Įvadas
Justinas Marcinkevičius - reikšminga asmenybė XX amžiaus lietuvių literatūroje, palikęs gilų pėdsaką poezijoje, dramaturgijoje bei vertimuose. Jo kūrybos epicentre - Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta, kultūra ir žmogus. Marcinkevičius drąsiai rėmėsi nacionalinėmis vertybėmis, net ir tuo metu, kai lietuvių literatūra išgyveno sąstingį. Jo kūriniai, išversti į daugybę kalbų, liudija jo universalumą ir aktualumą. Poetinė drama „Mažvydas“ - tai draminės trilogijos („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) antroji dalis, skirta pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo atminimui. Šiame straipsnyje gilinamės į teksto suvokimo aspektus, analizuojant „Mažvydo“ dramą, jos pagrindinius veikėjus, temas ir kontekstą.
Martynas Mažvydas - Asmenybė Ir Jo Ideologinės Pažįros
Pagrindinis dramos veikėjas Martynas Mažvydas - XVI amžiaus lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Tai neeilinis žmogus, dėl savo naujoviškų pažiūrų priverstas palikti Lietuvą. Jis - idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Mažvydas yra Lietuvos patriotas, nors XVI amžiuje patriotizmo idėjos dar nebuvo tokios populiarios. Dėl to daugeliui kitų veikėjų dramoje, Mažvydo pažiūros atrodo neįprastos. Mažvydas dramoje atlieka antagonisto vaidmenį, nes yra įsitikinęs savo pažiūrų teisingumu ir kiekviena savo nuostata.
Dramos vieta - Prūsijos kunigaikštystė, lietuvių etninės žemės. Tuo metu Prūsija buvo silpna valstybė, faktiškai Lenkijos vasalas. Prūsijos šiaurės rytinės žemės buvo mišrios tautiniu atžvilgiu, jose gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai. Lietuva tuo metu dar buvo pakankamai didelė valstybė, nors jau mažesnė nei Vytauto laikais. Pats dramos veiksmas vyksta šešioliktame amžiuje, kuomet Lietuvos valstybingumui buvo iškilusi grėsmė: iš vienos pusės vis stiprėjanti Rusija, iš kitos - prie savęs prisijungti norinti Lenkija. Tuo metu lietuvių kalba neužėmė svarbaus vaidmens visuomenėje, ypač aukštuomenėje.
Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas ir žmogaus laisvės. Mažvydas stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto ir gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai ir praeičiai.
Dialogas Su Vilentu: Susidūrimas Požiūrių
Šioje dramos ištraukoje Mažvydas susitinka savo pusbrolį Vilentą iš Karaliaučiaus ir su juo diskutuoja apie lietuvių bažnyčios padėtį Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėje. Ištraukos forma - dialogas tarp dviejų veikėjų: Mažvydo ir jo pusbrolio Vilento. Mažvydą čia matome prislėgtą, liūdną, nepatenkintą dabartine padėtimi. Jis jaučia, kad visos jo pastangos eina „šuniui ant uodegos”, linksta į pesimizmą. Mažvydas stengiasi siekti idealų ir gyventi jais, tačiau supranta, jog realybė yra visai kitokia, gyvenimas žiaurus. Jis supranta, kad yra bejėgis pakeisti pasaulį, juk prieš vėją nepapūsi. Nepaisant to, Vilentas visaip jį mėgina padrąsinti ir paguosti.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Mažvydo ir Vilento požiūriai į pasaulį, ypač į bažnyčią, skiriasi. Mažvydas visuomet linkęs kovoti už teisybę, priešintis germanizacijai ir bet kokia kaina siekti savo tikslo. Tuo tarpu Vilentas aiškios savo pozicijos neturi. Jis žmogus, einantis „palei srovę”, neturintis idealų, kuriais galėtų vadovautis. Vilentas tiesiog gyvena savo gyvenimą savo parapijoje. Jam ne per daugiausiai rūpi tautiškumo ir lietuvių kalbos išlikimo problemos. Dėl to ir kyla ginčas tarp Vilento ir Mažvydo. Mažvydas Vilentą kaltina abejingumu, jam atrodo, kad Vilentas tinkamai nepasirūpina savo parapijos žmonėmis.
"Katekizmas": Tarp Religijos Ir Kultūros
Mažvydo "Katekizmas", išleistas 1547 m., yra ne tik pirmoji lietuviška knyga, bet ir svarbus religinis tekstas. Jis prasideda lotyniška dedikacija „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, kurioje autorius ragina Lietuvą priimti Dievo įsakymus. Pats Mažvydas "mokslu" vadino krikščionių tikėjimo mokymą, o ne akademines disciplinas ar kultūrą. Šventas arba dangiškas mokslas nurodo į savo šaltinį, dangų bei amžinąjį gyvenimą.
Lietuviška pratarmė - pirmasis lietuviškas eilėraštis - „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“ taip pat pabrėžia religinį veikalą. Eilėraštis ragina: „Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat, / Ir tatai skaitydami permanykiat. / Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti". Čia kalbama apie išganymo ir tikros religijos troškimą, apie tikrą Dievo pažinimą ir kelią į dangaus karalystę. Šis šventas mokslas veda į išganymą, nes „rodo tikrą kelį Dievo Sūnausp“. Tie, kurie atmeta šį mokslą, pasmerkiami amžinajai tamsybei.
