Esportas atvėrė naują konkurencingo žaidimo erą, sužavėjusią tiek žaidėjus, tiek žiūrovus. Tačiau kovotojai, kuriuos šiandien matote perpildytose, vibruojančiose esporto arenose, čia atsidūrė ne per stebuklą. Tad pasinerkime į esporto treniruočių pasaulį. Esporto treniruotės reikšmė gerokai pranoksta virtualias pergales. Treniruotės nauda yra daugialypė. Reguliarūs pratybų įpročiai lavina kognityvinius gebėjimus - sprendimų priėmimą, greitą reakciją, strateginį mąstymą. Tačiau tai - ne vien protas. Fizinė sveikata taip pat itin svarbi. Psichologinis pasirengimas toks pat svarbus kaip techninis meistriškumas. Mokykis išlaikyti dėmesį net įtemptose varžybose - tai padeda sąmoningumo (mindfulness) technikos. Streso valdymas - dar vienas esminis įgūdis.
Tikslų Formulavimas Esporto Treniruotėse
Veiksmingų treniruočių pagrindas - aiškūs ir pasiekiami tikslai. Naujokai gali siekti įvaldyti tam tikrus žaidimo mechanizmus, pasiekti norimą reitingą ar padidinti pergalių procentą. Pavyzdžiui, profesionaliam Overwatch žaidėjui trumpalaikis tikslas gali būti konkretaus herojaus mechanikos įvaldymas, o ilgalaikis - pasiekti tam tikrą vietą reitinguose iki nustatytos datos.
Treniruočių Plano Sudarymas ir Praktika
Pradėk nuo tvirto treniruočių plano sudarymo. Būk sąžiningas įsivertindamas savo stipriąsias ir silpnąsias puses. League of Legends žaidėjas, pavyzdžiui, gali skirti laiką „last-hitting“, žemėlapio sekimui ar čempionų valdymui. Kaip sakoma, „praktika daro meistrą“ - tai ypač tinka esportui. Sukurk praktikos rutiną, pritaikytą konkrečiam žaidimui. Prieš rimtas varžybas pravartu apšilti - refleksų ir proto stimuliavimo pratimai padeda susikaupti.
Fizinis Pasirengimas Esporte
Fizinis pasirengimas - svarbi esporto dalis. Lavink rankų-akių koordinaciją, smulkiąją motoriką, reakcijos greitį. Sveikas gyvenimo būdas neapsiriboja sportu - svarbus miegas, tinkama mityba ir poilsis. Taip pat būtina vengti perdegimo - per ilgos žaidimo valandos sekina tiek kūną, tiek protą.
Esporto Treniruočių Prieinamumas ir Bendruomenės Svarba
Šiandien esporto treniruotės lengviau prieinamos nei bet kada anksčiau. Taip pat naudingi esporto forumai ir bendruomenės. Ieškok bendraminčių - bendra praktika ir bendruomenės palaikymas stiprina motyvaciją.
Taip pat skaitykite: Fizinę negalią turinčių vaikų psichologinis konsultavimas
Disciplina ir Progreso Sekimas
Treniruotės esportui - tai maratonas. Sek savo progresą - tai gali būti žurnalas ar skaitmeninis sekimo įrankis. Ir svarbiausia - disciplina.
Esporto ateitis ir meistriškumas
Esportui augant, o konkurencijai stiprėjant, treniruočių reikšmė tik augs. Šiame gide pateikti principai padeda sudaryti kelią į sėkmę. Sakoma, kad meistriškumas - tai darbo ir džiaugsmo derinys. Esportas puikiai tai iliustruoja. Tinkamai pasirengus, nauji žaidėjai gali greitai įvaldyti svarbiausius žaidimo įrankius ir strategijas.
Individualiosios psichologijos principai A. Adlerio teorijoje
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pažiūrėkime pavyzdį. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai. Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą. Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t. Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją.
Netinkamo elgesio tikslai pagal R. Dreikursą
Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai: 1) dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys; 2) jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus; 3) kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas; 4) pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali. Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu. Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (privačią) logiką. Apie tai, kad taikant šią terapiją kiekvieno kliento, jo logikos unikalumas yra svarbesnis nei metodas ar diagnozė, dar kalbėsime.
