Gyvenimo prasmės suvokimas yra dinamiškas procesas, kuris keičiasi bėgant laikui ir priklauso nuo daugelio veiksnių - nuo asmeninės patirties iki aplinkos poveikio. Nuolatinė įtampa, nerimas dėl ateities, blogi santykiai su artimaisiais ir bloga savijauta gali apsunkinti gyvenimo prasmės paieškas. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip laiko tėkmė veikia mūsų supratimą apie gyvenimo prasmę, kokie iššūkiai kyla ir kaip galima atrasti pilnatvę bei harmoniją.
Asmeninio tobulėjimo kelias
Kai susiduriame su nuolatine įtampa, nerimu dėl ateities, blogais santykiais su artimaisiais ir bloga savijauta, išsilaisvinimo kelią galima pradėti 4-ių savaičių internetinių mokymų kurse „LAIMINGO GYVENIMO RAKTAS - IŠSILAISVINIMO PAGRINDAI“. Šis kursas siūlo galimybę atrasti savo širdyje Laimingo Gyvenimo Raktą, kuris universaliai tinka bet kuriai asmeninio tobulėjimo technikai ir bet kurį tobulėjimo kelią daro veiksmingu ir prasmingu.
Gyvenimo vizijos ir misijos kūrimas
Svarbu susikurti savo gyvenimo viziją, sužinoti savo gyvenimo misiją ir tikslą, bei išmokti tai koreguoti. Taip pat būtina įsisavinti sąmoningo savo minčių srauto ir dėmesio valdymo technikas. Vietoj įtampos, ramybė ir harmonija gali užimti svarbią vietą. Atrasite ir pašalinsite iš savęs įtampų, stresų ir ligų priežastis, atliksite gilų emocinį išsivalymą, praktiškai išbandysite įvairius asmeninio išsilaisvinimo kelius ir sąmoningai pasirinksite savo asmeninio tobulėjimo ir išsilaisvinimo kelią.
Roberto Karvausko patirtis
Roberto Karvausko patirtis rodo, kad sunkumai ir iššūkiai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Jis teigia, kad turėjo lygiai tokių pat problemų kaip ir dauguma žmonių.
Minimalizmas kaip būdas atrasti prasmę
Koučingo specialistė, asmeninio augimo ir mąstysenos trenerė Evelina Dumašienė teigia, kad gimstame su labai nedaug poreikių, tik laikui bėgant, įgauname jų daugiau ir daugiau, vedančių daiktizmo link. Ji pastebėjo tendenciją, kad ne „netinkami, pasenę“ daiktai erzina, o tiesiog bręstantis suvokimas, kad jie niekada ir nebuvo reikalingi. Didžiausias sukrėtimas ir noras apie tai kalbėti, dalintis įvyko netekus kelių artimų žmonių. Atrodė, kad tai žmonės, kuriems mažiausiai rūpėjo daiktai, jų nekaupė ir neturėjo daug. Bet kai reikėjo išvalyti likusius daiktus nustebino ir jų gausa, ir tai - kad niekam tie daiktai nereikalingi. Skausme paaštrėjo daiktų nereikšmingumas.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
E. Dumašienė teigia, kad gyvename trūkumo skatinimo ekonomikos laikais. Tvaraus, sąmoningo gyvenimo būdo filosofija padeda nepasiduoti impulsams, o kurti smalsumą, domėjimąsi naujo daikto kilme, kuriama nauda, tvariomis alternatyvomis. Šiame tyrinėjimo procese ne tik neliekame atsilikę nuo tobulėjančio pasaulio, bet ir giliname žinias. Ugdant sąmoningumą savyje tampa saugiau, lengva ir gera gyventi. Pradedame mažiau lygintis ir konkuruoti su kitais. Tame nusiraminime pavyksta nukreipti dėmesį ir energiją į prasmę kuriančius dalykus.
Anot E. Dumašienės, daiktai neatneša žadėtos laimės, o jų pagaminimui naudojami beprotiški kiekiai žemės resursų. Kai nusprendi žengti minimalizmo keliu ir pradedi nuodugnią savo namuose sukauptų daiktų analizę, imi suprasti, kad didžioji dalis nėra net naudojama, kita - neaišku, iš kur atsirado. Be to, labai žavėjo mintis, kad turint mažiau daiktų, mažiau laiko praleidžiama ir tvarkantis.
