Vincas Mykolaitis-Putinas XIX amžiuje sukūrė dramatišką romaną „Altorių šešėly“, kuriame atskleidžiama sudėtinga žmogaus sielos istorija. Šiame kūrinyje Liucė iškyla kaip dramatiška asmenybė, kurios gyvenimas paženklintas meilės, aukos ir likimo vingių. Jos portretas atspindi XIX amžiaus epochos žmogaus santykį su aplinka, asmenybės skilimą ir dvilipumą.
Liucės paveikslas: tarp žavesio ir netikrumo
Viso kūrinio metu Liucė išsiskiria iš kitų. Ji linksma, žavi ir spinduliuoja kaitrią jausmų šilumą, skatindama džiaugtis žemiška gyvenimo laime. Tačiau, būdama neteisėta dvasininko dukra, ji nuo pat pažinties su Liudu Vasariu pradžios yra pažymėta apgaulės ir netikrumo ženklu. Taigi Liucė yra kitokia. Ji - kaitrią jausmų šilumą spinduliuojanti būtybė, skatina džiaugtis žemiška gyvenimo laime.
Meilė ir aukos: Liucės pastangos dėl laimės
Liucė myli Liudą Vasarį ir gyvena laimingiausias savo gyvenimo akimirkas, vardan šios laimės sugebėdama daug ką iškęsti ir įveikti. Ji eina į kompromisus, taikosi prie gyvenimo ir kankinasi. Liucė mylėdama Liudą Vasarį gyvena laimingiausias savo gyvenimo akimirkas ir vardan šios laimės sugeba daug ką iškęsti , daug ką iveikti. Ji eina į kompromisus , taikosi prie gyvenimo , kankinasi. Vincas Mykolaitis- Putinas plėtoja Liucės charakteristikoje du planus-realujį ir idealujį, taip parodydamas asmenybės skilimą ir dvilipumą. Tačiau XIX amžiaus epochoje žmogus yra veikiamas aplinkos.
Dvilipumas ir asmenybės skilimas: realusis ir idealusis planai
Vincas Mykolaitis-Putinas plėtoja Liucės charakteristikoje du planus - realųjį ir idealųjį, taip parodydamas asmenybės skilimą ir dvilipumą. Tai ypač ryšku atsižvelgiant į to meto visuomenės normas ir lūkesčius moteriai.
Liucės įtaka Liudui Vasariui: nuo įkvėpimo iki gundytojos vaidmens
Nors Liucija ir darė gerą poveikį kunigui, ji buvo gundytoja. Žavi mergina neprarasdavo vilties, kad bus su juo kartu ir Vasaris dėl jos atsisakys kunigystės, bet vis dėlto jai nepavyko to padaryti. Nors Liucija ir darė gerą poveikį kunigui, bet ji buvo gundytoja. Žavi mergina neprarasdavo vilties, kad bus su juo kartu ir Vasaris dėl jos atsisakys kunigystės, bet vis dėlto jai nepavyko to padaryti.
Taip pat skaitykite: Vidinis Konfliktas
Liucės savižudybė: tragedija ir jos pasekmės Liudui Vasariui
Palydėjęs Liuciją į kapus, Liudas Vasaris pasijuto ir pats baigęs vieną savo gyvenimo tarpą. Juk mirė moteris, kuri kadaise jam, nieko nežinančiam, nieko nepatyrusiam, naiviam klierikui, pirmoji pažadino širdį audringiem jausmam ir pirmoji iškėlė didelį gyvenimo klausimą. Nuo to laiko štai ligi šiol jis blaškėsi, svyravo ir kankinosi, ieškodamas išsivadavimo iš tų varžtų, kurie naikino jo asmenybę ir kūrybą. Dabar, kai Liucijos nebėr, Liudas Vasaris pajuto aplink save ir savy šaltą nebylią tuštumą. Liucijos nusižudymas ir jos pomirtinis laiškas tarsi praskleidė kokią uždangą, už kurios slėpės daug nuostabių dalykų, bet dabar jau nieko to nebeliko. Visa tai buvo buvę: Liucija buvo jį mylėjusi, ji buvo daug klydusi ir klaidžiojusi, ji buvo daug kentusi, ji buvo buvusi nepaprasta pasiryžėlė. Taip jis dabar pasigesdavo Liucijos. Gal ne tiek jos pačios, kiek tos savo sielos būklės, tos ramybės, kurią suardė jos nusižudymas. Liucijos mirtis sukėlė jame kaip ir kokią baimę, tarsi jis iš tiesų būtų kaltas dėl tos katastrofos. Be to, jis dabar žinojo, kad Liucija tik jį vieną giliai mylėjo, nuo jųdviejų pirmosios pažinties ligi pat galo. Tat jį vargino dabar klausimas, ar jis turi teisę mylėti kitą moterį ir ieškoti gyvenime laimės, tartum nieko nebūtų atsitikę. Dabar jis matė, kad kunigavimas atskyrė jį nuo pirmosios jį mylėjusios moteries ir galbūt ją pražudė. Jis kunigavimu baigia nusikratyti, bet pirmoji klaida vis tiek lieka nebepataisoma. Taip tat susiformulavo dabar Vasary ankstyvesnė jo nuojauta, dar esant Liucijai gyvai, kad jos nelaimės stoja tarp jo ir Auksės. Taip pat ir Liucijos žodžiai, kad ji kaip vaiduoklis jį sekiosianti ir po mirties priversianti save pamilti, dabar tarsi realizavosi tais gedulo ir liūdesio dienų sielvartais.
