir stebėti, ar nekinta jo elgesys, nes tai gali būti jo jausmų išraiška. Galbūt bus geriau, jeigu apie ligą vaikui bus papasakota po truputį didinant informacijos kiekį. Net labai maži vaikai jaučia, jeigu kas nors yra ne taip, todėl nelaikykite jų nežinioje.
Savipagalbos priemonės
Tiek išgirdus vėžio diagnozę, tiek jau gydantis būtina atrasti būdų, kurie padėtų subalansuoti psichologinę būseną, įveikti natūraliai kilusį nerimą ir įtampą. Mokslo jau įrodyta, kad geras nusiteikimas - vienas iš sėkmingo sveikimo veiksnių.
Štai keletas savipagalbos priemonių:
- Būkite geras sau. Nekaltinkite savęs, kad Jūs kažko negalite padaryti ar pakeisti. Sukoncentruokite dėmesį į tai, ką galite padaryti. Nebijokite sakyti NE. Tai nebus nemandagu.
- Pasikalbėkite su kuo nors apie savo sunkumus ir rūpestį. Išliekite savo jausmus. Išsiverkite.
- Padėkite kitiems.
- Nustatykite prioritetus.
- Išmokite nepersistengti. Liaukitės dirbti, jeigu esate pavargęs.
- Jeigu yra jėgų, pabandylite užsiimti mankšta arba sportu.
- Darykite tai, kas Jums suteikia daug džiaugsmo.
- Spręskite problemas. Pirmiausia, pagalvokite apie problemą, kuri Jus labiausiai neramina. Užrašykite ją ant popieriaus. Tuomet užrašykite savo galimybes ją spręsti. Surašykite visus "už" ir "prieš". Tuomet pasirinkite planą. Surašykite žingsnius, kaip tą planą įgyvendinti.
- Tinkamai maitinkitės ir miegokite.
- Juokaukite - mažiausiai kartą per dieną.
- Aiškiai žinokite, dėl ko verta gyventi.
Onkologinės ligos diagnozė - ne nuosprendis
Tai, kad onkologinės ligos diagnozė daugumą žmonių paveikia psichologiškai neigiamai, yra nulemta istorinių aplinkybių. Prieš keletą dešimtmečių vėžys dažniausiai reiškė gana greitą ir skausmingą mirtį. Tačiau medicinos pažanga šioje srityje yra milžiniška ir šiandien, susirgus tam tikrų lokalizacijų vėžiu, yra ne tik didelė tikimybė išgyventi penkerius metus, bet ir kur kas ilgiau. Paskaičiuota, kad tikėtina gyvenimo trukmė susirgus vidutiniškai sutrumpėja tik apie 10 metų. Šiuo metu drąsiai galima teigti, kad onkologinė liga nereiškia nuosprendžio - nei nuosprendžio greitai numirti, nei nuosprendžio neišvengiamai kentėti.
Psichologiniai etapai: nuo neigimo iki priėmimo
Psichologinės žmonių reakcijos į nustatytą onkologinės ligos diagnozę dažnai pereina penkis etapus - neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir priėmimą. Pradžioje būna sunku priimti diagnozę, todėl žmogus linkęs ją neigti. Kai realybę neigti tampa sunku, atsiranda pyktis ir jokios vertės nekuriantys klausimai „Kodėl tai man?". Senkant psichologinėms jėgoms ir sumažėjus pykčiui, žmogus gali tarsi pradėti derėtis su likimu ir svarstyti, ką jis gali paaukoti, kad viskas būtų taip, kaip buvę, ir kokiomis aplinkybėmis tai galėtų įvykti. Situacijai progresuojant gali prasidėti nusivylimas ir depresija, dar labiau pabloginantys sergančiojo būseną. Ir tik dalis žmonių pasiekia svarbiausią ir brandžiausią savo psichologinės reakcijos į ligą etapą - priėmimą.
Taip pat skaitykite: Emocijų analizė vaikų kūryboje
Priėmimas nereiškia pasidavimo. Priešingai, susitaikęs su liga ir mirties neišvengiamumu ateityje (ji tikrai ištiks mus visus, tik niekas nežinome - kada), žmogus nukreipia visus savo išteklius (mintis, emocijas ir elgesį) į dabartį ir esamą gyvenimą. Jis neeikvoja savo psichologinių ir fizinių išteklių kovai su neišvengiamumu, o telkia jėgas ten, kur tai sukuria vertę.
Kognityvinė ir elgesio terapija bei įsisąmoninimo praktika
Šiuolaikinė psichoterapija yra sukūrusi dvi moksliškai pagrįstas, tokiais atvejais labai padedančias metodikas: kognityvinę ir elgesio terapiją (KET) bei įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktiką.
