Justinas Marcinkevičius - iškili Lietuvos asmenybė, poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas ir visuomenės veikėjas, gimęs 1930 m. ir palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jo kūryba, apdovanota daugiau nei 27 premijomis ir įvertinimais, apima daugiau nei 85 kūrinius, įvairius žanrus ir temas. Šis straipsnis skirtas Justino Marcinkevičiaus asmenybės ir kūrybos analizei, ypatingą dėmesį skiriant dokumentiniam biografiniam filmui „Prie rugių ir prie ugnies“.
Justinas Marcinkevičius: gyvenimo ir kūrybos kelias
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų rajone. Baigęs Vilniaus universitetą, dirbo žurnaluose „Genys“ ir „Pergalė“, Rašytojų sąjungoje. Jo kūrybinis kelias prasidėjo 1955 m., išleidus pirmąjį eilėraščių rinkinį. Vėliau jis parašė draminę trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“, kuri tapo tautos dvasios kėlimo simboliu sovietiniais laikais. Poeto kūryba buvo išversta į daugelį kalbų, įskaitant vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų ir norvegų.
Kūrybos bruožai
Justino Marcinkevičiaus kūrybai būdingas tautiškumas, istorinė tematika, žmogaus dvasios stiprybės ir moralinių vertybių pabrėžimas. Jo kūriniai dažnai nagrinėja sudėtingus istorinius įvykius ir asmenybes, atskleidžia jų dilemas ir pasirinkimus.
"Mindaugas" - istorinė drama
Vienas žymiausių Justino Marcinkevičiaus kūrinių yra istorinė drama "Mindaugas" (1968 m.). Šis kūrinys, parašytas sovietinės okupacijos metais, vaizduoja valdovo atsakomybės dilemą ir santykių rišą.
Mindaugas, gimęs apie 1200 m. ir miręs 1263 m., buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, suvienijęs lietuvių gentis 1219 m. ir įkūręs Lietuvos valstybę. 1253 m. liepos 6 d. jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie J. Marcinkevičių
Justinas Marcinkevičius savo kūrinyje "Mindaugas" nagrinėja valdovo asmenybę, jo politinius sprendimus ir moralines dilemas. Drama atskleidžia Mindaugo siekį suvienyti Lietuvą, jo krikštą ir karūnavimąsi karaliumi, taip pat jo valdymo pasekmes.
Dokumentinis filmas "Prie rugių ir prie ugnies"
2010 m. kovą, minint 80-ąjį Justino Marcinkevičiaus jubiliejų, buvo pristatytas dokumentinis biografinis filmas „Prie rugių ir prie ugnies“. Šis filmas, sukurtas Lietuvos televizijos ir studijos „A propos“, atskleidžia poeto asmenybę, jo kūrybos kelią ir santykį su Lietuva.
Simbolinė filmo prasmė
Filmo pavadinimas „Prie rugių ir prie ugnies“ simbolizuoja harmoningą žmogaus buvimą žemėje, tvirtas tradicijas ir vietą po saule. Rugiai - žmogaus kilmė, jo buvimas gamtos dalimi, ugnis - žmogus, kūryba, kultūra ir civilizacija.
Režisierės vizija
Pasak filmo režisierės Agnės Marcinkevičiūtės, filmas skirtas kalbėti apie užmirštas vertybes ir tautiškumo idėją. Ji teigia, kad kūrybos kelias buvo sudėtingas, tačiau filmas pasirodė pačiu laiku, nes jame daug kalbama apie gerumą, o tai ypač svarbu šiais laikais.
Asmenybės atskleidimas
Filmas sukuria atvirumo ir artumo pojūtį, leidžiantį žiūrovams pamatyti paprastą ir kuklų žmogų už didelių nuopelnų ir garbingų titulų. Filme Justinas Marcinkevičius aplanko savo tėviškę, prisimena vaikystę ir jaunystę.
Taip pat skaitykite: Justino Marcinkevičiaus indėlis į Lietuvos kultūrą
Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme atskleidžiama Justino Marcinkevičiaus asmenybė, kuri filme parodoma labai paprasta ir žemiška. Dokumentinio filmo pagrindinis klausimas ir buvo, koks išties yra Justinas Marcinkevičius, tačiau filmuojant filmą, įsibėgėjus nuoširdiems pokalbiams su juo, paaiškėjo, jog už visų didžiausių nuopelnų bei garbingiausių titulų slepiasi itin paprastas, žemiškas ir netgi kiek kuklus žmogus. Jo kūryba pakili, šaukianti tautą, atverianti jai akis, tačiau už vis to besislepiantis poetas yra tik paprastas žmogus su didingomis idėjomis, perteikiamomis įtaigia kūryba. Marcinkevičiūtės dokumentikoje, kalbantis su poetu Justinu Marcinkevičiumi atsiskleidžia nuoširdus ir dėkingas žmogaus buvimas šioje žemėje. Betarpiškas bendravimas, pokalbiai, atviravimai ir pajuokavimai su pačiu rašytoju akivaizdžiai praskaidrina mintis, jausmus ir tarsi apvalo, nes Justinas Marcinkevičius savo paprastumu didis žmogus. Bendravimas su juo taip pat suteikia gerumo, stiprybės ir energijos. Pačios režisierės minima, jog šis bendravimas toks jaukus, kad tai tarsi galima apibūdinti kaip tą patį buvimą prie rugių ir prie ugnies, tad tikriausiai ne veltui buvo pasirinktas būtent toks dokumentinio filmo pavadinimas.
