Įvadas
Šiuolaikinis menas, apimantis įvairias sritis nuo tapybos iki kino, atlieka svarbų vaidmenį jauno žmogaus asmenybės formavime. Šiame kontekste ypač įdomu pažvelgti į menininkus, kurių kūryba ilgą laiką buvo neatrasta, bet dabar sulaukia vis didesnio dėmesio. Vienas tokių menininkų - Vytautas Pečiukonis, kurio kūrybinis palikimas ir gyvenimo istorija atskleidžia ne tik talentingą asmenybę, bet ir jo įtaką mokiniams bei šiuolaikinio meno reikšmę asmenybės formavimuisi.
Vytautas Pečiukonis: Simbolistas, Likęs Už Užkulisių
Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė V. Pečiukonį pavadino vieninteliu XX a. 7-8 dešimtmečio simbolistu. V. Pečiukonio kūryba ilgus metus buvo neatrasta ir tik neseniai jai pradėta skirti daugiau dėmesio. Vis dėlto, nors pripažinimas ir šlovė V. Pečiukoniui buvo svetimi, tačiau jis palietė daugybės savo mokinių sielas. Parodos Kaune kuratoriai - tapytojai Gintaras Kušlys ir Gražina Murelytė-Ajauskienė - taip pat buvę V. Pečiukonio auklėtiniai. Save pečiaus chebra vadinusiems auklėtiniams priklauso ir tokie menininkai, kaip Šarūnas Sauka bei Gitenis Umbrasas.
Tiek V. Pečiukonio paveiksluose, tiek jo gyvenimo istorijoje gausu mistikos ir paslaptingumo. Menininkas savo kūryboje mėgo naudoti pseudonimą Agnus Elegras, o pačių darbų beveik niekam nerodė ilgus metus. Gandai gaubė ir menininko vaikystę. Tiesa, pats dailininkas dažnai buvo jų šaltinis. G. Murelytė-Ajauskienė pasakojo, kad šventai tikėjo mokytojo pasakojimais, jog jo tėvai buvo italų aristokratai, pabėgę į Lietuvą, nes seneliai nepritarė jų vedyboms. Organizuojant pirmąją V. Pečiukonio parodą, tapytoja baiminosi, kad turtingi giminės nuspręs surinkti jo darbus ir išvežti į Italiją.
Neabejotinai reali V. Pečiukonio biografijos detalė yra faktas, kad 1948 m. sovietinė valdžia nužudė menininko tėvą. Šis įvykis tuomet jauną kūrėją ypač sukrėtė. Netektis ir ją supanti neteisybė V. Pečiukonio pasaulėžiūroje paliko gilų įspaudą. Laisvo mąstymo kūrėjui beliko viena išeitis - užsidaryti ir slaptai kurti tai, kas jam buvo svarbu. Pilkame Vilniaus miegamojo mikrorajono devynaukštyje įsikūrusio V. Pečiukonio buto sienos pasitikdavo svečius sodria mėlyna spalva ir aibe kaukolių. Devintą valandą ryto mokinių laukdavo atrakintos buto durys ir paruošti molbertai. G. Kušlys pas V. Pečiukonį iš Kauno važinėdavo kiekvieną dieną. G. Murelytė-Ajauskienė pasakojo, kad paklaustas, kodėl į svečius nekviečia kitų menininkų, bet priima mokinius, V. Pečiukonis sakė, jog mokiniai yra neatskiriama jo gyvenimo dalis. Iš dviejų buto kambarių didesnįjį menininkas buvo skyręs jiems.
