Įvadas
Mokytojo asmenybė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių ugdymo proceso sėkmę. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti mokytojo, ugdymo ir asmenybės sąsajas, ugdymo mokslo raidą, mokytojo funkcijas ir asmenybės bruožus, taip pat pedagogo profesijos vertinimą visuomenėje. Straipsnio tikslas - atskleisti ugdymo svarbą žmogui ir mokytojo asmenybės įtaką mokymo procese, supažindinti su reikšmingiausiomis mokytojo asmenybės savybėmis bei jų pritaikymu ugdymo procese.
Ugdymo Mokslo Kilmė ir Raida
Ugdymo mokslas atsirado tada, kai žmonija įgijo patirties, kurią galėjo apibendrinti ir teoretizuoti. Pirmykštis ugdymas apėmė ne tik fizinį vystymąsi, bet ir teorinius pamokymus, padedančius perprasti giminės papročius ir religijos reikalavimus. Ugdymas turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis bendravimas su aplinka, žmonėmis ir kultūros vertybėmis. Raštijos atsiradimas įgalino fiksuoti apibendrintus pamokymus, o senieji indų šventraščiai, Konfucijaus raštai ir Budos pamokslai laikytini ugdymo teorijos užuomazgomis. Filosofas idealistas Platonas sukūrė utopinę ugdymo teoriją, o jo mokinys Aristotelis sukūrė realesnį ugdymo sistemos modelį, kuriuo vadovautasi daugelį šimtmečių.
Pirmosios pedagogikos teorijos Europoje radosi VI-IV a. p. m. e. Seniausios žinios siekia Antikinės Graikijos ugdymo sistemas. Tiktai XVII a. buvo sukurta pirmoji ugdymo mokslo sistema čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio knygoje „Magna didactica“ (1632). XVIII a. buvo itin reikšmingas ugdymo mokslo plėtotei. Žanas Žakas Ruso sukūrė vadinamąją natūralaus ir laisvojo auklėjimo teoriją, padariusią didžiulę įtaką I. Kanto ir J. H. Pestalocio pedagoginėms pažiūroms.
Ugdytojo Reikšmė ir Funkcijos Ugdymo Procese
Mokytojas - terminas kilęs nuo žodžio mokslas, o iš čia - mokyti, mokykla, mokinys. Vadinasi, mokytojo paskirtis ir svarbiausias jo uždavinys - perteikti mokiniui mokslo pagrindus. Mokymas - tai ne vien žinių perdavimas mokiniui. Reikia jį išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, vadinasi, reikia formuoti jo įgūdžius, lavinti mokinių protinius gebėjimus operuojant mokslo žiniomis klasėje, laboratorijose, gyvenime. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą-mokymąsi, su jais bendrauja, veda juos į gyvenimą, visuomenę, juos socializuoja. Taigi mokytojas ne tik moko, šviečia, jis išmoko, įpratina mokytis, uždega norą mokytis, pažinti, būti naudingu sau ir visuomenei. Todėl kalbant apie mokytoją dažnai vartojamas kitas žodis - pedagogas (gr. vaikų vedžiotojas), vedantis mokinius į gyvenimą, į visuomenę.
Mokytojas - asmenybė daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne vien kaip specialistas, bet ir kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti iš jo harmoningą asmenybę, pilietį, tobulą, humanišką žmogų. Mokytojo rankose jaunas žmogus, tautos, žmonijos ateitis. Ir nėra svarbesnės, atsakingesnės, o drauge ir sunkesnės profesijos už mokytojo profesiją. Meilės pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios (klasės ar grupelės) bendruomenės vadovas. Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra tokia vieninga savo specifika labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales - toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas - stebėjimas. Mokytojo elgesio ir mokinių elgesio kodavimas.
Dabartinis specialistas, kaip žinoma, turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis ir t.t. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai. Labai sudėtinga reikalaujanti profesinio meistriškumo, todėl neretai pasaulyje prilyginama gimnazijos mokytojo veiklai. Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne vien profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėt projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija , ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla. Intelektiniai valios pagrindai - žinios. Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė. Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi.
Geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja. Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Taip pat skaitykite: Pagalba mokytojams, patiriantiems perdegimą
Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus. Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės.
Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas.
Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. · gebėjimas daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų). Aktyvumas (poreikiai, emocijos, žinojimas, valia t.y. Gebėjimai (gabumai, intelektas, patirtis t.y. Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Be to, determinuodami šią sąvoką susiduriame su labai susiraizgiusiomis žmogaus asmenybės, individo bei individualybės sąvokomis, nes jų ryšius tenka analizuoti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kurie klausimai tyrimų procese mums rūpi. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą. Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausymą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką.
Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų ir funkcijų. (žr. Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius.
Taip pat skaitykite: Elgesio modelis ir jo taikymas
Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai. Bruožų teorijoje aiškinama, kad asmenybės struktūrą sudaro daugelis bruožų ir todėl gal… Remiantis literatūra, nustatyti pagrindines asmenines savybes, reikalingas mokytojo darbe. Remiantis literatūra, nustatyti mokytojo kompetencijas. Remiantis literatūra, nustatyti nuo mokytojo nepriklausančias aplininkybes, kurios daro įtaką mokymosi rezultatams.
