Įvadas
Jaunimo nusikalstamumas yra kompleksinė problema, turinti didelę įtaką tiek pačiam jaunimui, tiek visai visuomenei. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti jaunimo nusikalstamo elgesio ypatumus, jo priežastis ir galimas prevencijos priemones, remiantis tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek praktiniais pavyzdžiais. Straipsnyje remiamasi mokslinių tyrimų duomenimis ir straipsnyje pateikta informacija.
Bendroji temos charakteristika ir aktualumas
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra savarankiškas baudžiamosios teisės institutas, kurio esmė - kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo tų teisinių padarinių, kurie sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį. Šis institutas leidžia atleisti nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant jiems auklėjamojo poveikio priemones. Tai suteikia resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Auklėjamojo poveikio priemonės gali būti veiksmingesnės ir labiau paveikti su visuomene konfliktuojantį nepilnametį.
Kiekvienu atveju, kai teisės pažeidėjas yra nepilnametis, svarbu, jog jam taikoma baudžiamoji atsakomybė būtų ultima ratio priemonė. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja teistumo visuomenėje problema, kuri plinta tarsi liga, įsišaknijusi ne tik visuomenės, bet ir teisėsaugos pareigūnų sąmonėje. Tai neigiamai veikia buvusius nuteistuosius, ypač jaunus asmenis. Šio fenomeno priežastis - visuomenės iškreiptas požiūris į teisingumą ir valstybės baudžiamoji politika. Siekiama, kad su jaunimu susijusios problemos būtų sprendžiamos kitomis priemonėmis.
Baudžiamosios justicijos specializacija ir institucijų kūrimas
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama baudžiamosios justicijos specializacijai ir atitinkamų specializuotų institucijų kūrimui. Baudžiamosios justicijos programoje pagrindinis dėmesys skiriamas specializuotų pareigūnų kvalifikacijos kėlimui. Nors kai kurie autoriai šį justicijos specializacijos pasirinkimą vertina neigiamai, manytina, jog toks pasirinkimas yra pagrįstas. Lietuva nei savo dydžiu, nei gyventojų populiacija neprilygsta tokioms šalims kaip Vokietija ar Italija, kuriose veikia tokie teismai, tad atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nekritikuotina pasirinkta pareigūnų specializacija. Svarbu, kad su nepilnamečių bylomis dirbtų asmenys, turintys ne tik teisės, bet ir kriminologijos bei psichologijos mokslo žinių.
Mokslinė problema ir tyrimo objektas
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tik esant tam tikriems pagrindams bei sąlygoms, kurių nežinant, neišaiškinant jų ypatumų, kyla problemų tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu. Šiame straipsnyje siekiama atlikti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto praktinio įgyvendinimo analizę.
Taip pat skaitykite: Egzaminas ir psichikos sveikata
Tyrimo metodai
Siekiant kuo nuosekliau atskleisti temos esmę, darbe panaudoti įvairūs tyrimo metodai. Vienas pagrindinių šiame darbe naudotų metodų - lyginamasis metodas, kuris leido palyginti skirtingus požiūrius ir koncepcijas. Taip pat taikytas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas, siekiant išanalizuoti teisės aktus ir teismų praktiką.
Nepilnamečio samprata
Nepilnametis - teisinė kategorija, apibūdinanti vaiką, t.y. teisiškai vaikas - pilnametystės nesulaukęs asmuo. Minėtu požiūriu, tarp sąvokos nepilnametis ir vaikas galėtume dėti lygybės ženklą. Tačiau teisinėje literatūroje nepilnamečio ir vaiko sąvokos nėra tapatinamos. Pats žodis "nepilnametis" turi savyje neigiamą krūvį, tam tikrą negatyvumo elementą, kuris žmonėms suponuoja tam tikrą nepatikimumo, menkavertiškumo, pavojingumo bei nesubrendimo įvaizdį, o štai sąvoka vaikas kelia visiškai priešingas sąsajas. Todėl teigiama, kad nepilnamečio samprata yra tapatinama su vaiko samprata.
