Šiame straipsnyje nagrinėjama jutimų ir suvokimo psichologijoje problematika, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, aptariamos suvokimo savybės ir dėsniai, atstumo ir dydžio suvokimo ypatumai.
Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Vienas iš svarbių psichologijos aspektų yra jutimų ir suvokimo procesų analizė. Šie procesai leidžia individui priimti, apdoroti ir interpretuoti informaciją iš aplinkos.
Sensualizmas psichologijoje
Sensualizmas psichologijoje - tai teorija, teigianti, kad psichinio gyvenimo pagrindą sudaro jutiminiai vaizdiniai. Šios teorijos atstovai, tokie kaip Helmholcas, teigė, kad tarp objekto ir jo atvaizdo akies tinklainėje bei pojūčio nėra tapatumo, taip atskirdami juslinį pažinimą nuo mąstymo. Tačiau Ananjevas pabrėžė, kad vien sensorinės informacijos nepakanka. Žmogus, gavęs informaciją per jutimo organus, atpažįsta objektus ir veikia remdamasis ne tik tiesiogiai jaučiama informacija, bet ir žiniomis apie tuos objektus.
Asocianizmo krypties atstovai teigė, kad iš elementarių jutimų kyla sudėtingesnės psichikos formos, net sąmonė. Pojūtis yra jutimo rezultatas, dirgiklio atvaizdas smegenyse. Analizatorius - tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema. Pojūtis yra tik pirmoji pažinimo pakopa, nes gautą informaciją apdoroja smegenys.
Jutimas ir suvokimas: sąvokų apibrėžimas
Siekiant geriau suprasti jutimų ir suvokimo skirtumus, svarbu apibrėžti šias sąvokas. Jutimas - tai pažinimo procesas, reprezentuojantis atskiras objekto savybes dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus. Suvokimas - tai pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus yra reprezentuojamas dirgiklio visybiškas vaizdas.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Suvokimui apibūdinti netinka žodis „atspindėjimas“, nes tai būtų tikslu ir objektyvu, o suvokime yra subjektyvumo, kuris pakankamai tikslus ir bendras visiems žmonėms.
Jutimo ir suvokimo autonomiškumo problema
Jutimas ir suvokimas priskiriami dinamiškesniems pažinimo procesams nei būsenos. Jutimas ir suvokimas - du skirtingi autonomiški pažinimo procesai. Gibson mano, kad suvokimas - sensorikos pagrindas, o jutimas - atskiras atvejis, kai pateikiami stimulai: procesai - jutimas ir suvokimas, rezultatai - pojūtis, perceptas/suvokinys. Tuo abejojama remiantis Uznadzės tyrimais (duodavo užrištomis akimis apčiuopinėti daiktą) - pojūčiai staigiai pasikeisdavo, kai žmogus atpažindavo daiktą. Suvokimas - atpažinimo pagrindas, suvokimas - sensorikos pagrindas. Suvokimas - interpretacija, kurią veikia nuostatos, patirtis ir t.t. Pateikus tiriamajam vienprasmę figūrą, o tada pateikus dviprasmę, jis įvardins ją kaip prieš tai matytą. Suvokimas priklauso ir nuo socialinės padėties. Suvokimas - pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus susidaro visybiškas daikto vaizdas.
Pojūčių savybės
Pojūčiams būdingos tam tikros savybės, kurios apibrėžia jų intensyvumą, trukmę ir kokybę.
- Modalumas - sutapatinamas su pojūčių rūšimi (klausos, lytos, regos, skonio, uoslės). Vekker’is modalumo savybėmis laiko tas savybes, kurios turi tuos pačius požymius.
- Intensyvumas - pojūčiai gali būti silpnesni ir stipresni. Absoliutinis slenkstinis mažiausias dirgiklio dydis - kuriam esant mes dar jaučiam dirgiklį. Operacinis apibūdinimas - dirgiklis, kurį esant 50 % jaučiame (apskaičiuojamas). Yra dvi koncepcijos: diskretinio slenksčio ir tolydinio slenksčio. Diskretinio slenksčio šalininkai sako, kad S tipo kreivę gauname, nes jautrumas keičiasi. Tolydinio slenksčio šaklininkai sako, kad yra daug faktorių, kurie keičia slenkstį. Sensorinės sistemos jautrumui matuoti galima naudoti tuos pačius metodus, nepriklausomai nuo pažiūrų.