Savybės Iš Kurių Susidaro Mokytojo Asmenybė
Psichologijoje žodis asmenybė naudojamas, kai kalbama apie stabilius vidinius veiksnius, kuriais žmonės skiriasi vieni nuo kitų. Yra daugybė skirtingų asmenybės apibrėžimų, mokslininkai labai skirtingai juos pateikia. Prince (1924) teigimu asmenybė yra visų biologiškai įgimtų dispozicijų impulsų, tendencijų, instinktų suma. Pagal Watsoną (1924) asmenybė yra mūsų įpročių sistemos galutinis produktas. Warren ir Carmicheal (1930) požiūriu asmenybė apima viską: intelektą, temperamentą, įgūdžius, moralę ir kiekvieną nuostatą, kuri susidarė jo gyvenime. Asmenybė - sudėtinga apstrakti sąvoka, kuri jungia daug žmogų charakterizuojančių aspektų: emocijas, motyvaciją, mintis, išgyvenimus, suvokimą, veiksmus ir t.t. Tikriausiai, niekada nebus moksliškai teisingo, vienintelio asmenybės supratimo. Kiekvienas autorius pateikia asmenybės įsivaizdavimą pagal savo kuriamą teorija, tačiau kritiniai teorijos apibūdinimai išlieka nepakitę: Daugumoje apibrėžimų pabrėžiama indvidualumo arba indvidualių skirtumų reikšmė. Asmenybėje yra tokios ypatingos savybės, kurios tam tikrą žmogų atskiria nuo likusių žmonių. Daugumoje nuorodų pabrėžiama, kad svarbu asmenybę turėti kartu su individo gyvenimo istorija arba vystymosi perspektyvomis. Asmenybė charakterizuojama evoliuciniame procese, t.y. besivystanti per išorinių ir vidinių faktorių sveiką. Asmenybės tyrinėjimas siejasi su sąlyga, kad mokytojas kaip asmuo yra reikšmingas kintamasis mokymosi procese.
Mokslininkų nuomonės išsiskiria, kai reikia apibendrinti žmogaus asmenybę, tačiau yra vieningos nuomonės, kai kalbama apie mokytojo asmenybės svarbą ugdant jaunąją kartą. Asmenybė daro įtaką mokytojo elgesiui skirtingose situacijose, tokiuose kaip sąveika su studentais, mokymo metodai ir pasirinktos patirties studijavimas (Murray, 1972). Efektyvus mokytojo asmenybės naudojimas yra būtinas mokytojo darbe. Asmenybė padeda mokymui, kadangi komunikacija vyksta tarp mokytojo ir moksleivio - net nesant žodiniam santykiui (nežodinė komunikacija). Callahan 1966 teigia, kad mokytojas, kurio asmenybė padeda kurti ir palaikyti aplinką, kur mokiniai gali jaustis patogiai ir yra motyvuoti mokytis, yra sakoma, kad toksai žmogus turi pageidaujamo mokytojo savybių. Mokytojas su sklindančiomis autoritarinėmis savybėmis, pavyzdžiui, tikėtina atspindės juos savo santykiuose su mokiniais, ir savo darbo technikoje (Morrison ir Mclntyre, 1972.). Mokymas, paremtas vienvaldyste, autoriteto deminstravimu nėra teigiamos ir pageidaujamos asmenybės savybės pedagogo darbe.
Pedagogikos ir psichologijos teoretikai daug diskutuoja apie tai, kokios savybės reikalingos mokytojui. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog patys mokytojai suvokia, kokiais bruožais jie turi pasižymėti, dirbant su mokiniais. Respondentų nuomonės sutapo su psichologų keliamais reikalavimais. Buvo nurodytos tokios savybės kaip meilė vaikams, jautrumas, šiluma, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo jėgomis, energija ir aukštas intelektas. Hon Konge buvo apklausti 628 vidurinės mokyklos moksleiviai (326 berniukai ir 302 mergaitės), apklausos tikslas - sužinoti, kokiais bendrais asmeninias bruožais turi pasižymėti mokytojas. Respondentai pateikė tokius atsakymus: praktiškas, realus - 64%, draugiškas - 62.09%, atsakingas - 57%, objektyvus - 55.83%, ramus - 53.83, racionalus - 53.05%, moralus - 52.27%, kultūringas - 49.73%, kuklus - 49.19%, natūralus - 48.34%, rimtas, protingas - 48.31%, šiltas - 48.01%, gero būdo - 47.04%, visuotinis, įpratas, tradicinis - 45.75%, dominuojantis - 45.58%.
Idealus mokytojas atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad turi būti gero būdo, susivaldantis, šią savybę paminėjo 87.61% apklaustųjų. Šiltas, draugiškas, mėgstantis bendrauti - taip teigia 86.85% moksleivių. 86, 04% mano, kad mokytojas turi tureti humoro jausmą. Pakutinioji, idealaus mokytojo savybė turi būti gebėjimas lyderiauti, taip teigia 84.60% apklaustųjų. Palyginus mokytojų ir mokinių, atsakymus, galima teigti, kad abiejų pusių požiūris į tai kokias savybes turi turėti mokytojas sutampa.
tags: #mokytojo #asmenybe #mokslobaze