Įvadas
Kategorinis imperatyvas yra viena iš svarbiausių sąvokų Immanuelio Kanto etikos teorijoje. Ši sąvoka, išvertus iš lotynų kalbos ,,imperatyvas” reiškia ,,įsakymas” ar ,,paliepimas”, moralėje nusako besąlygišką, griežtą vidinį elgesio paliepimą, kurio negalima nei apeiti, nei pakeisti. Kantas teigė, kad moralus elgesys yra ne tiek žmogaus polinkių, kiek jo sąmoningo apsisprendimo dalykas. Šiame straipsnyje išnagrinėsime kategorinio imperatyvo esmę, jo skirtumus nuo hipotetinio imperatyvo ir jo reikšmę moralės filosofijoje.
Kanto vieta etikos istorijoje
Etikos istorijoje Kantas yra viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais.
Kategorinio imperatyvo esmė
Kanto etikoje moralinis elgesys yra grindžiamas vidiniu elgesio paliepimu, kuris yra besąlygiškas ir griežtas. Tai reiškia, kad norint elgtis moraliai, šio paliepimo negalima nei apeiti, nei pakeisti. Doras elgesys yra ne tiek žmogaus polinkių, kiek jo sąmoningo apsisprendimo dalykas. Valia turi būti sąmoningai nukreipta vykdyti moralės dėsnį: jei ir priverstume žmogų gerai elgtis, nepadarytume jo moraliu. Šis valios nukreiptumas nėra ir savivalė ar savimeilė: ,,Ribos tarp dorovės ir savimeilės tokios tikslios ir griežtos, kad net pati paprasčiausia akis negali suklysti skirdama, kas priklauso vienai ir kas - antrai”.
Moralės dėsnis nėra tai, ką aš vienas pats žinočiau turintis savyje, nors būtent savyje jis ir atrandamas. Žmogus gyvena tarp kitų žmonių, todėl ir elgesio kriterijus ar taisyklė apibrėžiama santykyje su kitais.
Kategorinio imperatyvo formulavimas
Kategorinis imperatyvas yra formuluojamas taip: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidinio principas”. Valios maksima yra tai, ko mano valia privalo siekti. Taigi šią taisyklę supaprastintai galėtume suformuluoti taip: elkis taip, kad jei kiekvieno valia siektų to paties, ko sieki tu, pasaulio tvarka nebūtų suardyta.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kantas pateikia pavyzdį: jei kiekvienas meluotų, nebūtų įmanoma niekuo pasitikėti, nebūtų sudaromos jokios sutartys, nebūtų įmanoma nieko bendrai nuveikti.
Kategorinio ir hipotetinio imperatyvo skirtumai
Kantas atskiria kategorinį imperatyvą nuo hipotetinio. Hipotetinis imperatyvas yra imperatyvas, kuriuo žmonės paprastai grindžia savo poelgius. Jis nėra grynas imperatyvas, todėl ir vadinamas ,,hipotetiniu”. Jis yra nukreiptas į kokias nors elgesio pasekmes. Jis yra pajungtas tam tikram norimam tikslui ir negali būti visuotinis, nes kyla iš žmogaus patirties. Jie priklauso nuo to, kokia yra žmogaus praktika ir paliepia ją patenkinančius ar atitinkančius poelgius.
Kategorinis imperatyvas yra grynas, nes jis nepriklauso nuo praktikos ir nuo padarinių, kuriuos poelgis gali sukelti. Dažnai moralūs, kategorinio imperatyvo diktuojami poelgiai, visai nėra malonūs, priešingai, malonumo atsisakoma, kad būtų išvengta nemalonių poelgio padarinių. Poelgiai gali būti moralūs ir nemoralūs, sukeliantys malonius ar nemalonius padarinius. Kantas nesvarsto tos galimybės, kad nemoralus elgesys gali sukelti nemalonius padarinius. Mažai jis kalba ir apie tai, kad moralūs poelgiai gali būti malonumo priežastis.
Kantas ir bando pagrįsti, kad nepaisant žmogaus malonumo - nemalonumo išgyvenimo, moralumas išlieka būtinas ir imperatyvus. Jis parodo nekintamo nuo empirinių sąlygotumų (malonumo - nemalonumo jausmo išgyvenimo) moralės dėsnio ar taisyklės buvimą. Kalbėdamas apie nemoralaus elgesio sukeliamą malonumą, Kantas sako, kad taip elgdamasis žmogus vadovavosi praktiniais paliepimais, ir toks elgesys yra ne moralus , o legalus.
