Šiuolaikinėje visuomenėje vis garsiau kalbama apie socializaciją - procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe ir socialiniu individu. Tai sudėtingas reiškinys, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti individualybę, paklūstančią kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Ar šis procesas labiau priklauso nuo įgimtų savybių, ar nuo socialinės aplinkos įtakos? Šis klausimas yra esminis, siekiant suprasti, kaip formuojasi žmogaus asmenybė ir kaip galima efektyviau padėti vaikams pritapti visuomenėje.
Temos aktualumas
Pasikeitus visuomenės sveikatos prioritetams XXI a. pradžioje, visuomenės psichikos sveikata tapo svarbiausia visuomenės sveikatos sudedamąja dalimi. Lietuva išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai daugelis patiria socialinį stresą. Dėl to blogėja visuomenės psichikos sveikata, o tai skausmingai paveikia daugelio šeimų gerovę ir sveikatą.
Šiame kontekste ypač pažeidžiami yra negalią turintys vaikai ir jų šeimos. Neįgalus vaikas riboja motinos galimybę dirbti, šeimai įsigyti geresnį būstą, automobilį, lemia mažesnį abiejų tėvų pasitenkinimą materialine šeimos gerove. Tokioms šeimoms trūksta ne tik materialinės paramos, bet ir informacijos apie vaiko ligą, gydymą, socialines paslaugas, jo ugdymą bei lavinimą. Pagalba tokioms šeimoms dažnai yra nekoordinuota, o šeimoms stinga informacijos apie galimą pagalbą ar paslaugas. Socialiniams darbuotojams taip pat dažnai stinga žinių apie šių šeimų poreikius, tad nesuteikiama efektyvi ir savalaikė pagalba.
Atsiradus galimybei skleisti humanistinės psichologijos teorijas, formuoti kitokį požiūrį, kuris skatintų keisti vertybes ir nuostatas socialinėje srityje, požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje. Lietuvių autoriai šį reiškinį nagrinėjo įvairiais aspektais: požiūrio į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinio požiūrio į šiuos žmones, tėvų, pedagogų požiūrio į neįgalius vaikus, religijos, publicistikos, vaizduojamojo meno įtakos požiūrio į neįgaliuosius formavimui bei šio fenomeno įtakos neįgaliųjų reabilitacijai ir integracijai. Taip pat analizuojamas vaiko ligos poveikis šeimos tarpusavio santykiams, neįgalių vaikų brolių bei seserų psichosocialinės problemos.
Dauguma darbų yra skirta bendrai vaikų su negalia poreikiams tirti. Vaikai su protine negalia turi tiek bendrųjų, tiek specifinių poreikių. Šioje srityje lieka dar neišspręstos problemos, nes pagalbos sistema minėtoms šeimoms netobula. Socialinė aplinka galėtų efektyviau padėti šeimai spręsti atsiradusius iššūkius, ypač susijusius su protinę negalią turinčių vaikų poreikiais.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Socializacijos apibrėžimai ir etapai
Skaitydami įvairią literatūrą, susiduriame su daugelio autorių savitai pateiktais socializacijos apibrėžimais. Trumpiausias ir paprasčiausias pateiktas tarptautinių žodžių žodyne: „socializacija - individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.“ Jis puikiai atskleidžia šio žodžio pirminę reikšmę.
Knygos „Socializacija ir vaiko gerovė“ autorė G. Kvieskienė į socializacijos procesą žvelgia ugdytojo akimis ir teigia, kad „socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu) - procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, kadangi socializacija nagrinėja ryšius tarp individo ir visuomenės, aišku, kad teorija glaudžiai siejasi su sociologija, psichologija, socialine pedagogika.“
Pasak A. Juodaitytės, „socializacija - gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.“
Kai kurie autoriai dar išskiria pirminę ir antrinę socializaciją. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Pirmine socializacija suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąja vaikyste. Antrinė socializacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomeninės komunikavimo priemonės.
Kalbant apie vaikų socializaciją, paminėtini tokie terminai, kaip „socialinė politika“ ir „socialinė apsauga“. G. Kvieskienė šiuos terminus apibūdina taip: „socialinė politika - tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti piliečiams lygias galimybes ir teises į būstą, sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsaugą, socialines ir kai kada teisines paslaugas.“ „Socialinė apsauga - valstybės arba kai kada privačių subjektų teikiama materialinė parama (piniginė ir daiktinė) arba socialinės paslaugos socialinę riziką patyrusiems asmenims.“
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Mūsų nagrinėjamos problemos aspektu svarbu apibrėžti dar kelis terminus, kurie susiję su vaikais, kaip specifine socialine grupe. „Vaiko politika - socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti, t.y. sveikai maitintis, būti saugiam ir galėti dalyvauti ugdymo ir pozityviosios socializacijos programose.“ „Vaiko teisių konvencijoje“ vaikų politikos esmė yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą.
