Ieva Simonaitytė - išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje, kurios kūryba ir gyvenimas neatsiejami nuo Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros. Šiame straipsnyje nagrinėjami Ievos Simonaitytės asmenybės bruožai, atsiskleidžiantys tiek jos biografijoje, tiek kūryboje, remiantis literatūros kritikos straipsniais ir amžininkų liudijimais. Ievos Simonaitytės kūryba - nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reiškinys ir jo kaip paveldo išliekamosios vertės matmuo, jos autorė - prarastos Mažosios Lietuvos simbolis.
Ievos Simonaitytės Gyvenimo Kelias: Nuo Etmės Evės iki Rašytojos
Ieva Simonaitytė, gimusi 1897 m. sausio 23 d. Klaipėdos rajone, užaugo be tėvo globos. Dėl sunkios ligos nelankė mokyklos, tad mokslo šaknų ją mokė rūpestinga motina. Nuo mažens Ieva Simonaitytė buvo pripratinta prie darbo, kuris jai nebuvo lengvas. Ieva Simonaitytė labai ryškiai bei aiškiai savo kūryboje parodė Klaipėdos krašto gyvenimo vingius, įvairenybę. Ši moteris buvo išbandžiusi ir siuvėjos amatą, ne tik konsultantės bei redaktorės, vertėjos. Įvairios darbo sritys rašytoją pastūmėjo įsitraukti į lietuviškos spaudos veiklą. Kūryba Ievai Simonaitytei atvėrė pasaulį, padėjo atrasti save bei suprasti savo begalinį talentą; taip pat ji buvo priimta ir į Rašytojų Sąjungą. Be galo daug vargo mačiusi rašytoja, išliko stipri ir buvo labai gerbiama visuomenės.
Domas Kaunas, vienas iš tų nedaugelio stulpų, ant kurių šiandien laikosi Mažosios Lietuvos fenomenas, naujausioje savo knygoje "Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose" remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais, atskleidžiančiais rašytojos asmenybę per amžininkų prizmę. Kaunas primena bendruosius herojės biografijos faktus: pavainikė, bemokslė, luoša; „būdama 30-ies išstojo iš bažnyčios„, „tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos (1936) ir Lietuvos TSR valstybinės premijos (1958) laureate„.
Kūrybos Bruožai: Mažosios Lietuvos Atspindžiai ir Dorovinės Problemos
Ieva Simonaitytė buvo ta asmenybė, kuri stipriai nagrinėjo dorovines problemas, siekė tautinės savimonės aukštumų. Ieva Simonaitytė savo kūryboje išdėstė Mažosios Lietuvos savitumą bei išskirtinumą, analizavo likimą bei puoselėjo istorijos svarbą. Rašytojos kūryboje vyrauja ir moralinės temos. Kūryba susideda iš nuosmūkių, didelių sunkumų, to meto laikotarpio nelaimių bei liūdesio, tačiau šie aspektai grindžiami ir laime, kai yra kovojama už savo papročius, kalbą, tautos likimą. Ieva Simonaitytė vaizdavo psichologizuotą ir tuo pačiu melodramatišką pagrindinių veikėjų vaidmenį, tačiau ir čia vyrauja sklandumas. Gilinamasi ir į žmogaus prigimtį, pačią asmenybės raidą.
Jos kūriniuose atskleidžiami savo krašto žmonių papročiai, mąstymas ir tradicijos. Be to, jos kūrinių veikėjai turi išskirtinius ir psichologiškai įdomius bruožus. Kai kurie jos kūriniai turi biografinių bruožų ar jais bent jau remiasi.
Taip pat skaitykite: Psichoterapijos paslaugos
Asmenybės Kontrastai: Tarp Stiprybės ir Pažeidžiamumo
Amžininkų liudijimai atskleidžia Ievos Simonaitytės asmenybės sudėtingumą ir prieštaringumą. Kaip pastebi Domas Kaunas, liudytojai suskirstyti į keletą kategorijų, nebūtinai nurodančių tiesioginį artimą / tolimą ryšį su rašytoja. Tai leidžia pamatyti rašytoją iš skirtingų perspektyvų.
Esama ir vienas kitam prieštaraujančių liudijimų (mylėjo vaikus / nemėgo vaikų; buvo geros širdies / įnoringa, irzli; dosni / šykšti), nes žvelgiant iš įvairių pusių, turbūt apie kiekvieną iš mūsų galima pasakyti tą patį. Tačiau bendras vaizdas leidžia susidaryti nuomonę apie stiprią, savarankišką, bet kartu ir pažeidžiamą asmenybę.
Stiprybė ir Nepriklausomybė
Ieva Simonaitytė, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų ir sveikatos problemų, sugebėjo tapti žinoma ir gerbiama rašytoja. Jos kūryba atspindi stiprų ryžtą ir pasiryžimą kovoti už savo identitetą ir kultūrą. Ji rėmė 1923-iųjų akciją.
Sovietmečiu sulaukdavusi ne tik pagarbos, bet ir materialinės paramos iš Rašytojų sąjungos, įvairių valdžios malonių, Simonaitytė galėjo sau leisti ir kasdieninius pasilepinimus, ir šventinius mostus: „Šiaip svečius visada vaišino kava, konjaku ir pyragaičiais„ (p. 195).
Pažeidžiamumas ir Prieštaringumas
Amžininkų liudijimai atskleidžia ir kitą Ievos Simonaitytės asmenybės pusę - pažeidžiamumą, įnoringumą ir netgi šiurkštumą. Namų šeimininkės ir talkininkės (kurių nuolatos turėjo, paskutinius 15 metų gyvendama Vilniuje) liudija, kad rašytojos kasdienybė buvusi ir kūrybos „įkrauta“, ir draugysčių nuspalvinta, ir nemalonių išlydžių nestokojanti… Štai regime, kaip iš pradžių viltingai klostosi, paskui vis labiau komplikuojasi santykiai su seserimi Marija, atvykstančia iš Kanados (net ketinusia likti Lietuvoje). Regime vasaras, praleistas Priekulės vasarnamyje, išvykas Rašytojų sąjungos skirta Volga… Ne vienas prisiminė ir kietą, aikštingą būdą. „Simonaitytė charakterį rodydavo ir ligoninėje. Turėjo seselę, kuri jai virė gerą kavą. Mėgo pavaikyti gydytojus„ (p.
Taip pat skaitykite: LGBT bendruomenė ir lyčių tapatybė: I. Bieliauskienės požiūris
Kai kurie liudijimai atskleidžia pikantiškas detales apie rašytojos asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, apie santykius su vokiečių karininku karo metais ar rusų karininku sovietmečiu. Esama ir pikantiškų detalių apie šią kieto būdo mažlietuvę: „Pas ją lankėsi uniformuotas vokiečių karininkas. Labai dažnai lankėsi. Kada benueina Čiurlionienė, vis jį ten randa. Kavą gerdavo, likerį. Simonaitytė tą vokietį, matyt, buvo įsimylėjusi„ (p. 152).
Taip pat skaitykite: Ievos Simonaitytės kūrybos suvokimas
tags: #ieva #simonaityte #asmenybe