Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichiatro psichoterapeuto Eriko Stankūno įžvalgas įvairiomis psichologinės gerovės temomis. Nagrinėsime, kaip teisingai formuluoti tikslus, spręsti konfliktus santykiuose ir suprasti savo vidinius poreikius. Naudodamiesi E. Stankūno patarimais, galime geriau pažinti save ir kurti pilnavertį gyvenimą.
Tikslų formulavimas: nuo mados iki asmeninio noro
Psichiatras Erikas Stankūnas pabrėžia, kad kalbant apie pažadus sau, visų pirma reikia identifikuoti, ar žmogus tikrai PATS to nori. Anot jo, jei tai yra mados reikalas, aplinkos - draugų, tėvų, partnerio, visuomenės ar socialinių tinklų - spaudimas, tikėtina, kad tas pažadas ir liks neįgyvendintas.
„Mūsų nusistatomas tikslas turėtų būti siekis, kad dvasia esamomis sąlygomis gyventų maksimaliame įmanomame komforte, kai mes dėl galimybės geriau gyventi ateityje aukojame savo resursus - jėgų, laiko, miego ar materialinius.“ - sako psichiatras psichoterapeutas Erikas Stankūnas.
Paprastai žmonės prisižada sau atsisakyti to, kas jiems juose nepatinka, arba kuria planus, norėdami per tam tikrą laiką įgyvendinti savo norus ar svajones.
Naujas veiksmas ar atsisakymas: kas lengviau?
E. Stankūnas teigia, kad nauja veikla paprastai yra susijusi su mūsų valios pastangomis. Jei žmogus yra emociškai įsitraukęs į to tikslo siekimą, t. y. jis asmeniškai nori pasiekti tą tikslą, teigiamo rezultato tikimybė yra ganėtinai didelė.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Vigintą
„Kažko nebedaryti arba atsisakyti dažniausiai yra sunkiau, kadangi tai susiję su žmogaus psichologinėmis problemomis, pavyzdžiui, persivalgymas, nagų graužimas, lošimas, nesaikingas alkoholio vartojimas, daugeliu atveju ir rūkymas. Čia reikėtų išspręsti pirminę problemą (nerimą, savivertės stoką ar pan.), tuomet bus lengviau atsikratyti nepageidaujamų įpročių. Žmogaus psichika linkusi save apsaugoti, todėl vargiai pavyks pačiam įvardyti giluminę problemą, ir tai nepriklauso nuo intelekto, išsilavinimo ar visuomeninio statuso. Vietoj savianalizės patarčiau ateiti pasišnekėti su kvalifikuotu psichoterapeutu ar psichologu“, - sako gydytojas E. Stankūnas.
Tikslų permąstymas ir atsisakymas
„Tikslai reguliariai turi būti permąstomi, įvertinami pagal naujas aplinkybes, ar jie vis dar adekvatūs ir tikrai mums reikšmingi. Žmogus turi teisę keisti savo tikslą ar visai jo atsisakyti. Tai nėra silpnavališkumas, atvirkščiai - tai išmintingas elgesys. Labai svarbu pastebėti tą momentą, kai mūsų tikslas pradeda veikti prieš mus pačius“, - sako psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.
Darydami rezoliucijas socialiniuose tinkluose, lažindamiesi su draugais iš dalies sudeginame tiltus, todėl baiminamės, kad atsitraukę nuo išsakyto tikslo pateksime į „pralaimėtojų“ kategoriją, tačiau iš tiesų taip nėra.
Tikslų užrašymas: ar tai veiksminga?
E. Stankūnas teigia, kad tikslų dienoraščiai, kasdienė kontrolė dirgina mūsų psichiką primindami apie tikslą, tačiau labai greitai prie to dirgiklio priprantame ir nebereaguojame.
„Kad sėkmingai įgyvendintume savo tikslą, reikia jį įvardyti, išsigryninti, nustatyti terminą jam pasiekti ir sudaryti veiksmų planą, nes dažniausiai norint įgyvendinti galutinį tikslą, reikia pasiekti daug mažesnių, pavyzdžiui, jei nori būti geras sportininkas ar muzikantas, turi daug treniruotis ar repetuoti, nes vien didelio noro ir talento nepakanka“, - sako E. Stankūnas.