Vaiko teisės yra saugomos ir ginamos tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų. Vaiko teisių konvencijos preambulėje taip pat atkartojama analogiška nuostata. Lietuvos įstatymai iš esmės atitinka tarptautinių dokumentų nuostatas. Konstitucija ir kiti įstatymai numato vaiko teisę į šeimą, teisę į normalų fizinį, protinį, dorovinį vystimąsi, interesų apsaugą. Taigi vaiko išimtinės teisės yra konstituciškai ir įstatymiškai reglamentuotos. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas, remiantis teisės aktų nuostatomis, laikytinas vaiku. Vaikais laikytini asmenys iki 18 metų. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtinta: "Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip".
Pažymėtina, jog aukštutinė vaiko ir jo teisių sampratos riba teisėje nėra vienodai griežtai apibrėžta. Amžiaus ribos nustatymas yra santykinis ir problemiškas dalykas, kadangi jam įtakos turi įvairūs veiksniai (istorijos, kultūros, socialiniai, politiniai, religiniai ir kt.) kartu jis grindžiamas ir moksliniais tyrimais, todėl sociologijos, pedagogikos ir teisės mokslai pateikia kitokias klasifikacijas. Savo ruožtu įstatymų leidėjas įvairiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose dažnai nesilaiko kokios nors vienos amžiaus tarpsnio klasifikacijos ir nurodo skirtingas amžiaus ribas. Taigi, vaiko sampratos apibrėžimas, buvo ir tebėra sąlygiškas.
Amžiaus reikšmė baudžiamojoje teisėje
Asmens amžius turi didelę reikšmę baudžiamosios teisės reguliuojamoje sferoje. Baudžiamojoje teisėje nustatomos tam tikros laiko ribos. Lietuvoje baudžiamąja tvarka gali atsakyti asmuo, sulaukęs 16 m. (BK 13 str. 1 d.), už atskiras veikas padarymą - asmuo, sulaukęs 14 m. (BK 13 str. 2 d.). Jaunesniems nei 18 m. asmenims, taikomi tam tikri baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) teisiškai svarbi yra 18 m. pilnametystės riba, t.y. jaunesniems nei 18 m. asmenims, dalyvaujantiems baudžiamajame procese, taikomos specifinės proceso taisyklės.
Taip pat skaitykite: Valstybės tarnybos etikos aspektai
Nepilnamečio sąvoka vartojama įvairiose teisės šakose. Ji visada turi bendrų ypatumų, bet kartu kiekvienoje teisės šakoje - ir savitą, tik tai teisės šakai būdingą specifinį turinį. Tokį specifiškumą lemia tos teisės šakos reguliavimo objektas ir dalykas. Nepilnamečio sąvoką sudaro du elementai: amžius ir socialinė branda. Baudžiamajame procese būtent minėtieji elementai tampa ne tik specifinių taisyklių taikymo, bet ir atitinkamo proceso dalyvio teisinio statuso įgijimo pagrindu.
Nepilnamečio teisinis subjektiškumas baudžiamajame procese
Nepilnametis gali tapti baudžiamojo proceso dalyviu, t.y. baudžiamasis procesinis santykis subjektu. Siekiant pagrįsti tokią prielaidą, tektų pripažinti, jog nepilnametis turi teisinį subjektiškumą, t.y. procesinį teisnumą ir veiksnumą. Deja, BPK nereglamentuoja minėtų kategorijų, baudžiamojo proceso doktrina taip pat vangiai vystosi šiuo klausimu. Vaiko teisinio subjektiškumo problema nėra nauja teisės teorijoje. Ji nagrinėta civilinės teisės teoretikų darbuose. Juose teigiama, kad teisinis subjektiškumas, kaip vienoda, viską apimanti galimybė įgyti teises ir pareigas, būdinga visiems asmenims.
