Įvadas
Socializacija yra nuolatinis procesas, kurio metu individai integruojasi į visuomenę, perimdami kultūrines normas ir vertybes. Šis procesas prasideda vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą, tačiau būtent vaikystėje įgytos normos ir vertybės formuoja individo asmenybės pagrindus. Šiame straipsnyje nagrinėjamas tėvų vaidmuo vaiko socializacijoje, ypač ankstyvajame etape, kai formuojasi lyties vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai.
Socializacijos Samprata ir Jos Svarba
Socializacija - tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Socializacija reprezentuoja prisitaikymą ir mokymąsi. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Vaikas, būdamas šeimos narys, perima dvasines vertybes, aplinkos suvokimą ir supranta, koks elgesys yra teisingas ar neteisingas.
Šeimos Įtaka Vaiko Socializacijai
Šeima yra viena svarbiausių aplinkų vaiko gyvenime, kurioje vystosi vaiko asmenybė, jo požiūris ir įgūdžiai. Šeimoje vaikas mokosi apie suaugusiųjų santykius, mokosi mylėti, gerbti ir užjausti. Mama ir tėtis vaikui yra svarbiausi žmonės pasaulyje, o šeima ir namai - saugiausias prieglobstis. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme teigiama, kad šeimoje formuojasi vaiko charakterio savybės ir moralė, nuo šeimos daugiausia priklauso interesų kryptingumas ir augančio žmogaus polinkiai, o šeimos atmosfera gali sudaryti sąlygas visapusiam vaiko vystymuisi. Kiekvienas žmogus tampa žmogumi, asmenybe, tik gyvendamas tarp kitų žmonių, taip gyvendami apsupti kitų asmenybių mes perimame savo dvasines vertybes, aplinkos suvokimą, suprantame koks elgesys yra teisingas ar neteisingas. Visi žmonės priklauso įvairioms visuomenėje egzistuojančioms grupėms, tačiau pati svarbiausia ir pirma grupė, kurioje pradeda dalyvauti vaikas yra jo šeima. Kiekvienas naujagimis į pasaulį ateina lyg švari, balta lenta į kurią reikia įrašyti daug informacijos. Nei vienas kūdikis ateidamas į pasaulį neatsineša jokios socialinės patirties, susikurtų vertybių ar jau įgytų įgūdžių. jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl šeimos įtaka vaiko asmenybei neginčytina. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima - tėvų, vyresniųjų brolių, seserų, senelio ar močiutės asmenyje - prieš vaiko akis atskleidžia pačius įvairiausius elgesio pavyzdžius, savotišką žodžių, gestų, manierų puokšte. Taip sąveikaudamas vaikas yra įtraukiamas į socialinius santykius, mokomas elgesio normų, vertybių, kurie ir sudaro asmenybės esmę.
Šiaip jau visi poreikiai, kurie yra tenkinami šeimoje, iš esmės, gali būti ir patenkinti už šeimos rybų, tačiau tik šeima gali visus šiuos poreikius sujungti ir patenkinti kompelksiškai.
Tėvų Įtaka Formuojant Lyčių Vaidmenis
Jau ankstyvoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai. Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai - vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai. Pagal mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą; moterys yra skatinamos rinktis profesijas, kurios stereotipiškai apibrėžiamos kaip moteriškos specialybės ir tuo pačiu dažniausiai turi žemą statusą bei yra mažai apmokamos, o vyrai skatinami dirbti darbus, kurie turi “vyriško darbo” etiketę ir paprastai turi aukštesnį statusą bei yra daugiau apmokami, palyginus su stereotipiškai moteriškais užsiėmimais. Sėkmingos socializacijos uždavinys yra įdiegti vaikui šias normas ir daugelį kitų kultūrinių vertybinių standartų, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys. Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko interakcijoje su tėvais. Šis procesas turi kelis esminius mechanizmus.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Situacijos Kontrolė ir Žaislų Svarba
Pirma, tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis, kurie turės būti atliekami ateityje. Kadangi pagrindinė vaiko veikla yra žaidimai, žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Akivaizdu, kad berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Dar daugiau, berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose. Todėl suaugusi moteris gali būti labiau linkusi tapti namų šeimininke, nei dirbti apmokamą darbą, siekti profesinės karjeros ar įsitraukti į aktyvią politinę veiklą. Taigi žaislai ir jų panaudojimui reikalinga erdvė moko ir skatina vaikus elgtis pagal kultūriškai apibrėžtus lyčių vaidmenis.
Apdovanojimų ir Bausmių Mechanizmas
Būtina pažymėti ir tai, kad tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Tai daroma naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Taigi mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu. Taigi nuo pat mažų dienų vaikai yra mokomi jų lytį atitinkančių vaidmenų, kuriuos jie turės atlikti užaugę.