Transcendentalumas ir praktika
Svarstant hipotetiškai trancendentalumas kaip grynasis (t.y. malonumo-nemalonumo motyvų empiriškai neinstrumentalizuotas) protas pats savaime yra praktinis ir todėl pakankamai determinuoja valią: kas iš to seka aiškinant žmogaus praktiką?
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- Empirinius determinavimo pagrindus (malonumo-nemalonumo motyvai), t.y. juslinius polinkius (afektus, instinktus, jausmus, aistras).
- Neempirinio determinavimo pagrindo tipą, kai determinavimas kyla iš grynojo proto. Čia susiduriame su iš esmės kitokia proto motyvacija. Kadangi mums rūpi grynojo proto motyvai, tai jie turi būti gryni, t.y. jie turi būti iš esmės nepriklausomi nuo bet kokių malonumo-nemalonumo motyvų. Vadinasi, jie neturėtų motyvuoti asmenine nauda ar subjektyvia palaima. Jei proto motyvai šia grynumo prasme turėtų būti nukreipti į praktiką, tai jie turėtų būti suvokiami ir turi motyvuoti kaip besąlygiškas privalėjimas, kaip plikas įsakymas, kaip grynas įpareigojimas. Jiems turėtų būti būdingas besąlygiško t.y. kategorinio imperatyvo pobūdis. Tad proto motyvacija turi iš esmės skirtis nuo bet kokių hedonistiškai sąlygotų sumanumo taisyklių ar protingumo patarimų. Ji nesutampa nė su vienu empiriniu determinavimo pagrindu. Ji negali empiriškai kilti iš patyrimo ar mokymosi proceso, o tampa suvokiama tik taikant protą, ir apskritai tik ir daro įmanomą moralinę patirtį. Todėl taip pat nėra svarbu, ar mes tą kategorinį reikalavimą pripažįstame ar ne. Greičiau žmogus kaip protinga būtybė yra iš esmės moralinis subjektas ir kaip toks būtinai susiduria su šiuo reikalavimu.
- Viena vertus, grynasis proto motyvas turėtų jame įgyti besąlygišką (kategorinį) įpareigojantį pobūdį. Todėl jis turi aprėpti transcendentalinį momentą.
- Kita vertus, šis proto motyvas turi būti pritaikomas mūsų konkrečioje, pasaulyje besiskleidžiančioje praktikoje. Todėl jis turi aprėpti empirinį momentą.
Maksimos ir jų patikrinimas
Pasak Kanto, maksimos yra subjektyvūs praktiniai principai, turintys ,,bendrąją valios determinaciją”. Kasdienėje praktikoje visuomet orientuojamės pagal tam tikrus bendrus principus, kuriuos subjektyviai traktuojame kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Užuot stengęsi kiekvienoje naujoje situacijoje vis iš naujo susiorientuoti, mes apskritai laikomės tokių principų. taikomų ištisoms gyvenimo sritims. Maksimos gali būti, pavyzdžiui, tokios: “Būk paslaugus!”, “Būk garbingas!”, “Būk mandagus!”,” Gyvenk sveikai!”, bet gali ir būti ir tokios: “Nieko nepaisydamas siek tik savo naudos!”, “Meluok, jei sakydamas tiesą, gali sau pakenkti!”, “Malonumus laikyk svarbesnius už sveikatą!” ir t.t. Maksimos yra empiriškai duoti bendri orientyrai, kuriais, praktinėje veikloje vadovaujasi konkretūs asmenys. Jos išreiškia praktines žmonių nuostatas.
Jei maksimos yra empirinių orientyrų pobūdžio, tai dabar mums rūpės kategorinės proto motyvacijos atsparos taškas. Šis kriterijus negali būti empiriškas. Jis savaime turi kilti iš grynojo proto. Pirmoje kritikoje Kantas parodė, kad protas kaip teorinis protas pateikia mūsų pažinimui visumos reguliatyvias idėjas. Jei grynasis protas tampa praktiniu, jis privalo kategoriškai- normatyviai pateikti praktikai praktinės visumos idėją, t.y. protingai sutvarkytos socialinės asmenų sistemos idėją. Šiuo požiūriu proto imperatyvas kategoriškai įpareigoja tikrinti veiklos maksimas šia proto idėja. Todėl mano veiklos maksimos turi būti tokios, kad jas būtų galima apibendrinti, universalizuoti.
