Vaikystė - tai nepakartojamas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, atradimų ir įspūdžių. Šis laikotarpis prabėga greitai, tačiau palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Nuo pat pirmųjų dienų vaikas siekia aktyviai palaikyti ryšį su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrindami prisitaikymą prie aplinkos ir padėdami užmegzti ryšius su aplinkiniais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip tėvai gali padėti savo vaikams tapti brandžiomis asmenybėmis, kokie pagrindiniai poreikiai turi būti patenkinti ir kokie auklėjimo principai yra veiksmingiausi.
Meilės svarba vaiko raidai
Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo amžiaus, būtina jaustis mylimam, suprastam, pripažintam, gerbiamam ir reikalingam. Vaikui tai ypač svarbu - be meilės jis tiesiog negali užaugti. Mažas vaikas dar nieko nežino apie save, jis mato save tokį, kokį jį mato artimieji. Kiekvienu bendravimo su vaiku būdu - žodžiais, intonacija, gestais, netgi tyla - mes pasakome jam kažką naujo apie jį patį. Iš pasikartojančių pagyrimų, meilės ir apkabinimų vaikui formuojasi pojūtis „aš geras“. Tačiau bausmę, ypač maži vaikai, yra linkę suprasti kaip pasakymą „tu blogas“, kritiką - kaip „tu negali“, dėmesio stoką - kaip „turiu svarbesnių reikalų nei tu“ ar net „aš tavęs nemyliu“.
Todėl bendraujant su vaikais ir auklėjant, tėvams labai svarbu nuolatos reflektuoti - kokią žinutę savo žodžiais ir elgesiu aš siunčiu vaikui? Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo informacija, kurią jis gauna iš tėvų, yra svarbesnė. Beje, psichologai pastebi, kad mažiems vaikams tėvai paprastai skiria pakankamai dėmesio ir šilumos, tačiau kuo vaikas darosi didesnis, tuo labiau tėvai yra linkę jį „auklėti“ net nesusimąstydami, kaip labai tam mūsų paaugliui svarbu šiluma, dėmesys, priėmimas, pagyrimas.
Tam tikru vaiko augimo metu tėvai dažnai tiesiog nebefokusuoja savo dėmesio į tai, kaip jie elgiasi su savo vaiku. Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių - nepamiršti rodyti savo vaikams meilės „ženklus“: kalbėkite palaikančius žodžius, nepamirškite apkabinti, prisiliesti, žiūrėkite į akis.
Meilė nėra prekė
Psichologai pastebi, jog labai daug tėvų įsitikinę, kad svarbiausia (jei ne vienintelė) auklėjimo priemonė - tai paskatinimai ir bausmės. Bet juk auklėjimas - tai ne dresūra, ir tėvai egzistuoja ne tam, kad išmokytų savo vaikus sąlyginių refleksų. Visų pirma, turime sukurti santykį su savo vaiku. Mama sako savo dukrai: „Jei elgsiesi gerai, aš tave mylėsiu.“ Bet juk meilė - tai ne prekė ir ne pinigai. Dėl psichologinės gerovės vaikui svarbu tvirtai jausti, kad mūsų meilė nėra įkainota ir nepriklauso nuo kažkokių sąlygų. Tačiau meilė nereiškia - leidžiu savo vaikui viską.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Ribų nustatymo svarba
Augindami vaikus, mes padedame jiems subręsti žmonėmis ir mokome juos, kad neturėtume vien paklusti instinktams ir tik tenkinti savo poreikius. Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei. Tačiau kaip dažnai tėvai, bijodami nuliūdinti savo vaiką, tenkina kiekvieną jo norą - kad tik šiam būtų gerai. Dar, kalbant apie ribas, vaikai labai gerai supranta, kai tėvai pradeda daryti nuolaidas ir tą pačią akimirką pajaučia, jei tėvų „ne“ pradeda reikšti „taip“, „kartais“, „galbūt“… Natūralu, kad vaikai savo elgesiu siekia suprasti, tikrinti, gal net priešintis - jiems būtina išsiaiškinti, ko mes, kaip tėvai, iš jų tikimės bei reikalaujame. Išmokti nustatyti ribas yra labai svarbu, nes tai rodo rimtus mūsų ketinimus ir požiūrį.
Štai paprastas, kasdienis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Jei pamatysiu, kad vėl šokinėji nuo sūpynių, supyksiu!“ Ką girdi vaikas? Kad mama pyksta ir supyks dar daugiau. Jokių kitų pasekmių vaikas nemato ir toliau daro tai, kas jam uždrausta. Daug efektyviau būtų pasakyti: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ Dėmesys akcentuojamas ne ties santykiais ir jausmais, o ties pasekmėmis. Vaikui pranešama, ko iš jo tikimasi, ir kas bus, jei jis to nesilaikys. Negėdiname, nekaltiname, nerėkiame. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama - pagarbiai, bet tvirtai. Pratęsiant ribų temą, galima pridurti, kad labai svarbu vaikui pateikti ribotą galimų sprendimų pasirinkimą. Taip vaikui suteikiama galimybė pasirinkti bet kurią išeitį iš konkrečių pateiktų variantų.
Pavyzdys ir paaiškinimas
Auklėjant vaikus labai svarbu išmokti atsisakyti nuostatos, santykio su vaiku, kuris išreiškiamas tokiu principu - „daryk taip, kaip aš pasakau“. Auklėti - tai rodyti pavyzdį. Beprasmiška nustatinėti taisykles, kurių patys nesilaikome. Dar vienas svarbus dalykas - aiškinimas ir supratimas, kodėl tam tikros taisyklės ir apribojimai mums yra reikalingi.
Tėvams neretai atrodo, kad draudimus jie pirmiausia nustato dėl savęs (dėl savo pačių ramybės) arba dėl kitų (tarkim, siekiant padėti vaikams adaptuotis visuomenėje). Todėl tėvai neretai jaučia kaltę, bijo versti vaiką kažką daryti, atimti iš jo laisvę, apriboti asmenybę. Tėvai dažnai tiesiog bijo piktnaudžiauti savo valia. Tačiau vaiko, nežinančio jokių ribų, negalima vadinti nei laisvu, nes jis tampa savo emocijų ir impulsų įkaitu, nei laimingu, nes jis gyvena nuolatiniame nerime. Vaikui, kuris daro viską, kas tik jam šauna į galvą, neegzistuoja joks veiksmų planas, išskyrus poreikį tuojau pat pildyti savo norus. Jis kažko nori - ir ima. Jis kažkuo nepatenkintas - daužo ir laužo. Tam tikrame amžiuje taip elgtis pakankamai normalu ir leistina, tačiau daug sudėtingiau mokytis save riboti pačiam. Jei ir vėliau elgsimės vadovaudamiesi vien savo norais ir instinktais, gyvenimas gali pavirsti džiunglėmis, kuriose veikia tik stipresniojo įstatymas.
Taigi tėvai ne tik turi teisę, bet ir privalo vaikui nustatyti tam tikras ribas, kurios leistų jam tapti žmogumi ir padėtų įsisavinti gyvenimo tarp kitų žmonių taisykles. Mums, tėvams, labai svarbu įsivertinti, ar patys vaikystėje neturėjome problemų su ribomis ir autoritetais. Jei mūsų tėvai vaikystėje neribojo, dabar bus sunku įskiepyti vaikams tinkamus orientyrus, nes patys jų neturėjome. Kita vertus, jei suaugusieji mus vaikystėje „laikė po griežtu kumščiu“, mes, patys tapę tėvais, bijosime „perlaužti lazdą“ ir pastūmėti savo vaikus jaustis taip, kaip jautėmės patys. Jei jums taip nepatinka ribos, pabandykite susikurti savo šeimos taisykles, kurių laikysitės visi. Juk svarbiausia, kad ne tiek stengtumėmės „pataisyti“ vienas kitą ar savo vaikus, reguliuoti elgesį ar riboti, o išmokti gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Elgesio ir bendravimo taisyklės ne tik padeda vaikams suprasti skirtumą tarp to, kas leidžiama ir draudžiama, bet įgalina spręsti ne tik lengvas, bet ir sudėtingas užduotis, kurių kasdien kyla šeimos gyvenime. Beje, taisykles galima (ir reikia!) keisti.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Tėvų kontrolė ir vaidmuo auginant brandžią asmenybę
Šeimos aplinka vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų raidoje. Būtent ten mokomasi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir geriau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų, tokiomis sąlygomis augantys vaikai vėlesniame gyvenimo etape gali turėti problemų įsisavinant atitinkamus socialinius vaidmenis. Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas.