Socialinę pedagogiką plačiausia prasme mes suprantame kaip mokslą, kuris numato, kaip apsaugoti asmenį nuo žalingos aplinkos poveikio naudojant pozityviosios socializacijos ir prevencijos metodikas bei scenarijus. Vis dažniau ekologija suprantama ne tik kaip mokslas, tiriantis organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos santykius, gyvosios bei negyvosios gamtos sąveiką. „Siekdami vertinti ir keisti interpersonalinę ir aplinkos sistemas, socialinę ekologiją apibrėžiame kaip mokslą, tiriantį asmens, asmenų grupių, bendruomenių, valstybių aplinkos santykius, sąveiką ir raidą.“
I. Leliūgienė savo straipsnyje „Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje“, teigia, kad socialinės pedagogikos funkcija yra „žmogaus kaip socialinės asmenybės, formavimas bei pagalba jam prisitaikant socialinėje aplinkoje, nes šiandieninėje visuomenėje tai gan opi problema ne tik teorine, bet ir praktine prasme. - individo socialinė padėtis visuomenėje. Socialinės pedagogikos mokslo dėka, individo pažinimas tampa nebe abstrakcija, o realybe. Evoliucionuodama ji atranda ryšius tarp kultūrinių, ekonominių bei socialinių veiksnių, lemiančių žmogaus asmenybę.“
Ikimokyklinis ugdymas ir socializacija
„Lietuvos švietimo koncepcijoje“ matome, kad, „ikimokyklinis ugdymas yra neatsiejama bendrojo ugdymo dalis, kurio paskirtis - kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinio ugdymo uždavinys - skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą“. Taigi, išskiriami 3 pagrindiniai akcentai: visų pirma sveikata (psichinė, fizinė), iniciatyvumas, kūrybiškumas ir sėkminga socializacija.
Ikimokyklinio ugdymo tikslai nusakomi taip: „bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis - kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius - saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Tą patį atrandame ir „Ikimokyklinės įstaigos bendruosiuose nuostatuose“, kuriuose sakoma: „ikimokyklinė įstaiga, padėdama šeimai, laiduodama sistemos lankstumą ir variantiškumą, vykdo vaikų (tarp jų ir specialiųjų ugdymo poreikių turinčių) ugdymo ir globos funkcijas.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, ikimokyklinėse įstaigose pradėta dirbti laikantis įvairių ugdymo krypčių. 1993 m. priimtos dvi alternatyvios programos: 1) „Ikimokyklinio ugdymo gairės: Programa tėvams ir pedagogams“; 2) Vaikų darželių programa "Vėrinėlis". Kiekvienoje iš šių programų apibrėžiamas šeimos ir ikimokyklinės įstaigos statusas bei nurodomos jų tarpusavio sąveikos galimybės. Abiejų programų tikslai tie patys - bendradarbiaujant su šeima, puoselėti vaiko savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, padėti kaupti pozityvią gyvenimišką patirtį, ugdytis psichinėms vaiko galioms, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiams saugoti, stiprinti vaiko sveikatą, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius, intelektinius vaiko poreikius, sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus. Tačiau šios programos yra pozityviai alternatyvios savo metodais. „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ remiasi integruoto ugdymo, „Vėrinėlis“ - kūrybiniu-kompleksiniu metodu.
Skiriamieji šių metodų bruožai - skirtingas požiūris į laisvą vaiko pasirinkimą veikti, į pedagogo vaidmenį ugdymo procese, ugdymo aplinką, ugdymo kokybę. Integruoto ugdymo metodas pasižymi į vaiko poreikius orientuoto ugdymo bruožais, todėl kuriama natūrali vaikų aktyvumą stimuliuojanti aplinka, auklėtoja talkina vaikui jo savarankiškoje veikloje. Vaikų darželių programoje „Vėrinėlis“ siekiama ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valios), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą.
„Bendroje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje“, paruoštoje 2002 metais, jau matome, kad akcentuojamas toks svarbus sėkmingai socializacijai dalykas, kaip vaiko pasitikėjimas savimi. Programos uždaviniuose teigiama: „palaikyti ir puoselėti vaiko orumą, pasitikėjimą savimi bei savo gebėjimais, artimumo grupės draugams bei greta esantiems suaugusiems jausmą.“
Daugelyje demokratinių kraštų svarbiausiomis vertybėmis laikome lygiateisiškumą, socialinį ir ekonominį teisingumą (tolydumą), pagarbą žmogaus teisėms, civilizuotumą, toleranciją, asmeninę ir pilietinę atsakomybę, savigarbą (orumą). Asmens, taigi ir vaiko, socializacijos raida turi remtis žmogaus socialinės raidos principais: produktyvumu, lygybe, didesnių galimybių suteikimu, tolydumu.