- Latentinis laikas - laiko intervalas, kuris būdingas pojūčiui atsirasti/laikas nuo dirgiklio pateikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo.
- Povaizdžiai - kai nustoja veikti dirgikliai, pojūtis ne iškart išnyksta (iš inercijos). Povaizdžiai atsiranda, kai akis paveikiama trumpalaikiais dirgikliais (1/1000 iki 1/10 s) ir ilgalaikiais (iki kelių minučių). Judraus dirginimo metodo atveju akis veikiama judančiu dirgikliu. Žmogus mato ir realų stimulą, ir povaizdį. Galime juos palyginti. Stacionaraus trumpalaikio dirginimo metodu trumpai dirginama akis ir tiriamas povaizdis. Trumpalaikiai dirgikliai visada pateikiami tamsoje, o ilgalaikiai - šviesoje.
- Pojūčių sąveika - per civilizacijos reiškinį. Pojūčių jautrumas padidėja, jei pateikiami kito modalumo poveikiai (sensibilizacija - tiriant regą papildomai duodami garso signalai). Sinestezija - veikiant tam tikros rūšies dirgikliui jaučiami ne tik tos rūšies, bet ir papildomi pojūčiai („spalvota klausa“). Antriniai garsiniai vaizdai - fonizmai. Antriniai vizualiniai vaizdai - fotizmai.
Jautrumo slenkstis
Tai pojūčio priklausomybė nuo dirgiklio jėgos; minimalaus arba maksimalaus pagal intensyvumą dirgiklio sukeltas pojūtis. Absoliučiu jautrumo slenksčiu vadinama ta riba, kuri skiria dirgiklio veikimo pradžią ir minimalaus pojūčio atsiradimą. Dar vienas sensityvumo rodiklis yra pojūčių skyrimo slenkstis. Žmogus skiria du svorius vieną nuo kito, kai skirtumas tarp jų būna 1:30. Itin stiprūs kurio nors modalumo dirgikliai sukelia žmogaus gynybines reakcijas, apsaugančias receptorius nuo pažeidimo. Tiek viršutinis, tiek žemutinis jautrumo slenkstis nevienodi ir priklauso nuo veiklos pobūdžio ir sąlygų.
Kontrastinis jautrumas
Paprastai dirgiklis veikia kitų dirgiklių fone. Kuo labiau skiriasi kartu veikiantys dirgikliai (ryškumu, intensyvumu), tuo jų požiūriu jautresni jutimo organai. Pavyzdžiui, raidės geriau matomos ant spalvoto popieriaus, o ne ant balto.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sensorinė adaptacija
Jautrumo kitimas, prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo. Fiziologiniu požiūriu adaptacijos mechanizmai didina organizmo atsparumą įvairiems išoriniams pokyčiams. Adaptacija gali būti dalinė arba visiška, kai visiškai išnyksta pojūtis. Psichologiniu požiūriu adaptaciją galima traktuoti kaip žmogaus organizmo gynybinę reakciją į stiprius, ilgai trunkančius veiksnius, vadinamus stresoriais.
Sensibilizacija
Išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo padidėjimas. Sensibilizacija gali vykti natūraliai bei dirbtinai, t. y. treniruojant, lavinant analizatorių funkcijas. Žmogus savo pojūčius lavina tam tikroje veikloje. Sensibilizuoti receptorių - tai reiškia padidinti jo jautrumą.
Suvokimo savybės
Suvokiniai skiriasi nuo realybės. Suvokimo įpatybė - daiktiškumas - suvokiamo turinio priskyrimas tam tikriems daigtams egzistuojantiems erdvėje. Faktas, kad suvokiam dirgiklius ten, kur jie yra, o ne galvoje, yra vadinamas objektyvacijos aktu. Visos savybės, kurias suvokia tiriamasis, priskiriamos objektui. Pastebėtas sutrikimas, kai žmogus neturi suvokimo savybės (mato dėmes). Prie empirinių daiktiškumo savybių galime priskirti daikto ir fono sąveiką.