Žmogaus socialumas pagal A. Adlerį
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Įdomu tai, kad vokiškai A. Adleris vartojo terminą Gemeinshafts-gefuhl. Emigravęs į Ameriką jis pradėjo rašyti angliškai ir 1929 m. bendruomeniškumo jausmą įvardijo socialiniu interesu. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas. Taigi matome, kad dvasinio gyvenimo lygmuo Adlerio teorijoje sietinas su bendruomeniškumo jausmo raida - individualiai ir visuomeniškai. A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Ką jums tai primena? Krikščionybę. Adleris teigė, kad jis tik padėjo suprasti tai, ką žmonija žinojo jau seniai ir kas žmonijos labui atsirado evoliucijos procese. Adlerio požiūris į religiją buvo toks: krikščionybė buvo reikalinga, kol žmogus, vien remdamasis mokslu, nežinojo, kaip reikia gyventi. Reikėjo Dievo, kuris pasakytų: mylėk artimą kaip pats save. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis. Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga. Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu. Dabartinės psichologijos ir neuropsichologijos tyrimai moksliniais faktais patvirtina XX a. pirmoje pusėje Adlerio pareikštas įžvalgas apie žmogaus socialumą. Taip, žmogus socialus nuo pirmųjų gyvenimo minučių (o gal ir anksčiau) - jis orientuotas į santykį su kitu žmogumi, su pasauliu. Intersubjektyvioje erdvėje, kitais žodžiais tariant, per bendravimą, dialogą tarp suaugusio ir vaiko vyksta biologinės paveldėtos centrinės nervų sistemos branda, augimas (taip ir norisi vartoti kompiuterinį terminą - įkrovimas).
Taip pat skaitykite: Priklausomybės gydymas
Žmogaus vientisumas pagal A. Adlerį
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis. Holizmo terminą 1927 m. sumanė J. Smutsas knygoje „Holizmas ir evoliucija”. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją j atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės. Matome, kad Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais, kurie jam atrodo tinkami.
Psichologo pagalbos svarba
Beveik pusė Lietuvos gyventojų sako, kad tokiu atveju, jų manymu, būtų normalu kreiptis į psichologą - bet taip pat maždaug pusė tuo abejoja. Patys psichologai tvirtina, kad šias abejones laikas mesti iš galvos. Jei daugumai žmonių kreiptis profesionalios pagalbos būtų norma, gyventume laimingiau ir kokybiškiau. „Šių metų kovą visoje šalyje vykdyta apklausa parodė, kad tik 47 proc. gyventojų yra normalu susidūrus su psichologiniais sunkumais ar sunkiomis situacijomis kreiptis į psichologą. Likę 30 proc. neturi tvirtos nuomonės, kad tai normalu, ir dar 27 proc. įsitikinę, kad jiems tai nebūtų normalu. Mūsų visuomenei seniai buvo skiepijama, kad psichologinių sunkumų patiriantis žmogus pats yra už normos ribų - nors tikrovėje bent vieną psichologinę krizę per gyvenimą patiria absoliučiai visi“, - „KOG instituto“ atlikto tyrimo duomenis komentuoja Krizių įveikimo centro psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė.
Mitas, kad psichologo pagalba reikalinga tik ligos atveju
Apklausus gyventojus paaiškėjo, kad dažniausias mitas, stabdantis nuo kreipimosi į psichologą - esą „turiu pats susidoroti su sunkumais“. Tokį įsitikinimą puoselėja kas dešimtas gyventojas. „Šis požiūris ne tik nepadeda lengviau išlipti iš bėdų - jis paprastai dar labiau apsunkina situaciją, nes žmogus, tvirtai įsitikinęs, kad turi sugebėti tvarkytis pats, ne tik nepriima pagalbos, bet ir nepamatuotai save spaudžia. Jei nepavyksta - jam kyla kaltės, į save nukreipto pykčio jausmai“, - pastebi S. Glodenienė. Dar 7 proc. gyventojų galvoja, kad jiems kreiptis pagalbos į terapeutą būtų nenormalu, nes „į psichologus turėtų kreiptis tik rimtai susirgę žmonės“. „Tačiau psichologinė krizė nėra liga. Ją gali sukelti skaudus gyvenimo įvykis - artimojo netektis, skyrybos - o ne liga. Tačiau jei nepavyksta krizės įveikti, gyvenimo kokybė gali nebegrįžti į ankstesnį lygį. Kai kuriais atvejais pasekmė gali būti ir psichikos sveikatos sutrikimas. Taigi, psichologo pagalba gali praversti ir ne sergantiems. Juk psichologai taip pat yra paprasti, normalūs žmonės, tiesiog jų darbas - padėti kitiems, atsidūrusiems sunkioje situacijoje“, - kalba Krizių įveikimo centro psichoterapeutė.
