Įvadas
Socializacija - tai nuolatinis procesas, trunkantis visą žmogaus gyvenimą, kurio metu individas mokosi gyventi visuomenėje, perimdamas jos kultūrą, vertybes, normas ir elgesio modelius. Tai yra būtinas procesas, leidžiantis asmeniui integruotis į visuomenę ir sėkmingai funkcionuoti įvairiose socialinėse grupėse. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socializacijos esmę, jos reikšmę visuomenei ir asmenybei, pagrindinius socializacijos tipus bei agentus.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializacija - tai procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos proceso tikslas yra “sukultūrinti” žmogiškąją būtybę. Tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, žmogaus elgesio, įpročių, įgūdžių formavimo procesas, kuris padės lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais.
Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė - prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti - kitą, tačiau abu pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Biologinės prigimties sąlyga - tai mūsų paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai ir instinktai. Kultūrinės prigimties sąlyga - individą supančios visuomenės kultūros (normų, vertybių, idealų, veiklos būdų) perėmimas.
Pačioje socializacijoje vyksta du procesai:
- Kultūros priėmimas: procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais.
- Savęs atskleidimas: savęs atskleidimo procesas.
Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąjį šypsnį. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti ir mimiką, ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turim savo idealus bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jų pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje.
Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių pavyzdžiai rodo, kad be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės.
Savęs Atskleidimo Teorijos
Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra:
Z. Freudo teorija: grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
Džordžo Herberto Meado teorija: asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę.
- „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
Žaidimai: vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami.
Kolektyviniai žaidimai: žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje.
Pirminė ir Antrinė Socializacija
Skiriami du pagrindiniai socializacijos tarpsniai: pirminis ir antrinis.
Pirminė Socializacija
Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu. Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Ankstyvoji socializacija vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji yra pati sparčiausia ir aktyviausia. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Vaikui reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Vaikų idealas - jų tėvai. Jie mato kaip yra elgiamasi šeimoje ir priima tai kaip už normą, kad taip turi būti. Tėvai neturėtų būti kategoriški savo vaikams, jie neturi teisės sakyti: ”tu žioplys, netikša” ar kaip kitaip reikšti savo nepasitenkinimą vaikais, nes tuomet vaikai yra “varomi į kampą”, jie praranda pasitikėjimą savimi. To pasekmės gali būti labai liūdnos. Taip pat yra didelė tikimybė, kad vaikas jaus nepilnavertiškumo kompleksą, jei jis užaugo derventiškoje šeimoje, kai motinos vaidmuo yra sureikšminamas, o vyrai (tėvai ) nustumiami į antrą planą. T.y. jis traktuojamas tik kaip reproduktorius. Vaikai pasimeta, jie nebežino kaip elgtis. Vyro idealo nėra. Labai sunkiai tokias situacijas išgyvena berniukai. Deviantinės elgsenos pasekoje gali būti narkomanija, lyties problemos. Žmogutis nebežino - koks turi būti vyras. Šis klausimas iškyla ir tiems vaikams kurie užauga vienišos motinos šeimoje, ar kai aplinkui vien moterys (mama, jos draugės, močiutės, tetos.). Būti vienišai motinai labai rizikinga.
Deviantiška šeima yra ir ta, kai tėvai išvažiuoja užsidirbti į užsienį, kas šiuo metu yra labai populiaru, o savo mažylius palieka auginti seneliams. Pilnavertė šeima yra tik tada, kai joje pilnai dalyvauja abu tėvai. Nors tėvai rūpinasi savo vaikais namie ir jų santykiai yra labai glaudūs, išorinės socialinės jėgos turi didelę įtaką vaikų auklėjimui. Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos. Bet net ir tada jie yra aktyvūs savo socializacijos dalyviai. Jie daro poveikį savo tėvams, kaip jie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikelis yra bejėgiškiausias, jis daro didžiulį poveikį suaugusiems: verkia, kad susilauktų dėmesio ir paprastai tą dėmesį gauna.
Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija - tai branduolys apie kurią vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti kurie jausmai yra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti. Nes nekontroliuojamos emocijos gali būti savigrioviškos ir neigiamai veikti visuomenę. Vaiko mokymas, kaip suvaldyti savo jausmus ir išreikšti juos visuomenei priimtina forma, yra vienas iš pagrindinių ankstyvosios socializacijos uždavinių.
Kiekvienas žmogus privalo perimti socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus , įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Sugebėjimas mokyti ir sugebėjimas kalbėti yra tiesiog susiję. Kalba įgalina žmones galvoti apie tai ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes požiūrius. Kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užfiksavimas ar perdavimas naudojant simbolius padedančius žmonių atminčiai. Tie simboliai gali būti garsiniai (žodžiai), gestiniai ar raštiški. Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetatingo visuomenės nario. Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių.
Ką tik gimusių kūdikių tyrimas rodo, kad kūdikiai gimsta jau turėdami gebėjimą skirti kalbos elementus, kurie įvairiems garsams suteikia prasmę. Šis gebėjimas įgalina juos išmokti kalbėti be formalaus pasiruošimo, kuris reikalingas mokantis tokius dalykus kaip aritmetika ar skaitymas. Nereikėtų kalbėti su vaikais jų kalba, kaip kad mažyliai veblena lia-lia ar di-di, tegul jie girdi kaip teisingai sakyti žodžius, frazes - jie taip mokinasi. Tačiau kūdikiai girdi šnekant aplink juos ir išmoksta kalbėti, net jeigu niekas ir nepadės mokytis. Kuo daugiau kantrybės turės tėvai atsakinėti į nesibaigiančius ir besikartojančius klausimus, tuo geriau vaikui. Taip vaikas įsitikina ir pasikartoja atsakymų teisingumus.
Ekstensyviojoje socializacijoje vaikutis tartum kempinė siurbia į save informaciją iš visur, apie viską. Po to prasideda intecyvioji - kai žinios yra gilinamos ir įsijaučiama į kiekvieną atskirai. Jau vaikui nebeužtenka pasakyti, kad tai yra kamuolys ir jis yra apvalus. Jam jau rūpi kodėl jis apvalus ir geltonas, ir kodėl jis atšoka. Kai vaikas susipažįsta su raidėm, jis jas mokosi rašyti, jungti ir tai daro vis greičiau ir užtikrinčiau. Tas raideles iš lėto taria vieną po kitos. Po to bando iš jų sudėlioti žodį, perskaito jį skiemenuodamas ir galop gali skaityti ištisus sakinius. Taip ateityje jis galės keistis informacija. Tas pats vyksta ir su skaičiavimu ir su kitais veiksmais reikalaujančių įgudžių. Visi šie įgūdžiai jam bus labai svarbūs tolimesniam mokymuisi.
Žmonės daug laiko praleidžia išmokdami reikalingų įgūdžių. Anksčiau vaikai buvo mokomi įsikurti ir rasti maisto, pasigaminti įrankių reikalingų išgyvenimui. Pavyzdžiui: medžioklės, kasimo. Šiuolaikinėje visuomenėje visiems būtini nors elementariausi rašto pažinimo bei skaičiavimo įgūdžiai, nors kai kurie žmonės niekada neįgyja šių žinių. Sugebėjimas vairuoti mašiną yra beveik svarbiausias daugelyje šalių, o įgūdžiai gaminti maistą būtini tik keletui tam tikros grupės žmonių. Šeimoje vaikas įgauna ir buitinius įgūdžius. Išmoksta naudotis stalo įrankiais. Priklausomai nuo to kokioje šeimoje jis auga ir kaip toje šeimoje yra elgiamasi prie stalo, taip elgsis ir vaikas. Jis gali mokėti naudotis tik šaukštu arba visais penkiais stalo įrankiais. Jis žinos, kad kiaušinis yra verdamas puode, o ne arbatinyje.
Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje.
Antrinė Socializacija
Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę.
Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t.y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius. Tačiau ryšys tarp elgesio ir lūkesčių yra įvairus: žmonės nevienodai reaguoja į lūkesčius, kuriuos jie apmasto ir savaip išsiaiškina. Žmonių elgesys priklauso nuo jo charakterio - temperamento pagrindu susiformavusio būdo bruožų. Blogai kontroliuojamas ar nedrausmingas elgesys, kai negalvojama apie pasekmes ir siekiama tik skubaus pasitenkinimo, gali trikdyti visuomenę.
Jau mokindamasis kalbėti vaikas perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes. Savo lyties supratimo formavimąsi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ir nesąmoningai elgiasi su savo mažyliais skirtingai, priklausomai nuo lyties. Dukrelę tėvai dažniau priglaudžia, pamyluoja, kalba švelniau - lyg burkuodami. Didesnį dėmesį skiria į aprangą ir į išvaizdą: pavyzdžiui “kokia graži tavo suknutė”, arba “kaip tu gražiai sušukuota”. Tuo tarpu su berniukais tėvelis mėgsta žaidimo forma pasigrumti, taip pat mėgsta pastumdyti mašinėlę, padėlioti konstruktorių. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina būti sporiškam, techniškam, ar net karingam. O mergaičių žaidimai skatina buitinius įgūdžius. Taigi tėveliai atlieka socialinių “agentų’ funkciją namuose.
Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų elgesį formuojančiais žmonėmis - tai mokytojai. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia mokykloje, todėl didelę reikšmę socializacijai suteikia toje mokykloje dirbantys mokytojai. Mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į klasėje besimokančias mergaites ir berniukus. Pavyzdžiui, jei mokytoja uždavė klausimą, o berniukas be leidimo atsakinėti šūkteli atsakymą, tai yra priimama, kaip normalus elgesys, bet jei taip “netinkamai” pasielgs mergaitė - ji gaus pastabą. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau.
Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Tai ugdosi per prizmę: “kas man bus, jei aš taip pasielgsiu? Būsiu nubaustas ar pagirtas?” Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti. Pavyzdžiui, kai vienas kalba, kitas klausosi. Kada pamirštama ši viena iš pagrindinių elgesio taisyklių bendravimas yra nebeįmanomas. Tai įvyksta tuomet, kai yra baramasi, kai visi rėkia, šaukia vienas ant kito ir niekas nebesiklauso, arba kai gerai įkaušusių žmonių grupelė nebepaiso elgesio normų ir visi vienu metu šneka, o besiklausančių nebelieka, tai ir bendravimo nebelieka. Viso to pasėkmės būna liūdnos, nes toks “bendravimas” dažnai baigiasi net kūno sužalojimu. Agresyvus elgesys yra dažnai susijęs su blogai valdomu impulsu.
Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais tai ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos kurie elgiasi gerai - juos skatiname. Kaip ir baudimo taip ir skatinimo formos yra analogiškos t. Elgsenos nukrypimas nuo normos yra apibrėžtas. Tiksliau, visuomenė atranda nukrypimą nuo normos. Elgesio normos susiformavo per šimtmečius. Mūsų protėviai nustatė kaip ir kokioje situacijoje turime elgtis. Ryškiausiai matomas nustatytos normos, ir kurių uoliausiai laikomasi tai piršlybos. Kiekvienas žingsnis yra iš anksto numatytas ir nulemtas. Tai jau yra tapę ritualu, nors ir lieka šiek tik galimybių improvizuoti, bet per didelis laisvumas kelia grėsmę sužlugdyti visą operacijos sėmę. O seka turėtų būti maždaug tokia: Prasideda nuo pasimatymų viešose vietose iki pasimatymų intymesnėje aplinkoje ir apsilankymų vienas kito šeimose. Tik labai retais atvejais mes atsiduriame situacijose, kai reikia patiems kurti naujas elgesio taisykles ir jais vadovautis.
Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos Agentai ir Institutai
Individas gali pats nuspręsti kuo jis nori tapti muzikantu ar verslininku, tačiau abiem atvejais susidurs su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, ką jis privalo daryti. Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją: gerina arba blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užėmė. Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį amžių ir priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrų galimybių. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos turinčias vidutines pajamas, ar iš asocialios šeimos. Tai nereiškia, kad pastarieji du neturi jokių galimybių įsigyti daugiau turto, o statistiškai tik tiek , kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogui 50-ties metų. Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrukama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybe tikslų, kurių jos nariai yra mokomi siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Pavyzdžiui: mergaitės, kurios yra mokomos, kad moters pagrindinė paskirtis yra vedybos ir motinystė, vargu ar įgis išsilavinimą, būtiną sėkmingam darbui.
Vaidmenys - tai teisės, pareigos, ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje.
Šeima Socializacijos Procese
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius.
Mokykla Kaip Socializacijos Veiksnys
Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę.
Žaidimas ir Socializacija
Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai. Žaidimai - vaikai elgseną supranta kaip tikruosius vaidmenis ir tai atlieka žaisdami. Žaidimas apibrėžiamas kaip pagrindinė vaiko veikla: laisva, asmeninė, tarpasmeninė, kūrybinga, terapinė, speciali, paruošiamoji ir kt. Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
Socializacija - tai žodis, dažnai naudojamas sociologijoje, psichologijoje ir kalbotyroje, apibūdinantis žmonių bendravimo, tarpusavio sąveikos ir socialinių normų įsisavinimo procesą. Lietuvių kalboje jis susidaro iš žodžių šaknies social-, kilusios iš lotyniško žodžio socialis, reiškiančio „bendruomenės“, „su bendravimu susijęs“, ir priesagos -acija, kuri dažnai nurodo veiksmo, proceso ar būsenos pavadinimą. Žodžio socializacija kilmė siejama su lotynišku žodžiu socialis, kuris atsirado iš lotynų žodžio socius, reiškiančio „draugas“, „partneris“. Tai rodo, kad šio žodžio semantika nuo pat pradžių buvo susijusi su bendravimu ir tarpusavio sąveika. Socializacija gali būti apibūdinta kaip procesas, kuriame individas įgyja ir įtvirtina savo vietą socialinėje grupėje, mokosi ir pritaiko socialines normas, vertybes bei elgesio modelius. Kalbotyroje žodis socializacija dažnai analizuojamas kartu su kitais panašiais terminais, tokiais kaip integracija (integracija, priėmimas į grupę) arba adaptacija (prisitaikymas). Lietuvių kalboje socializacija taip pat gali būti vartojama ir platesniame kontekste, apibūdinant tam tikrą asmens ar grupės adaptacijos, prisitaikymo ir įsiliejimo į socialinę aplinką procesą.
tags: #kaip #veikia #socializacija