Pagrindiniai vaiko poreikiai
Jeffrey E. Young išskiria pagrindinius vaiko poreikius, kuriuos patenkinus, vaikas gali sėkmingai augti ir bręsti:
- Saugumas: Tai svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas, manipuliacijos, nebūtinai susiję su vaiku, taip pat neprisideda prie saugumo. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
- Ribos ir vadovavimas: Brandus vadovavimas yra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi.
- Meilė, rūpestis, empatija ir priežiūra: Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Empatija - tai artimoje aplinkoje esantis žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus. Be tėvų, vaikui svarbūs ir socialiniai ryšiai - su bendraamžiais ir visu išoriniu pasauliu.
- Autonomija: Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
- Besąlyginė meilė ir pripažinimas: Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes, jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam.
Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai.
Skirtingi požiūriai į auklėjimą
Skirtingi žmonės turi skirtingus požiūrius į vaikų auklėjimą. Vieni mano, kad svarbiausia yra meilė ir pagarba vaikui. Pagrindinis tėvų darbas - mylėti vaikus ir gerbti vaiką. Kiti įsitikinę, jog geriausiai moko pavyzdys: tu gali šimtą kartų vaikui sakyti, kad alkoholis, cigaretės kenkia arba kad meluoti, apkalbinėti negražu, o pats taip elgtis - vaikas tuoj pat pagauna ir perpranta, jog tai netiesa.
Bausmės: reikalingos ar žalingos?
Nuomonės dėl bausmių vaikams taip pat skiriasi. Vieni pripažįsta, kad bausmių ėmėsi, tačiau daugiausia padėjo ilgi pokalbiai. Kiti mano, kad fizinės bausmės neleistinos jokiu būdu. Jeigu vaikas blogai elgiasi, jis nėra kaltas, kalti jo tėvai. O drausminti, aišku, reikia. Treti yra prieš fizines ir kitas bausmes vaikams. Jie mano, kad yra kitų būdų, kaip sukurti pagarbų santykį ir visai be baimės, kaip paaiškinti, jog egzistuoja tam tikri susitarimai bei ribos. Moterys įsitikinusios, kad jei vaikystėje prieš vaiką pakelia ranką, ateityje ir jis kels ranką.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Psichologai išskiria keturis grįžtamojo ryšio tipus, kurie veikia vaiko savivertę:
- Negatyvus besąlyginis grįžtamasis ryšys: kritikuojamas vaikas už tai, koks jis yra.
- Negatyvus sąlyginis grįžtamasis ryšys: kritikuojamas vaiko elgesys.
- Pozityvus sąlyginis grįžtamasis ryšys: giriamas vaiko elgesys.
- Pozityvus besąlyginis grįžtamasis ryšys: giriamas vaikas už tai, koks jis yra.
Teigiama, kad pozityvus besąlyginis grįžtamasis ryšys turi didžiausią poveikį vaiko savivertei.
Tėvų ir vaikų santykiai: draugystė ar autoritetas?
Ar gali tėvai su vaikais, jau jiems šiek tiek ūgtelėjus, įkopus į paauglystę, tapti draugais, ar vis tiek išlieka bent kažkiek santykio „aš - tėvas, o tu - vaikas“? Viskas priklauso nuo tėvų. Jeigu tėvai linkę į vaiką žiūrėti kaip į sau lygų, draugais galima tapti. Tikrai negali sakyti, kad „vaikas nenori bendrauti“. Tėvai turi aukoti laiko, jie negali vaikams sakyti žodžio „vėliau“. Tėvai ir vaikai gali būti draugais, tačiau tai nereiškia, kad tėvai ir vaikai turi būti visiškai lygūs. Tu turi vaikui būti autoritetas. O kaip tapti vaikui autoritetu? Jį gerbti. Elgtis taip, kaip nori, kad elgtųsi vaikas. Žodžiai, moralinės nuostatos ir veiksmai turi sutapti. Taip pat jei klydai, turi prisipažinti vaikui klydęs. Jei jį neapdairiai įskaudinai, turi atsiprašyti.
Bendravimo svarba vaiko raidai
Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės labiau atsiveria ir pažįsta vienas kitą, todėl nuo pat mažų dienų tėvai moko savo vaikus bendrauti, kad jie užaugtų ir taptų pavyzdingomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis.