Lyčių skirtumai kreipiantis į psichologą
Tyrimo metu kone dvigubai daugiau apklaustų vyrų teigė galintys psichologinius sunkumus ar sunkias situacijas įveikti patys. Štai moterys dažniau už vyrus tokiais atvejais linkusios ieškoti ir kreiptis pagalbos. S. Glodenienės teigimu, tai rodo ir Krizių įveikimo centro praktika, mat čia duris taip pat dažniau praveria moterys: „Tik 30 proc. visų apsilankančių centre ar besikreipiančių pagalbos į mus sudaro vyrai. Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai, neva šios lyties atstovai turi būti stipresni. Tad ir parodyti silpnybes, pripažinti, kad kažkas nepavyko, nesiseka, tikrai ne dažnam yra lengva. Bijoma neatitikti primestų standartų, nuvilti aplinkinius. Į moteris ir jų emocinę būseną žiūrima atlaidžiau.“
Jaunesnės kartos atvirumas psichologinei pagalbai
Lietuvos gyventojų psichologinės būsenos tyrime išsiskyrė 25-34 metų amžiaus grupė - net 55 proc. jai priklausančių respondentų susidūrus su sunkumais yra normalu kreiptis pagalbos į specialistus. Mažiausiai šį atsakymą pasirinko vyresni apklausos dalyviai - nuo 45 iki 54 metų amžiaus. „Sunku pasakyti, dėl ko vyresnio amžiaus žmonės atsisako minties apie psichologo pagalbą. Galima spėti, kad susiklosčiusi unikali Lietuvos istorinė situacija padėjo įsitvirtinti ne vienam stereotipui apie psichologus ir psichikos sveikatos sistemą. Anuomet pagalbos buvo galima kreiptis tik į psichiatrijos ligonines ar poliklinikas. Dažnu atveju - paslapčiomis, kad kuo mažiau būtų apie tai žinančių, nes psichologiniai sunkumai buvo laikomi nenormaliais. Tai ypač giliai įsispaudė vyresnės kartos atmintyje, o jaunimas pasenusius įsitikinimus linkęs kvestionuoti ir didesnį dėmesį skirti savo savijautai“, - pasakoja S. Glodenienė.
Taip pat skaitykite: Kaip stresas veikia sveikatą
Situacijos keitimo būtinybė
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, beveik 1 iš 6 žmonių globaliu mastu turi vieną ir daugiau psichikos sutrikimų ar priklausomybių nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tačiau beveik du trečdaliai žmonių, susidūrusių su psichikos sveikatos problemomis, pagalbos į specialistus nesikreipia. „Visais laikais, taip pat ir šiandien, žmonėms kyla sunkumų, kuriuos ne visada pavyksta priimti ir įveikti. Tai patvirtina ir pasaulinė statistika - žmonių, susiduriančių su įvairiais psichologiniais sunkumais, skaičius. Svarbu suvokti, kad nesirūpinant psichologine sveikata, gali atsirasti ir fizinės sveikatos sutrikimų, dėl to prastėja ne vieno žmogaus, bet ir aplinkinių gyvenimo kokybė. Nuo kovo startavusia kampanija „Mes normalūs“ norime atkreipti visuomenės dėmesį, jog kreiptis pagalbos į specialistus yra visiškai normalu. O psichologai - paprasti ir normalūs žmonės, kurių visai nereikia bijoti.
tags: #fizine #kova #psichologija