Kaip matėme, maksimos pirmiausia yra vien empiriškai-subjektyvūs praktiniai principai, o maksimose glūdinti žmonių bendrijos suformavimo idėja iš pradžių yra tik subjektyvi idėja, priklausanti nuo subjektyvių interesų bei preferencijų, kad pasiektume tą objektyvų požiūrį, kuris turi galios kiekvienai protingai būtybei. Pagal pirmą, griežtesnę, keliamas klausimas, ar šią maksimą galima neprieštaringai mąstyti kaip visuotinį įstatymą. Tad kriterijus čia yra loginio pobūdžio. Pagal antrą, švelnesnę maksimos patikrinimo formą, keliamas klausimas, ar maksimos galima neprieštaringai norėti kaip visuotinio įstatymo. Kaip pavyzdį Kantas pateikia nenorą kultivuoti savo sugebėjimus. Kas nors yra ,,linkęs geriau atsiduoti malonumams, negu ugdyti ir vystyti savo sėkmingus įgimtus gabumus’’. Žinoma , galėtume logiškai neprieštaringai mąstyti pasaulį, kuriame visi veiktų pagal šią maksimą. Tačiau galime rasti proto argumentų, versiančių mus atmesti tokią būklę, kai ši maksima yra visuotinis įstatymas.
Mes rekonstravome kategorinio imperatyvo pagrindinę formulę, kuri Kanto etikoje funkcionuoja kaip moralės principas ir dorovės dėsnis. Matome, kad kategorinio imperatyvo formulė neturi jokio apibrėžto moralinio turinio, o nustato tik visuotinio įstatymo formą kaip maksimų vertinimo kriterijų. Šiam universalizuojamumui būdinga proto forma yra tikrasis moralinės motyvacijos grynasis branduolys. Vadinasi, praktinė taisyklė yra besąlygiška, taigi pateikta kaip kategorinis praktinis teiginys, kuris objektyviai determinuoja valią besąlygiškai ir tiesiogiai. Juk grynasis, pats savaime praktinis protas čia tiesiogiai turi įstatymų leidimo galią.
Kantas paaiškina kategorinio imperatyvo pagrindinę formulę vadinamąją gamtos dėsnio formule. Šioje formulėje kalbama apie analogiją tarp asmenų sistemos ir gamtos sistemos. Gamtos sistema yra determinuota ir reguliuojama gamtos dėsnių. Asmenų sistema turi būti protingai determinuota ir tvarkoma praktikos.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Proto faktas
Ar hipotetinės rekonstrukcijos rezultatas iš tikro yra faktas? Ar transcendentalumas kaip grynasis protas yra praktiškas? Kantas kategorinio imperatyvo įsisąmoninimą vadina proto faktu, ,,kadangi jis pats savaime mums peršasi’’, būtent - kaip ,,vienintelis faktas grynojo proto, kuris dėl to pasiskelbia pirminiu įstatymų leidimo galią turinčiu protu(sic volo, sic jubeo[= taip noriu, taip liepiu]“. Minėtasis faktas yra nepaneigiamas. Tereikia išanalizuoti, kaip žmonės sprendžia apie tai, ar jų poelgiai atitinka dėsnį, ir kiekvienu atveju pamatysime, kad, nors ir ką sakytų polinkis, vis dėl to jų protas, nepaperkamas ir paties savęs verčiamas, atliekant poelgį valios maksimas visada sugretina su grynąja valia, t.y. su pačiu savimi, laikydamas save praktiniu.
Kanto teigimu, yra gerai žinoma, jog universalizavimo arba mūsų maksimų patikrinimo, taikant bendro dėsnio formą, požiūriu visuose moraliniuose sprendiniuose kaip atramos tašką galima aptikti moralumo savybę. Tuo Kantas nori pasakyti, kad egzistuoja visiems žmonėms, visoms protingoms būtybėms galiojantis dorovės dėsnis, kuris kiekviename subjektyviame praktiniame prote pasireiškia kaip kategoriškai įpareigojantis, t.y. jokiais empiriniais motyvais neinstrumentalizuojamas principas. Tai, kas šiame dorovės dėsnyje morališkai motyvuoja, yra ne konkretus turinys, bet vien visuotinio dėsnio proto forma.
Moralės tikslas
Rekonstravome pagrindinę kategorinio imperatyvo formulę. Ji rodo, kad proto motyvacijos branduolį sudaro visuotinio dėsnio forma. Ja privalome tikrinti mūsų maksimas. Tuo paaiškinamas moralės dalykų kategorinio pareigos pobūdžio formalumas. Tačiau kategorinio imperatyvo kaip moralės principo apibrėžimas šia pastaba dar nesibaigia. Moralės sąvokai priklauso ne tik pareigos pačios savaime aspektas, bet ir praktikos tikslo aspektas. turi būti grynas, tai gryną, vien formaliai apibrėžtą pareigą turi atitikti toks pat grynas tikslas. Šis tikslas turi plaukti iš grynojo proto. Todėl jis turi iš esmės skirtis nuo empirinių malonumo-nemalonumo motyvacijos tikslų, kurie rūpi empiristinei etikai. Kaip kategorinės pareigos koreliatas, moralumo tikslas turi būti besąlygiškas, absoliutus tikslas, todėl aukščiausias gėris. Sykiu šis proto tikslas turi būti objektyviai-būtinas visoms protingoms būtybėms.
Todėl Kantas pastebi štai ką: visi mūsų sau empiriškai keliami tikslai (pagal malonumo-nemalonumo motyvaciją), visuomet yra tik reliatyvūs tikslai, nes vertę jiems teikia vien tik sąryšis su individualiu subjekto sugebėjimu geisti; ši vertė neduoda universalių principų, būtinų kiekvienai protingai būtybei ir kiekvienam norui, t.y. Tad šie empiriškai-reliatyvūs tikslai iš esmės visuomet yra tenkinimo priemonės subjektyvių poreikių, kuriems būdingas atsitiktinumas. Kantas šiuos empiriškai-reliatyvius, vien kaip priemones pasireiškiančius tikslus vadina daiktais. Jų vertę galima nusakyti kaip jų kainą ir palyginti su kitų daiktų verte. Daiktus galima pakeisti kitais daiktais, galima juos mainyti, pirkti, parduoti ir t.t. Vadinasi, empiristinės teleologijos srityje nėra absoliutaus tikslo, kuris galėtų būti traktuojamas kaip kategorinio imperatyvo koreliatas. Jei egzistuotų vien šie daiktiški, reliatyvūs tikslai, kurie visuomet yra tik priemonės, tai kategorinis imperatyvas būtų betikslis. Pasaulyje, kuriame egzistuoja vien daiktai, jo kategoriškumas būtų beprasmis.
Čia kyla klausimas: ar egzistuoja absoliutus tikslas, t.y. Kantas sako, kad svarbiausia poelgyje yra moralės dėsnio paskata, visa kita yra nepatvaru ir veidmainiška, ,,net rizikinga manyti šalia moralės dėsnio esant dar kelias kitas paskatas. Taigi malonumas nėra viena iš keletos galimų moralaus elgesio paskatų. Kodėl būtent moralės dėsnis, kitaip sakant, kategorinis imperatyvas, yra vienintelė būtina žmogaus elgesio paskata? Kantas atsako taip:Žmonėms ir visoms sukurtosioms protingoms būtybėms moralinis būtinumas yra prievarta, t.y. privalėjimas, ir kiekvienas juo grindžiamas poelgis turi būti įsivaizduojamas kaip pareiga, o ne kaip jau savaime mums patinkanti ar galinti patikti veiksena”. Moralus poelgis yra vykdomas iš pareigos. Moralinis būtinumas ne tik kad nesiejamas su malonumu, bet netgi pabrėžiama,kad tai yra prievarta, vadinasi atriboja nuo malonumo vaizdinio. Moralumo siekis ir yra žmogaus aukštesnysis sugebėjimas norėti. Jis kyla tiesiogiai iš praktinio proto, ir jam yra pajungtas žemesnysis sugebėjimas norėti, kylantis iš malonumo siekio. Kantas yra tiek griežtas, jog sako, kad net mažiausia žemesniojo sugebėjimo norėti paskatų priemaiša kenkia lemenčio proto stiprybei ir pranašumui. Protas teikia moralės dėsnį. Taigi poelgis tikrai moralus yra tik tada, kai malonumas jo vykdymui neturi jokios įtakos. Kantas mano, kad pats žmogus gali labai gerai atskirti moralias poelgio paskatas nuo malonių, tačiau neretai pasiduoda malonumo vaizdiniui ir to nepadaro.
Moralumas ir laimė
Kantas moralumą atskiria ne tik nuo malonumo vaizdinio, bet ir nuo laimės siekio. Jis pastebi, kad dažnai laimės išgyvenimas siejamas su malonumo jausmu. Tokią laimę jis sako esant savimeile: materialūs praktiniai principai, kai renkamasi atsižvelgiant į malonumą arba nemalonumą, ,,yra visiškai vienarūšiai, nes juos apima savimeilės arba asmeninės laimės principas”. Žemesnysis sugebėjimas norėti turi būti pajungtas aukštesniajam, o asmeninė laimė - moralumui. Todėl ir moralus žmogus nebūtinai yra laimingas, dažniausiai būna atvirkščiai. Kaip teigia Kantas, nėra nė mažiausio pagrindo būtinam ryšiui tarp dorovės ir ją atitinkančios laimės. Kantas siekė ne atrasti ryšį tarp moralės ir asmeninės, malonumo jausmu pagrįstos laimės, o nubrėžti skirtumą tarp jų. Taip jis parodo, kad ryšys tarp poelgio ir jo suteikiamos asmeninės laimės yra atsitiktinis, ir kad žmogaus moralumas, o ne jo asmeninės laimės siekis yra tai, kas jį išskiria iš visų kitų būtybių.
Filosofiją siaurąja prasme, taip, kaip ją suprato senovės žmonės, Kantas vadina aukščiausiojo gėrio doktrina: ,,filosofija buvo nurodymas sąvokos, kuri turi jiems apimti aukščiausiąjį gėrį, ir elgesio, kuriuo reikia šio gėrio siekti”. Moralus elgesys, dorybė yra pirmasis gėris, vienintelė sąlyga aukščiausiajam gėriui pasiekti. Tačiau praktiškai aukščiausiojo gėrio sąvoka labai neaiški. Aukščiausiasis gėris gali būti pasiektas valios nuostatai visiškai atitinkant moralės dėsnį. Tačiau tai, kaip pabrėžia Kantas, yra ,,šventumas - tobulybė nepasiekima nei vienai jutimais suvokiamo pasaulio protingai būtybei jokiu jos…
Dialogo būtinybė
Jau praeitą kartą bandžiau atkreipti dėmesį į tai, jog mūsuose dažnai kartojamas užkeikimas apie dialogo būtinybę gali greitai tapti vien tik tuščiagarsis, jeigu mes nesugebėsime taip pat operatyviai apmąstyti dialogo galimybės sąlygų. Vien tik gerų norų ir sklindančių iš visų pusių raginimų čia, kaip atrodo, neužtenka. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie būtinybę (kartais sakoma: apie praleistą šansą) išplėtoti dialogą tarp valdžios ir visuomenės. Tačiau, sutikite, bent iš pradžių truputėlį keistai skamba kaltinimai A. Kubiliaus Vyriausybei dėl nesugebėjimo plėtoti dialogą, kai žinome, jog šios Vyriausybės galva yra labai įgudęs polemistas, tikras verbalizacijų virtuozas, mėgstantis diskusijas, žodines batalijas žmogus; nesunku pastebėti, jog ir šiandien, patapęs Premjeru, A. Kubilius nevengia skirtingo plano diskusijų forumų, dalija interviu į kairę ir dešinę, yra pasiruošęs (taip atrodo) aiškinti savo pozicijas iki begalybės… Taigi, žiūrint formaliai, tarsi ir nėra jokio preteksto kalbėti apie naujosios Vyriausybės nesugebėjimą plėtoti dialogą, iš tiesų neįtikinimai skamba tokio pavyzdžio priešininkų teiginiai, jog esą A. Kubilius yra uždaras, paniuręs, nemėgstantis bendrauti žmogus. Kita vertus, net mažiausia abejonė dėl to, jog dialogas pradeda strigti, iškelia užduotį pasiaiškinti klausimą - o kokios yra dialogo apskritai sėkmės konkrečios prielaidos, kada čia galima tikėtis apčiuopiamo rezultato, o kada mūsų diskusijos neišvengiamu pavidalu tik sutirština dūmų uždangas? Galima paklausti dar ir taip: ar dialogas, t. y. Tai iš tiesų yra teorinės prigimties klausimas, turintis didelę praktinę reikšmę. Kaip atrodo, atsakymas į šį klausimą yra maždaug toks: tikras dialogas gali užsimegzti tik tada, kai mes jau sugebame vienas kitą įsivaizduoti kaip kitą „aš“. Kita vertus, čia neturiu galimybės iki galo išplėtoti tokį atsakymą grindžiančių teorinių argumentų komplikuotos sekos, taigi apsiribosiu tik keliais iškalbingais pavyzdžiais.