Santuokos ir šeimos kodeksas, galiojęs iki dabartinio Civilinio kodekso, nenumatė vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisių, vaiko teisės buvo pripažįstamos išvestinėmis iš jo tėvų teisių. Tokios nuostatos pažeidė principą, jog tik gimęs asmuo įgyja teisinį subjektiškumą, tad tik dėl amžiaus buvo neigiama vaiko teisė būti savarankišku teisės subjektu. Pirmas svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką, kaip savarankišką teisės subjektą, buvo žengtas priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turėjo būti saugomos visais civilinis teisės gynimo būdais. Ši pamatinė nuostata sukūrė svarbiausią išeities principą aiškinant ir taikant teisės normas, kad vaikas, kaip teisės subjektas, įgyja įstatymo nustatytas teises, o joms įgyvendinti kuriama vaiko teisių apsaugos sistema, paremta vaiko interesų viršenybės principu. Taigi civilinėje teisėje vaikas iš esmės buvo pripažintas savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu.
Ar galima vadovautis įstatymo analogija ir pripažinti vaiką taip pat ir baudžiamasis procesinis santykis savarankišku subjektu? Atsakymas neigiamas. Civilinė ir baudžiamoji teisės skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir reguliuojamais santykiais. Teisė yra svarbiausias vaiko interesų apsaugos pagrindas. Aišškiai apibrėžtos ir teisės aktuose įtvirtintos teisės itin svarbios silpniems, labiau pažeidžiamiems visuomenės nariams, todėl įstatymo žodis gali būti jų pasipriešinimo priemonė. Išskirtinė vaiko padėtis suponuoja būtinybę aiškiai nustatyti vaiko teisių turinį, užtikrinti, kad pozityvioje teisėje būtų įtvirtintas išsamus šių teisių turinys, bei sukurti tokias teisines procedūras, kurios leistų savo teisėmis pasinaudoti kiekvienam vaikui. Tačiau dažnai baudžiamajame procese vaikas negali savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis. Iškilusi baudžiamojo procesinio teisnumo ir veiksnumo problema. Vaikui sunku teisingai suvokti bylos aplinkybes, pareigūnų priimamus sprendimus, taip pat suvokti tiek savo veiksmų, tiek ir su savo teisėtais interesais susijusių veiksmų reikšmę ir pasekmes. Jei asmenys iki 18 m. būtų pripažinti visiškai veiksniais, jie prarastų procesinių garantijų taikymo galimybę. Taigi baudžiamojo proceso teisėje reikšminga 18 m. riba. Asmenys iki 18 m. pripažįstami turintys ribotą procesinį teisnumą bei veiksnumą, todėl įstatymų leidėjas jiems laiduoja papildomas procesines garantijas. Tai yra diferenciacijos pagal amžių išraiška. BPK atspindi Vaiko teisių konvencijos nuostatą, jog vaiku laikomas kiekvienas žmogus neturintis 18 m.
Baudžiamoji atsakomybė ir amžius
Kiek ir kokią reikšmę turi Vaiko teisių konvencijoje deklaruojama vaiko amžiaus riba su Lietuvos Respublikos BK nustatytu baudžiamojo subjektiškumo amžiumi? Amžius, nuo kurio asmuo gali atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus reglamentuotas BK 13 str., kuriame nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję 16 m. Už tam tikrus nusikaltimus - asmenys nuo 14 m. Taigi BK yra nustatytos dvi amžiaus ribos, nuo kurių asmenims gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė: bendroji amžiaus, nuo kurio gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, riba yra 16 m. ir specialioji arba kitaip išimtinė baudžiamiosios atsakomybės amžiaus riba - 14 m. Jos išimtinumas pasireiškia tuo, jog BK 13 str. 2 dalyje yra pateiktas baigtinis nusikalstamų veikų sąrašas, už kurias pagal baudžiamąjį įstatymą gali atsakyti asmuo, kuriam iki pavojingos veikos padarymo suėjo 14 m., sąrašas. Šie nusikaltimai dažniausiai nukreipti prieš žmogaus gyvybę, sveikatą, seksualinį неприкосновенность, asmens nuosavybei ir turtiniams interesams, visuomenės saugumui, t.y. didžiausią socialinę reikšmę turintiems gėriams.
Taip pat skaitykite: Mokslinis požiūris į aleles ir asmenybę
Abu nurodyti 14 m., kaip baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribos nustatymo kriterijai, kelia pagrįstas abejones. Kokios aplinkybės formuoja tokį įstatymo leidėjo pasirinkimą, jog asmuo, sulaukęs 14 m., geba suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą? Jei asmuo nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, tai kokiu pagrindu jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn? Jei asmuo nesuvokia, kad atimti gyvybę kitam žmogui yra blogai, ar jis gali būti laikomas atsakingu už tokį veiksmą? Juk tokiu atveju įstatymų leidėjas nedaro išimties dėl jo baudžiamosios atsakomybės ir toks asmuo jokiais atvejais nepripažįstamas nusikalstamos veikos subjektu. Teisinėje literatūroje tokios įstatymo leidėjo pasirinktos amžiaus, nuo kurio asmuo gali atsakyti pagal BK, ribos taip pat yra diskutuojamos.
G. Sakalauskas pažymi, jog Lietuvos Respublikos BK yra konstruojamas dviejų baudžiamosios atsakomybės amžiaus laiptelių modelis (14 m. ir 16 m.) pagal principą, kad už labai sunkias nusikalstamas veikas turi ir gali būti baudžiami vaikai jau nuo 14 m. Toks reglamentavimas atspindi valstybės poziciją. Sudaroma galimybė už sunkiausius smurtinius ir turtinius nusikaltimus bausti ir jaunesnio amžiaus vaikus. Tačiau vertinant iš jaunimo baudžiamosios atsakomybės perspektyvos toks reglamentavimas neatrodo logiškas. Svarbiausia baudžiamosios atsakomybės prielaida, kuri šiuo atveju materializuojama formalios amžiaus ribos nustatymu, yra tam tikro lygio asmens psichinė ir socialinė branda, leidžianti bendrai suvokti savo elgesio pavojingumą bei sudaranti prielaidą atsakomybei. Teiginys, kad kiekvienas šešiolikametis tokią brandą be abejonės yra pasiekęs visų nusikalstamų veikų atžvilgiu, o keturiolikmetis - tik tam tikrų nusikalstamų veikų atžvilgiu, neatrodo pagrįstas.
A. Drakšas teigia, kad 14 m. jaunuoliui leidžia suvokti savo veiksmų pavojingumą, o valstybei suteikia galimybę reikalauti už tai atsakyti. Tokie asmenys baudžiami tik už prigimtinius nusikaltimus (vagystė, nužudymas, išžaginimas). Kad tokie veiksmai yra draudžiami ir baudžiami, turi būti aiškinama nuo pat kūdikystės. Todėl ir atsakomybė už juos yra nustatyta nuo 14 metų. Tačiau vėlgi kyla klausimas, ar tikrai aiškinimas, kad vienokie ar kitokie nusikaltimai yra prigimtiniai, yra pakankamas pagrindas teigti, jog 14 m. asmuo suvokia savo veiksmų pavojingumą. Ir išvis, ar galima teigti, jog ir 16 m. sulaukęs asmuo yra pakankamai išsivystęs suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą? Juk gali būti, kuomet 14 ar 16 metų asmens socialinė ir protinė branda atitinka 11-12 m. ar net jaunesnio amžiaus žmogaus socialinę brandą ir protinį išsivystymą. Ar gali būti toks asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką? Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės doktrina bei teismų praktika, tokie asmenys trauktini baudžiamojon atsakomybėn bendrais pagrindais, nes amžius yra formalusis nusikaltimo sudėties požymis, kuris negali būti traktuojamas kitaip, negu nustatyta BK 13 str.
Kuo remiantis įstatymų leidėjas nustatė būtent tokias baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribas? Pagrindinis kriterijus, kuriuo rėmėsi įstatymų leidėjas yra visiems akivaizdus baudžiamajame įstatyme įvardytų nusikaltimų pavojingumas ir neteisėtumas. Tai yra, asmuo, sulaukęs 14 ar 16 m. privalo suvokti, kad viena ar kita veika pažeidžia baudžiamojo įstatymo nustatytus draudimus. Kokie buvo kiti motyvai, vargu, ar rasime, belieka tikėtis, jog įstatymų leidėjas rėmėsi ne tik baudžiamosios teisės specialistų nuomonėmis, bet ir psichologų, medicinos mokslų atstovų bei jų mokslinių tyrinėjų išvadomis. Neatmetama ir galimybė, jog toks dviejų pakopų baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribų nustatymas tėra praeities paveldas.