Asmenybės formavimasis ir socialinė aplinka
Žmogui įgimtas poreikis bendrauti, todėl jis yra socialine būtybė. Nors gimdamas su savimi jis atsineša asmenybiškumo užuomazgas ir savo poreikius, tačiau, dar būdamas kūdikis, yra bejėgis, negali pasirūpinti savimi, be kitu žmonių pagalbos neišgyventų. Gimęs kūdikis jau yra asmenybe, tačiau jo asmenybiškumą turi išugdyti juo besirūpinantys žmones. Kaip individas jis yra nepakartojamas, kuo didesne asmenybe jis tampa, tuo ryškiau atsiskleidžia jo vidinis dvasingumas ir unikalumas. Žmogus, būdamas socialine būtybe, turi bendrauti su kitais. Šis poreikis jam gyvybiškai svarbus. Tad kuo ryškesnė žmogaus asmenybe, tuo labiau jis praturtina kitus, savo vidinį dvasingumą kitiems perteikia bendraudamas. Tokiu būdu, prižiūrimas ir teisingai auklėjamas vaikas, augdamas ir vystydamasis, tampa asmenybe ir įsilieja į bendruomenę, kaip pilnavertis jos narys. Tačiau kūdikis negali subręsti ir pasiekti asmenybiškumo be kitų žmonių pagalbos.
Pirmiausia kiekvienas vaikas išgyvena pirminės socializacijos laikotarpį. Šį gyvenimo etapą jam padeda išgyventi juo besirūpinantys asmenys. Be šių asmenų pagalbos ir dalyvavimo pirminė socializacija yra neįmanoma. Pirminę socializaciją žmogus išgyvena vaikystėje ir jos metu tampa visuomenes nariu. Šis etapas prasideda interanalizacijos procesu. Interanalizacija įvyksta todėl, kad vaikas perima iš kitų juo besirūpinančių žmonių suvokimą apie pasaulį. Vaiką auginantys asmenys yra atsakingi už jo socializavimąsi. Jie yra tarsi tarpininkai tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Vaikas prisiriša prie savo ugdytojų, šio prisirišimo skatinamas jis tapatinasi su jam svarbiais žmonėmis. Su jais tapatindamasis vaikas interanalizuoja tikrovę ir suformuoja savo identitetą, tuomet gali pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Pirminis pasaulio suvokimas, kuris susiformuoja vaikystėje, įtakoja tolimesnį žmogaus gyvenimą ir nepraranda savo svarbos.
A. Juodaitytė pabrėžia mažo vaiko socializacijos svarbą ir teigia, kad „intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos - pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo (pirminio) etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikystės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jais net tuomet, kai dar nesuvokia jų prasmės ir paskirties.“
Tėvai - pirmieji socializacijos agentai - suteikia vaikui biologinį pradą, duoda gyvybę, lytį išvaizdą, protinius gebėjimus, tam tikrus charakterio bruožus. Tėvai priima svarbiausius sprendimus dėl vaiko gyvenimo. Jie turi išlaikyti vaikus, rūpintis jų saugumu. Tai - teisinė atsakomybė už vaikus. Tai - emocine tėviškoji pareiga vaikui. Tokiu būdu, vykdydami šią pareigą, tėvai vaikui duoda meilę, šilumą, rūpestį, jie ugdo, suteikia jam „pirminę kultūrą“ ir tampa vaikui svarbia.
Socializacija ir kūrybinis mąstymas
Diskusijos apie tai, ar kūrybiškumas yra įgimtas ar įgytas, vyksta jau seniai. Vieni teigia, kad žmogus gimsta su tam tikra „gyslele“, kurią reikia tik tinkamai lavinti, kiti mano, kad kūrybiškumas yra socializacijos rezultatas, priklausantis nuo aplinkos ir patirties.
Vis dėlto, dauguma sutinka, kad tiek įgimti gebėjimai, tiek aplinka įtakoja žmogaus kūrybinį mąstymą. Paveldėti genai gali suteikti tam tikrą polinkį į kūrybiškumą, tačiau aplinka gali sustiprinti arba, priešingai, slopinti šį polinkį. Kūrybinga aplinka gali įkvėpti imtis kūrybos, žmogus, įgijęs tokios patirties, moka lengviau išlaisvinti savo kūrybingumą. Svarbu ir įgyti sugebėjimai, įgyti stebint aplinką ir iš jos mokantis, padedantys kūrybinius sumanymus įgyvendinti. Tačiau kūrybingumas yra ir sugebėjimas pamatyti tam tikrus niuansus, susieti anksčiau nesusietus dalykus, suabejoti ir pažiūrėti kitu kampu.
Asocialioje aplinkoje vaikas mato pasaulį labai siaurai ir neįsivaizduoja, kad kažkas gali būti plačiau, įvairiau. Jeigu tėvai patys nėra kūrybiški, kritiški, tai greičiausiai ir vaikai tokie bus. Jeigu tėvai skatina skaityti knygas, domėtis, analizuoti įvairius dalykus, daug didesnė tikimybė, kad žmogui išsivystys kūrybinis mąstymas.