Pradėti reikėtų nuo apsidairymo savo namuose ir suvokimo, ko iš tikrųjų jums reikia, ką nuolat naudojate, o kas yra jūsų namuose dėl kitų priežasčių. Minimalizmas yra nuolatinis procesas, juk į namus daiktai vis bando paslapčia įsliūkinti - tai dovanų, tai emocinių pirkinių pavidalu. Prieš pradedant minimalizuoti savo gyvenimą, paklausyti apie tai tinklalaidžių, paskaityti knygų ar pažiūrėti filmų - kai supranti, kodėl tai darai, daug lengviau atsikratyti jau seniai nebenaudojamais daiktais. Be to, minimalizme nėra taisyklių, kiekvienas jį supranta savaip. Nėra apibrėžta, kiek porų batų ar puodelių namie turėtumėte turėti, nes kiekvieno poreikiai labai skirtingi.
E. Dumašienė stengiasi pirkti tik tai, ko tikrai reikia - neturi spontaniškų pirkinių. Tai, ką perka, turi būti pagaminta iš kuo natūralesnių medžiagų, tvariai supakuota, kokybiška. Pavyzdžiui, ji nemato prasmės pirkti vandens plastiko buteliuose, kai gali nešiotis savo gertuvę ir vandens įsipilti tiesiai iš krano. Ji neperka šampūno, dušo želė ir kitų priemonių plastikinėse pakuotėse - jau seniai turime gerų alternatyvų. Pati gaminasi natūralų namų valiklį, kuris tinka viskam ir nereikia apkrauti spintelių dešimtim skirtingų priemonių. Norisi po savęs palikti kuo mažesnį taršos pėdsaką, tad kiekvienas perkamas daiktas būna ilgai ir gerai apgalvotas.
Pasirinkęs minimalistinį gyvenimo kelią suteiki erdvės nebe daiktams, o patirtims, įspūdžiams. Nebetarnauji nuolatiniam stalčių tvarkymui, dulkių valymui ir galvojimui, ką čia dar reikėtų nusipirkti, kad jau pagaliau būtum laimingas. Kuo mažiau daiktų turėsime, tuo mažiau jų reikės pagaminti ir mažiau atliekų po mūsų liks. Pavyzdžiui, labiau atkreipkite dėmesį į vietinės gamybos produkciją - taip ne tik paremsite smulkujį verslą, bet ir sumažinsite transportavimo keliamą taršą.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Pirmiausia reikėtų pradėti stebėti save. Antra, jeigu supratote, kad čia jūsų sprendimas apsvarstykite, ar jums to daikto reikia. O gal namuose jau turite kažką panašaus, kuo galite jį pakeisti? Sąmoningas vartojimas gali išlaisvinti nuo noro turėti vis naujesnius ir naujesnius daiktus.
Šiuo metu E. Dumašienė dirba su žmonėmis taikydama mąstymo ugdymą stimuliuojančias praktikas, kurios padeda susikoncentruoti į vidinių poreikių, potencialo, prasmės išgryninimą. Todėl jos minimalistinio gyvenimo samprata yra labai išsiplėtusi. Taip pat labai tiki idėja, kad minimalizmo ideologija yra aktuali ir vartojamam informacijos kiekiui. Tai svarbi ir gera praktika palaikyti informacinę higieną, proto švarą, nes būtent joje ir randasi mus dirginantis aplinkos triukšmas sukeliantis nerimą, perdegimą. Daiktai - tik laikinos stotelės, kuriomis kai kurie bando kompensuoti kitas asmenybei reikšmingas sritis.
Pirmas žingsnis kasdienybėje galėtų tapti kritiškas žvilgsnis į tvarką ir daiktų kiekį namuose. Juk neapkrauti namai palengvins buitį ir padės sukurti visai kitokią atmosferą. Pavyzdžiui, tvarkingas darbo stalas padės susikaupti, susikoncentruoti į dienos užduotis. Kapsulės principo spinta (tradiciškai aprangos kapsulę sudaro 7 tarpusavyje derantys rūbai ir prie jų priderinta avalynė bei aksesuarai, tačiau šis skaičius gali varijuoti ir būti didesnis) padės išvengti nereikalingo streso ir efektyvinti sprendimų priėmimo laiką rytais. Vaikai, gyvenantys su mažiau turimų daiktų ir žaislų aplink save, yra apdovanoti asmeniniu bilietu į kūrybiškumo paieškas.
Svarbiausia, kad dalykai mus praturtintų, skatintų tobulėti, o ne vargintų ar apkrautų. Pagarbus atsisveikinimas su nereikalingais, nebenaudojamais, išaugtais daiktas - tai tiltas į atsakingesnį naujo daikto įsigijimą. E. Dumašienė džiaugiasi, jog dukros jau pačios priima sprendimus, apsvarstydamos, kodėl vienas ar kitas daiktas joms yra reikalingas, o kaip gali apsieiti be jo, nes visą laiką to mokėm nuo mažumės. Savo dėmėsio trūkumo nekompensavome nei žaislais, nei kitais sociumui kažką įrodančiais dalykais. Gaila, bet dar daug žmonių vadovaujasi sąlygine laimės filosofija „kai…, tai…“. Pavyzdžiui, galvojome, kad kai nupirksim vaikui žaislinį virtuvės rinkinį, tai jis taps ramus, galės tobulėti žaisdamas virtuvės žaidimus. Toks mąstymas trukdo kurti pakankamumo jausmą iš esamų resursų ir formuoja laimės lūkestį į ateities projekcijas, kurios imlios išorėje esantiems dirgikliams.
