Justinas Marcinkevičius - XX a. antrosios pusės - XXI a. pradžios Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, palikęs ryškų pėdsaką šalies kultūroje ir istorijoje. Jo kūryba ir veikla neatsiejama nuo sudėtingo ir prieštaringo sovietinio laikotarpio, o asmenybė iki šiol kelia diskusijas ir nevienareikšmius vertinimus. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti Justino Marcinkevičiaus asmenybę, atsižvelgiant į biografijos faktus, kūrybą ir visuomeninį kontekstą.
Biografijos Bruožai ir Kūrybinis Kelias
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų raj.). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1949-1954 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo įvairiose redakcijose, įsitraukė į visuomeninę veiklą, tačiau kūryba visada išliko jo prioritetu.
Pirmoji Justino Marcinkevičiaus knyga išleista 1955 m. Jo kūrybinis palikimas itin gausus: poemos, eilėraščiai, dramos, eseistika, knygos vaikams ir kt. Populiarios jo poemos: „Kraujas ir pelenai“ (1960 m.), „Donelaitis“ (1964 m.), „Siena“ (1965 m.), „Baladė apie Ievą“ (1965 m.), „Pažinimo medis“ (1979 m.), „Carmina minora“ (2000 m.), „Devyni broliai“ (2000 m.). Išleistos eilėraščių knygos: „Duoną raikančios rankos“ (1963 m.), „Mediniai tiltai“ (1966 m.), „Liepsnojantis krūmas“ (1968 m.), „Sena abėcėlė“ (1969 m.), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978 m.), „Skrendančios pušys“ (1979 m.), „Būk ir palaimink“ (1980 m.), „Vienintelė žemė“ (1984 m.), „Už gyvus ir mirusius“ (1988 m.), „Lopšinė gimtinei ir motinai“ (1992 m.), „Prie rugių ir prie ugnies“ (1993 m.), „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993 m.), „Žingsnis“ (1998 m.), „Dienos drobulė“ (2002 m.), „Amžino rūpesčio pieva“ (2005 m.), „Naktį užkluptas žaibo“ (2008 m.), „Vėlyvojo vėjo vėliavos“ (2009 m.), „Papasakoti gyvenimą“ (2012 m.). 1961 m. parašyta apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. 1975-1978 m. ir 1981-1983 m. išleisti Just. Marcinkevičiaus raštai, dramos „Daukantas“ (1997 m.), „Prometėjas“ (2005 m.), „Ikaras“ (2005 m.). Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama visa draminė trilogija arba jos dalys: „Mindaugas“ (1968 m.), „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.). Žinomos esė knygos: „Dienoraštis be datų“ (1981 m.), „Tekančios upės vienybė“ (1994 m.), „Pažadėtoji žemė“ (2008 m.), „Dienoraščiai ir datos“ (2011 m.).
Justinas Marcinkevičius mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Kūrybos Tematika ir Stilius
Pagrindinė Justino Marcinkevičiaus kūrybos tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Jo kūryboje svarbūs tautiškumo, kalbos, istorijos motyvai.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Literatūrologė Elena Baliutytė-Riliškienė teigia, kad atrenkant tekstus iš keliolikos poeto rinkinių, pasirodžiusių beveik per šešis kūrybos dešimtmečius, visų pirma, „norėjosi ne „viešųjų ryšių“, o natūralaus, tikro poeto veido“.
Justino Marcinkevičiaus kūrybai būdingas lyriškumas, jausmingumas, metaforiškumas, tautosakiniai ir mitologiniai motyvai, religinių žanrų (maldos, pamokslo, litanijos) poetika. Kalba suvokiama ir kaip tautiškumo pamatas, ir kaip kūrybinės galios išraiška.
