Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamos kognityvinės teorijos, kurios padeda suprasti nusikalstamą elgesį. Psichologija, kaip mokslas, tiria individų ir grupių mintis bei elgesį. Pedagoginė psichologija, savo ruožtu, nagrinėja tas mintis ir elgesį, kurie yra susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje. Ši sritis glaudžiai siejasi su švietimo valdymu, programų sudarymu, konsultavimu bei kita pedagogine veikla. Straipsnyje remiamasi įvairiomis psichologinėmis koncepcijomis, įskaitant sąvokas, dėsnius ir metodus, siekiant paaiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymo bei mokymosi reiškinius.
Pagrindinės sąvokos ir ryšiai
Pedagoginėje psichologijoje, kaip ir kiekviename moksle, yra sąvokos, dėsniai ir metodai. Sąvoka - tai susisteminta informacija apie kokią nors visumą, egzistuojantį objektą. Sąvokos išreiškia mūsų elgesį ir psichinius procesus mokymosi ir mokymo metu. Jos gali įgyti ir kintamųjų pavidalą. Dėsniai apibūdina ryšius tarp sąvokų ir padeda paaiškinti, prognozuoti bei valdyti mokymo ir mokymosi reiškinius. Pavyzdžiui, dėsnis gali būti teiginys, kad mokiniai geriausiai įsimena tai, ko jie yra mokomi pamokos pradžioje ir pabaigoje, o ne tai, ko mokoma viduryje. Taip pat, mokymosi aplinka turi įtakos mokinių dėmesiui.
Koreliacija ir eksperimentas
Koreliacija parodo, kad tam tikras vieno kintamojo reikšmes galima aptikti kartu su kitomis tam tikromis kito kintamojo reikšmėmis. Pavyzdžiui, mokiniai, kurių mokslumo testo rezultatai geresni, dažniau tampa gerais mokiniais. Tačiau koreliacija nepasako, ar pirmojo kintamojo reikšmės lemia antrojo reikšmes, taigi, ji neparodo priežasties ir pasekmės. Eksperimentas leidžia nustatyti loginius, laikinius, o svarbiausia - priežastinius ryšius. Eksperimento metu manipuliuojama nepriklausomu kintamuoju ir tuomet matuojamos priklausomo kintamojo reikšmės. Jei šios reikšmės pakito, galima manyti, kad nepriklausomas kintamasis yra pasikeitimo priežastis. Aiškinamasis metodas nustato kintamųjų ryšius ir yra kokybės tyrimas, kurio metu ne tik stebimas ir fiksuojamas įvykis, bet ir aiškinamasi jo priežastys.
Psichologinė mokymosi samprata
Psichologiniu požiūriu, mokymasis - tai aktyvi, tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti esminius jo psichikos ir elgesio pakitimus. Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė, kad dauguma dalykų geriau išmokstama, kai idėjos yra sugrupuojamos į platesnes sistemas. K. D. Ausubelis teigė, kad vaikas mokosi, kai įsisąmonina kryptingą instrukciją. Kryptingai, prasmingai mokydamasis, vaikas gali pataisyti savo blogus įpročius ir išvengti klaidingų sprendimų. Taigi, manoma, kad mokymasis yra kryptingas ir prasmingas, kylantis iš mokinio vidinio aktyvumo. Išmokstama suprantant vis naujus ir naujus ryšius bei santykius.
Humanistinis požiūris į mokymąsi
Humanistinė psichologija, remdamasi gilesniu žmogaus esmės ir jo asmenybės raidos supratimu, išplėtė mokymosi sąvoką, sukonkretindama progresyvizmo bei egzistencializmo idėjas. Pasak humanistų, žmogus gyvena nuolat kintančioje aplinkoje, tiesa yra santykinė, todėl svarbiausia sužadinti vaikui pažinimo troškulį, parengti jį nuolatiniam savarankiškam mokymuisi visą gyvenimą. Vaikams daugiausia mokymosi problemų kyla, kai suaugusieji netinkamai kišasi į jų mokymąsi. Humanistinė psichologija teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. Iš išorės suteikta galimybė mokytis vaikui yra kaip dovana, kuria naudodamasis, jis gali augti kaip žmogus, visiškai save išreikšdamas.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie KET kompetencijas
C. Rodžerso prasmingo mokymosi sąvoka
C. Rodžersas išskiria prasmingą ir beprasmį mokymąsi. Beprasmis mokymasis - tai priverstinis mokymasis, nesiremiantis mokinio asmenybės vidinėmis paskatomis ir jų nepaliečiantis. Prasmingas mokymasis - tai mokymasis, kylantis iš paties mokinio, turinčio galimybę įsisąmoninti prasmes kaip asmeniškojo patyrimo dalį. Rodžersas įsitikinęs, kad mokymasis prasmingas, kai mokinys suvokiamas kaip žmogus, turintis svarbių tikslų.