Liucės atminimas: tarp gedulo ir naujo gyvenimo
Iš tiesų gi tai buvo paskutiniai jo baigiamojo laikotarpio išgyvenimai ir aidai, kurie Liucijos nusižudymo sukrėstoj jo sieloj dar kartą sujudo išgąstingom abejonėm ir grasinančiais vaizdais. Tuo tarpu aplinkui gyvenimas bėgo paprasta vaga, tartum iš tiesų nieko nebūtų atsitikę. Net ir artimieji Vasario pažįstami nenuvokė, kas darėsi jo širdy. Atlankydavo Liudas kartais Gražulius, bet intymesnių kalbų su Aukse vengdavo. Auksė numanė, koki rūpesčiai slegia Liudą. Ji matė, kad tas dvelkiąs iš jo šaltis, kurį ji pajuto tuoj po Liucijos mirties, neleidžia nė jai prie jo prisiartinti ir padėti jam tuos rūpesčius išsklaidyti. Ją, tiesa, ėmė nerimastis, matant, kokį sunkų bandymą ir pavojų turi pakelti jųdviejų meilė, bet, antraip vertus, ji tikėjosi iš to bandymo ir daug gera. Pažindama Vasarį, ji matė, kad Liucijos meilė tebeglūdi jo širdies gilumoj ir kad jis pats gerai nesusivokdavo savo jausmuose, kai sakydavo mylįs vien tik ją, Auksę. Dabar, Liucijai mirus, turi atsitikti viena iš dviejų: arba jis, išgyvenęs savo skausmą, visa širdžia pakryps į Auksę, arba įsitikins, kad Auksės nemyli ir niekad nemylėjo.
Viešieji įvykiai ir kūryba: naujas etapas Liudo Vasario gyvenime
Praslinkus porai mėnesių po Liucijos mirties, svarbūs vieši įvykiai sukrėtė visą Lietuvos gyvenimą ir pasuko jį nauja kryptim. Gruodžio 17 d. perversmą daugelis sveikino su entuziazmu, bet kitų veidai niaukėsi rūpesčiu ir baime dėl krašto likimo. Liudas Vasaris, tada pirmą kartą pakirdęs iš savo sustingimo, domiai ėmė sekti naujų reiškinių pradžią, ir jam atrodė, kad tautinė sąmonė ir kūryba žengia į naują laimėjimų kelią. Jis, kaip ir daugelis tų dienų optimistų, tikėjosi, kad lietuvio dvasia pagaliau išsivaduos iš siaurų dešinės ir kairės varžtų, kad staiga sukilęs kūrybos viesulas nupūs visokias šiukšles ir dulkes nuo aprembėjusios, apatiškos visuomenės, ir lietuviškas žodis, lietuviškas menas kartu su valstybės darbu statys tautos kultūros rūmą. Taip nusiteikęs jis praleido Kalėdų šventes ir uoliai ėmėsi plunksnos. Jis norėjo greitai baigti naują dramą, kuri turėjo pažymėti ir naują jo kūrybos laikotarpį - krypimą į realų gyvenimą, į aktualius tautos ir visuomenės reikalus. Svarbūs viešieji įvykiai ir jo paties darbas pakreipė jo mintis nauja linkme ir tarsi naujos gyvybės įdiegė į jo sielą. Liucijos atsiminimas jau nebekėlė jame nerimasties ir blogų nujautimų.
Pavasaris ir drama: naujas Liudo Vasario gyvenimo etapas
Praėjus pusei metų po Liucijos mirties, pavasarį, drama jau buvo baigta. Auksė jau nuo kurio laiko su džiaugsmu ėmė pastebėti, kad Liudo nusiteikime įvyko žymių atmainų. Visos tos nerimastys, kurias buvo sukėlusi Liucijos mirtis, atrodė jau išgyventos. Jis dabar nė karto apie tai nekalbėjo, jame nebuvo jaučiama to šalčio ir užsidarymo, ir jo žvilgsny Auksė vėl pradėjo išskaityti tai, ko nepasakydavo jo žodžiai.
Liucės kapas: atsiminimai ir apmąstymai
Išėjęs iš Gražulių, jis panoro dar kiek pasivaikščioti, nes diena buvo pavasariškai viliojanti, šilta ir graži. Vešliai susprogę žaliavo medžiai ir krūmai, kvepėjo žiedai, čiulbėjo šakose paukščiai. Vasaris žengė pro vartelius gilyn, pasuko į kairę ir po valandėlės sustojo ties Liucijos Glaudžiuvienės kapu. Gražus marmurinis kryžius ir pilka granito lenta puošė amžino Liucijos poilsio vietą.
Taip pat skaitykite: Mažvydo reikšmė Lietuvos kultūrai
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
tags: #ar #liuce #yra #dramatiska #asmenybe