Bendraujant su V. Pečiukoniu jausdavosi orumo ir didybės aura, tačiau kartu jis buvo kaip vaikas - mėgo juokauti, su visais elgėsi vienodai, neturėjo favoritų. V. Pečiukonis su savo auklėtiniais mėgo šnekučiuotis apie meną, kiną, pasakodavo istorijas, kuriose persipindavo realybė su fantazijomis. Taip pat menininkas skatino sveiką konkurenciją tarp savo mokinių. Parodos kuratoriai pasakojo, kad mokytojas mėgo itališką meną, ypač vertino Michelangelo, jam patiko Andrejaus Tarkovskio filmai. V. Pečiukonis puikiai išmanė Šventąjį raštą, domėjosi baltų tradicijomis ir mitologija. Greta vizualiųjų menų išsilavinimo V. Pečiukonis baigė muzikos konservatoriją ir net pasirodydavo ant operos scenos. Jis buvo labai intelektualus, pasikaustęs, turėjo savo filosofinį pasaulio matymą, domėjosi simboliais, mistika.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Buvę mokiniai turėjo tradiciją V. Pečiukonį aplankyti kasmet šv. Kalėdų laikotarpiu. Vieno susitikimo metu G. Murelytė-Ajauskienė iš mokytojo išgirdo idėją, kad savo paveikslus jis nori padovanoti Lietuvai. Tačiau, nors toks sentimentas atrodo labai gražus, šis procesas nebuvo paprastas. Po ilgų įkalbinėjimų ir drąsinimų, G. Murelytei-Ajauskienei pavyko mokytoją įkalbėti surengti pirmąją savo parodą 2005 m. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. V. Pečiukonis savo kolekciją 2012 m. padovanojo Vilniaus savivaldybei, kuri ją saugo iki šiandien, o dabartinė paroda A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje yra pirmoji Kaune. V. Pečiukonio kolekciją sudaro 322 akvarelės ir 144 aliejines tapybos kūriniai. Menininko kūryba sujungia tai, kas yra mūsų baltiškoje ir kas - krikščioniškoje sąmonėja. G. Kušlys V. Pečiukonio akvarelės liejimo techniką vadina legendine ir tiki, kad ji gali nustebinti ne vieną meno mėgėją. Kai kūriniai susiję su neeiline žmogaus istorija, o kartu ir dramatiška tautos istorija, tai yra ypač vertinga. Mes negalime leisti tam nueiti į užmarštį, kad ant viso to nukristų dulkės.
Laisvųjų Menų Įtaka Asmenybės Ugdymui
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. teigė, kad sistema turi suteikti studentams galimybę patiems konstruoti mokymosi programas, o ne įsprausti juos į siaurus rėmus. Atkurtasis VDU tapo pirmuoju universitetu Lietuvoje, kuris įdiegė Harvardo universiteto (JAV) modeliu ir Artes liberales (laisvųjų menų) principais paremtą studijų koncepciją: čia akcentuojama studentų laisvė rinktis, susidaryti savo tvarkaraštį ir įgyti platų išsilavinimą, neapsiribojant vien pasirinktos specialybės dalykais.
Laisvųjų menų ugdymas iš esmės reiškia įvairių perspektyvų priėmimą, kritinio mąstymo skatinimą ir empatijos bei supratimo ugdymą. Čia jūs ne tik studijuojate dalykus, bet ir įsitraukiate į žmogiškąją patirtį. Jūs tyrinėjate istoriją, literatūrą, mokslą, filosofiją ir daugybę kitų dalykų, taip pat tai, kaip šios disciplinos susijusios tarpusavyje. Kai kas gali, ypač šiandien, suabejoti laisvųjų menų išsilavinimo praktiškumu, tačiau galiu patikinti, kad nieko negali būti praktiškiau už mokymąsi prisitaikyti, kritiškai mąstyti ir veiksmingai komunikuoti. Tai įgūdžiai, kurie pranoksta bet kokią konkrečią specialybę.
Pasak ambasados atstovės, liberaliųjų menų išsilavinimas suteikė jai kūrybiškumo ir problemų sprendimų įgūdžių, kurie yra neįkainojami turint tokią karjerą. Lietuvos istoriją kūrė asmenybės, kurie kovodami prieš okupaciją naudojo literatūrą, muziką, debatus ir filosofiją, taip išsaugodami savo identitetą ir vertybes. Taigi liberalieji menai yra ne tik tai, ką mes išmokstame, o tai, kuo mes tampame. Tai mūsų visuomenei reikalingų piliečių ugdymas.
Menininkai, dirbantys su žmonėmis iš įvairiausių sferų, tikina, kad menas gali išmokyti įvairiausių bendradarbiavimo ir perspektyvų keitimo formų, todėl estetinis išsilavinimas yra būtinas ir politikams. Puikus pavyzdys yra Antanas Mockus, kuris, būdamas universiteto rektoriumi, Bogotos meru, kandidatu į prezidentus, jungė estetinį vertinimą su viešuoju administravimu.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
JAV Pietų Ilinojaus Carbondale universiteto Laisvųjų menų koledžo dekanas Joddy Murray teigė, kad aukštasis mokslas Jungtinėse Valstijose susiduria su praktiškumo kultu. Tiek iš studentų, tiek iš jų tėvų girdima, kad platus išsilavinimas yra laiko švaistymas, o svarbiausia išsilavinime - atlyginimo dydis. Liberalieji menai padeda mums surasti savo kelią. Tai ne atsakymai, o klausimai apie save ir savo gyvenimo kelią. Ir jeigu gali lengvai atsakyti į tuos klausimus, vadinasi, jie buvo neteisingi. Tuo metu, pasak daugiau nei 20 metų liberaliųjų menų tradiciją turinčio Honkongo Lingnan universiteto viceprezidento pavaduotojo Shalendra Sharma, aukštosios mokyklos turi atsakomybę prieš studentus, kad pabaigę universitetą šie galėtų dirbti bet kurioje pasaulio šalyje. Industrijos revoliucija reikalauja studentus išmokyti naujų gebėjimų prisitaikyti, atsparumo ir atkaklumo įgūdžių. Įsivaizduokite, per gyvenimą reikės pakeisti penkias-septynias karjeras, turėsi būti mobilus, važiuoti ten, kur yra darbo. Svarbiausia bus žmogiškasis kapitalas, o tai yra įgūdžių rinkinys.
VDU Tarptautinių santykių ir diplomatijos studijas baigęs, bet galiausiai kompozitoriaus keliu pasukęs ir dabar VDU Menų fakultete dėstantis prof. Titas Petrikis teigė, kad drąsos siekti savo svajonės jam suteikė būtent liberaliųjų menų išsilavinimas. Liberalieji menai suteikia mums įgūdį daryti pasirinkimus ir sprendimus, kas nėra labai patogu. Lengviau yra likti, kur esi, ir nepriimti jokių iššūkių. Be to, kas atsitinka studijuojant liberaliuosius menus, kad tu susiduri su skirtingomis socialinėmis grupėmis ir nesi užsidaręs savo burbule. Čia susitinki žmones iš skirtingų sričių ir užmezgi su jais ryšius, kas labai svarbu ateityje, jei nori būti sėkmingas savo profesijoje. Taigi toks atviras mąstymas yra natūralus liberaliųjų menų išsilavinimo požymis ir labai svarbi demokratijos dalis. Anot vieno iš „Rubedos“ įkūrėjų, „MedIT“ klasterio valdybos nario Lino Vaitulevičiaus, VDU baigė IT specialybę, bet studijuodamas lankė ir antropologijos paskaitas. Anot jo, tai padėjo geriau pažinti žmones, jų mąstymą ir poreikius. Mokykloje man viskas gerai sekėsi ir nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Universiteto siūlomas platus išsilavinimas man padėjo išsigryninti savo tikslus. Ambasadorė, ES nuolatinė atstovė ESBO Rasa Ostrauskaitė VDU studijavo sociologiją, bet pasuko diplomatijos keliu. Aš suprantu liberaliuosius menus, kaip kažką plataus, tarpdiscipliniško, bet svarbiausia, tokios studijos propaguoja kultūrą, pilietinę atsakomybę ir kūrybinį bei kritinį mąstymą.
Ankstyvas Meno Pažinimas ir Kūrybiškumo Skatinimas
Meno pažinimas nuo mažens daro teigiamą įtaką formuojantis vaiko asmenybei. Kūrybiškumas gelbsti įvairiose gyvenimo situacijose ir tai yra viena pagrindinių savybių, kuri tampa vis reikšmingesnė bet kokioje profesijoje. Apie šiuolaikinio meno įtaką asmenybės formavimuisi kalba panevėžietė dailininkė Irina Nosova, kuri jau daugiau nei 30 metų savo patirtimi dalinasi su Panevėžio dailės mokyklos mokiniais ir sako, jog norint atrasti jaunuosius talentus, kartais reikia nebijoti „išlipti“ iš programos rėmų.