Suvokimo savybės:
Percepcinis laukas išskiria daiktą, kuris stovi priekyje kaip uždara visuma, ir foną kaip neapibrėžtą esantį aplink daiktą ir už jo.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Visybiškumas - daigtai suvokiami kaip visuma, o ne kaip dalių suma.
Visumos įtaka dalių suvokimui - dalių suvokimo įpatumai:
a) vienas ir tas pats elementas skirtingose visybiškose struktūrose suvokiamas skirtingai;
b) pakeitus elementus, bet palikus tuos pačius santykius tarp jų, bendra vaizdo struktūra nepakinta (Erenfelsas);
c) visybiška struktūra išlaikoma ir kai trūksta atskirų elementų.
Geštalt dėsniai:
- Artumas - artimi elementai turi tendenciją jungtis į visumą.
- Panašumas - panašūs elementai turi tendenciją jungtis į visumą.
- Bendro likimo faktorius - visi tie elementai, kurie kinta kartu, turi tendenciją jungtis į visumą.
- Uždarumas - mes linkę suvokti uždaras figūras, elementai jungiami taip, kad sudarytų uždarą visumą.
- Gero tęsinio faktorius - į visumą jungiasi tie elementai, kurie sudaro tolydines grupes.
- Įėjimo be liekanos faktorius - tendencija jungtis į visumą apimant visus elementus.
- Jei žmogus pripažįsta jungimąsi pagal tam tikrą principą, tai suvokinį stengiamasi išlaikyti ir keičiant elementus.
Konstantiškumas - suvokimas tam tikrose ribose yra pastovus nepriklausomai nuo stebėjimo sąlygų.
Sensoriniai percepciniai procesai ir asmenybė
Jančas skyrė žmones į 2 tipus: S ir Y. S - suvokiniai nestabilūs, neturi reguliarumo. Y - stabilūs, nuolat pasikartojantys. Tokios pačios tendencijos pasikartoja vaizduotėje, mąstyme. Witkin asmenybės tipai pagal percepcinius uždavinius: 1) priklauso nuo lauko, 2) nepriklauso nuo lauko. Užduotys (percepcinis indeksas): 1) strypo ir rėmelio testas, 2) įterptų figūrų plotas, 3) kūno padėties nustatymo testas. Percepcinis indeksas charakterizuoja diferencijacijos sugebėjimus. Žmonės, kurie neturi diferencijacijos, griebiasi primityvių gynybos priemonių, pasyvūs, žemesnis savigarbos lygis, sunerimę dėl savo agresyvumo.
Regėjimo jutimas
Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius ir t. t. Savo sandara ir funkcijomis tai yra pati sudėtingiausia sensorinė sistema, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais.
Regėjimo sistemą sudaro:
- Periferijoje esantys regėjimo organai - akių obuoliai (susideda iš kapsulės ir branduolio) bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros.
- Skaidulinis jungiamojo audinio dangalas.
- Kraujagyslių dangalas.
- Tinklainė.
- Nerviniai laidai, jungiantys akis su smegenimis.
- Smegenų žievės regos centrai.
Šviesos spindulys, krisdamas į akį pro rageną, kuri yra stipriausiai šviesą laužiantis akies organas, patenka į tinklainę, kurioje fokusuojami matomų daiktų vaizdai. Nuo artimų daiktų spinduliai į akį sklinda didesniu kampu, todėl ryškiam vaizdui gauti jie yra stipriau laužiami. Nuo toliau esančių daiktų spinduliai sklinda beveik lygiagrečiai, todėl jie yra laužiami silpniau.
Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai
Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai, tiesiogiai lemiantys regėjimo pojūčių kokybę, yra: regėjimo aštrumas, regėjimo laukas ir regėjimo kampas.
Regėjimo aštrumas - Šviesos ir spalvos kontrastas lemia suvokiamo objekto kontūrų, formų ir kitų parametrų ryškumą. Jie turi svarbiausią reikšmę regėjimo suvokimui. Regėjimo aštrumas - tai suvokiamų objektų matymo ryškumo laipsnis. Jis nustatomas naudojant specialias Landolto lenteles, kurias sudaro įvairaus dydžio raidžių, žiedų ar kitų specialių ženklų eilės. Kiekvienos eilės dydis skiriasi 0,1 proc. Tiriamasis turi atpažinti raides arba pasakyti, kur Landolto žieduose yra tarpas. Priklausomai nuo suvokiamo Landolto žiedo ar kito simbolio dydžio priklauso regėjimo aštrumas. Normalus regėjimo aštrumas prilyginamas 1. Regėjimo aštrumas gali kisti priklausomai nuo išorinių suvokimo sąlygų (objekto dydžio, nuotolio, judėjimo erdvėje greičio, apšvietimo ir t. t.) ir nuo regos analizatoriaus būklės ar kitų parametrų. Regėjimo aštrumas gali būti susijęs su binokuliarinio regėjimo kokybe.
Regėjimo laukas - tai matomas plotas esant fiksuotam žvilgsniui ir stabiliai galvos padėčiai. Į akies tinklainę tuo pat metu patenka daug optinių signalų ne tik iš stebimo taško, bet ir iš gretimų, taigi jie šviesos bangomis pasiekia tinklainę įvairiu kampu. Kuo daugiau tokių signalų skirtingose erdvės vietose aprėpia akis, tuo platesnis regėjimo laukas. Normalus binokuliarinio regėjimo laukas horizontaliai apima 180 laipsnių, vertikaliai 110-120 laipsnių.
Regėjimo kampas - Regėjimo kampas yra matuojamas atstumo iki stebimo daikto ir daikto dydžio santykiu. Objektyviam daiktų formos, dydžio, nuotolio suvokimui didelę reikšmę turi normali akies akomodacija - gebėjimas keisti regėjimo kampą artėjant ar tolstant objektui bei binokuliarinis matymas. Sutrikus binokuliariniam matymui, objektas abiem akimis fiksuojamas nevienodu kampu, todėl matomas netiksliai.
Aplinka - tai pralaidi šviesos spinduliams terpė, kurioje į visas puses sklinda spinduliai, atsispindėję nuo kiekvieno daikto, esančio erdvėje. Spinduliai, susidūrę su akies audiniais, lūžta. Lūžimo kampas lemia objekto atvaizdo kokybę akies tinklainėje. Bendriausias visų regėjimo pojūčių matavimo parametras yra šviesumas, kitos savybės yra šviesų kontrastas, šviesos tonas, sodrumas. Itin svarbi regos pojūčių savybė yra daiktiškumas, t. y. Šviesos pojūčiai susiję su šviesos srauto ir jų savybių atspindėjimu. Skiriami absoliutūs ir skiriamieji pojūčių slenksčiai. Absoliutus slenkstis - tai minimalus šviesos stimulo jutimas visiškos tamsos sąlygomis. Skiriamasis slenkstis - minimalus matomos šviesos skirtumas tarp šviesos dirgiklio ir fono. Šviesos kontrasto skyrimas - svarbi regėjimo savybė, be kurios žmogus matytų neryškias daiktų formas, miglotas arba mišrias šviesų dėmes. Regėjimo sistemai būdingas tam tikras inertiškumas. Pradėjus veikti akis šviesos dirgikliais, šviesos pojūtis atsiranda ne iš karto, o po tam tikro laiko, kuris vadinamas latentiniu.
Spalvos pojūčiai
Spalvos pojūčius lemia šviesos bangos ilgis. Žmogaus akis skiria 7 pagrindines spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną, violetinę) ir jų atspalvius, kurių priskaičiuojama per 150. Visa atspalvių įvairovė gali būti gaunama maišant 3 pagrindines spektro spalvas - raudoną, žalią ir mėlyną.
Sumaišius dvi poras spalvų, jos duoda vienodai atrodančią spalvą, nepriklausomai nuo maišomų spalvų sudėties. Regos aparate aptinkamos 3 rūšių nervinės ląstelės: vienos jautrios tik raudonai šviesai, kitos - žaliai, o kitos - mėlynai. Jautrumas spalvoms kinta šviesos skyrimą lemia tiek aplinkos spalvų ypatumai (tonai, pustoniai, jų intensyvumas), tiek ir suvokimo sąlygos (apšvietimas, regėjimo kampas). Kaip ir šviesos pojūčiams, spalvos pojūčiui svarbus spalvinio kontrasto reiškinys. Kuo labiau spalvinis fonas skiriasi nuo stebimo objekto spalvos, tuo ryškesni pojūčiai, geriau suvokiamas atstumas tarp objekto ir fono. Spalvų kontrasto skyrimas gerėja mažinant regėjimo kampą ir silpnėja jį didinant. Spalvų poveikis regėjimo nuovargiui nevienodas. Labiausiai vargina mėlyna ir violetinė spalva, o mažiausiai raudona ir žalia. Spalvas skirti pradedama jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. 2 metų vaikai gali skirti žalią ir raudoną spalvas, o pagrindinės spalvos skiriamos 4-5 metais.
Regimieji erdvės pojūčiai
Svarbiausi erdvės parametrai, skiriami regėjimu, yra giluminis matymas, objektų dydžių, formų, erdvinių ryšių, nuotolio, judėjimo krypties, greičio jutimai. Objekto padėties kitimas stebėtojo atžvilgiu reiškia objekto judėjimą.
Klausos jutimas
Klausos jutimas - skirtingo dažnumo garso bangų pojūtis klausos analizatoriumi. Žmogus girdi plataus diapozono garsus, kurių dažnis nuo 16-20 Hz iki 16000-20000 Hz. Klausos jautrumas nustatomas pagal absoliutųjį ir skyrimo slenkstį. Garsumo skirtumas suvokiamas 1/10 susilpnėjus arba sustiprėjus garsumui.
Klausos analizatorius
Klausos analizatorių sudaro:
- Išorinė ausis - priima, sustiprina ir nukreipia garsinius dirgiklius.
- Vidurinė ausis - sustiprina garso svyravimus ir perduoda juos į vidinę ausį.
- Vidinė ausis - joje yra receptoriai, kurie reaguoja į garso bangas ir transformuoja jas į nervinius impulsus.
Klausos pojūčių savybės
Klausos pojūčių savybės: stiprumas, dažnis, tembras, ilgis ir garso šaltinio lokalizavimas. Garso stiprumas priklauso nuo signalo intensyvumo ir nuo dažnio. Klausos aštrumas traktuojamas kaip minimalus konkretaus dažnio garso girdimumas (gebėjimas išgirsti). Garso aukštumą lemia ne tik garso dažnis, bet ir intensyvumas bei ilgis. Garso tembras reiškia tokią klausos pojūčių savybę, kuria juntamas dviejų garsų, vienodų pagal garsumą ir aukštumą, skirtumas, pvz.: žmogaus balsas yra skirstomas į altus, bosus ir t. t. Svarbi klausos pojūčių savybė - gebėjimas lokalizuoti garso šaltinį. Garso šaltinio kryptį padeda nustatyti binauralinė klausos analizatoriaus sandara. Dirgiklio buvimo kryptis nustatoma pagal tai, į kurią ausį anksčiau patenka garsas. Garsų nuotoliui nustatyti įtakos turi dirgiklio intensyvumas, fonas, jo atstumas iki klausos organų, garsą gali iškreipti kelyje pasitaikančios kliūtys, garso atspindžiai nuo sienų, lubų, kitų objektų akustinės savybės, pasikartojantys garso atspindžiai, keičiantys garso kryptį (aido efektas).