Šeimoje gimus vaikučiui, tėvai kuria planus apie vaiko gyvenimą. Visi jie tikisi, kad užaugęs vaikas taps pavyzdingas, rūpinsis savo tėvais, turės gerą šeimą, daug pasieks savo gyvenime. Tėveliai pradeda karštligiškai ieškoti mažyliui užsėmimų, kurie jį tobulintų, lavintų. Tačiau ar būrelių, darželių ir mokyklėlių pagalba galima išugdyti stiprią, brandžią asmenybę? Ar be tėvų bendravimo vaikas gali tapti laimingas, mylintis, pasiekti tikslus, užauginti laimingus savo vaikus?
Tam, kad vaikų emocinė raida vyktų sėkmingai, reikalingi nuolatiniai šilti santykiai su jam artimiausiu žmogumi. Tas įtakoja teigiamus lūkesčius, skatinančius bendravimą, asmenybės savybes, reikalingas santykiams palaikyti. Kiekvienas vaikas trokšta emocinės šilumos, meilės, glamonių, supratimo, savęs priėmimo. Ypač svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi reikalingas ir teigiamai vertinamas. Taip pat būtina bendraujant su vaikais atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnius, kas būdinga vaikui tuo metu.
Pati svarbiausia bendravimo su vaikais prielaida yra artimas vaiko emocinis ryšys su mama ir tėčiu. Ypač svarbus ryšys su motina. Nuo pirmų dienų motina, bendraudama su vaiku, užtikrina jam saugumą, patenkina jo emocinius poreikius, suteikia jam meilės. Tokiu būdu atsiranda vaiko prieraišumas, kuris yra svarbi prielaida brandžios asmenybės vystymuisi. Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys. Pagal tėvų bendravimo modelį formuojasi vaiko nuomonė apie pasaulį, socialinę aplinką ir visus bendravimo mechanizmus, kurie jame veikia. Jeigu vaikas gauna pakankamai meilės, su juo bendraujama, juo rūpinamasi, jis yra suprastas, pasaulį jis priima kaip saugią vietą, pasitiki savimi, sugeba pasiekti tikslus, yra teigiamai nusiteikęs.
Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo. Pirmaisiais metais supažindinti su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų. Įvardydami vaiko veiksmus, emocijas, mokydami jį naujų žodžių, skatindami, girdami, tėvai užmezga stiprų emocinį ryšį, kuris sudaro pagrindą tolimesniam vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai. Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Čia irgi būtina pabrėžti, kad tėvai tą gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus. Bendraudamas su tėvais nuo pirmų dienų vaikas jaučiasi suprastas, palaikomas, mylimas ir pasitiki savimi.
Kad tėvai tinkamai galėtų bendrauti su vaikais, visų pirma jie turėtų pradėti nuo savęs. Tėvų gebėjimas aiškiai išsakyti ir išreikšti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, mokėjimas ne tik klausyti, bet ir girdėti žinią, kurią vaikas nori pranešti, labai suartina ir palengvina bendravimą. Tėvai turėtų apsvarstyti, ką galima pakeisti savyje, norint pagerinti santykius su jais. Kuomet keičiasi tėvų elgesys vaikų atžvilgiu, tuomet keičiasi ir bendravimo kokybė. Todėl tėvams svarbu ugdytis savyje gebėjimus atpažinti viduje kylančius jausmus, juos įvardyti visų pirma sau ir juos suprasti. Tai padės geriau pažinti vaiko viduje kylančius jausmus daugelyje situacijų. Taip pat padės geriau pažinti vaiko elgesį ir netinkamo elgesio tikslus. Tėvai taip pat turėtų leisti sau suprasti, kad jų vaikystės patirtis lemia jų santykius su vaikais.
Bendravimas su vaiku prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių. Motina ima vaiką ant rankų, apkabina, keičia vystyklus, maitina. Kūdikis atsako mimika, judesiais, verksmu. Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Dar vėliau (4-5 mėn.) vaikas sąmoningai mato motinos veidą, kuomet susiformuoja taip vadinama “socialinė šypsena” - tai vaiko pasaulio suvokimas. Pagal motinos veido išraišką, šypseną, emocinę būseną jis pradeda suprasti supančią aplinką. Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais.