Santykiai su tėvais, ypač su motina, dažnai yra itin aktualus ir probleminis dalykas. Daugybė žmonių susiduria su konfliktiškais, neretai net toksiškais santykiais, kurie kelia daug iššūkių. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atsiriboti nuo negatyvaus motinos elgesio, kaip priimti mamą tokią, kokia ji yra, ir kaip susigyventi su tuo, kad darnaus ryšio galbūt niekada ir nebus. Straipsnyje remiamasi psichologų įžvalgomis ir praktiniais patarimais, kurie padės jums kurti sveikesnius santykius ir jaustis geriau.
Problemos Aktualumas
Švietimo reformų metu vaikų darželiuose svarbiu ugdymo uždaviniu tampa vaikų socializacijos tobulinimas, turintis didelės įtakos humanistinės-demokratinės visuomenės kūrimui. Kartu su vaikų socialinės brandos tobulėjimu pastebima daug vaikų agresijos ir asocialios elgsenos apraiškų, kurios įgyja vis žiauresnes formas. Vaikams ypač svarbu bendravimas, o pagrindinė bendravimo lavinimo priemonė - kolektyvas. Vaikų kolektyvas yra savarankiškas organizmas, gyvenantis pagal savo griežtas taisykles. Apie tikrą kolektyvą galime kalbėti tik tada, kai vaikai pasiekia penkerių - ašerių metų amžių. Šiame etape jų santykiai su bendraamžiais tampa sistema, kurioje kiekvienas vaikas užima savo vietą.
Vykstantys įvairūs gyvenimo kaitos procesai palietė visas ūkio šakas, tame tarpe ir švietimo sritį. Žymiai pasikeitė požiūris į vaikus. Jis įgavo daugiau laisvės savo elgesyje. Atsivėręs pasaulis atvėrė erdves ne tik teigiamiems dalykams, bet atvėrė kelius ir negatyviems reiškiniams, kaip antai smurtą propaguojantiems kino filmams, agresyvumą skatinantiems kompiuteriniams žaidimams ir kt.
Šeimoje susiformuoja pirmieji bendravimo įgūdžiai, o už jos ribų jie įtvirtinami ir sustiprinami. Harmoningas, taikus gyvenimas šeimoje paruošia vaiką taikiai elgtis darželyje, mokykloje. Jis ten ieško situacijų, kuriose vyrauja šeimos atmosfera ir taip tvirtėja jo taiki, destruktyvaus agresyvumo neturinti elgsena. Kitaip elgiasi vaikai, kurie auga netaikingoje, agresyvioje aplinkoje. Šeimos šaltumo, grubumo, nesantaikos atmosferą jie perteikia santykiuose su bendraamžiais ir kitais aplinkiniais.
Požiūris Į Santykius Priklauso Nuo Jūsų
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad mes negalime pasirinkti savo tėvų, kaip ir jie negali pasirinkti mūsų. Tai abiem pusėms tekusi dovana, su kuria tenka gyventi. Žodis „tenka“ vartojamas ypač tada, kai žmogui tenka bendrauti su toksiškais tėvais, nes jis dar kaip nors nuo jų priklausomas - galbūt finansiškai, galbūt morališkai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kiekviena situacija yra labai individuali ir norint geriau suprasti, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai su tėvais, reikėtų įsigilinti į situaciją ir tam jau reikalingas greičiausiai ne vienas apsilankymas pas psichologą-psichoterapeutą. Tačiau galime pabandyti apžvelgti tėvų ir vaikų toksiškus santykius bendrąja prasme.
Kiekvienas galėtume atsakyti, jog tėvai yra tie žmonės, kurių mes, net ir išsižadėję, niekuomet neištrinsime iš savo gyvenimo ar savo atminties. Tačiau koks bus mano santykis su jais, kokį požiūrį aš noriu turėti į juos, priklauso tik nuo manęs paties. Tai gali būti tikrai sunku, jei dar gyvenate su tėvais, nes dar nesate visiškai savarankiškas. Tačiau net tokiu atveju noriu priminti: kiekvienas turime teisę mąstyti, sakyti tai, ką norime, tačiau mūsų reakcija į kito žmogaus mintis, požiūrį priklauso tik nuo mūsų pačių. Tai, kaip galvoja ir ką jaučia kitas žmogus, dažniausiai pasako daugiau apie jį patį.
Problema ta, kad mes dažniausiai tėvų žodžius ir elgesį priimame itin asmeniškai. Jaučiamės jų vertinami ir norime atitikti jų vaizdinį apie mus. Tačiau juk kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, kiek priimti tai, ką sako, kaip elgiasi kitas asmuo.