- Įvertinkite savo namų erdvę ir susidėliokite prioritetus.
- Reguliariai kritiškai peržvelkite visus daiktus - tikrai atrasite tokių, kurie patapo nebereikalingais ir galite atsisakyti. Juos galite parduoti, atiduoti draugams ar pristatyti į daiktų dalijimosi stoteles Vilniaus regione „Dėk’ui“. Šiaulių regione 2020 m.
- 4.
- 5.
Gyvenimo prasmės suvokimas lietuvių literatūroje
Gyvenimo prasmės tema yra gvildenama ir lietuvių literatūroje. Garsaus rašytojo, išeivio Mariaus Katiliškio prozoje gyvenimo prasmės tema yra labai aktuali. Vienas kūrinių, kuriame visa tai atsispindi - romanas „Miškais ateina ruduo“. Vienas pagrindinių romano veikėjų Petras Doveika - gobšus, paslaptingas, gudrus ir sumanus asmuo, juolab jei kalbame apie naudą, atitenkančią jam. Šiais asmenybės bruožais jis pasižymėjo dar būdamas jaunas. Tuomet jis atkeliauja į Basiuliškių dvarą ir tampa šeimininkų Striūnų samdiniu. Laikui bėgant, jis veda neišvaizdžią, menko proto jų dukterį Zuzaną ir nekantriai laukia jos mirties, tuo pat metu stiprindamas ir plėsdamas ūkį. Galiausiai sulaukęs, jis atsisako savo ir Zuzanos sūnaus i tampa Basiuliškų šeimininku. Pasiekęs savo užsibrėžto tikslo, Doveika nori užtepti paskutinį tobulo gyvenimo paveikslo potepį - iki visiškos laimės jam trūksta moters. Todėl veda jauną, gražią pienininkę Moniką, kuri tampa jo gyvenimo prizu už nugyventus metus su nemylima žmona.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Gyvenimo prasmė yra atlikti savo pareigą. Kiekvienas žmogus šiame gyvenime turi savo tikslą, kurį privalo įvykdyti. Šį tikslą mes atsinešame gimdami, todėl labai svarbu tą tikslą suprasti ir stengtis įvykdyti. Tačiau siekiant palaimingo gyvenimo, išsikeltas tikslas negali būti savanaudiškas.
Pokalbis su psichologe dr. apie senėjimą
Senėjimas - procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Tačiau ar pastebėjote, kaip skirtingai laikas paliečia žmones? Vienas jau būdamas penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus - ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus. Kas lemia šiuos skirtumus? Kokie iššūkiai kyla žmogui senėjant ir kaip juos sėkmingai įveikti?
Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti. Ką reikėtų laikyti senėjimu iš biologinės perspektyvos? Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas - senas“, bandoma tarp šių kategorijų nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti tam tikrą amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, „va, po šešiasdešimties sugriuvau“ ar pan. Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai. Deja, mokslas šiandien senėjimo proceso dar negali išsamiai paaiškinti, nėra žinoma, kurie tiksliai molekuliniai, biocheminiai ar fiziologiniai pokyčiai yra svarbiausi. Mokslininkai ieško už senėjimą atsakingų genų, tyrinėja biocheminius kelius, kurie paspartina ar sulėtina senėjimo procesą, studijuoja paveldimas genetines ligas, kuriomis sergant senėjama greičiau, tokiu būdu bandydami suprasti senėjimo mechanizmus, taip pat tiria ilgaamžius žmones, bandydami iš jų gyvenimo ir aplinkos charakteristikų išgryninti veiksnius, lemiančius ilgą ir kokybišką gyvenimą. Iki trečdalio mūsų senėjimo proceso ypatumų lemia mūsų atsineštas genetinis fondas, tačiau taip pat labai svarbi ir mūsų sveikata, persirgtos ir lėtinės ligos, gyvenimo būdas.
Kas yra senėjimas iš psichologinės perspektyvos? Šis klausimas sudėtingas ir platus. Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Pavyzdžiui, raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin. Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Vis dėlto kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga.