Visuomeninė Veikla ir Sąjūdis
Atgimimo pradžioje Justinas Marcinkevičius aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo vienu iš jo iniciatyvinės grupės narių. Jo ugningos kalbos mitinguose įkvėpė žmones siekti nepriklausomybės.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Aistė Deimantaitė, tyrinėjusi Sąjūdžio laikotarpį, teigia, kad Just. Marcinkevičius nebuvo vienintelis poetas Sąjūdyje. Anot jos, Sąjūdžio mitinguose buvo skaitomos eilės, kalbėjo poetai ir rašytojai, vyravo emocijos.
A. Deimantaitės teigimu, dėl konkrečių politinių idėjų Just. Marcinkevičius nebuvo radikalus, tačiau jis „Lietuva turi būti nepriklausoma, suvereni, jis tai aiškiai palaikė.“
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Kontroversijos ir Vertinimai
Justino Marcinkevičiaus asmenybė ir kūryba sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo susilaukė įvairių vertinimų. Vieni jį laikė tautos poetu, moraliniu autoritetu, kiti - prisitaikėliu prie sovietinio režimo.
Kritikai atkreipia dėmesį į ankstyvąją Justino Marcinkevičiaus kūrybą, kurioje esama socialistinio realizmo elementų, taip pat į jo narystę Komunistų partijoje ir užimamas aukštas pareigas Rašytojų sąjungoje. Filosofas Kęstutis Girnius teigia, kad Just. Marcinkevičius neišlaikė pilietiškumo ir patriotizmo egzamino.
Literatūrologas Rimantas Kmita pastebi, kad Just. Marcinkevičiaus kūryba su metais keitėsi pagal Komunistų partijos ideologiją. Anot jo, Just. Marcinkevičius užimdamas aukštas pareigas, „Jam tautiškumo temomis leido kalbėti daugiau nei rašytojams, kurie jos [duoklės] nebuvo atidavę. <…> Išlikimo kelias buvo jo pasirinktas kelias.“
Ypač daug diskusijų sukėlė apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ (1961), kuri, kaip manoma, parašyta remiantis KGB suteikta medžiaga.
Vis dėlto, daugelis pripažįsta Justino Marcinkevičiaus talentą, jo indėlį į lietuvių literatūrą ir kultūrą, jo vaidmenį tautinio atgimimo procese. Rašytojas Sergejus Kanovičius teigia, kad Justinas Marcinkevičius yra vienas iš svarbiausių XX a. lietuvių poetų.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
Literatūrologė Dalia Satkauskytė pastebi, kad šiandien Just. Marcinkevičius „Jis paverčiamas pagrindiniu sovietizuotoju. Kad jis buvo paveiktas sistemos - nėra net kalbos, kas nebuvo jos paveiktas? Nebent disidentai, radikaliai nusiteikusieji.“
E. Baliutytės-Riliškienės teigimu, Marcinkevičius svarstomas sovietinio paveldo kontekste, kaip totalitarinio režimo propaguotojas, nors jo biografijoje tam nėra duomenų, nebent tai būtų besąlygiškas skaitytojų palaikymas dėl patriotinių kūrybos motyvų: tautos, istorijos, kalbos, valstybingumo, pilietiškumo.
Paminklas ir Atmintis
Visuomenėje kilus diskusijoms dėl Rašytojų sąjungos plano sostinėje statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui, kritikai ir literatūros tyrinėtojai primena, kad jis yra prieštaringai vertinama asmenybė.
Literatūros kritikas, literatūrologas ir rašytojas Rimantas Kmita teigia, kad Just. Marcinkevičiaus įamžinimo sukeltos diskusijos yra ne literatūros, poezijos ar istorijos, o tapatybės klausimas.
D. Satkauskytė siūlo skelbti moratoriumą paminklų statymui, teigdama, kad geriausias įamžinimas - Just. Marcinkevičius turi mokinių, jie tęsia jo tradiciją.
Nepaisant kontroversijų, Justino Marcinkevičiaus atminimas yra saugomas: jam suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, atidengta memorialinė lenta Vilniaus universitete, jo vardu pavadintos gatvės ir mokyklos.
tags: #kokia #atsiskleidzia #just #marcinkeviciaus #asmenybe