Išmokimo samprata psichologijoje
Išmokimas - tai mokymosi pasekmė. Išmokimo esmė - tai kokybiniai žmogaus ar gyvūno psichikos bei išorinių veiksmų pakitimai. Pagal kitimus, kurie vyksta išmokstant, ir būtinas tų kitimų sąlygas, skiriamos dvi pirmųjų išmokimų teorijų grupės.
Geštalto teorija
E. C. Tolmano geštalto teorija aiškina, kad išmokstama, kai susidaro ryšiai tarp ženklo ir pažyminčiojo (S- S), svarbiausias vaidmuo tenka suvokimui. Pasak Tolmano, stimulą subjektas „įsisąmonina“ ne tiek dėl savo reakcijos, bet dėl to, kad jis jį suvokia. Jis pabrėžia, kad mokant būtina laikytis patvirtinimo, o ne pastiprinimo principo. Tolmanas pradėjo vartoti latentinio išmokimo sąvoką. E. C. Tolmano ir kitų S-S teorijomis yra pagrįsta „ženklinio mokymo“ koncepcija. Remiantis šiomis teorijomis, vaikų, kurie mokomi skaityti, prašoma daug kartų suvokti raides, žodžius ir šias raides arba žodžius iliustruojančius objektus arba piešinius.
Bihevioristinės teorijos
E. L. Thorndike teorija teigė, kad didžiulis vaidmuo išmokstant tenka mėginimui. Pradinis išmokimo momentas - probleminė situacija, o susidarius probleminei situacijai, organizmas pasireiškia kaip viena visuma ir aktyviai veikia mėginimų ir klaidų būdu. C. L. Hullo teorija išmokimą siejo su susidariusiu įgudžiu, o įgūdžio susidarymą - su sąlygomis, buvusiomis prieš pastiprinimą. Jo teorija remiasi nuomone, kad organizmo brendimas prasideda nuo poreikių netekus pusiausvyros. B. F. Skinnerio teorija išskyrė reaktyvųjį ir instrumentinį elgesį. Reaktyviajam turi įtakos stimulas, instrumentiniam - individas. Jis tyrinėjo, kaip išmokstama susidarant klasikiniams sąlyginiams refleksams (ryšys tarp naujo objektyvaus dirgiklio ir įgimtų reakcijų) ir kaip išmokstama susidarant instrumentiniams refleksams. Susidarant klasikiniam refleksui, gyvūnas būna pasyvus, o instrumentiniam refleksui susidaryti būtini paties gyvūno veiksmai. Klasikinis sąlyginis refleksas nepadeda išspręsti uždavinio, o kai įsitvirtina instrumentinis refleksas, individas savo aktyvumu išsprendžia jam iškilusią problemą.
Ch. Osgoodo tarmiškumo teorija ir J. Piaget pusiausvyros teorija
Ch. Osgoodas mėgino suderinti E. Tolmano ir C. L. Hullo teorijas, ypač vertindamas individualų patyrimą ir poreikį išmokti. Jis nustatė, kad išmokimą sudaro du etapai. J. Piaget išskyrė dvi išmokimo fazes: asimiliacijos ir akomodacijos. Išmokimas prasideda asimiliacijos fazėje ir baigiasi akomodacijos fazėje. Asimiliacijos fazėje į seną elgesio schemą įjungiami nauji objektai, tie, kurie patenkina tos schemos pagimdytą poreikį.