Taip pat skaitykite: Psichiatro Kučinsko analizė
Su kitais žmonėmis apie savo tikslus kalbėtis verta, jei jie mus palaiko ar turi kompetencijos patarti toje srityje. Tikslo išsakymas neturi virsti kokiu nors vienpusiu įsipareigojimu kitam žmogui, nes už savo tikslus ir jų siekimą esame atsakingi mes patys.
Diplomas, turtas, karjera - ar tai tinkami tikslai?
Čia vėl susiduriame su klausimu, ko žmogui iš tiesų reikia, ko jis nori. Anot E. Stankūno, jei mūsų niekas nespaudžia iš šalies ir suprantame, kad šio tikslo galėsime atsisakyti, jei nebematysime prasmės, tuomet viskas gerai, galima siekti mokslų, karjeros, naujų potyrių ar materialinės gerovės.
„Mano praktika rodo, kad žmonėms labiausiai trūksta ne statuso, grožio ar pinigų, bet santykio su kitais žmonėmis ir gero savivertės bei saugumo jausmo tame santykyje. Modernus vakarietiškas gyvenimo būdas skatina mus konkuruoti ir gyventi tarp žmonių, kurie nėra mums asmeniškai įdomūs, kaip ir mes jiems. Tačiau mums vis tiek labai svarbu, kad būtume priimti į tą bendruomenę. Automobiliai, prabangūs namai, garsių prekių ženklų rūbai, kaip ir pareigos ar diplomai, padeda mums įtvirtinti savo statusą ir užmegzti tam tikrą naudingą ir sąlyginai saugų santykį. Didžiausia problema yra tai, kad pozicionuojant save susvetimėjusioje visuomenėje, pradeda trikti pojūtis, kas mes iš tikrųjų esame ir ko iš tiesų norime. Tai galima pasitikrinti artimų ryšių bendruomenėse - šeimoje, giminėje, gerų draugų rate, žinoma, jei jose išlaikomi nuoširdūs, artimi santykiai. Kiekvienam žmogui svarbūs tiek tarpasmeniniai santykiai, tiek vidinis santykis su savimi ir savo istorija“, - sako psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.
Ar gerai neturėti jokių tikslų?
E. Stankūnas teigia, kad didesnių ar mažesnių tikslų turime mes visi. Tačiau yra dalis žmonių, tarsi plaukiančių pasroviui. Vieni juos vadina keistais, kiti - neambicingais. Jie nesiekia postų, nekeičia darbo dėl didesnio atlyginimo, jiems nereikia daug daiktų.
„Jei žmogus patenkintas savo gyvenimu ir gyvena ne aplinkinių, o savo sąskaita, nereikia raginti, kad jis kažko siektų, net jeigu turi gebėjimų tai padaryti. Toks žmogus iš prigimties daro minimumą visuomenei ir maksimumą sau, todėl belieka jam pavydėti tos pasiektos ramybės ir pasitenkinimo būsenos. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia atsisakyti tikslų ar ambicijų, tiesiog tai parodo, kokie mes visi esame skirtingi“, - sako psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.
Taip pat skaitykite: Psichiatro kyšio byla: eiga ir nuosprendis
Konfliktų sprendimas santykiuose: E. Stankūno įžvalgos
Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas teigia, kad ilgą laiką leidžiant su kitais žmonėmis, ypač santykinai mažoje erdvėje, ima atrodyti, kad daugėja ir dažnėja įvairių tarpusavio nesutarimų.
„Iš tiesų tokioje situacijoje kaip šiandien konfliktai ne kyla, o išryškėja. Kai žmonės kuria tarpusavio santykius, jie visada turi vienaip ar kitaip derintis vienas prie kito: rasti kompromisus, kai kada nusileisti, o kai kada ne. Tačiau neretai žmonės vengia konfliktų, nes dėl jų jaučiasi blogai ir yra linkę atidėti vėlesniam laikui - išeina į darbą, grįžę namo žiūri televizorių, užsiima kitokia veikla ir taip neišspręsti konfliktai tarsi „užkonservuojami“."