Justino Marcinkevičiaus prisiminimai
Pats Justinas Marcinkevičius teigė, kad filme gal daugoka jo prisiminimų, bet kas gi yra tas žmogus, jeigu ne jo prisiminimai? Režisierė jautriai ir savitai „pagavo“ juos ir perkėlė į ekraną. Filme nemaža dalis skiriama Lietuvos valstybės idėjai, užimančiai svarbią vietą J.Marcinkevičiaus kūryboje. Tačiau svarbiausia, kad filmas sukuria atvirumo ir artumo pojūtį, žiūrint jį lengva už didelių nuopelnų, už visų garbingų titulų pamatyti paprastą ir kuklų žmogų, su juo kartu aplankyti tėviškę, paglostyti šimtametę obelį ir pasidžiaugti gausiu Marcinkevičių būriu.
Lietuvių dokumentinis kinas: tradicijos ir inovacijos
Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Lietuviško kino premjeros vyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Karlovi Varuose, Lokarne, Amsterdame, Busane ir kt.
Istorija ir raida
Lietuvių kinas - vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai - tik įpusėjus XX amžiui. Vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo Kaune įkurti Lietuvos kino kronikos studiją. Ji reguliariai leido kino žurnalus, kurie agitavo už „naują gyvenimą“. 1946 m. pradėti gaminti kino žurnalai Tarybų Lietuva, o pirmieji dokumentiniai filmai pasirodė 1947-aisiais.
Po Stalino mirties prasidėjęs atlydys akivaizdus ir dokumentiniame kine. Iki tol žmogus dokumentiniuose filmuose tebuvo tik tam tikra socialinė ar ideologinė funkcija - darbininkas, valstietis, tarybinis inteligentas. Tačiau 6 dešimtmečio pabaigoje pradeda kurtis originali lietuvių dokumentinio kino mokykla. Jos pradžią žymi Viktoro Starošo filmai „Svajos ir likimai“ (1961), „Nenusimink, Virginijau“ (1962) - juose rodomos skirtingos kartos, jų svajonių ir realybės susidūrimas, žengiant į suaugusiojo gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Analizuojame "Mindaugo" interpretacijas
Poetinė dokumentika
Nuo 7 dešimtmečio pradžios lietuvių dokumentiniame kine formuojasi dvi pagrindinės kryptys. Oficiozinis dokumentinis kinas buvo propagandos įrankis, o poetinė dokumentika radosi, kai dokumentinis kinas išgyveno pakilimą ne tik SSRS, bet ir visame sovietų bloke. Poetinio dokumentinio lietuvių kino tradiciją suformavo R. Verba (1932-1994). Filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969) jis rodė lietuviškos pasaulėjautos savitumą; filmų herojais dažnai rinkdavosi senus žmones, kalbančius apie prisirišimą prie žemės, darbo ir gimtinės grožį.
Šiuolaikinis dokumentinis kinas
Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai laužo nusistovėjusius kanonus, ieško naujų būdų perteikti tikrovę. Jauni režisieriai filmuose neretai akcentuoja skaudžias visuomenės problemas, kreipia dėmesį į rizikos zonoje atsidūrusius žmones.
Režisierės moterys
Paskutiniais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau atsiveria ir moterų žvilgsniui. Savito braižo režisierės Janinos Lapinskaitės filmų herojai - autsaideriai, neįgalieji, marginalai, provincijos gyventojai („Iš elfų gyvenimo“, 1999; „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002; „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009) atvėrė iki tol lietuvių kino nepastebėtus mikropasaulius; Inesos Kurklietytės „Moterų paslaptys“ (2005) bei „Lengvas raganavimas” (2004) masina žiūrovus gimdymo misterijomis. Oksana Buraja („Dienoraštis“, 2004; „Išpažintis“, 2009) drąsiai kaunasi su visais dokumentinio kino tabu, o filmuose „Kretos sala“ (2009) ir „Liza, namo!“ (2012) vis labiau priartėja prie ribos su vaidybiniu kinu.
A. Marcinkevičiūtė ne vienerius metus kuria menininkų kino portretus. Jos filmų herojais tapo rašytojai Jurgis Kunčinas („Veik laimingas“, 2004), Jurga Ivanauskaitė („Šokis dykumoje“, 2009), Justinas Marcinkevičius („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Renata Šerelytė („Sapno siūlas“, 2007), dainininkas Arnoldas Vokietaitis („Prisimenu motinos balsą“, 2016) ir daugelis kitų žmonių, svarbių Lietuvos menui.
tags: #justino #marcinkeviciaus #asmenybe #filme #prie #rugiu