Įvadas
Tėvų elgesys formuoja pagrindą vaikų santykiams ir pasaulio suvokimui. Nuo pat mažens vaikai stebi ir kopijuoja tėvų elgesį, kuris vėliau atsispindi jų pačių santykiuose. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip tėvų elgesys, tiek teigiamas, tiek neigiamas, veikia vaikus, kokios yra „ne vaikų reikalai“ ir kaip tėvams susitvardyti pykčius.
"Ne Vaikų Reikalai": Ribų Apibrėžimas
Apibrėžiant, kas yra „ne vaikų reikalai“, būtina atsižvelgti į vaiko amžių ir emocinę brandą. Nors tiesmuko atsakymo nėra, galima išskirti kelias kategorijas, kada vaikus geriausia pasaugoti.
Asmeninės Bėdos ir Abejonės
Vaikams nereikėtų užkrauti tėvų asmeninių problemų, abejonių ir rūpesčių. Svarbu atskirti problemą nuo situacijos. Pavyzdžiui, šeima gali atvirai pasidalinti finansine padėtimi, bet ne emociniu nerimu dėl finansinių sunkumų. Šeima vaikui yra saugi vieta, todėl tėvų pareiga yra užtikrinti tą saugumo jausmą. Galima įvardinti, kad šiuo metu reikės pasispausti ir pataupyti, tačiau numatyti situacijos pagerėjimą ir neužkrauti vaikui emocinio svorio, mūsų abejonių. Vaikai į tėvus žvelgia kaip į viską žinančius ir nulemiančius, todėl gilios tėvų abejonės gali įsišaknyti vaiko sąmonėje ilgam laikui.
Panašiai yra ir su liga. Esant ligai, kuri neišvengiamai palies vaiko kasdienybę, jis gali žinoti, kad ji egzistuoja, ir tam tikras ribas, kurios su ja ateina, tačiau neturėtų žinoti visos baimės, nerimo ir nežinomybės, kuri su tuo keliauja kartu su liga. Svarbu, kad vaikas netaptų tėvų psichologu, kuris sugeria visas tėvuose kylančias emocijas.
Tėvų Santykiai
Vaikams nereikėtų pasakoti apie tėvų santykių problemas ar nepasitenkinimą partneriu. Mintys apie rimtas problemas arba galimas skyrybas vaikų gali būti priimtos daug rimčiau nei pačių tėvų. Vaikas tėvų nuomonės nepriims kaip subjektyvaus dalyko. Tai, ką sako tėvai, vaikui yra tiesa, vadinasi, jei tėvai teigs, kad kas nors yra blogas, vaikai tuo tikės ir net pamatę kitokį elgesį bus suglumę. Vaikas gali pasąmoningai stengtis, kad tėvai nesiskirtų, to bijoti, kaltinti save dėl jų konfliktų. Šeima vaikui yra saugi vieta. Tai, kad tėvai bus kartu, tai, kad net kartais įvykstantys konfliktai išsisprendžia, turi atrodyti savaime suprantama.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Giminių Santykiai
Jeigu tėvams nepatinka kas nors iš giminių, vaikams to pasakoti nereikėtų. Vaikai turėtų galėti patys susidaryti nuomonę apie juos supančius gimines, mes turime nepamiršti, kad mūsų nuomonė apie žmogų tėra nuomonė. Ji yra paremta mūsų patirtimis, jausmais, kartais skubotomis išvadomis. Tai yra labai subjektyvi nuomonė.
Informacijos Perteklius
Jeigu vaikui kažkas nėra savaime įdomu, jis neklausia ir jam nėra ypatingo poreikio kažko žinoti, tikrai nebūtina jam to perduoti.