Pasak jo, santykiai, kitaip nei žmonės dažnai galvoja, nebūna visada vienodi ir tik malonūs. Pasak gydytojo psichiatro-psichoterapeuto, svarbu suprasti ir tai, kad gyvenime, deja, nebūna taip, jog visą laiką viskas tik labai gerai, kad ir kaip tą gerumą įsivaizduojame. Vienos problemos išsisprendžia, kyla kitų, be to, žmogui nuolat kyla įvairių norų. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką norėjome bendrauti, o šį norą patenkinę norime pabūti vienumoje. Gydytojas atkreipia dėmesį, kad neretai tiesiog neturime įgūdžių, kaip spręsti iškilusius konfliktus.
Trys svarbūs elementai konfliktui spręsti
Pasak E. Stankūno, kad sėkmingai išspręstume kilusį konfliktą, svarbūs trys elementai:
- Supratimas, kaip patekome į problemą: „Pirma, kad galėtume pradėti spręsti kilusią problemą, turime suprasti, kaip į ją patekome ir kad iš viso patekome į kažkokią problemą, kurią reikia spręsti.“
- Saugi aplinka: „Antra, konfliktui spręsti reikalinga saugi aplinka, t. y. žinoti, kad išreikšdamas jausmus žmogus nebus už tai nubaustas arba juo nebus kitaip pasinaudota.“
- Komunikacija: Pavyzdžiui, partneris tyli, todėl padarome išvadą, kad jis greičiausiai pyksta. Ir tik pradėjus kalbėtis, klausti, gali paaiškėti, jog žmogus paprasčiausiai galvojo, ką valgys vakarienei.
Konfliktų sprendimas su vaikais
Tarpusavio konfliktų kyla ne tik suaugusiųjų santykiuose, bet ir santykiuose su vaikais. „Pirmasis konfliktų sprendimo punktas - savo norų ir jausmų supratimas vaikams ir yra pats sudėtingiausias. Dažniausiai jie apie problemą kalba tik abstrakčiais simboliais, todėl suaugusiajam svarbu tuos simbolius teisingai suprasti ir paaiškinti vaikui jam suprantama kalba. Pavyzdžiui, vaikas atsisako ruošti namų darbus sakydamas: man bloga, nenoriu ir išvis manęs niekas nemyli. Kaip mes, psichoterapeutai, sakome, „sukramtyti“ šią informaciją ir reflektuoti vaikui jam suprantama kalba“, - sako gydytojas E.
Kitas labai svarbus veiksnys sprendžiant konfliktą su vaiku, pasak gydytojo psichiatro, yra užtikrinti saugumą, t. y. kad vaikas jaustųsi saugus, pasisakydamas apie savo norus, žinotų, jog nebus už tai nubaustas.
Vienatvės svarba psichologinei gerovei
„Pati mūsų psichika stengiasi palaikyti maksimalią ramybę bet kurioje situacijoje, nesvarbu, ar vairuojame automobilį ir turime žiūrėti į kelią bei atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, ar ilsimės paplūdimyje. Mūsų gyvenime vyksta daugybė dalykų, kuriuos mūsų smegenys turi sudėlioti į tam tikras mums aiškiai suprantamas ir suvokiamas sistemas. Buvimas vienumoje padeda susidėlioti galvoje scenarijų, kaip žmogui tam tikroje situacijoje nusiraminti“, - sako gydytojas E.
Erikas Stankūnas: profesinė veikla
Nuo 2018 m. Erikas Stankūnas dirba Medicinos diagnostikos ir gydymo centre gydytoju psichiatru-psichoterapeutu. Nuo 2017 m. jis taip pat dirba Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Konsultacinio centro universitetiniame psichoterapiniame dienos stacionare. 2011-2017 m. E. Stankūnas buvo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Konsultacinio centro universitetinio psichoterapinio dienos stacionaro skyriaus vedėjas. 2008-2010 m. jis dirbo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro II-ame (poūmiame) vyrų skyriuje, o 2006-2008 m. - I-ame (ūmiame) moterų skyriuje. 2005-2006 m. jis dirbo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro I-ame (ūmiame) vyrų skyriuje. 1999-2005 m. E. Stankūnas dirbo Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Universitetiniame psichiatrijos skyriuje.
tags: #psichiatras #erikas #stankunas