Taip pat skaitykite: Psichologinė gerovė Lietuvoje
Mokymasis ir psichikos branda
Lavinimas yra labai svarbus jaunam organizmui, jis stiprina žmogaus fizines ir psichines jėgas, suteikia joms kryptį. Jau kūdikio nervų sistema yra labai plastiška, jo organų veikla ir funkcijos gali kisti be pastebimų organizmo struktūros kitimų. Ypač kinta nervų ląstelės ir jų sistema, o jos normaliai formuojasi tada, kai jos kuo įvairiau dirginamos. Vaiko smegenys pamažu rengiasi adekvačiai atlikti vis sudėtingesnę veiklą. Taigi, vaiko raidą lemia ne tik prigimtis. Mokymasis - svarbiausia jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiko psichikos raidos grandis.
J. Linharto požiūris į mokymąsi
Čekų psichologas J. Linhartas tyrinėjo mokymąsi kaip vidinį procesą ir tikslingą elgesį, kai pakinta besimokančiojo asmenybės motyvacinės ir pažinimo struktūros. Pasak jo, mokymasis - tai specifinė subjekto veikla, kai, iškilus uždaviniui ir pasirinkimo galimybei, veikiant išorinėms sąlygoms, subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad nauja informacija sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesio būdą. Mokymasis - tai nuolatinis hipotezių formulavimas ir sprendimų priėmimas. Autorius įrodė, kad mokantis formuojasi sugebėjimų ir charakterio struktūros, keičiasi tikslai, nuostatos, savimonė. Tai turi įtakos asmenybės tobulėjimui. Pasak psichologo, mokymasis - yra subjekto vidinis aktyvumas, labai konkretus ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja tikslas, įgyta ir įgijama patirtis, grįžtamojo ryšio tikslai ir kt. Psichikos raidos ir mokymosi santykį galima nagrinėti ir grindžiant jį J. Piaget, J. Brunerio bei L. Vygotskio sukurtomis teorijomis.
J. Piaget apie raidą ir išmokimą
Remdamasis pusiausvyros tarp individo ir aplinkos teorija, J. Piaget tyrinėjo vaikų intelektinę ir moralinę raidą. Jis ištyrė 4 vaiko pažinimo raidos stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2-5 m), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Jis psichikos raidą apibūdino asimiliacijos ir akomodacijos sąvokomis. Vaikas turi prisitaikyti - adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pat metu. Asimiliacija yra naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų, akomodacija - yra toks pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama iš tikrųjų. Taigi, J. Piaget išmokimą laiko psichikos raidos dalimi. J. Bruneris tyrinėjo vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai yra būtina sisteminga sąveika tarp mokytojo ir mokinio. Jis pabrėžia, kad tėvas, motina, mokytojas ar kitas visuomenės narys turi mokyti vaiką. L. Vygotskis nustatė, kad kiekviena psichikos funkcija vaiko raidoje pasirodo du kartus. Pirmiausia - kaip socialinė funkcija tarp žmonių, vėliau - kaip vidinė psichikos funkcija. Nuo socialinės aplinkos, kultūros priklauso, į kokį stimulą vaikas reaguos. Vaiką supančių žmonių būsenos, tarpusavio santykių ir veiksmų ypatybės, dar prieš tai, negu pasidaro galimi psichikos procesai vaiko viduje, sudaro pradžią tam tikrų minčių, reiškinių atspindėjimui. Čia svarbus vaidmuo tenka kalbai ir bendravimui. Mokymasis - tai bendravimas. Jis teigė, kad psichikos raida vyksta tik per mokymą.
Mokyklinis amžius ir mokymasis
Šešerių metų vaikas pradeda lankyti mokyklą. Mokymo periodas parengia vaiką produktyviai veiklai. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus. Tuo mokymas nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Mokymasis tampa pagrindine vaiko veikla. Vaikas ateina į mokyklą, turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje. Pagrindinis jo motyvas - pats mokymosi procesas, pažinimo interesai, nauji įgūdžiai ir žinios. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka. Per pirmuosius du metus vaikui įdomu viskas, ką mokytojas liepia veikti, kas atrodo esant rimta ir turi visuomeninės reikšmės. Mokykloje jo pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius. Pasikeitusi socialinė aplinka vaiką skatina išmokti skaityti ir rašyti. Kad vaikas galėtų atlikti smulkius rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Dalis vaikų ima atsilikti, nes dalies vaikų motorinių sugebėjimų tempas yra lėtesnis.
Kalbos ir mąstymo raida
Vaiko kalba iš išorinių formų, kurios būdingos vaikystei, mokykliniame amžiuje pereina į vidinę kalbą. Vaiko žodynas mokykloje praturtėja. Šnekamoji kalba nuo rašomosios skiriasi pagal kalbos dalių vartojimo skaičių. Rašomojoje kalboje veiksmažodžių daugiau negu šnekamojoje. Šnekamojoje kalboje mažiau įvardžių. Sumažėja vaiko kalbos vaizdingumas. Vaikas pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbėdamas su mokytojais. Mokymasis suaktyvina psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Labai svarbus mokymosi komponentas - įsiminimas - tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. Mokant stengiamasi taip dėstyti, kad naujos žinios ir faktai būtų susieti ir palyginti su tuo, kas vaikams kalbamuoju klausimu jau yra žinoma. Jaunesnieji, o dažnai ir vyresnieji vaikai nemoka mokytis, dėl to jiems būna sunku įsiminti ir išlaikyti atmintyje žinias. Žemesniųjų klasių mokiniai mokosi mechaniniu būdu, jie nesistengia suprasti to, ko mokosi. Todėl jiems yra labai sunku atkurti išmoktą dalyką. Kinta ir mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas gali atlikti konkrečias operacijas, klasifikuoti. Kiekvienas vaikas nori, kad jo darbą lydėtų sėkmė.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs būdai atstatyti kognityvines funkcijas
Mokymosi sėkmė ir motyvacija
Mokymosi sėkmė priklauso nuo daugelio sąlygų ir veiksnių, visų pirma nuo vaiko praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų bei motyvacijos. Pirmosiose klasėse vaikas išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tolesnio mokymosi sėkmė iš dalies priklauso nuo to, kaip vaikas įgudęs tuos veiksmus atlikti. Išryškėja ir vaikų gebėjimai - individualūs psichiniai vaikų sugebėjimai, kurie taip pat lemia mokymosi sėkmę. Vaikas nuolat yra veiklus, daug laiko skiria mėgstamam darbui. Mokymosi ypatumus lemia ir motyvacija - svarbus vaidmuo tenka savarankiškumo lavėjimui, savigarbos motyvui, pasiekimo motyvacijai. 3-4 klasėje labai svarbūs vaikui pasidaro socialiniai motyvai, noras bendrauti ir veikti su vienmečiais. Daugelis vaikų pradeda bodėtis mokinio pareigomis, darosi ne tokie stropūs, mažėja mokytojo autoritetas. Pirmosios klasės užtikrina jam mokinio pozicijas, bet vėliau jo nebejaudina mokinio vaidmuo. Iškyla konfliktai tiek klasėje, tiek už jos ribų. Šiuo periodu labai svarbus mokytojo kontaktas su mokiniu. Geras jų požiūris į mokinį pakelia jį jo paties akyse. Paauglystė svarbi tuo, kad paauglys ima analizuoti suaugusiųjų elgesį, lyginti jų poelgius su suvokiamomis moralės normomis. Pirmosiose klasėse mokytojas buvo neliečiamas autoritetas. Paauglystėje vieniems mokytojo poelgiams gali būti pritariama, kiti smerkiami. Šio amžiaus klasių mokiniai labai vertina mokytojų linksmumą, gerą nuotaiką, gyvumą, patinka kantrumas ir teisingumas, ypač svarbu mokytojo pasitikėjimas mokiniu.
Paauglystė ir nusikalstamumas
Vaikas turi prisitaikyti prie mokymo programų, jis yra spaudžiamas iš visų pusių. Paauglystėje taip pat atsiranda ir naujų interesų, dėl kurių mokiniai pradeda apsileisti, neišmoksta pamokų, atsiranda „tinginių“ kategorija. Dažnai paauglys patenka į situaciją, palankią nusikaltimui. Nusikalstama dėl to, kad vaikas neskiria, kas leistina, kas ne, o jei skiria, tai nepajėgia kontroliuoti savo veiksmų.
Motyvacija ir profesijos pasirinkimas
Paauglystė ir jaunystė baigiasi profesijos pasirinkimu ir pasirengimu darbui. Tai praturtina žmogaus patyrimą, sukonkretina požiūrį į gyvenimą ir užbaigia identiškumo formavimąsi. Kol mokinys mokosi mokykloje, jam sunku įžvelgti dėstomų dalykų sąsają su būsimu profesiniu darbu. Tik bėgant laikui, vis geriau suprasdamas visuomenės dėsnius, jis stengiasi įžvelgti mokymosi prasmę. Mokymosi sėkmė ir orientavimasis į profesiją labai priklauso nuo šeimos nuostatų. Pritarianti atmosfera palaiko mokinio pastangas apsispręsti ir iškelti sau gyvenimo tikslą. Kai paauglys sąmoningai galvoja apie būsimą profesiją, jis daug rimčiau žiūri ir į vidurinį mokslą, sukoncentruoja dėmesį į pamėgtus, su būsima profesija susijusius dalykus. Motyvacija - tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvai - veiksmų skatuliai, lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu. Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms. Motyvacija sąlygoja mokymosi rezultatus, dalyvaudama pasirenkant ir įsisąmoninant konkrečius mokymosi tikslus.
Smurtas ugdymo įstaigose: socialinis ir istorinis kontekstas
Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, gimusi kaip socialinis subjektas. Jo gyvastį palaiko gebėjimas santykiauti su žmonėmis ir gamtos aplinka. Jis bręsta fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Taigi, jo santykiai su aplinka tampa jo gyvenimo būdo priemone. Pradedant kalbėti apie mokinio ir pedagogo santykius, reikėtų paminėti tai, kad jie ne visada būna harmoningi, draugiški ir paremti abipusiu bendradarbiavimu. Kartais nutinka taip, kad bendravimas tarp mokinio ir pedagogo tampa įtemptas arba perauga į destruktyvų smurtaujantį mokinio elgesį, kuris neigiamai veikia pedagogus fiziškai ir psichologiškai. Apie smurtą kalbama kasdien, dažniausiai su tuo susijusi informacija mus pasiekia iš žiniasklaidos šaltinių, pažįstamų bei artimųjų. Minint smurtą, reikėtų kalbėti ir apie nusikalstamumą. Asmuo prieš kitą asmenį panaudodamas bet kokią smurto formą, daro nusikaltimą ir atlieka draudžiamą veiką, pažeisdamas visuomenės moralines ir teisines normas. Nusikalstamos veiklos vykdytojai gali būti bet kokio amžiaus asmenys, ne išimtis ir mokyklas lankantys vaikai. Remiantis viešosios policijos duomenimis, vaikai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veikų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų sudaro apie 60 proc. visų nusikaltusių asmenų. Vis dėlto, didžioji dalis vaikų, padariusių nusikaltimus, lieka nenustatyti, todėl galima teigti, kad vaikų ir jaunuolių nusikalstamumas yra latentinis. Kartais tenka išgirsti, jog nusikaltimai, naudojant smurtą, vykdomi ir prieš pedagogus mokymo įstaigoje. Moksleivių smurtavimas prieš pedagogus egzistuoja ir tokiose Europos šalyse, kaip Vokietija, Šveicarija. Pastarojoje šalyje 2002 m. kas penktas pedagogas yra emociškai (psichiškai) išsekęs. Lietuvoje pedagogų patiriamo smurto iš mokinių tyrimais paremtų duomenų nėra. Taip pat trūksta informacijos apie pedagogams teikiamos pagalbos priemones patiriant smurtą iš mokinių. Pedagogai ir jų neigiama patirtis bendradarbiaujant su moksleiviais tarsi nustumiama į šalį ir pamirštama, nors pedagogai tokie pat žmonės, kaip ir kiti, o naudojant smurtą prieš juos yra pažeidžiamas orumas ir kitos žmogaus teisės. Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti minėtosios mokinių naudojimo prieš pedagogus smurto problemos. Todėl reikėtų numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sistemingą ir komandiniu darbu paremtą pagalbą. Svarbu dirbti su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalbą pedagogams ir nesiimant priemonių šalinant mokinių agresyvų elgesį, teigiamų rezultatų nebus.
#
tags: #kognityvines #teorijos #aiskinancios #nusikalstamo #elgesio #formavima