Šiuolaikinė psichologija, kaip ir Gaulo Cezario laikais, tradiciškai skirstoma į tris pagrindines sritis: eksperimentinę, tyrimo ir matavimo bei terapinę. Šiame straipsnyje nagrinėsime eksperimentinės psichologijos eksperimentus ir jų reikšmę pažinimo procesų supratimui.
Kognityvinės psichologijos ištakos ir raida
Kognityvinė psichologija - tai psichologijos kryptis, tirianti pažinimo arba mąstymo procesus ir jų rezultatų (žinių) vidinės reprezentacijos problemas. Ši kryptis susiklostė XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o svarbiausi jos kūrėjai yra U. R. G. Neisseris ir R. Heiberis. Kognityvinės psichologijos tikslas - išnagrinėti, kaip žmogus atmintyje sutvarko žinias, koks žodinių ir vaizdinių komponentų tarpusavio santykis įsiminimo ir mąstymo procesuose.
Plėtodamasi kaip priešprieša funkcinei psichologijai ir biheviorizmui, kuris neigia psichinių procesų vidinės organizacijos reikšmę, kognityvinė psichologija atsiribojo nuo atskirų pažinimo funkcijų ir stengėsi paaiškinti vientisą pažinimo procesą, atskleisti žinių struktūrą ir jų panaudojimo dėsningumus. Iš pradžių daugiausia tyrė sensorinės informacijos pokyčius, vykstančius nuo to momento, kai stimulas pradeda veikti receptorių, iki atsakomosios reakcijos (D. Broadbentas, S. Sternbergas). Mokslininkai rėmėsi analogija to, kaip informaciją apdoroja žmogus ir kaip kompiuteris. Buvo išskirta labai daug pažinimo ir vykdymo procesų struktūrinių komplektų (blokų), tarp jų - trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis (G. Sperlingas, J. W. Atkinsonas).
Eksperimentinės psichologijos metodai ir tyrimai
Eksperimentinė psichologija, atsiradusi XIX amžiaus viduryje, akcentavo materijos svarbą, tiriant jausmus, suvokimą ir elgesį. Iš pradžių buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais, bet vėliau pagrindiniu tyrimų objektu tapo žmogaus smegenų funkcija. Per praėjusius 30 metų šios sritys vėl transformavosi. Fiziologinė psichologija ryžtingai pasuko atgal prie savo biologinių pradmenų ir tapo neurologija. Svarbu pabrėžti, kad mokslo šakos, kuri iš pradžių buvo vadinama eksperimentine psichologija, dabartinis rezultatas tapo „gamtos mokslų“ dalimi. Naujos mokslo sritys - neurologija ir kognityvinė psichologija - neišsaugo savo pavadinimuose jokio ryšio su terminu „psichologija“, ir šių sričių atstovai nelabai domisi tuo, kas paprastai suprantama kaip psichologija.
Kognityvinė psichologija naudoja įvairius metodus, įskaitant eksperimentus, stebėjimus ir modeliavimą kompiuteriu, siekdama suprasti pažinimo procesus. Eksperimentai dažnai apima užduotis, kurios reikalauja tam tikrų pažinimo funkcijų, pavyzdžiui, atminties, dėmesio ar problemų sprendimo. Stebėjimai gali būti naudojami natūraliose situacijose, siekiant ištirti, kaip žmonės naudoja savo pažinimo įgūdžius kasdieniame gyvenime.