Galime kurti savo autentišką gyvenimą, o ne tokį, kokio jo iš mūsų tikisi kiti. Kai suprantame ir įvaldome šią schemą, tuomet mūsų gyvenimas tampa daug lengvesnis, net ir su toksiškais žmonėmis, kurių negalime pakeisti ar tiesiog palikti. Gyvenimas yra vienas ir jis priklauso man, todėl aš pati ir turiu atrasti, kaip man jame jaustis geriausiai.
Taigi labai svarbu suprasti, kad nepaisant to, ką iš tiesų jaučiame savo tėvams, tai nėra „neteisinga“, „netinkama“, „negalima“. Atminkime vieną dalyką - mūsų jausmai tiesiog yra. Jie mus užlieja ir mes negalime to kontroliuoti ar būti „kalti“ dėl to, ką jaučiame. Tačiau toksiškų tėvų vaikai tikrai linkę jausti kaltę. Taigi toksiškų tėvų vaikų atsakomybė yra išmokti tinkamai išreikšti savo jausmus - jų neslopinti, nebėgti ar neleisti sau jausti, nes tai padaryti yra tiesiog neįmanoma.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Leiskite Sau Jausti Ir… „Išsirašykite“
Jūs galite ir turite teisę dėl savo santykio su tėvais jausti pyktį, susierzinimą, nusivylimą, apmaudą, ir nesijausti dėl tų savo jausmų kalti. Dažnai galime pastebėti, kaip vaikai neleidžia sau jausti neigiamų jausmų tėvams - jie gi tėvai, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi, aprūpina išgyvenimui reikalingais dalykais, juos juk mylime bet kokiu atveju ir ta meilė mums tarsi tikresnė už mūsų jausmus. Ilgainiui toks savo jausmų užslopinimas gali pereiti į fizinės sveikatos sutrikimus.
Kaip tai daryti? Išreikšti pyktį galima ir visiškai saugiai, pasitelkiant tam įvairias priemones: rašymą, piešimą, išsišaukimą, išsportavimą ir panašiai. Tai reikėtų daryti tam tinkamoje aplinkoje, kurioje jaučiatės saugūs. Vienas populiariausių ir itin efektyvių būdų yra rašymas.
Kalbant apie pyktį tėvams, rekomenduojama parašyti laišką savo mamai ir / ar tėčiui. Laiško struktūra yra labai paprasta:
- Pirmoje dalyje rašykite viską, ką jaučiate negatyvaus, mintys gali pereiti nuo vienos prie kitos visai nenuosekliai, svarbu tiesiog leisti sau išsakyti viską, kas yra jūsų viduje: tai ką prisimenate ir kaip dėl to jautėtės / jaučiatės.
- Antroje dalyje rašykite, už ką jūs norite / galite pasakyti jiems „ačiū“.
Kad šis metodas būtų dar efektyvesnis, rašydami galite šalia pasidėti nuotrauką to žmogaus, kuriam skirtas laiškas, - tai dar labiau sustiprina jausmus ir paskatina minčių raišką. Tačiau stebėkite save, kaip jaučiatės drąsiau išsakydami savo mintis / jausmus, - kai matote tą žmogų, ar ne.
Neišsigąskite, jei iš pirmo karto pavyksta parašyti mažai ir tai padaryti labai sunku - tai visiškai normalu. Jausti neigiamus jausmus dažnai sunku, ypač savo tėvams, o kartais tiesiog nerandame, už ką jiems pasakyti „ačiū“, nes praeitis per daug skaudina.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Šios užduoties esmė yra leisti sau po truputį išlieti tai, kas yra viduje pačiu saugiausiu būdu, todėl stebėkite save ir mokykitės būti atvirais nebijodami minčių ir savo emocijų.
Kai jausite, jog jau viską išsakėte, „paleiskite“ tą laišką (suplėšykite / sudeginkite / paskandinkite ir t. t.), lyg paleistumėte tai, kas ilgą laiką jus kankino. Jei dar turite abu savo tėvus, parašykite jiems kitą laišką - kokio santykio nuo dabar aš norėčiau su savo mama / tėčiu ir ką galėčiau dėl to padaryti. Mes visuomet galime pradėti viską iš naujo savo viduje ir dėl to stengtis, tik turime suprasti, jog santykis priklauso ne nuo vieno žmogaus, todėl ne visada viskas gali būti tik taip, kaip noriu ir įsivaizduoju aš. Tačiau norėdamas jausti ramybę, turiu elgtis taip, kad galėčiau pasakyti sau: padariau viską, ką galėjau geriausio.