Tėvų Pykčiai: Žala Vaikams ir Susitvardymo Būdai
Vaikai neturėtų matyti nevaldomų konfliktų, jokiu būdu neturėtų matyti tėvų tarpusavio fizinio ar psichologinio smurto. Tai nėra lengva, jausmai kartais prasiveržia, tačiau svarbu apie tai kalbėtis. Bendrai konfliktas reiškia nuomonių nesutapimą, o tai visuose santykiuose yra realybės dalis. Vaikui svarbu matyti, kad šie nesutapimai nėra blogi, kad jie yra išsprendžiami, kad galima surasti kompromisą arba susitaikyti su skirtumais. Sveiku dialogu, o ne smurtu ir emocijomis paremti konfliktai gali tapti ir pavyzdžiu, ypač jeigu jie yra buitiniai. Vaikui gerai pamatyti, kad šeimoje galima ir paprašyti, ir nusileisti. Visgi, kaip kalbėta anksčiau, jei kalba eina apie gilius, skausmingus tarpasmeninių santykių konfliktus, kupinus jausmų, baimių, nerimo, pykčio, nepasitenkinimo - juos geriau spręsti ne prie vaikų.
Patarimai, kaip laiku susitvardyti:
- Kalbėtis apie jausmus: Atvirai išsakyti savo jausmus partneriui, vengiant kaltinimų ir kritikos.
- Rasti kompromisą: Siekti abipusiai priimtinų sprendimų, atsižvelgiant į kito nuomonę.
- Išmokti nusileisti: Suprasti, kad ne visada reikia būti teisiam, kartais svarbiau išsaugoti santykius.
- Spręsti konfliktus be emocijų: Vengti rėkimo, įžeidinėjimų ir fizinio smurto.
Tėvų Santykiai: Pavyzdys Vaikams
Tėvų santykiai vaiko gyvenime yra pagrindinis gyvenimo pavyzdys, pamoka apie tai, kaip reikia bendrauti ir koks yra pasaulis. Ir vaikai mokosi tai, ką mato, o ne tai, ką jiems sakome. Nuolatiniai riksmai ir keiksmai vaiką moko, kad pasaulis yra kupinas pykčio, reikalavimų ir nepasitenkinimo. Moko, kad jis nėra saugus, kad jeigu mums kažkas nepatinka, mes turime rėkti, keiktis ir reikalauti, o ne kalbėtis ir paprašyti. Labai dažnai nutinka, kad tėvai keikiasi, tačiau vaikui to daryti neleidžia. Vaike kaupiasi emocijos, pyktis, baimė ir jis nori jas išleisti, tačiau negali nei rėkti, nei keiktis, o kitokio pavyzdžio būti su savo jausmais jis neturi. Kitaip tariant, tėvai rodo būdą išlieti emocijas, tačiau to būdo naudoti neleidžia, o kitokio pavyzdžio nepasiūlo. Tuomet vaikas turi didesnę tikimybę imtis destruktyvaus elgesio, daiktų laužymo, vagysčių, rūkymo, muštynių, nes susikaupusius jausmus išlieti kažkaip reikia.
Taip pat tokius santykius matančiam vaikui gali susidaryti vaizdas, kad gražūs santykiai, kuriuose pora kalbasi, neegzistuoja arba yra neįdomūs ir nesaugūs. Vaikas, augęs pykčiu paremtuose santykiuose, turi didesnę tikimybę vengti sveikų ir pagarbių santykių, jie jam gali atrodyti nuobodūs ar net nesuprantami. Jis ieškos konfliktų ir riksmų kupinų santykių, nes juose jam bus aiškiau ir suprantamiau, labiau primins vaikystės patirtį.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kraštutinumai: Šiltnamio Sąlygos ir Realybės Nepaisymas