Tačiau, "Katekizmas" šiandien beveik nestudijuojamas kaip religinis tekstas, nenagrinėjamas bažnyčiose. Vietoj to, jis dažniausiai aptariamas lietuvių kalbos pamokose, o Mažvydo vardas tapęs lietuviškos tapatybės simboliu. Literatūrologai ir kultūros tyrinėtojai dažnai pabrėžia "Katekizmo" kultūrinę reikšmę, akcentuodami jo svarbą lietuvių raštijos pradžiai.
Justino Marcinkevičiaus Interpretacija Ir Kontroversijos
Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta minint "Katekizmo" 450 metų sukaktį, išryškina dar vieną požiūrį į Mažvydo kūrybą. Marcinkevičius sureikšmina raštą ir knygą, o Mažvydą vaizduoja kaip tautos švietėją ir kultūros simbolį. Jo žodžiai, tokie kaip "Triskart palaiminta [Mažvydo] ranka, kuri štai jau 450 metų tiesia mums, lietuvininkump ir žemaičiump, mūsų RAŠTĄ", skamba beveik kaip religinis himnas. Marcinkevičius taip pat cituoja iš Mažvydo Giesmių krikščioniškų lotyniškos pratarmės sakinį, kad "žodžio tarnyba išliktų ir mūsų kalba, ir persiduotų būsimoms kartoms". Tačiau, Marcinkevičiaus interpretacijoje ši tarnyba priskiriama ne tik kunigams, bet ir kiekvienam lietuviui, įpareigojant jį išsaugoti kalbą.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
Toks požiūris, pasak kritikų, sukuria naują įstatymą - trūks plyš išlaikyk savo kalbą ir perduok ją būsimoms kartoms. Tačiau, ar tai atitinka paties Mažvydo intencijas? Svarbu pažymėti, kad istorinis Mažvydas ragino tikėti į Jėzų Kristų, o ne tik išsaugoti lietuvių kalbą. Lietuvių kalba jam rūpėjo kaip įrankis komunikuoti su tautiečiais, bet ne kaip savaiminis tikslas.
Pastaruoju metu Lietuvos sovietmečio kultūra eliminuojama iš nuoseklios istorijos eigos grandinės, jos kūrėjams bendrųjų europinių nuostatų nebetaikant. Gana įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai dėjo (deda) daug pastangų, kad Justinas Marcinkevičius nebūtų laikomas tuo poetu, kuris išskirtinai vertas reprezentuoti lietuvių sovietmečio literatūrą. Buvo dėliojami argumentai, kuriais neva tik siekta objektyvumo, „faktų tiesos“, nors iš tikrųjų siekiama peržiūrėti Just. Marcinkevičiaus kūrybos vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje tikrai ne gyvenusiems ir kūrusiems sovietmečiu palankia linkme. Pavyzdžiui, teigta, kad Just. Marcinkevičiaus pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurta „Katedra“ nebegali būti istorijos pažinimo šaltiniu, kad šiandien prieinama archyvinė medžiaga rodo, jog istorijos faktai buvo kitokie nei realybės atspindžiai, transformuoti meninėje medžiagoje.
Vertimų Kritikos Istorija Ir "Katekizmo" Vertimai
Vertimų į lietuvių kalbą pradžia - Martynas Mažvydas. Nors ne šios apžvalgos tikslas vardyti priežastis, kodėl XVI a. lietuviškos knygos religinės arba kodėl šią kultūrinę misiją vykdė kunigai, o kiti luomai buvo atšalę Lietuvos kultūrai, tačiau verta paminėti, kad M. Mažvydo „Katekizme“ (1547) randame pirmą lietuvišką eilėraštį, elementorių, giesmynėlį su gaidomis ir - tai mums svarbiausia - šioje knygoje paprastai, kaip visos didžiosios tiesos, nusakoma vertimo kritikos esmė. Tokio - dalykiško, pagrįsto, nepiktybiško - vertinimo, atiduodamas savo darbą į skaitytojų rankas, turbūt pageidautų kiekvienas. Nors XVI a. lietuvių tautinės kultūros modelį kūrė religinės knygos, tačiau jos negali būti atplėštos nuo bendrosios Renesanso atmosferos. Tą atmosferą kūrė ir kitomis kalbomis rašomi pasaulietiniai veikalai. Be to, iki pat XX a. tos kritinės medžiagos tiek nedaug, kad, kaip rašo dvitomės „Lietuvių literatūros kritikos“ sudarytojai, „ją reikia lasiote sulasioti iš įvairių spaudinių.
Viena pagrindinių XVI a. vertimų kritikos formų buvo spaudai rengiamų rankraščių tikrinimas, taisymas, tikslinimas, jų recenzavimas raštu ar žodžiu. M. Mažvydo „Katekizmo“ rankraštį svarstė ir vertino Karaliaučiaus universiteto teologai. Kritikos dalykiškumą, jos esmingumą pabrėžė vienas lietuvių raštijos pradininkų S. Rapolionis. Kiekvienam vertimo kritikui pravartu pasiskaityti Simono Vaišnoro (apie 1545-1600), dalyvavusio kunigų komisijoje, tikrinusioje J. Bretkūno „Postilės“ ir Biblijos vertimo rankraščius, išvertusio iš vokiečių kalbos ir 1600 metais išleidusio „Žemčiūga teologiška“, prakalbą, kurioje paliečiami visiškai nepasenę principiniai kritiko etikos, sąžiningumo, sprendimų pagrįstumo klausimai.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
tags: #teksto #suvokimas #justinas #marcinkevicius #martynas #mazvydas