Kazys Boruta - spalvinga ir prieštaringa asmenybė, rašytojas, kuris nesitaikstė su totalitarinių režimų reikalavimais. Jo gyvenimas - tai nuolatinis iššūkis, laisvės troškimas ir neprisitaikymas, už ką jis patyrė persekiojimus ir kalinimus. Jo kūryba - tai atspindys žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumo, asmenybės grožio poetizavimas ir skaudūs išgyvenimai, integruojami į amžiną žmonijos raidą.
Ankstyvasis gyvenimas ir politinė veikla
Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, bet 1924 m. buvo pašalintas už dalyvavimą Gegužės Pirmosios šventėje. 1924-1926 m. studijavo istoriją, literatūrą ir filosofiją Kauno universitete, o 1926-1930 m. - Vienos universitete.
Dar studijų metais K. Boruta įsitraukė į politinę veiklą. Dalyvavo socialistinio jaunimo organizacijoje „Aušrinė“, profesinėse sąjungose, vėliau - eserų veikloje. Už tai 1926 m. buvo pašalintas iš Lietuvos universiteto ir priverstas emigruoti į užsienį. Gyveno Rygoje, dalyvavo LSDP veikloje, bet po emigrantų suvažiavimo buvo ištremtas iš Latvijos. Nuo 1928 m. vėl tęsė studijas Vienoje. 1930 m. Berlyne leido laikraštį „Kova“. 1931 m. grįžęs į Lietuvą redagavo almanachą „Darbas“.
Šiame laikotarpyje K. Boruta formavosi kaip radikalių pažiūrų, antikonformistinė asmenybė, nesitaikstanti su autoritarizmu. Jo politinė veikla ir socialinės pažiūros atsispindėjo ir ankstyvojoje kūryboje.
Kūrybinis kelias
Eilėraščius K. Boruta pradėjo spausdinti 1920 m. Išleido poezijos rinkinius „A-lo!“ (1925 m.), „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927 m.), „Kryžių Lietuva“ (1927 m., 1940 m.), „Duona kasdieninė“ (1934 m.), prozos knygas „Drumstas arimų vėjas“ (1928 m.), „Namas Nr. 13“ (1928 m.).
Taip pat skaitykite: Kazys Bradūnas ir Lietuva
Ankstyvajai K. Borutos kūrybai būdingas nerimas, maištas, vyriškas rūstumas, laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika. Jis iškėlė lietuvišką berną - revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo „nepoetiško“, kategoriško žodžio galią. K. Boruta kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, įsigalėjo ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką protesto, įtūžio stilistika, diegė avangardistinę aktyvizmo programą. Jo kūryba darė stiprų poveikį savo kartos ir jaunesniems rašytojams.
Vėlesnėje kūryboje K. Boruta ėmėsi universalesnių būties klausimų, o išrėktą žodį pakeitė daugiaprasmiu, filosofiškesniu vaizdu. Prasiveržė intymi ir skaudi meilė gimtajam kraštui. Tikrų dvasios vertybių ir tautos būties pagrindų ieškojimas atvedė prie tautosakos versmės, lietuvių kultūros tradicijų.
K. Boruta sukūrė poetinę prozą, jungiančią pasaką su realybe, epiškumą su lyrizmu, kupiną savitos ritminės melodijos. Ypatingu metaforiškumu ir sugestija pasižymi poetiškas romanas-sakmė „Baltaragio malūnas“, kuris buvo inscenizuotas teatre, jo pagrindu sukurtas baleto spektaklis ir kino filmas miuziklas „Velnio nuotaka“.
Geriausiuose K. Borutos kūriniuose daug lyrinio romantinio polėkio. Autoriui labiausiai rūpi žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumas, asmenybės grožio, jos vitališkumo poetizavimas. Spalvingi, aktyvios dvasios personažai yra savotiški kūrėjo autoportretai, meniškai apibendrinti, perteikiantys ribinius individo ir tautos būties momentus, lūžio epochos žmogaus savimonę. Skaudūs išgyvenimai integruojami į amžiną, kintantį ir vis atsinaujinantį žmonijos ir pasaulio raidos procesą, įprasminami kaip tauraus žmoniškumo stebuklas.
Bendradarbiavimas ir darbas okupacijos metais
1940 m. K. Boruta bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“. 1941 m. pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijoje Literatūros muziejaus vedėju. Vokiečių okupacijos metu dirbo Lietuvių literatūros institute.
Taip pat skaitykite: Apie K. Binkio „Atžalyną“
Karo metais K. Boruta saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus. Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos. Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko.
Persekiojimai ir kalinimai
Kazys Boruta buvo persekiojamas ir kalinamas įvairių valdžių. 1925 m. ir 1927 m. buvo areštuotas, 1933-1934 m. kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. Baigiantis karui priverstinai buvo varomas į Vokietiją.
1946 m. kovo 17 d. suimtas ir nuteistas 5 m. už tai, kad žinojo apie O. Lukauskaitės - Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė. 1949 m. amnestuotas, turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas. Grįžęs iš Sibiro į Vilnių atsidėjo vertimams ir kūrybai.
Paskutinieji gyvenimo metai ir atminimo įamžinimas
Po karo K. Boruta ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (Vilnius, 1999), kurią paskyrė jaunystės draugei ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei. 1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. - beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m.
Kazys Boruta mirė 1965 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas).
Taip pat skaitykite: Žmogus, Siaubas ir Laikas analizė
Apie K. Borutą rašoma knygose „Kazys Boruta: 1. Brandas: asmenybės laisvė, iššūkis, neprisitaikymas“ (Vilnius, 2005). Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose K. Yra Kaziui Borutai skirtų bibliografinių rodyklių. Tai Valerijos Vilnonytės parengta bibliografija, apimanti 1920-1976 m.
Kazys Boruta ir Ona Kazanskaitė-Borutienė: Draugystė, meilė ir bendražygiškumas
Kazio Borutos gyvenime ypatingą vietą užėmė Ona Kazanskaitė-Borutienė. Jų pažintis prasidėjo 1924 m., kuomet Ona buvo paskirta darbuotis su aušrininkais ir užmegzti kontaktą su „didele nenuorama, poetu ir fantastu“ Kaziu Boruta.
K. Boruta apie jų pažintį rašė: „atėjo rimta moteris, su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: „Būsime draugai“ <…>. „Draugė Ona priprato visais mumis rūpintis kaip vyresnioji sesuo. Susigyvenome mes kaip viena šeima. Ir net juokėmės - kokia mes čia sąjunga, kada visi aplink įsimylėję.“
Viktorija Daujotytė pažymėjo, jog Onos ir Kazio Borutų pažintis turi feministiniam diskursui svarbią intrigą: „pas jauną vyriškį ateina moteris, kuri pristatoma kaip rimta, aprangoje turinti vyriškų detalių ir pasiūlanti lygiavertę draugystę. Pristatomas kitas moters ir vyro santykių modelis, išreiškiantis ir opozicines politines laikysenas, ir tarpusavio įsipareigojimus. Ona Kazanskaitė ima ryškėti kaip revoliucionierė idealistė, savarankiška, savaip rūsti moteris, kontrastinga įprastam lietuvės vaizdiniui.“
Kazio Borutos ir Onos Kazanskaitės požiūris į vedybas buvo neigiamas, o savo santykius įsimylėjėliai „įteisino“ drauge nusifotografuodami ateljė, nes jie nemanė, „kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai [jiems] atrodė miesčioniška ir neįdomu.“ Pora nepripažino „nei bažnytinių, nei civilinių jungtuvių. Manė[me], kad tai dviejų žmonių apsisprendimo reikalas, į kurį niekas neturi teisės kištis.“
Ona buvo ne tik K. Borutos draugė ir žmona, bet ir bendražygė, palaikanti jį politinėje veikloje ir kūryboje. Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdyto perversmo socialistai revoliucionieriai maksimalistai, o su jais ir Ona bei Kazys, planavo surengti sukilimą ir nuversti autoritarinę šalies valdžią. Perversmas neįvyko, o 1933 m. revoliucionierių korespondencija pateko į valstybės saugumo rankas, dėl ko visi buvo teisiami. Tuo metu Ona Kazanskaitė-Borutienė laukėsi ir į kalėjimą buvo pasodinta nėščia. Kazio Borutos tėvas pasirūpino užstatu, už kurį ji buvo paleista, o vėliau - išteisinta.
Prasidėjus II pasauliniam karui ir Lietuvoje šeimininkaujant naciams, Borutos prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Kazio Borutos autobiografinė knyga „Gyvenimas drauge su draugu“ yra skirtas Onai Kazanskaitei-Borutienei. Šią knygą K. Boruta parašė kalėdamas Rasų lageryje, norėdamas dukrai Eglei papasakoti apie anksti mirusią jos motiną.
K. Borutos kūrybos bruožai ir reikšmė
Kazys Boruta - vienas iš ryškiausių lietuvių literatūros XX a. kūrėjų. Jo kūryba pasižymi originalumu, metaforiškumu, ekspresyvumu ir giliu jausmingumu. Jis sugebėjo sujungti tautosaką, mitologiją, realybę ir asmeninius išgyvenimus, sukuriant savitą ir įsimintiną meninį pasaulį.
K. Borutos kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių literatūrai. Jis praturtino ją naujomis temomis, motyvais, vaizdais ir raiškos priemonėmis. Jo kūriniai skatino skaitytojus mąstyti apie žmogaus ir pasaulio santykius, laisvės ir atsakomybės problemas, tautos likimą.
Kazys Boruta - tai rašytojas, kuris savo gyvenimu ir kūryba įrodė, kad žmogus gali išlikti ištikimas savo idealams, nepaisant jokių išbandymų ir persekiojimų. Jo asmenybė ir kūryba įkvepia mus būti laisvais, drąsiais ir kūrybingais.