Lietuvos Statute baudžiamosios atsakomybės pakaltinamumo amžiaus riba - 14 m. Trečiajame LDK statute pakaltinamumo riba didinama - asmenys atsako nuo 16 m. Lietuvoje galiojusiame Rusijos 1903 m. Baudžiamajame statute visai nepakaltinamais buvo laikomi nesulaukę 10 metų vaikai. Asmenys nuo 10 m. iki 17 m. laikyti ribotai pakaltinamais. O štai 1961 m. Lietuvos TSR BK 11 str. numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo sukako 14 metų.
Gatvės menas kaip jaunimo nusikalstamumo prevencijos priemonė
Straipsnyje analizuojama gatvės meno subkultūros ištakos, raida ir įtaka jaunimo socializacijos procesui. Pateikiama Lietuvoje gatvės meną profesionaliai plėtojančių menininkų apklausos duomenų analizė, aptariami socialinio meninio projekto ypatumai, įvertinama patirtis dalyvaujant projekte „Cred Ability: kurti ir akredituoti mokymo programą, teikti menus Europos kalėjimuose“. Daroma išvada, kad gatvės meno projektai yra optimalus socialinės rizikos grupių jaunimo įtraukties bei nusikalstamumo prevencijos būdas. Hip-hop stilius ir moda yra masiškai populiarūs tarp jaunų žmonių, todėl svarbu naudoti gatvės meno veiklas socialiniame darbe su jaunimu ir padėti jauniems žmonėms suprasti skirtumą tarp estetinės gatvės meno formos, profesionalaus grafiti ir vandalizmo, nusikalstamos veiklos, ir kaip šie skirtingi pasirinkimai veda prie skirtingų rezultatų. Gatvės meno projektai, kaip socialinio meno praktika ir delinkventinio elgesio prevencijos praktika, padeda jauniems žmonėms atitraukti nuo nepriimtino elgesio ir pasirinkti pozityvią socializaciją. Socialinių darbuotojų profesionalaus požiūrio į gatvės meno kultūrą stoka, gatvės meno propaguotojų vadybinių įgūdžių stoka ir sklaidos stoka trukdo optimaliam projektų vystymuisi ir tęstinumui.
Nusikalstamo elgesio teorijos
Apie nusikalstamo elgesio kilmę kalbėti nėra lengva - teorijų yra daug ir nė viena iš jų negali pretenduoti į absoliučią tiesą. Jos tik papildo viena kitą. Pasak žymaus austrų psichiatro ir psichoterapeuto Viktoro Emilio Franklio, „nusikaltimo priežasčių iki galo neįmanoma išaiškinti, kadangi jos negali būti kildinamos vien iš biologinių, psichologinių ir (arba) sociologinių veiksnių. Visiškai paaiškinti kieno nors nusikaltimą būtų tolygu pateisinti jo ar jos kaltę ir regėti jame ar joje ne laisvą ir atsakingą žmogų, bet taisytiną mašiną.“ Tačiau kriminologijos mokslas, pripažindamas kiekvienos teorijos reliatyvumą, vis dėlto teigia, kad jau šimtametę istoriją turinčios psichologų, sociologų, kriminologų ir kitų sričių specialistų įžvalgos nusikalstamumo tematika turi savyje dalį tiesos, pagrįstos ir empiriniais tyrinėjimais.