I. Nosova pasakoja, kad kūrybinė laisvė padeda atskleisti talento užuomazgas. Leidžiant „peržengti“ programos ribas, Panevėžyje užaugo ne vienas talentas. Jaučiame, kai mokiniai „netelpa“ į programos rėmus, todėl jiems leidžiama daryti kitaip, kaip norisi jiems patiems. Tuomet ir atsiskleidžia kūrybiškumas. Taip užauginome ne vieną talentą, pavyzdžiui, performansų meistrę Moniką Dirsytę, menininkę Eriką Povilonytę. Smagu matyti, kaip menininkės toliau mokosi ir semiasi žinių, tačiau neužmiršta ir gimtojo Panevėžio, - sako I. Nosova.
Daugeliui atrodo, kad menas klesti tik didmiesčiuose, tačiau I. Nosova pastebi, kad yra mažų miestelių, kurie puikiausiai tvarkosi, jų kultūros centrai yra stiprūs. Visa tai priklauso nuo asmenybių, kurios ten dirba. Meno sklaida priklauso nuo pačių žmonių, nesvarbu ar tai miestas, ar miestelis, svarbu yra žmonių noras ir iniciatyvos, kurios meną palaiko, - pasakoja I. Nosova.
Taip pat skaitykite: Prekės ženklo asmenybės kūrimas
Panevėžys jau po keleto metų turės naują vietą meno pažinimui - Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC) taps puikia erdve edukacijoms ir profesionalaus meno sklaidai. Norisi, kad nuo pat mažens vaikai augtų apsupti meno ir kultūros. Šviežias modernaus meno gūsis įkvėps jaunimą, tikiu, kad SEMC taps puikia vieta jų talentams skleistis, - teigia dailininkė.
Nuo 1985-ųjų Panevėžio dailės mokykloje dirbanti I. Nosova atskleidžia darbe labiausiai vertinanti galimybę pastebėti jaunuosius talentus, pasimokyti iš jų pačių ir padrąsinti toliau ryžtingai keliauti kūrybos keliu. Dirbant su mokiniais vertinu galimybę iš jų daug ko išmokti, juk užauginome ne vieną puikių menininkų kartą. Gera matyti, kaip jie toliau auga ir tobulėja, ugdo savo kūrybiškumą užsienyje, o vėliau, sugrįžę į gimtinę, užsuka pasisveikinti, - pasakoja I. Nosova.
Pasak dailininkės, meilė menui ne visuomet atsiranda iš pirmo žvilgsnio, kartais prireikia laiko atrasti savo kūrybinį kelią. Pati menininkė užaugo labiau mėgdama kritikuoti meno kūrinius nei kurti, tačiau pasirinkusi tapybą niekada nesigailėjo. Kai mokiausi mokykloje, aplinkui daugelis mėgo piešti, tuo tarpu aš labiau mėgau komentuoti jų kūrybą. Vėliau, baigusi mokyklą, supratau, kad būtent tapyba yra mano kelias. Mane žavėjo spalvos, emocija ir įvairios kūrybinės galimybės, kurias suteikia ši dailės sritis. Tapyba man yra menų karalienė. Patekau ten, kur turėjau patekti ir jau daugelį metų tuo džiaugiuosi, - savo kūrybos kelionę prisimena I.
Meno Įtaka Jaunimo Asmenybei
Menas yra ne tik žmogaus kūrybinės veiklos išraiška, ne vien įvairių tautų kultūros atspindys, bet ir asmenybės formavimo priemonė. Šiuolaikinis jaunimas domisi moderniosiomis technologijomis, dažnai praleidžia savo laisvalaikį socialiniuose tinkluose ir pamiršta, jog norint tobulinti savo asmenybę reikia domėtis menu. Kinas, muzika, mada - tai meno rūšys, kurios yra reikalingos ir šiais laikais ypač svarbios jaunam žmogui bei padeda formuoti jauno žmogaus asmenybę.
Kinas reikalingas šių laikų jaunam žmogui ir prisideda prie jo asmenybės formavimosi, nes kino filmai moko jauną žmogų dvasinių vertybių, padeda pažinti pasaulį. Kino filmai jaunam žmogui greičiau ir patraukliau perteikia informaciją, vaizdinė medžiaga padeda geriau įsiminti. Vienas iš kino filmų, kuris moko jaunąjį žiūrovą tokių vertybių kaip meilė šeimai, pagarba, draugystė, pagalba ištikus nelaimei, yra Briuso Beresfordo filmas „Ponas Čerčas”. Šiame, sukurtame filme, pagrindinį vaidmenį atlieka ir poną Čerčą įkūnija žinomas amerikiečių aktorius Edis Merfis.
Monikos Dirsytės Kūrybos Pavyzdys
Balandžio 7 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre buvo pristatyta 9 jaunų menininkių paroda „Juodos rožės“. Įspūdingą performansą ten surengė ir Monika Dirsytė, kai kuriems galbūt jau pažįstama iš ankstesnių savo darbų. Ši jauna ir drąsos nestokojanti menininkė visuomet sulaukia būrio žmonių, norinčių pamatyti jos kūrybą. Aš ir pati esu viena iš tų, kurie pažįsta Moniką bei jos meną nuo pirmųjų kūrinių. Todėl visada įdomu pasikalbėti su autore apie tai, ką ji mąsto, daro, jaučia.
Pakalbėkime apie naujausiąjį tavo performansą „Aš tavo saulė“. Kaip manai, ar viskas pavyko taip, kaip ir norėjai? Ar esi patenkinta? Iš tiesų galiu sakyti, kad viskas pavyko taip, kaip ir norėjau bei įsivaizdavau. Esu patenkinta tuo, kas įvyko. Taip pat labai džiugu, jog atėjo tikrai daug žmonių, tarp jų buvo ir tų, kurių nuomonę man buvo itin svarbu išgirsti. Iš tiesų darbo idėja yra aiškiai perskaitoma, nereikia jokių papildomų paaiškinimų, ką norėjai pasakyti. Esu fanatiškas žmogus. Ypač mylėdama. Mano meilė visada yra beprotiška, kartais tiesiog nenormali. Jaučiu, kad kartais noriu surakinti žmogų, esantį šalia savęs, nors puikiai suvokiu, kad tai - blogiausia, ką gali padaryti kitam. „Aš tavo saulė“ kalba būtent apie tą kankinančią meilę. Jis labai siejasi su visa tavo ankstesne kūryba. Ir toliau plėtoji moters pasaulio subtilybes. Jautriai kalbi apie jausmus, draskančius tavo širdį. Ar toks tavo būdas išsilieti? Iš dalies, taip. Juk patirtis, išgyvenimai nori nenori veikia kūrybą. Apskritai kūryba man yra nepakeičiama atrama gyvenime, sritis, į kurią pasinėrusi galiu pamiršti visas problemas, atsiriboti nuo aplinkos ir prisiliesti prie kažko, kas suteikia naujų jėgų gyventi. Per ją aš noriu išsakyti savo jausmus, kalbėti žmonėms apie tai, ką jie ir patys išgyvena, tik gal kartais užslepia savyje. „Aš tavo saulė“ vėl esi visiškai atvira ir nebijanti išlieti susikaupusių emocijų. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad sugebėsiu daugybei žmonių atvirai prabilti apie tai, kas yra taip asmeniška. Tačiau viskas prasidėjo nuo mažesnių dalykų ir augo, augo, augo, kol galiausiai pasiekė tokį momentą, kai nieko nebebijau. Nebebijau prabilti apie tai, kas man svarbu. Nebebijau ir likti nesuprasta ar sukritikuota.
Tavo performansai visuomet yra jungiami su įspūdingomis instaliacijomis, kas konceptualaus meno gerbėjams dažnai atrodo nesuprantama ir nereikalinga. Ką norėtum pasakyti jiems apie tokį savo pasirinkimą? Kodėl negali atsiriboti nuo vizualaus vaizdo? Menas turi būti paveikus bei daugiasluoksnis. Toks mano suvokimas. Taip pat ir pasaulio, ne tik kūrybos. Gyvename juk irgi tarp dekoracijų. Aplink mus pilna įvairiausių daiktų, kurių yra visur: rūbai, mašinos, kėdės, stalai… Pastaruoju metu net pradėjau galvoti, kad mene esu visiška realistė, nes mano kūryboje, nors ir pilna dekoratyvių motyvų, savotiškų simbolių, bet jie nėra išgalvoti. Viskas paimta iš gyvenimo. Nuolat kalbu apie jausmus, kuriuos išgyvena visi. Tai patys giliausi jausmai, kuriuos daugelis yra linkęs savyje nutildyti, užslėpti, neleisti prasiveržti į paviršių. Bet jie juk niekur nedingsta. Tik žmonės mėgsta atrodyti kitokie, nei iš tiesų yra. Kažką nuolat vaidinti. Kiekvienas nuolat statome savo teatrą, kuriame savo pasaulio dekoracijas (nes juk teatras be jų ir neįsivaizduojamas). Tarkim, aš pati. Šiandien verkiau įsikibusi į pagalvę, apimta nesutramdomo liūdesio bangos, o juk ta pagalvė - tai mano jausmo išraiškos dalis, daiktas, kuris buvo reikalingas tokiai scenai įvykti. Tad ar įmanoma atsiriboti nuo aplinkos, nuo jos susikūrimo kūrinyje, jei ir gyvenime be to neapsieiname? Patikslindama galėčiau pasakyti, jog neseniai radau sąvoką, padedančią įvardyti savo meną. Priskirčiau save magiškam realizmui. Tam, kuris realybę mato šiek tiek per kitą prizmę, tačiau vis tiek - tai ta pati realybė, nuo kurios niekur nebėgu. Beje, žodis konceptualizmas yra labai nuobodus.
Savęs Pažinimas ir Kūrybiškumo Atskleidimas
Pati sau uždaviau šį klausimą, kai susiginčijau su vienu žmogumi, kategoriškai tvirtinančiu, kad menas, kuris iškreipia realybę ir tikrovę, yra nereikalingas, nepraktiškas ir dauguma menininkų yra iškrypėliai. Bet ar… žmogus taip pat nėra kūrėjas? Žmogus geba kurti poeziją, piešti, groti, šokti, kurti architektūrą, skulptūras, literatūrą… Juk menas ir yra kūryba. Tai kūrybos išraiška. Ar menas nėra muzika, kurios klausaisi, kad atgaivintum savo sielą? Ar menas nėra tavo visi daiktai, kažkieno kažkada sukurti? Ar menas nėra raštai ant tavo puodelio, kuriuos kažkas sukūrė? O filmas, kurį žiūri? Paveikslai, verčiantys pasukti galvą arba sužadinti prisiminimus… Teatras, priverčiantis pamatyti žmogiškąsias situacijas, o gal ir save iš šono… O prie namų taip ilgai komponuoti gėlynai? Menas supa žmogų. Visada supo ir sups. Tik pati meno sąvoka šiandien galbūt pasiklydo, o gal niekada ir nebuvo iki galo suformuluota. Juk ji keitėsi su kiekviena epocha. Visgi, mano manymu, šiais laikais komercija ir greitas tempas gerokai iškreipė meno sąvoką. Nebeaišku, kas yra menas ir kas ne, skirtingai nei anksčiau, kuomet kiekvienoje tautoje egzistavo aiškius bruožus turintis liaudies menas. O gal visgi tai tokia kintanti sąvoka, kurios neįmanoma pagauti ir apibrėžti? Ar bet kuri idėja yra menas? Apima toks jausmas, kad šiais laikais menu tapo pigus štampuojamas kičas, kuris atneša pelną, o dauguma „menininkų” - amatininkais. Man menas nėra ant drobės mechaniškai atkartotas gamtos peizažas. Tai amatas. To galima išmokti. O idėjos, patirties negalima išmokti. Tu gali ją pajausti, išjausti, suprasti. Ir perduoti. Ne kiekvienas tai sugeba. Bet ar menas reikalingas? O kas kitas tave paguos ir bent trumpam leis išeiti iš už kasdienybės ribų, jei ne muzikos kūrinys, sužadinantis prisiminimus ir emocijas? Ar meninis filmas, skatinantis išsaugoti gamtą? Kas kitas tave įkvėps, privers susimąstyti ir išves iš „žiurkės rato”? Menas yra reikalingas, jei yra prasmingas.