Kaip minėta, mes neturime vaikams užkrauti visų mūsų jausmų, emocijų, sunkumų. Jis nėra mūsų terapeutas. Tačiau taip pat vaikui svarbu žinoti realybę. Kuo objektyviau vaikas galės patirti pasaulį, tuo objektyviau galės į jį reaguoti. Didžiąja dalimi, pasaulis yra priimantis ir saugus, tačiau turi įvairių iššūkių, kai reikia nusileisti ir paaukoti savo poreikius dėl bendros gerovės. Vaikui svarbu pamatyti ir tai. Kaip pavyzdį galime imti finansus. Tai, kad ne viską galime sau leisti, nereiškia, kad nieko negalime sau leisti. Objektyviai žiūrėdami į savo finansinę padėti ir informuodami vaiką, be emocinio prieskonio, mes leidžiame be vertinimo jam priimti dalį realybės. Tai, kad galime leisti sau ne viską, nėra nei blogai, nei gerai, taip tiesiog yra, ir vaikas turi teisę tai suprasti. Lygiai taip pat vaikas turi teisę suprasti, kad tėtis tingi nešti šiukšles, bet vis tiek jas neša, nes toks yra susitarimas. Svarbu, kad vaikas matytų realybę, ne mūsų emocines išvadas. Tai, kad mes nemėgstame tam tikrų giminių, nereiškia, kad jų nereikia ar negalima mėgti, turėtume leisti vaikui nuspręsti pačiam. Gyvenimas turi sunkių ir lengvų momentų. Svarbiausia, kad mes apie tai mokytume, o ne krautume ant vaiko. O mokyti galime tik apie tai, ką jau praėjome. Kitaip tariant, tai, į ką jaučiame, kad galime žiūrėti protingai ir ramiai, nepaisant to, ar tai mums patinka, ar nepatinka, mes galime vaikui perduoti kaip ugdytojai. Tai, kas mumyse dar verda, mes perduotume emociškai ir subjektyviai, perduodami ne realybę, o mūsų emocinę reakciją.
Tad apibendrinant, jeigu jaučiame, kad informacija gali vaiką ugdyti, jis turi teisę tai žinoti, bet jei informacija yra mūsų pačių neišspręsta ir emociškai veikianti, dažnai geriau vaiką nuo to pasaugoti.
Tėvo ir Motinos Vaidmenys: Unikalumas ir Svarba
Visuomenė vis labiau supranta, kad vaikui svarbūs abu tėvai. Mama yra arčiau vaiko, todėl užtikrina vaikui artumą, saugumą. Tėtis šiuolaikinėje visuomenėje yra daugiau orientuotas į veiklą, ribas. Abu tėvai papildo vienas kitą. Jei anksčiau vaikų globą patikėdavo motinai, o iš tėvo „lupdavo“ alimentus, tai dabar linkstama prie vaiko laiko 50:50 su motina ir su tėvu. Žinoma, tokį vaikų laiką su tėvais įtakoja ir amžius. Pvz. žindamą kūdikį negali palikti su tėvu kelioms dienoms. Taip pat atsižvelgiama ir į vaikų ryšį su tėvu.
Tėvo vaidmuo sūnui:
- Vyriškumo pavyzdys: Tėtis yra pirmasis vyriškumo pavyzdys, modelis, kurį berniukas stebi ir kopijuoja.
- Emocijų raiškos mokytojas: Tėtis moko sūnų, kaip reikšti emocijas, būti stipriu ir kartu jautriu.
- Palaikymas ir saugumas: Sūnus jaučiasi palaikomas, saugus, kai tėtis didžiuojasi juo ir gerai padaryta.
Tėvo vaidmuo dukrai:
- Pirmasis vyras: Tėtis yra pirmasis vyras, kuris rodo dukrai, kad ji yra svarbi, mylima ir gerbiama.
- Saugumo jausmas: Dukra jaučiasi saugi, kai tėtis praleidžia su ja laiką ir rodo dėmesį.
- Savivertės formavimas: Tėčio požiūris į dukrą formuoja jos savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Skyrybos: Pasekmės Vaikams ir Kaip Padėti
Tėvų skyrybos vaikui sukelia labai stiprų nesaugumo jausmą. Tėvų skyrybos yra antra pagal stiprumą priežastis pačiam vaikui pasitraukti iš gyvenimo. Svarbu suprasti, kad tai, kaip tėvai pateiks skyrybas savo vaikui, lems vaiko (ne)patiriamą žalą. Vaikai turi suprasti, jog jie nėra atsakingi už tėvų santykius ir nuolatinis tėvų kartojimas, kad „susipykome per tave“ nepadeda vaikui išvengti kaltės jausmo buvimo. Tuomet vaikas pradeda kaltinti save dėl nepavykusių tėvų santykių. Lygiai taip pat nereikia susikurti iliuzijos, kad vaikas gali sutaikyti tėvus, nes taip nėra.