Atsigręžkite Į Save
Kalbant apie toksiškus santykius su tėvais, yra dar vienas svarbus aspektas - kiekviename santykyje dalyvauja bent du žmonės. Tad mes negalime griežtai sakyti, jog kaltas tik kitas, o aš čia nė prie ko. Labai svarbu išmokti kritiškai ir racionaliai pažvelgti į save tose sudėtingose santykių situacijose ir paklausti savęs: ar aš jose tikrai elgiuosi taip, kaip galėčiau geriausiai? Ar aš tikrai esu sąžiningas pats prieš save? Ar išsakau savo poreikius? Ar išreiškiu savo jausmus, nuomonę?
Jei mano atsakymas yra taip, tuomet turiu sau aiškiai įvardyti, jog problema yra ne su manimi, o su mano tėvais. Galbūt jie išties per daug iš manęs reikalauja, tikisi, man vadovauja ir mane kontroliuoja? Tėvai dažnai turi perdėtą norą kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį. Tai galima pastebėti iš tokių aspektų, jog kad ir ką padaryčiau, visuomet sulauksiu kritikos ir nurodymų, jog padaryta „ne taip, kaip reikėjo“.
Taip pat gali būti, jog prieš atlikdami užduotis gaunate aiškius nurodymus, žingsnį po žingsnio, ką ir kaip turite daryti ir vos tik pradėję kažką daryti jaučiate, kad esate stebimas ir kritikuojamas. Tai iš tiesų žalingas tėvų elgesys, kuris ne tik neišugdo vaiko savarankiškumo, bet dažnu atveju tampa ir traumuojančiu įvykiu, kuris mūsų pasąmonėje palieka schemą: aš negaliu, nesugebu, nepadarysiu. Ir taip žmogus gali jaustis net brandžiame amžiuje, galbūt jau nė neturėdamas ryšio su tėvais.
Kaip Gerinti Santykius Su Vaikais
Jei domitės sąmoninga tėvyste, esate teisingame kelyje ir dėl savo vaikų darote daugiau nei standartiniai tėvai. Paruošti ir į dėžutę tvarkingai sudėti pietūs, sulankstyti ir gražiai spintoje surikiuoti drabužiai, vaikų pavėžėjimas bet kur ir bet kada… Visa tai svarbu, tačiau yra ir kitų aspektų, kurie padeda kurti stipresnius santykius.
- Individualus laikas ir dėmesys vaikui: Skirdami individualaus laiko ir dėmesio vaikui, visapusiškai dalyvausite jo gyvenime ir įsiliesite į jo pasaulį. Visiškai užtenka vaikui kasdien skirti apie 10-15 minučių kokybiško laiko. Tegul pats vaikas imasi iniciatyvos ir sprendžia, ką norėtų drauge nuveikti.
- Savarankiškumas: Leiskite vaikams priimti savarankiškus sprendimus (žinoma, atsižvelgdami į konkretų amžių). Taip jie jausis atsakingi. Tėvų užduotis - nustatyti ribas, tačiau jas nubrėžę taip pat aktyviai leiskite vaikams nuspręsti, kaip tam tikrose situacijose elgtis.
- Padrąsinimas: Padrąsinimas yra daug galingesnis nei pagyrimas. Drąsindami vaiką mes tarsi signalizuojame, kokios puikios savybės yra atkaklumas, gebėjimas nenuleisti rankų užklupus pirmai nesėkmei ar komandinis darbas.
- Priežastys: Kai mūsų vaikai elgiasi blogai, tam visuomet yra priežastis. Spręsdami problemas, su vaiku tapsite viena komanda, bausdami - tik dar labiau jį nuo savęs atitolinsite.
- Šeimos susitikimai: Apie šeimos susitikimus galvokite kaip apie dar vieną būdą glaudiems ryšiams megzti ir palaikyti. Galite aptarti savaitės įvykius, kažkokius svarbius šeimos reikalus.
Nebijokime Ieškoti Pagalbos Ir Mokytis Būti Laimingi
Mes negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau visuomet galime keisti save, o kai pasikeičiame mes, atrandame ramybės ir pilnatvės jausmą, aplinka ir mus supantys žmonės mūsų akyse staiga tampa visai kitokie.
Darbui su savimi, žinoma, efektyviausia yra rinktis psichoterapiją, tačiau pradėti galime ir nuo knygų skaitymo ar nuo rašymo užduodant klausimus sau: „Kas aš esu?“; „Kokio gyvenimo aš noriu?“; „Ką norėčiau prisiminti praėjus 5 metams?“ ir panašiai - pabandykite tai parašyti ir po kelių dienų paskaityti. Taip pat susitelkti į save padeda relaksacijos, jų itin daug galima rasti internete ir tam reikia tik patogios kėdės / fotelio bei 20-30 min. Iš tiesų būdų, kaip pradėti dirbti su savimi, yra nemažai, tačiau svarbiausia norėti pamatyti save tokį, koks esu, priimti save ir pradėti siekti laimingo savo gyvenimo kelio.