Imitacija ir Identifikacija
Antra, naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad mergaitė nebus griežtai baudžiama arba bus visiškai nebaudžiama, jei ji nepadės savo tėtei taisyti automobilio; tačiau berniukas už tokio pobūdžio nepaklusnumą greičiausiai bus baudžiamas. Taip pat yra svarbu, ką veikia tėvai ir kaip jie elgiasi. Stebėdami savo tėvus, vaikai mato, kad daug fizinės jėgos reikalaujančius darbus dažniausiai atlieka tėtė, o mama dirba fiziškai lengvesnius darbus; tėtės darbas dažniausiai turi aukštesnį socio-ekonominį statusą ir yra geriau apmokamas, palyginus su mamos darbu ir t.t. Taigi imituodami savo tėvus, berniukai ir mergaitės išmoksta skirtingus socialinius vaidmenis. Trečia, identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Pavyzdžiui, jei berniukui žaisti duodamos mašinos, šautuvai ar robotai, tai jis suvokia, kad būtent su tais žaislais jis ir privalo žaisti, bet ne su lėlėmis. Tėvų požiūris taip pat gali būti išreiškiamas ir žodžiais. Mes dažnai galime girdėti tokius pasakymus: “Tiktai mergaitės žaidžia su lėlėmis!” arba “Nežaisk su šautuvu! Mergaitės taip nedaro!” Tokiu būdu vaikas išmoksta, kaip jis turi elgtis, kad iš tėvų sulauktų teigiamos reakcijos.
Vertybių Internalizacija ir Perdavimas
Ketvirta, priklausomai nuo lyties, vaikas identifikuojasi su savo mama arba tėte. Ši identifikacija turi du aspektus. Viena vertus, vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Vyriškas arba moteriškas vaidmuo konstruojamas ir įsisąmoninamas tik sugretinant vieną vaidmenį su kitu. Kita vertus, vaikas priima normą, kad mergaitėms ir berniukams vertybinė sistema yra taikoma skirtingai. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai. Tačiau iš vaiko nėra tikimasi to paties, ko laukiama iš suaugusiojo, todėl egzistuojanti bendra vertybinė sistema vaikui ir suaugusiajam taikoma skirtingai. Pavyzdžiui, jei iš suaugusiųjų tikimasi, kad jie atliks jų lyčiai tinkamus profesinius vaidmenis, tai iš vaikų tikimasi, kad jie žais žaidimus ar lankys tam tikros veiklos būrelius, kurie pagal kultūrinius normatyvinius standartus yra tinkami jų lyčiai.
Kintantys Šeimos Modeliai ir Socializacija
Šiuolaikinėje visuomenėje vykstantys pokyčiai, nauji socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniai veikia įvairius socialinius institutus. Keičiasi ir požiūris į šeimą, naujai persvarstoma jos samprata. Tradicinę šeimos sampratą papildė šiuolaikinės šeimos formos: egalitarinė šeima, nesusituokusiųjų, partnerystėje gyvenančiųjų skirtingos ir tos pačios lyties šeimos, vienišų tėvų ir t.t. Šiuo metu įstatymiškai šeimos samprata yra tokia - „asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka“. Manoma, kad poindustrinėse visuomenėse dėl globalizacijos ir individualizacijos procesų silpnėja atsidavimas šeimai, mažiau prisiimama įsipareigojimų šeimai ir jos nariams. Šiandienos požiūrį į šeimą lemia kintantys vyro ir moters socialiniai vaidmenys: nuo tradicinių, kai vyras laikomas šeimos maitintoju, o moteris rūpinasi vaikais ir namų ruoša, pereinama prie egalitarinių (pranc. egalitaire - lygybė), kai abu sutuoktiniai yra ekonomiškai aktyvūs, dalijasi namų ruošos darbais bei vaikų priežiūra, kartu priima sprendimus. Šiandien demokratinėse valstybėse visi šeimos nariai - tėvas, motina, vaikas - yra lygiateisiai šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Skyrybų Įtaka Vaiko Socializacijai
Tačiau neretai atsitinka, kad šeimos išyra ir vaiko pasaulis sugriūna. Kai skiriasi tėvai - miršta jų santuoka. Tai labai skaudi netektis. Tačiau suaugusių žmonių pasaulis turi daugiau atramos taškų - darbas, draugai, tikėjimas, kūryba, kiti prasmingi užsiėmimai, viltis rasti naują artimą ryšį. Ne mažiau skaudžiai skyrybas išgyvena vaikai. Vaikams skyrybų metu griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas liktų su jausmu, jog yra mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors ir gyvensiančius atskirai. Būtent išsiskyrimas su vienu iš tėvų ir yra labiausiai vaiką traumuojantis įvykis skyrybų metu, dažnai vaikai galvoja, kad tėvas, kuris išėjo ar kurį teko palikti - niekada jo nebemylės, jie nebepalaikys jokio ryšio, nesimatys ir nebendraus. Būtent dėl šių priežąsčių skiriantis vaikui būtina paaiškinti, kad skiriasi tik tėvai, o ne tėvai su vaiku, ir kad vaikas dėl skyrybų nėra kaltas, kad jis bus toks pat mylimas kaip ir anksčiau. Bendravimo su motina ir tėvu niekuo negalima pakeisti. Vaikas esti saugus ir ramus tik tada, kai greta jaučia tėvus. Nepatenkintas bendravimo poreikis kenkia tiek psichiniam, tiek fiziniam vaiko brendimui. Nepakankamas bendravimas su tėvais vėliau gali sukelti nejautrumą, šiurkštumą, išankstinį nepasitikėjimą pasauliu.
Tėvų Vaidmens Svarba Asmenybės Vystymuisi
Šeimos įtaka vaiko socializacijai yra bene svarbiausia, kokią gali įtakoti institutai, kuriuose dalyvauja vaikas. Žmogaus asmenybės vystymuisi reikalingas abiejų tėvų buvimas ir auklėjimas, tam, kad vaikas būtų išauklėtas ir jos asmenybė išsivystytų pilnavertiškai, jam reikalingas visapusiškas auklėjimas, kuriam reikia abiejų lyčių ir abiejų tėvų vaidmenų.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas