Įvadas
Justinas Marcinkevičius - iškilus lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir aktyvus visuomenės veikėjas, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Šis straipsnis skirtas aptarti jo biografiją, kūrybos bruožus ir įtaką lietuvių literatūrai.
Biografija
Gimimas ir mokslai
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčiuje. Pradžios mokyklą lankė Alksniakiemyje, o iki 1949 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete, kur 1954 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Darbinė veikla ir visuomeninė veikla
Paskutiniaisiais studijų metais Justinas Marcinkevičius pradėjo dirbti žurnalo „Genys“ redakcijoje, atsakinguoju sekretoriumi. 1957-1959 m. ėjo tokias pačias pareigas žurnale „Pergalė“. 1959 m. tapo LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi, o nuo 1960 m. - pirmininko pavaduotoju. Nuo 1965 m. jis buvo rašytojas profesionalas.
1961 m. Justino Marcinkevičiaus kelias pasuko į politiką - jis tapo kandidatu į Lietuvos komunistų partijos narius. Nuo 1985 m. buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Be to, jis buvo daugelio komisijų, komitetų, organizacijų ir kitų instancijų narys. Atgimimo laikotarpiu tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o nuo 1990 m. - Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Taip pat skaitykite: Simptomai ir gydymas: Justino Bieberio depresija
Kūryba
Kūrybos bruožai
Pirmuosiuose savo kūriniuose Justinas Marcinkevičius daugiausia rašė kūrinius, kurie atitiko tuometinius sovietmečio rėžimo reikalavimus. Tačiau dar sovietmečiu jis dalies tautos buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“. Savo kūriniuose jis tęsė neoromantinės lyrikos žanro tradicijas, tad būtent šitaip jis skatino ir gynė lietuvių tautinę savimonę, savitai aprašė ir žmonėms iš naujo įdiegė humanistinę žmogaus idėją. Literatūros kritikai Justino Marcinkevičiaus kūrybą skirsto į dvi šakas - romantinę ir modernią. Rašydamas totalitarizmo sąlygomis, kūriniuose įpindavo daug metaforiškų pasakymų, užuominų ir net nutylėjimų, bandant apsisaugoti nuo nemalonumų. Kaip pagrindines Marcinkevičiaus prozos temas galima išskirti Lietuvą, jos didingą istoriją, praeitį, gamtą, kultūrą, žmogaus egzistencines problemas. Jo kūrybos branduolys - lietuvių tautinė savastis, tradicijos, istorinis kelias ir bendras visų šių aspektų apmąstymas.
Kūrybos etapai ir temos
Justino Marcinkevičiaus kūrybą galima skirstyti į kelis etapus, kuriuose ryškėja skirtingos temos ir stilistika:
- Pradžia (1955-1960 m.): Ankstyvieji kūriniai, tokie kaip eilėraščių rinkinys „Prašau žodžio“ (1955) ir poemos „Dvidešimtas pavasaris“ (1956) bei „Kraujas ir pelenai“ (1960), atitiko socialistinio realizmo reikalavimus. Juose pakiliai kalbama apie kaimo kolektyvizaciją, smerkiamas kaimo žmogaus pasyvus trečiojo kelio ieškojimas.
- Nacionalinės savimonės įtvirtinimas (1961-1970 m.): Šiuo laikotarpiu autorius vis labiau kreipėsi į nacionalinės kultūros puoselėjimą. Išleista poema „Donelaitis“ (1964), kelianti nacionalinės kultūros gyvybingumo problemas, eilėraščių rinkiniai „Mediniai tiltai“ (1966) ir „Liepsnojantis krūmas“ (1968), kuriuose sakralizuojami realūs tėviškės, kaimo buities vaizdai.
- Trilogija ir branda (1971-1980 m.): Šiam etapui būdinga istorinių dramų trilogija - „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971) ir „Mažvydas“ (1977). Šiuose kūriniuose nagrinėjamos tautos likimo, valstybingumo ir kultūros tęstinumo problemos. Taip pat išleista poema „Pažinimo medis“ (1979), skirta lietuvių raštijos ir tautinės savimonės formavimuisi XVI-XIX amžiais.
- Vėlyvoji kūryba (1981-2011 m.): Šiuo laikotarpiu Marcinkevičius tęsė tautinės savimonės ir humanistinių idėjų plėtotę. Eilėraščių rinkiniuose „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978), „Būk ir palaimink“ (1980), „Vienintelė žemė“ (1984), „Už gyvus ir mirusius“ (1988) kaimiškoji tėviškė tampa savotiška Lietuvos metonimija, reali tikrovė darosi nebe tokia svarbi, kuriama metaforos, simboliai, deklaruojamos gerumo, užuojautos idėjos. Eilėraščiai elegiški - lyrinis herojus suvokia būties laikinumą ir giminystę su viskuo, kas gyva.
Žanrai
Justino Marcinkevičiaus kūryba pasižymi žanrų įvairove:
- Poezija: Eilėraščiai, poemos, baladės.
- Drama: Istorinės dramos, pjesės.
- Proza: Apysakos, esė, publicistika.
- Vertimai: A. Mickevičiaus, A. Puškino, M. Lermontovo, S. Jesenino kūrinių vertimai.
Įtaka ir įvertinimas
Justinas Marcinkevičius laikomas vienu populiariausių XX a. pabaigos - XXI a. pradžios poetų Lietuvoje. Jo kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių tautinės savimonės formavimuisi ir kultūros puoselėjimui. Rašytojas pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų - LSSR valstybinė premija (1957, 1969), Poezijos pavasario laureatas (1965), Gedimino ordino Komandoro kryžius (1993), Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius (1997), Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius (2003), Lietuvos nacionalinė literatūros ir meno premija (2001), Baltijos Asamblėjos premija.
Bibliografija (svarbiausi kūriniai)
- „Prašau žodžio“ (1955), eilėraščių rinkinys
- „Dvidešimtas pavasaris“ (1956), poema
- „Kraujas ir pelenai“ (1960), poema
- „Donelaitis“ (1964), poema
- „Siena“ (1965), poema
- „Mediniai tiltai“ (1966), eilėraščių rinkinys
- „Liepsnojantis krūmas“ (1968), eilėraščių rinkinys
- „Mindaugas“ (1968), drama
- „Katedra“ (1971), drama
- „Mažvydas“ (1977), drama
- „Pažinimo medis“ (1979), poema
- „Dienoraštis be datų“ (1981), publicistika
- „Vienintelė žemė“ (1984), eilėraščių rinkinys
- „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993), eilėraščių rinkinys
Kritika ir kontroversijos
Nors Justinas Marcinkevičius buvo labai populiarus ir gerbiamas rašytojas, jo kūryba ir veikla sulaukė ir kritikos. Dalis visuomenės jam priekaištavo dėl bendradarbiavimo su sovietų valdžia, ypač dėl ankstyvųjų kūrinių, atitinkančių socialistinio realizmo reikalavimus. Taip pat kritikos susilaukė apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ (1961), kurioje, kaip teigiama, panaudota medžiaga, gauta iš KGB.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo įžvalgos
Tačiau reikia pažymėti, kad daugelis Marcinkevičiaus gerbėjų ir literatūros tyrinėtojų pabrėžia, jog rašytojas, gyvendamas totalitariniame režime, turėjo laviruoti ir ieškoti būdų, kaip išreikšti savo mintis ir puoselėti tautinę savimonę. Jo patriotinė veikla Sąjūdžio laikotarpiu ir indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą neabejotinai nusveria bet kokius kompromisus, kuriuos jis galėjo padaryti sovietmečiu.
Taip pat skaitykite: Justino Marcinkevičiaus vaidmuo Sąjūdyje
tags: #justinas #marcinkevicius #asmenybe #ir #kuryba