Muzikinė klausa
Muzikinė klausa - tai ypatingas žmogaus gebėjimas skirti muzikos garsus. Egzistuoja ir absoliuti muzikinė klausa, kurią palyginti retai turi net profesionalūs muzikai, ji yra įgimta savybė, kuri pasireiškia kaip gebėjimas įvardyti garsus ir juos atgaminti, nesiremiant jokiu kitu garsu ar garsiniu fonu. Sudėtingesnės muzikinės klausos formos yra melodinė ir harmoninė klausa. Muzikos suvokimo pagrindas yra melodinė klausa - gebėjimas skirti ir suvokti garsų sąskambius ar daugiabalsę muziką. Harmoninė klausa - pasireiškia garsų derinimo pojūčiais.
Uoslė
Uoslė - chemorecepcijos rūšis, kvapų jutimas ir skyrimas. Pagal savo struktūrą tik nedaugelis cheminių elementų yra savarankiški kvapų šaltiniai. Didžioji visų kvapų dalis yra cheminių junginių rezultatas, didžiausią reikšmę kvapų formavimuisi turi tai, kokios atomų jungtys ją sudaro. Be šių savybių, kvapų formavimąsi lemia ir fizinės medžiagos savybės. Bet kuri medžiaga tampa kvapi tik tuomet, kai ji pasklinda aplink žmogų esančioje oro terpėje, yra labai kvapios medžiagos ir yra tokios, kurios beveik neturi jokio kvapo. Aplink žmogų esantys negyvosios gamtos objektai ir patys turi savybę sugerti kvapus. Objektai, turintys daug porų savo paviršiuje, sugeria kur kas daugiau kvapų, ilgiau juos išlaiko ir skleidžia. Kuo labiau vienalytė, standesnė ar kietesnė medžiaga, tuo mažiau aplinkos kvapų ji sugeria.
Uoslės receptoriai yra viršutiniame nosies ertmės trečdalyje. Uoslės srityje yra atraminių ir receptorinių ląstelių, kurios panašios į kuokelius ir baigiasi žiuželiais, išlendančiais į gleivinės paviršių; jie padidina uodžiamąjį paviršių ir dėl to geriau suvokiami kvapai. Uoslės ląstelės - tai chemoreceptoriai, kuriuos dirgina cheminės medžiagos. Tam kad žmogus užuostų, cheminė medžiaga turi būti laki.
Uoslės pojūčių savybės
Uoslės pojūčių savybės: kvapų jutimo kokybė, intensyvumas, jautrumas, trukmė, dirgiklio vietos lokalizavimas. Uoslės jutimo kokybė - gebėjimas uosle nustatyti individualius konkrečios cheminės medžiagos kvapą. Kvapo intensyvumas priklauso nuo kvapiosios medžiagos koncentracijos ore. Didėjant koncentracijai didėja ir kvapo intensyvumas. Uoslės jautrumas - tai mažiausia cheminės medžiagos koncentracija, kurią žmogus gali užuosti. Uoslės pojūtis, kaip ir kiti pojūčiai, pasižymi adaptacijos savybe. Ilgai veikiant vienam ir tam pačiam kvapui, uoslės receptoriai prisitaiko ir jautrumas kvapui sumažėja arba išnyksta visai. Kvapo lokalizavimas - tai gebėjimas nustatyti, iš kur sklinda kvapas.
Atstumo suvokimas
Vaizduojamieji požymiai:
- Žinomas dydis. Nėra efektyvus, kai galima vadovautis kitais požymiais. Jei žmogus užfiksuoja kampą α (vaizdo dydis tinklainėje), žino dydį h, tai jis gali nustatyti atstumą d (h/d=tgα). Vertinama iš patirties. Pateikus gerai žinomus objektus dvigubai didesnius ar mažesnius, atstumas iki jų suvokiamas dvigubai artimesnis ar tolimesnis.
- Santykinis tinklainės vaizdų dydis. Vertinamas atstumas iki panašių daiktų. Atstumas iki didesnio objekto atrodo mažesnis.
- Tiesinė perspektyva. Lygiagrečios linijos tolumoje kertasi. Paveiksluose gerai perteikia trimatiškumą.
- Tekstūros gradientas. Tai kas skiriasi. Gradientas - tekstūros kitimas (kas toliau atrodo mažesnis). Ten kur nėra tekstūros, atstumas vertinamas mažiau tiksliai.
- Oro perspektyva. Susiję su chromatinės aberacijos reiškiniu, t. y. akies lęšiukas nevienodai laužia spalvų spindulius. Ore yra dulkių, vandens lašų ir bet koks šviesus objektas, esantis arčiau fiksacijos taško, turi raudoną aureolę, o toliau esantis - žaliai žydrą. Prie monochromatinės spalvos įvertinti atstumą yra sunkiau.
- Santykinis aukštis. Tolimi objektai regėjimo lauke atrodo aukščiau žemės paviršiaus. Gali veikti tekstūros gradientas.
- Regimasis skaistis. Nesikeičiant apšvietimui ir daiktų atstumui iki stebėtojo, nuotolio suvokimas priklauso nuo regimojo skaisčio. Daiktai, kurių skaistis didelis, atrodo arčiau. Požymis efektyvus dėl patirties. Nuo tolimesnio objekto į akies tinklainę patenka mažiau šviesos.
- Šešėlis. Padeda įvertinti tarpusavio daiktų padėtį. Sukelia trimatiškumo įspūdį.
- Perdengimas. Nepermatomas objektas gali dalinai arba visiškai uždengti objektą. Uždengtas objektas atrodo toliau.
Kinetiniai požymiai:
- Judėjimo paralaksas. Vaizdas kinta nevienodu greičiu priklausomai nuo atstumo. Jei fiksuodami vieną tašką lenksime galvą, tai arčiau taško esantys daiktai santykinai judės priešinga stebėtojo judėjimo kryptimi, o toliau esantys - ta pačia. Kai žmogus juda, vaizdas tinklainėje keičiasi. Judėjimo perspektyva padeda teisingai orientuotis aplinkoje, nustatyti atstumus.
- Kinetinis tūrio efektas. Objektui judant atsiranda vaizdo transformacijos. Kai kurių besisukančių objektų šešėliai sukelia ryškų trimačio vaizdo efektą. Jei šešėlių kontūrai keičia savo kryptį ir dydį, tai matomas trimatis vaizdas, jei keičiasi tik vienas požymis, atrodo neturintis tūriškumo. Nejudantys šešėliai tūrio efekto neturi.
Fiziologiniai požymiai:
- Akomodacija - tai lęšiuko formos kitimas keičiantis atstumui. Didėjant nuotoliui iki daikto, lęšiuko kreivumas mažėja. Propriocepciniai signalai suteikia informaciją apie atstumą.
- Konvergencija - didėjant atstumui keičiasi kampas tarp akių ašių. Taip išvengiame vaizdų dvejinimosi. Propriocepciniai signalai keičiasi priklausomai nuo atstumo.
- Binokulinis paralaksas. Koresponduojantys arba identiški taškai - taškai, kurie sutaptų, jei vieną tinklainę nepasukę uždėtume ant kitos. Kiti taškai - disperatiniai. Disperatiškumas tuo didesnis, kuo mažesnis atstumas. Padeda įvertinti atstumą.
Dydžio suvokimas
Dydis suvokiamas konstantiškai. Jei nežinome atstumo, negalime konstantiškai suvokti dydžio. Dirbtinis vyzdys apriboja regėjimo lauką.
Formos suvokimas
Vaizdo formavimosi pagrindiniai dėsningumai:
- Nustatoma daikto padėtis ir įvertinamos bendros proporcijos. Dažnai matomi trūkiai.
- Formos mirgėjimas. Atrodo, kad formos suvokimas keičiasi.
- Žymių kontūrų kreivumo išskyrimas. Kuo radusas mažesnis, tuo kreivumas didesnis.
- Globalinis adekvačios formos suvokimas. Smulkios detalės nėra suvokiamos tiksliai, bet suvokiamas bendras vaizdas.
- Optimalus suvokimas. Forma suvokiama su visomis detalėmis.