Kalbant apie senėjimą iš psichologinės perspektyvos, taip pat svarbu apsibrėžti, apie kokį senėjimą mes kalbame: normalų (t. y. vidutinį, statistinį), patologinį ar optimalų. Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma. Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.
Sakant paprastai, senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo turimą psichologinį rezervą, kad jis leistų efektyviai funkcionuoti likusiose srityse. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų, pastangų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje dažnai siaurėja žmonių, su kuriais bendraujama grupė, tačiau tie santykiai, kurie išlaikomi, paprastai intensyvėja ir gilėja. Būtent vyresni žmonės dažniau inicijuoja ir organizuoja šeimos šventes, kuria ir palaiko tradicijas, santykis su anūkais paprastai yra intensyvesnis, nei buvo auginant vaikus. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms rasti būdų prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių.
Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Iššūkiai yra du - būti matomam ir būti įvertintam. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius. Tačiau man atrodo, kad situacija šiek tiek keičiasi ir pasaulis po truputį atranda gražius ir įdomius vyresnio amžiaus žmones. Dar didesnė problema vyresniame amžiuje - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis to potencialo, kurį turi vyresni bendradarbiai.
Senatvė atneša pokyčių abiem lytims. Keičiasi tiek vyrų, tiek moterų socialiniai ir šeimos vaidmenys, su lytimi susiję lūkesčiai. Tam tikra prasme vyresnis amžius vyrus ir moteris sulygina - pensininko statusas yra vienodas, išnyksta su lytimis susijusi socialinio statuso ir pajamų nelygybė. Iš vyro nebesitikima, kad jis bus šeimos maitintojas. Užaugus vaikams, moterims sumažėja atsakomybių už namų ūkį. Visgi net ir vyresniame amžiuje moterų statusas visuomenėje išlieka mažiau palankus. Vyresnio amžiaus moterys susiduria tiek su diskriminacija dėl amžiaus, tiek su diskriminacija dėl lyties.
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių. Būtų naivu tikėtis, kad po trisdešimties ar keturiasdešimties gyvenimo metų šalia esantis žmogus bus nepasikeitęs nei fiziškai, nei psichologiškai. Patarimas, kad poroje reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti. Žaidimas šiuo atveju suprantamas plačiai, kaip veikla, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu. Santykių pradžioje buvo smagu tiesiog vaikščioti susikibus už rankų, o vėliau gali būti smagu dažyti pirmojo būsto sienas, stebėti ropinėjantį vaiką, keliauti, kartu sportuoti, važiuoti grybauti ir t. t. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu. Geroji dalis yra ta, kad šis procesas vyksta kasdien ir mes turime pakankamai laiko prisitaikyti: kartu sulėtėti, kartu išlydėti vaikus, kartu vėl tapti tik moterimi ir vyru, o ne mama ir tėčiu. Ir jeigu dar iki senatvės buvo padėti tvirti santykių pamatai, sukurtas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba ir draugystė, tai senatvėje ji tampa nepaprastai stipriu resursu, padedančiu ištverti senatvės negandas ir praradimus.
Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Ir kartais būtent šioje vietoje kyla daugiausia įtampų, nors apie jas nedrįstama kalbėti. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą. Kartais tas sprendimas gali būti labai paprastas - tiesiog lubrikantų naudojimas santykių metu. Bėgant laikui, keičiasi ir vyrų seksualiniai poreikiai bei pajėgumas. Kartais jau moterims kyla nerimas ir įtarimai neištikimybe, jei partnerio seksualinis interesas mažėja.
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę. Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas turima galvoje, kai kalbama apie vienišumą. Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesukūrė šeimos, gyvena vienas, gali puikiai jaustis, turėti platų kitokių kontaktų ratą, prasmingų, įtraukiančių veiklų, kuriose visiškai patenkina bendravimo ir artimumo poreikius. Toks žmogus jausis gyvenantis produktyvų gyvenimą, turintis gyvenimo tikslą. Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.
Sumažinti vienišumą ir lengva, ir sunku. Sunku, nes vyresniame amžiuje siaurėja veiklų ir interesų, todėl prikalbinti vyresnį žmogų bandyti kažką naujo, prisijungti prie užimtumo grupelės, pradėti lankyti grupinius sporto užsiėmimus, nėra lengva. Imantis naujos veiklos ar atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje, greičiausiai ryškiau pasijus senatvės sukelti pokyčiai - bus sunkiau prisitaikyti, išmokti, reikės daugiau fizinių ir psichologinių resursų, todėl tai kelia nemažą stresą. Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems.
Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas. Darniai būdami su savimi ir kitais kiekvieną dieną, laimingai ir senėjame. Taip, moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės - vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką. Tačiau visa tai tik to bendro kokybiško gyvenimo detalės. Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant. Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas - subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.