Patarimai, kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas:
- Atviras ir sąžiningas bendravimas: Paaiškinti vaikams, kas vyksta, atsižvelgiant į jų amžių ir supratimą.
- Užtikrinti, kad jie nėra kalti: Pabrėžti, kad skyrybos yra tėvų sprendimas ir jie nėra už tai atsakingi.
- Išlaikyti darnius santykius: Vengti konfliktų ir blogų atsiliepimų vienas apie kitą prie vaikų.
- Suteikti palaikymą ir saugumą: Užtikrinti, kad vaikai jaučiasi mylimi ir saugūs, nepriklausomai nuo to, su kuo jie gyvena.
- Kreiptis į specialistus: Jei vaikai patiria didelį stresą ar emocinius sunkumus, kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.
Ribų Nustatymas: Svarba Santykiuose
Ribos su šeima nustatomos sunkiausiai. Pasak klinikinių psichologų dr. Kylee Forrest ir dr. Aaron Frost, vaiko pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikalingų ribų ir verčia kentėti. Tuo pačiu gyvena nelaimingi, nes negali judėti į priekį besistengdami įtikti tėvams, pavyzdžiui, nesugeba palikti gimtojo miesto. Problema tampa neegzistuojanti skola. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, turime jiems padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne, neturime.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Dar viena vaikų ir tėvų santykių problema - per didelė vieno iš sutuoktinio šeimos nario įtaka dabartinei šeimai. Jei daug neigiamų emocijų, susijusių su artimu žmogumi, perkeliate į savo šeimą, vadinasi, taip pat turite problemų su ribomis. Ypač jei savo mamai, tėvui ar kam nors kitam leidžiate pernelyg daug kištis į jūsų šeimos reikalus. Tėvai, norėdami gero, padeda savo vaikams, bet šie tampa nuolatiniais jų skolininkais. Dar blogesnis tėvų ir vaikų santykių modelis, kada tėvai savo suaugusį vaiką gelbsti nuo skolų, kurių jis prisidaro švaistydamas pinigus, pavyzdžiui, gerdamas ar lošdamas. Taip pat yra šeimų, kuriose atžaloms taip gera ir malonu gyventi, kad suaugus net nekylą minties palikti gimtojo lizdo. Jei ir palieka, tai dažnai lankosi tėvų namuose, atostogauja juose, palieka skalbti savo drabužius ir labai mėgsta užsukti pavalgyti.
Patarimai, kaip nustatyti ribas su tėvais:
- Suprasti savo poreikius: Išsiaiškinti, ko norite ir ko nenorite iš santykių su tėvais.
- Būti atviram ir sąžiningam: Pasakyti tėvams, ko tikitės ir ko netoleruosite.
- Nustatyti pasekmes: Pasakyti tėvams, kas nutiks, jei jie peržengs ribas.
- Laikytis savo žodžio: Įgyvendinti pasekmes, jei tėvai pažeis jūsų nustatytas ribas.
- Būti kantriam: Ribų nustatymas yra procesas, kuris gali užtrukti.
Ar Tėvų Meilė Yra Privaloma? Atsakomybė Vietoj Emocijų
Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad visi tėvai privalo mylėti savo vaikus. Tačiau realybė yra kitokia. Kai kurie tėvai, nepaisant savo pastangų, nejaučia stiprios emocinės meilės vaikams. Tai nereiškia, kad jie yra „blogi“ žmonės ar netinkami tėvai. Nors emocinė meilė nėra garantuota, tėvystė yra ne tik emocijų klausimas, bet ir sąmoningas pasirinkimas, kaip tėvai veikia, kaip jie gyvena savo gyvenimą ir ką demonstruoja savo vaikams. Tėvų atsakomybė už savo vaidmenis reiškia, kad jie turi sąmoningai rodyti pavyzdį, kuris padėtų vaikams augti emociškai, morališkai ir socialiai sveikiems.