Sugebėjimas įsivaizduoti kitą, tarkime, visiškai svetimą žmogų, kaip kitas „aš“ nenumato jokio supanašėjimo, nėra susietas su savosios tapatybės atsižadėjimu ar pan. Taigi tokio dialogo idėja neapriboja žmonių rato, nėra orientuota vien tik į artimiausiuosius arba panašaus vertybinio nusiteikimo, tarkime, to paties kirpimo žmones. Yra visiškai kitaip ar net priešingai. Štai, pavyzdžiui, subtilusis XX a. mąstytojas G. Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton), praturtinęs savo išmone ir įžvalgomis, be visa ko kito, taip pat ir detektyvinį literatūros žanrą, kito ,,aš“ perspektyvos ribose įkurdina tokias diametraliai priešingas šio žanro figūras kaip detektyvas (persekiotojas) ir nusikaltėlis (persekiojamasis). Jeigu galima būtų taip pasakyti, literatūrinė detektyvo tėvo Brauno ,,teorija“ plėtoja anksčiau minėtos dialogo sąlygos ir tarpusavio supratimo požiūrį kraštutinai užaštrintu būdu. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma maždaug taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą lėmusius motyvus, siekiant prognozuoti tolesnius to žmogaus veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Kitaip tariant, čia numatoma, jog objektinis žmonių susvetimėjimas gali būti įveiktas dėl intersubjektyvumo. Iš tiesų, tėvo Brauno ,,teorija“ projektuoja kitokį problemos spendimo būdą nei A. Konan Doilio (Arhtur Ignacius Conan Doile) kuriamas Šerloko Holmso literatūrinės fikcijos pavyzdys. Antruoju atveju kalbama apie pastangas su gamtamokslinio metodo įpročiais ir logikos pagalba (galėtume dar pridurti: pagal įprastą susvetimėjusio politinio pasaulio ritmiką) prasibrauti į žmogaus paslaptį; šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą stebėti ir pastebėti net smulkmenas, o mūsų atmintyje užsifiksuoja detektyvo su lupa portretiniu įvaizdžiu.
Visų pirma galima būtų pasiūlyti tokį eksperimentą, leidžiantį pasirąžyti vaizduotei: patys griežčiausi demonstrantų ir vadinamųjų riaušininkų kritikai, labiausiai indokrinuoti politikai ims ir pabandys įsivaizduoti save pirmųjų kailyje ir atvirkščiai… Tikėtina, jog tokiu atveju daug silpnesne srove lėktų akmenys į Seimo langus ir, be jokios abejonės, jokia guminė kulka neišlėktų kaip atsakas. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, tačiau man, pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti A. Kubilių, stovintį pirmose barikadų gretose su pakelta ranka prieš, taip sakant, komunistų langus. Kita vertus, neseniai į viešumą prasisunkė žinia, jog vienas iš žinomų Lietuvoje politikų įvykių metu skambino generalinio komisaro pavaduotojai ir reikalavo, jog maištaujantis jaunimėlis būtų pritvatintas iki soties. Štai toks yra mums nežinomas valdžios žmogus, kuris ne iš nuogirdų, bet pagal savo paties vidinę patirtį žino tai, kas yra buduliškumas kaip tam tikras nusiteikimas viską spręsti kumščiais.
Tačiau ar iš to, kas čia buvo pasakyta, išeina, jog nesugebėjimas apversti priešpriešos ,,aš - tu“ yra mentalinės negalios pasekmė, vaizduotės defekto rezultatas? Ar griežtindami gyvenimo sąlygas visiems kitiems, o sau numatydami išlygas, valdžios žmonės taip daro dėl išskirtinio nesugebėjimo įsivaizduoti kitą žmogų kaip gyvą individą? Jeigu taip būtų iš tiesų, jeigu viską būtų galima suvesti tik į ribinį abstrahavimo galios trūkumą, tai ne peikti, bet užjausti reikėtų tokius valdžios žmones, invalidumo pensijas jiems reikėtų paskirti nuo pat pradžių. Tačiau, kaip atrodo, čia aptariamo reikalo esmė labiau nei intelektinius kieno nors sugebėjimus liečia kiekvieno iš mūsų valios parengties klausimą. I. Kanto filosofijoje toks klausimas yra vadinamas kategorinio imperatyvo tema. Leiskite šįkart apie tai pakalbėti plačiau.
tags: #kaip #kategoriniu #imperatyvu #galima #pasitikrinti #savo