Įsisąmoninimo praktikos išlavina mokėjimą ir įgūdžius stabtelėti sudėtingose situacijose, įsisąmoninti savo mintis, emocijas ir elgesį, o tada po išminties pauzės pasirinkti, kaip elgtis. Jos moko atsisakyti automatizmu ir instinktais grįsto elgesio, pasitelkti išmintį ir, įvertinus situaciją iš visų pusių, pasirinkti iš kuo daugiau variantų. Mūsų gyvenimo istorija yra mūsų pasirinkimų istorija. Mes visada turime daugiau pasirinkimų, negu mums atrodo.
Kognityvinė ir elgesio terapija yra skirta minčių, emocijų ir elgesio perdirbimui. Ji remiasi prielaida, kad ne išoriniai įvykiai lemia mūsų gyvenimą, o mūsų reakcija į juos. Skirtingų žmonių reakcija į tą patį įvykį priklauso nuo jų minčių. Mintys paveikia emocijas, elgesį, net kūno pojūčius ir taip lemia mūsų savijautą bei būseną. „Ten, kur vieni mato problemas, kiti mato galimybes. Ten, kur vieni mato trūkumus, kiti mato privalumus. Čia sau padėti galima tikrai daug. Yra daug savipagalbos kognityvine ir elgesio terapija besiremiančių knygų. Visų pirma galėčiau rekomenduoti Davido Burnso „Geros nuotaikos vadovą“.
Kaip gyventi toliau?
- Nekaltinkime nei savęs, nei savo ligos.
- Supraskime ir leiskime sau išreikšti savo jausmus.
- Ieškokime teigiamų gyvenimo aspektų. Jų yra daug.
- Nepasiduokime vienatvei ir vienišumui.
- Neapsimeskime esantys geros nuotaikos, jeigu tokios nesame.
- Kalbėkime apie savo ligą tik tada, kai norime ir kiek norime.
- Ieškokime gyvenimo džiaugsmų paprastuose dalykuose.
- Nukreipkite dėmesį į dabartį ir gėrį kuriančias akimirkas joje. Laimė kuriama mažais gabaliukais.
Fizinio skausmo ir nuovargio įveikimas
Fizinis skausmas ir nuovargis yra du labiausiai gyvenimo kokybę prastinantys dalykai. Visų pirma, jeigu patiriame fizinį skausmą, ieškokime kvalifikuotos medikų pagalbos. Šiuo metu egzistuoja daugybė efektyvių skausmo malšinimo metodų. Kita vertus, daug kuo sau galime padėti patys. Skausmą sustiprina negatyvios mintys ir emocijos. „Įsisąmoninimo praktikos moko, kad kentėjimas yra skausmas, padaugintas iš mūsų reakcijos į jį. Gyvenime skausmo išvengti neįmanoma, tačiau galima išmokti iki minimumo sumažinti savo reakciją į jį ir nekentėti dėl to, kad skauda. Svarbu nesusitapatinti su savo skausmu.
Jeigu dėl chemoterapijos išopėjo burna, todėl sunku valgyti, siūloma pritaikyti vieną iš mindfulness praktikų - įsisąmonintą valgymą. Pradėkime valgyti labai dėmesingai. Įsižiūrėkime ir įsisąmoninkime pasirinkto maisto vaizdą, jo faktūrą, kvapą, skonį, pojūčius burnoje ir kūno reakcijas į jį. Mokykimės suprasti savo fiziologinio ir psichologinio alkio jausmus.
Taip pat svarbu:
- Miego ir poilsio režimas.
- Reguliarus, organizmo poreikius atitinkantis fizinis aktyvumas. Tikriausiai nėra tokios būsenos, kai būtų negalima ir nereikėtų mankštintis.
- Atsipalaidavimo pratybos ir meditacija. Tai stabilizuoja nervų sistemą, sustiprina psichologinę ir net fizinę būseną, suteikia jėgų ir energijos.
- Sureguliuota mityba.
- Specialiai kuriamos teigiamos, šviesios patirtys. Tikslingai darykite tai, kas džiugina, malonu ir gerina mūsų nuotaiką.
- Kūno praktikos. Kartais daug padėti gali specialus masažas, vonios ar net švelnūs lietimai.
- Nepamirškime ir intymaus gyvenimo. Jis ne tik psichologiškai, bet ir biologiškai mobilizuoja mūsų organizmo išteklius, be to, pagerina santykius su mylimu žmogumi.
- Įsisąmoninta atjauta sau. Nustokime kritikuoti save ir gyvenimą. Atjauta - tai ne užuojauta. Tai mokėjimas išbūti su skausmu nepereinant į savigailą ir savęs baudimą.