Taip pat skaitykite: Kognityviniai nusikaltimų paaiškinimai
Hermannas Ebbinghausas ir atminties tyrimai
Hermannas Ebbinghausas (1850-1909) įrodė, kad „aukštesnieji“ psichologiniai procesai, kurie atlieka esmines funkcijas išmokime ir atminties formavimesi taip pat yra atviri eksperimentiniam tyrinėjimui. Jis atliko atminties eksperimentus su savimi, bandydamas įsiminti bereikšmių raidžių sąrašą ir jį vis ilgindamas, taip pat keisdamas šių sekų kaip stimulų pateikimo greitį. Norėjo tiksliai išsiaiškinti kiek tiksliai kartų toks sąrašas ir kokio ilgumo turi būti pateiktas, kad būtų galima jį išmokti, prisiminti. Pastebėjo, kad žmonės linkę ieškoti prasmės net beprasmėse raidžių sekose, taip jie gali geriau išmokti ir įsiminti. Ebbinghausas sukūrė ir aprašė „užmaršumo kreivę“, kuri parodo, kaip yra pamirštama išmokta informacija. Didžiausias sumažėjimas įvyksta per pirmas 20 minučių ir vėliau reikšmingai sumažėja per pirmą valandą. Kreivė susilygina po maždaug vienos dienos. „Mokymosi kreivė“ parodo, kaip greitai yra išmokstama informacija. Didžiausias padidėjimas įvyksta po pirmo bandymo ir tada palaipsniui mažėja po kiekvieno bandymo pakartoti naują informaciją.
Viurzburgo mokykla ir mąstymo procesų tyrimai
1896 m. Wundto asistentas Osvaldas Külpe įkūrė naują laboratoriją Viurzburge. Jis kartu su kolegomis išrado naują metodą psichologiniams eksperimentams atlikti. Wundtas skelbė, kad aukštesniąsias mąstymo funkcijas galima tyrinėti tik introspekcijos būdu duotuoju eksperimento momentu, o vėliau to padaryti jau nebegalima. Viurzburgiečiai pradėjo taikyti metodą, kuomet tiriamasis pateikus jam sudėtingus stimulus, tam tikras problemas, savo sprendimą pateikia retrospektyviai, praėjus tam tikram laiko intervalui. Viurzburgiečiai taip pat skelbėsi atradę naujus sąmonės elementus, kurie yra virš jutimų, vaizduotės ir jausmų, kaip teigė Wundtas - tai yra mintys ir sąmoningumas, mintys gali būti sąmonės struktūros dalis nebūtinai sukeldamos tam tikrus vaizdinius.
Kognityvinės psichologijos principų taikymas
Kognityvinės psichologijos principai yra plačiai taikomi įvairiose srityse, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, rinkodarą ir technologijas. Švietimo srityje kognityvinė psichologija padeda kurti efektyvesnius mokymo metodus, atsižvelgiant į tai, kaip žmonės mokosi ir įsimena informaciją. Sveikatos priežiūros srityje kognityvinė terapija yra naudojama gydyti įvairias psichologines problemas, tokias kaip depresija, nerimas ir priklausomybės. Rinkodaros srityje kognityvinė psichologija padeda suprasti, kaip žmonės priima sprendimus dėl pirkimo ir kaip galima paveikti jų pasirinkimus. Technologijų srityje kognityvinė psichologija padeda kurti patogesnes ir intuityvesnes sąsajas tarp žmogaus ir kompiuterio.
Kognityvinė elgesio terapija (KET)
Kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindą sudaro moksliškai įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t. y. tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, o nuo to, kaip mes tai suprantame. KET buvo sukurta remiantis moksliniais tyrimais, kurie buvo atlikti psichologijos ir medicinos srityse. Yra sukurtos labai tikslios metodikos, kaip valanda po valandos reikia dirbti su asmeniu, patiriančiu vienokį ar kitokį sutrikimą. KET nėra tik kalbėjimas ar pasikalbėjimas, ši psichoterapija yra orientuota į pokyčius, o terapeutas naudoja intervencijas, kurios gali būti lengvai atkartojamos ir palyginamos. Po kiekvienos psichoterapinės sesijos klientas jaučia pažengęs žingsnį savo sprendimų link, nes jis pats yra įtraukiamas į terapinį procesą. KET yra palyginti trumpa psichoterapija.
KET yra besimokanti ir besivystanti psichoterapija: šiuo metu sparčiai populiarėjančios trečiosios KET bangos kryptys naudoja sudėtingas metodikas, apimančias labai platų priemonių spektrą. Ši psichoterapija remiasi patikrintu praktikoje modeliu, kad mūsų mintys, emocijos ir elgesys yra labai glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą. Be to, procese aktyviai dalyvauja jau vaikystėje susiformavę mūsų įsitikinimai apie save ir pasaulį bei įgyti elgesio stereotipai. Negatyvios mintys (pavyzdžiui, „man ir vėl nepasiseks gauti darbo“) formuoja neigiamas emocijas (atsiranda nusivylimas, liūdesys, nerimas) ir neadaptyvų elgesį (t. y. žmogus nesistengia gauti norimo darbo). Tokia situacija (nepasitenkinimas turimu darbu arba jo neturėjimas) savo ruožtu vėl sustiprina negatyvias mintis ir kertinius įsitikinimus („man nesiseka“, „esu nevykėlis“) bei sukelia neigiamas emocijas.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie KET kompetencijas
KET tikslas šiuo atveju išmokyti klientą, keičiant savo mintis, keisti emocijas, patikrinti praktikoje kitus galimus elgesio modelius, išsirinkti geriausiai veikiantį ir jį naudoti. Kitais žodžiais tariant - pačiam išspręsti savo problemą. Labai svarbu, kad tokiu būdu problemos išsprendžiamos visam laikui. KET iš pradžių buvo sukurta depresijai gydyti ir tikrai pasiteisino: šiuo metu yra patikimų duomenų, kad toks gydymo būdas savo efektyvumu nenusileidžia gydymui antidepresantais (t. y. vaistais depresijai gydyti). Palyginti greitai ši psichoterapinė metodika buvo pradėta taikyti panikos sutrikimui ir kitiems nerimo sutrikimams, įkyrumams bei seksualiniams sutrikimams gydyti. Dar vėliau buvo sukurtos metodikos asmenybės sutrikimams, santykių problemoms, priklausomybėms alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms ar net psichozėms gydyti.
Įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija
Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness) yra technika, skirta gyventi ir patirti dabartį. Dėmesingo įsisąmoninimo metu mokomasi nevertinančiai ir smalsiai stebėti kylančias mintis, emocijas, kūno pojūčius, impulsus veikti, elgesius, supančius vaizdus, garsus. Atsiranda supratimas, jog tarp impulso veikti ir elgesio yra (išminties) pauzė, kurioje mes galime pasirinkti, kaip reaguosime. Pamatome, jog viskas nuolat kinta: mintys, emocijos ateina ir praeina (net ir pačios nemaloniausios) be jokių valios pastangų. Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija irgi skiria dėmesį įvairioms kognicijoms (mintims, įsitikinimams, mąstymo klaidoms), nagrinėja jų įtaką emocinei būklei, elgesiui, gyvenimo kokybei kaip ir klasikinis KET. Taip pat dirba su emocijomis, kūno pojūčiais, impulsais veikti, (automatizuotu) elgesiu irgi panašiai kaip klasikinis KET. Skirtumas toks, jog dėmesingu įsisąmoninimu grįsta kognityvinė terapija labiau skatina pastebėti mintis bei emocijas, priimti, nesipriešinti, išbūti su jomis ir galiausiai paleisti jas, grįžtant prie dabartinio momento (pvz.: kvėpavimo).
Psichologijos mokslo raida: svarbiausi etapai ir asmenybės
Psichologijos mokslo raida apima ilgą ir sudėtingą evoliuciją, pradedant filosofiniais apmąstymais ir baigiant eksperimentiniais tyrimais. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko įvairūs mokslininkai ir teorijos, formavusios dabartinį psichologijos supratimą.
Wilhelmas Wundtas ir struktūralizmo atsiradimas
Wilhelmas Wundtas (1832-1920) 1879 metais įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige. Jis išrado eksperimentinį introspekcijos metodą. Vundto psichologija buvo dinaminė psichologija, kurioje pagrindiniai sąmonės elementai iš prigimties yra proaktyvūs, o ne reaktyvūs. Pagrindiniai žmogaus gyvenimo elementai yra kūrybiški valios aktai. Todėl jo psichologija yra vadinama voluntarizmu. Vertinant išoriškai, elgesys yra valios aktas, o žvelgiant vidun, tai yra sąmonės dalelė. Tai, kas vyksta mintyse tuo pačiu metu vyksta ir materijoje, arba kūne. Wundtas teigė, kad mūsų sąmonėje žmogaus veiksmai susideda iš trijų komponentų, neatskiriamai susijusių tarpusavyje: pojūčiai, emocijos (jausmų) ir judesys. Jis apibrėžė psichologiją, kaip sąmonės mokslą, teigdamas, kad sąmonė būtinai turi turėti struktūrą ir gali būti tyrinėjama per idėjas, jausmus ir emocijas. Jausmai gali būti skirstomi į malonius/nemalonius, įtampą/atsipalaidavimą ir ramybę/susijaudinimą. Dar vienas metodas, kuriuo galima studijuoti sąmonės struktūrą yra žvelgimas į žmogaus gyvenimo istoriją. Žvelgimas į individų praeitį suteikia įžvalgos apie jų sąmonę. Jis nurodė, kas yra nenormalios sąmonės būsenos, detaliai aprašė ir paaiškino, kas yra haliucinacijos, sapnai ir hipnozės būsenos. Pasak jo, šios nenormalios sąmonės būsenos atsiranda dėl sutrikusio dėmesingumo.
Pagrindinės psichologijos mokyklos ir kryptys
Psichologijos mokslas apima įvairias mokyklas ir kryptis, kurių kiekviena siūlo savitą požiūrį į žmogaus psichikos ir elgesio supratimą. Tarp svarbiausių galima paminėti struktūralizmą, funkcionalizmą, geštaltpsichologiją, biheviorizmą ir psichoanalizę.
Taip pat skaitykite: Psichologinė gerovė Lietuvoje
Biheviorizmas
Biheviorizmas yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį, o ne vidinius psichinius procesus. Vienas iš žymiausių bihevioristų buvo Ivanas Pavlovas (1849-1936), kuris atrado sąlyginį refleksą. Clarkas Leonardas Hullas sukūrė formulę Ser = d x v x k x shr, kuri bandė matematiškai apibrėžti elgesį. Burrhusas Fredericas Skinneris eksperimentavo su paskatinimais, kurie buvo duodami subjektams pagal tam tikras skales. Socialinio mokymosi teorija, kurią sukūrė Albertas Bandura, išskyrė tris modelių stimulų tipus: gyvąjį modelį, verbalinį nurodymą ir simbolinį modelį. Pažinimo ir elgesio procesus sudaro dėmesys, spėjimai ir tikėjimai.
Psichoanalizė
Psichoanalizė, kurią sukūrė Sigmundas Freudas, yra teorija ir terapijos metodas, pabrėžiantis nesąmoningų procesų įtaką elgesiui. Freudas vardijo psichikos dalis: Id, Ego ir Superego. Jis taip pat aprašė gynybos mechanizmus, tokius kaip neigimas, išstūmimas ir projekcija. Psichoseksualinio vystymosi teorija teigia, kad asmenybė vystosi per kelias stadijas, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas skirtingoms kūno zonoms. Karen Horney pasiūlė neurotiškų žmonių norus, tokius kaip noras pritapti ir nutolti nuo kitų. Erikas Eriksonas sukūrė psichosocialinio vystymosi teoriją, kuri apima aštuonias stadijas, kurių kiekviena susijusi su tam tikra krize, pavyzdžiui, pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas, savarankiškumas vs. gėda ir abejonės, iniciatyva vs. kaltė, meistriškumas vs. nepilnavertiškumas, identitetas vs. vaidmenų sumaištis, intymumas vs. izoliacija, produktyvumas vs. stagnacija, integracija vs. neviltis. Carlas Gustavas Jungas sukūrė analitinę psichologiją ir įvedė „šešėlio“ sąvoką. Alfredas Adleris pabrėžė pranašumo siekimą ir sukūrė Adlerio terapijos principus.
tags: #kognityvines #psichologijos #experimetai