Kaip elgtis, jei nejaučiate meilės vaikui:
- Priimkite savo jausmus: Leiskite sau jausti, ką jaučiate, be kaltės ir savęs teismo.
- Tyrinėkite savo vidinį pasaulį: Savęs supratimas yra pirmasis žingsnis siekiant pokyčių.
- Sutelkkite dėmesį į atsakomybę: Net jei jausmai nėra stiprūs, Jūsų veiksmai gali turėti milžinišką įtaką vaikams.
- Ieškokite sąmoningo augimo: Būkite kantrūs, ryšiai neatsiranda per naktį.
Vaikystės Traumos: Ilgalaikės Pasekmės ir Gijimo Būdai
Tyrinėti vaiko santykius su tėvais yra be galo svarbu, nes būtent jie ir suformavo tokį žmogaus charakterį, kokį matom dabar. Gyventi be vaikystės prisiminimų - tai lyg būti pasmerktam nuolat su savimi tampyti dėžę, kurios turinio nežinai. Skriaudos - tai ne tik mušimas ar prievartavimas, bet ir vaiko poreikių, sielos skausmo nepaisymas, emocinis šantažas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, beprasmės bausmės, savivertės žlugdymas ir įvairiausi vadžios naudojimo būdai. Alice Miller teigia, kad įsivaizdavimas, jog būtina visada rodyti pagarbą tėvams, pagrįstas ketvirtu Dievo įstatymu, tūkstančius metų grasinusiu bausme tiems, kurie negerbia tėvų, kad ir ką jie būtų padarę.
Kaip atpažinti vaikystės traumas:
- Jautrumas kritiką: Itin jautri reakcija į kiekvieną tėvų žodį.
- Sunku atsiskirti nuo tėvų: Kuo mažiau vaikas patyrė meilės, tuo labiau jis laukia iš tėvų to, ko jie nesuteikė.
- Prisirišimas prie skriaudėjų: Kadaise skriaustas vaikas visą gyvenimą stengiasi įžvelgti gerąsias kankintojų savybes.
- Sunkumai su pasitikėjimu: Negebėjimas pasitikėti kitais žmonėmis dėl patirtų skriaudų.
Kaip gydyti vaikystės traumas:
- Psichoterapija: Padeda išreikšti užslopintus jausmus, suprasti savo elgesį ir kurti sveikesnius santykius.
- Savęs pažinimas: Išsiaiškinti, kokios traumos jus paveikė ir kaip jos veikia jūsų gyvenimą.
- Atleidimas sau ir kitiems: Atleisti sau už padarytas klaidas ir kitiems už padarytas skriaudas.
- Naujų santykių kūrimas: Kurti sveikus ir palaikančius santykius su kitais žmonėmis.
Suaugusių Vaikų ir Tėvų Santykiai: Nauji Etapai
Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau. „Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą. Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius.
Suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapai:
- Atsiskyrimas: Jaunas suaugęs žmogus tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti.
- Sugrįžimas: Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“.
- Atsisveikinimas: Aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai.
Šeima Kaip Saugumo Pagrindas
Šeima yra saugumas. Tai yra pirmoji vaiko erdvė, kurioje kuriami socialiniai santykiai, įveikiami pirmieji sunkumai. Bendruomenėje galime įveikti sunkumus, nesvarbu, kad pykstame vieni ant kitų, ar mums sunku vienas kitą priimti, tačiau šeimoje mes galime būti tuo, kuo iš tiesų esame.
Kaip sukurti gerovę šeimoje:
- Tradicijos: Sekmadienio vakarienės, pasimatymai ir pan.
- Pokalbiai: Tolerantiški, sąmoningi pokalbiai vienas su kitu, poreikių, norų, emocijų išgryninimas.
- Empatija: Gebėjimas suprasti kito poziciją, suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
- Vaiko vaidmenų diena: Diena, kai kiekvienas šeimos narys apsikeičia vaidmenimis.