- Visa kita, kas padeda jaustis geriau. Smalsiai tyrinėkime įvairias galimybes pagerinti savo gyvenimą. Ieškokime naujų dalykų ir alternatyvų.
Gimdos kaklelio vėžys: ankstyva diagnostika ir emocinė patirtis
Gimdos kaklelio vėžys - moterų onkologinė liga, atsirandanti supiktybėjus gimdos kaklelio ląstelėms. Svarbiausias ligos atsiradimo veiksnys yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kuris dažnu atveju lieka gimdos kaklelio ląstelėse ir, priklausomai nuo situacijos, per keletą metų sukelia gimdos kaklelio ląstelių pakitimus, dėl kurių gali išsivystyti gimdos kaklelio vėžys. Liga klastinga tuo, kad pradinėse stadijoje gali būti besimptomė, o pagrindiniai simptomai dažnai pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose.
„Dažnai gimdos kaklelio vėžio diagnozė smogia kaip perkūnas iš giedro dangaus, nes pati liga pradinėse ikivėžinėse ir vėžio stadijose yra besimptomė. Kai pasireiškia nemalonūs simptomai, liga jau būna gana pažengusi. Pasitvirtina daugelio užmirštama tiesa - būtent profilaktinės patikros lemia ankstyvas vėžio nustatymo stadijas.“ Lietuvoje moterims nuo 25 iki 34 metų kartą per tris metus atliekamas valstybės finansuojamas gimdos kaklelio citologinis tepinėlis, o moterims nuo 35 iki 60 metų - išsamūs tyrimai dėl žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Be to, greta savalaikės patikros, svarbūs skiepai, apsaugantys nuo kai kurių ŽPV rūšių, bei prevencija: skiepai, barjerinės kontraceptinės priemones, apgalvota lytinių partnerių atranka.
Nustačius ligą, vyrauja moters baimė ir nežinomybė. Jai iškyla daug klausimų: kas bus? kas tai per liga? kokios galimybės? ką su tuo daryti? Kartais baiminamasi mirties. Galvojama, jog vėžys lygus mirties nuosprendžiui. Tai nėra tiesa. Šiais laikais vėžys yra lėtinė liga, visai nebūtinai atnešanti mirtį. Vėliau, praėjus pirmam šokui, moteris neigia savo ligą, pyksta ant savęs, ant artimųjų, galvoja, už ką ji susirgo, ir ieško to priežasčių. Atsiranda kaltės jausmas, apmaudas, dažnai žmogus užsisklendžia savyje, nenori apie tai kalbėti su aplinkiniais. Šiame emocijų rate itin svarbi artimųjų bei specialistų psichologinė pagalba, atviras pokalbis su gydančiu specialistu. Liga gali kelti gėdą, depresiją. Vėliau, kai žmogus susitaiko, gauna atsakymus į savo klausimus, visada yra tikėjimas ir viltis, kad ligą bus galima įveikti. Jei liga kontroliuojama, dar ankstyva stadija arba vėžio forma neagresyvi, palaipsniui moteris grįžta į gyvenimą. Jei liga išgydyta anksti, po kiek laiko gyvenimas teka sava vaga. Žinoma, su tam tikru bangavimu, mat net ir pabaigus gydymą lieka baimė gydytojo kabinete vėl išgirsti sugrįžusią diagnozę.
Vis dėlto, gydytoja išskiria lietuvių problemą - nenorą tirtis: „Apmaudu, tačiau Lietuvoje dar vengiama eiti tikrintis pas gydytoją, bijoma skiepytis ir skiepyti dukras. Paskaičiusi komentarus apie tai, kad Lietuvoje šiais metais pradedama skiepyti berniukus, man šiaušiasi plaukai dėl žmonių nuomonių, nenoro priimti mokslu grįstą informaciją. Skandinavų šalys šiuo klausimu mus labai lenkia. Nors turime visas reikiamas priemones, šalyje vyrauja stručio pozicija - įkišiu galvą į smėlį, niekur neisiu, gal tai kaip nors mane aplenks.“
Santykiai tarp gydytojo ir paciento
Ligoninėse besigydantys pacientai susiduria su netinkamu gydytojų elgesiu. Gydytojai pamiršta, kad jų pacientai irgi yra žmonės, kurie turi savo gyvenimus. Pacientai jaučia informavimo stoką, kuri vėliau turi įtakos jų planams. Gydytojai yra tie asmenys nuo kurių priklauso žmonių gyvybė ir jų santykiai su pacientais turėtų būti labiau bendradarbiaujantys ir grįsti pasitikėjimu, tačiau tai nėra lengva. Atsakymai į klausimus ir bendravimas su savo pacientais, galėtų palengvinti sergančiųjų naštą ir nežinomybę, tačiau, kai gydymas priklauso nuo kelių gydytojų, pasitikėjimas nėra taip lengvai įgijamas. Požiūris "jei pacientas nieko nepaklaus, tai gydytojas nieko ir nepasakys" yra netinkamas. Reikėtų labiau atkreipti dėmesį ir žiūrėti į pacientą, kaip į visumą, o ne tik gydyti ligą, nes dvasinė būsena ir psichologinis nusiteikimas irgi svarbu.
Pokyčiai gyvenime ir kaip su jais susidoroti
Paprastai vėžio diagnozė apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Paskubomis tenka išmokti naują - medicinos terminų - kalbą, įveikti labirintą gydytojų kabinetų, susitaikyti su įvairiomis apžiūromis ir tyrimais. Psichologine prasme diagnozė „Onkologinė liga“ sukelia didžiulį nerimą, pasimetimą, vidinę sumaištį, sužinojus diagnozę kyla daug sudėtingų klausimų. Visa tai paveikia kiekvieno sergančiojo saugumo ir gerovės jausmą, sveikatą, gyvenimo kokybę bei šalia esančius artimuosius. Perkainuojamos turimos vertybės, peržiūrima, kas gyvenime yra svarbu. Taigi susidūrimas su liga kupinas įvairių reakcijų ir galimybių: nuo apatijos ar bejėgiškos pozicijos iki konstruktyvios ir sąmoningos pagalbos sau.
Onkologinė ligos kelionėje susiduriama su labai daug pokyčių. Pokyčiai vyksta fizinėje aplinkoje, mūsų kūne, bendravime, pokyčiai vyksta su mūsų nuostatomis, įpročiais ir ligos metu mes jų patiriame net ne vieną, o daug. Šie dalykai atneša daug nerimo, mes imame nerimauti, jaučiamės silpnesni. Netgi pasakyti apie savo ligą būna labai sudėtinga, nes jaučiame nejaukumo jausmą. Dėl to žmonėms priimti naują realybę, ligą nėra paprasta. Užplūsta daug įvairių jausmų, jie gali būti panašūs į gedulą - patiriame tokią patirtį tarsi gedėjimo metu. Taip pat gali būti patiriamas šokas, daug nerimo ir pykčio, liūdesio ir tik po to ateina susitaikymas. Vėžys ir jo gydymas gali sąlygoti kūno pokyčius. Daugelis vėžiu sergančių žmonių jaučiasi nesmagiai, sutrikę ar liūdni dėl to - tai normalu ir suprantama. Poreikis atlikti ostomiją, t. y. Kai kurie iš šių pokyčių išnyks praėjus kuriam laikui po gydymo, kai kurie gali išlikti ilgą laiką. Paklauskite savo sveikatos priežiūros komandos, kiek laiko pokyčiai gali tęstis. Gali būti būdų, kaip palengvinti fizinių pokyčių sukeltus simptomus, pavyzdžiui, bėrimo gydymas arba būdai nuovargiui mažinti.
Vėžys gali pakeisti daugelį jūsų gyvenimo sričių - nuo santykių iki darbo ir pomėgių. Priklausomai nuo diagnozės ir gydymo plano, jums gali tekti pakeisti kai kuriuos ateities planus. Taip pat gali tekti susitaikyti su vėžio įtaka Jūsų gyvenimo trukmei. Kartais galite jaustis neturintis kontrolės, vienišas ar kitoks nei visi. Vėžys gali sukelti ir teigiamų pokyčių. Dalykai, kurie anksčiau atrodė svarbūs, gali atrodyti ne tokie svarbūs, nes susitelksite į naujus prioritetus. Tai gali būti teigiamas pokytis, nes maži rūpesčiai tampa mažiau svarbūs. Taip pat galite aiškiau suvokti savo asmeninius tikslus ir gyvenimo prasmę.
Leiskite kitiems žmonėms jums padėti. Nebijokite prašyti ir priimti pagalbos, taip pat ir atliekant užduotis, kurios reikalauja daug energijos arba kurių atlikti nemėgstate. Tai gali suteikti jums daugiau laiko susitelkti į gydymą. Jums padėti gali šeimos nariai ar draugai, o taip pat ir kiti žmonės, kuriuos sutiksite ligos metu, pavyzdžiui, gyvose ar virtualiose paramos grupėse. Jums gali padėti pokalbis su žmogumi, kuris išgyveno panašią situaciją - jam bus lengviau suprasti, ką išgyvenate, o jums - pasijusti ne tokiam vienišam ir suteikti vilties.
tags: #emocijos #i #onkologinė #diagnozė