Biologinės teorijos
Nusikalstamumo priežasčių ieškoma biologinėse nusikaltėlio charakteristikose. Teigiama, jog dalis asmenų jau gimė nusikaltėliais su jiems būdingomis biologinėmis savybėmis. Daroma išvada, kad nusikaltimas yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip ir gimimas, mirtis, psichinė liga, todėl nusikaltėlio negalima pataisyti. Jį galima sunaikinti, arba visiems laikams izoliuoti nuo visuomenės. Šios teorijos šalininkai buvo įsitikinę, kad apsigimusio nusikaltėlio atavistiniai bruožai pasireiškia ne tik elgesiu, bet ir kūno ypatybėmis, būtent kaukolės forma, rankų ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Pagal šias ypatybes buvo bandoma netgi nustatyti, kokį nusikaltimą jis padarys -- nužudymą, išžaginimą, vagystę ar kitą. Buvo manoma, kad vien anatominių požymių užtenka, kad potencialiam nusikaltėliui būtų galima taikyti prevencines priemones. Šios teorijos kritikai pabrėždavo, kad ji ignoruoja nusikalstamumo ryšį su socialinėmis sąlygomis, neturinčiomis nieko bendra su biologinėmis atskirų asmenų organizmo savybėmis. Be to, vėlesni tyrimai parodė, kad biologines savybes, priskirtinas nusikaltėliams, gali turėti bet kuris žmogus.
Socialinės teorijos
Akcentuojama, jog didžioji dalis nusikaltėlių priklauso žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tvirtinama, jog bloga socialinė padėtis verčia elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms normoms. Kita vertus, tokia padėtis reiškia griežtesnę formalią socialinę kontrolę šių asmenų atžvilgiu. Kriminologijoje plačiai paplitęs anomijos teorijos nuo normos nukrypstančio elgesio aiškinimas. Anomija reiškia tam tikrą moralinės tuštumos jausmą, normų nebuvimo būseną, kuri kyla tuomet, kai žmogaus viltys (jo vetrybės) viršija realias jų įgyvendinimo galimybes (socialinę padėtį). Anomija kyla tuomet, kai iškyla prieštaravimas tarp visuomenėje vyraujančių vertybių ir turimų resursų. Bet kurioje visuomenėje galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visų teisinių deklaracijų. Žmogus gali įvairiai reaguoti į tokią vidinę įtampą, atsirandančią dėl negalimybės pasiekti vyraujančių vertybių dėl turimų resursų stokos: prisitaikydamas prie esamos situacijos, imdamasis novacijų (siekdamas tikslų nelegaliais būdais), atsisakydamas tikslų, pasitraukdamas, pasipriešindamas. Anomijos teorija akcentavo svarbų dalyką - neturtas arba galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo.
Kultūrinės teorijos
Nusikalstamas elgesys priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Svarbų vaidmenį jaunimo gyvensenoje atlieka subkultūrinės grupės. Subkultūros teorija teigia, kad subkultūra padeda sušvelninti anomijos įtampą, suteikia galimybę „socialiai pakilti“. Jauno žmogaus izoliavimas (nuo galimybės siekti socialių tikslų) verčia jį ieškoti tokio paties likimo žmonių grupės, kuri tampa užuovėja ir priemone pabėgti. Kriminologai atkreipia dėmesį į tai, kad bet kurioje valstybėje, ypač gerai išsivysčiusiose, neproporcingai didelį nusikaltėlių skaičių sudaro ne tos valstybės pagrindinių etninių grupių nariai, emigrantai, pabėgėliai ir pan. Tai leidžia kalbėti apie tam tikrą subkultūrinių grupių susidarymą šalies viduje.
Baudžiamosios teisės normų teorijos
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikaltimas atpažįstamas pagal baudžiamosios teisės normas. Jų priėmimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių. Konsensuso ir konflikto teorijos atkreipė dėmesį į sprendimų priėmimo valstybėje procesą. Nėra visuotinio sutarimo dėl to, kokios veiklos turėtų būti baudžiamos, o kokios ne. Todėl socialinės grupės, turinčios didesnę įtaką, gali primesti savo valią kitoms. Socialiniai bei psichologiniai šių koncepcijų aspektai išryškino baudžiamųjų normų taikymo tendencingumą. Socialiniai-organizaciniai aspektai - nusikalstamo elgesio registravimas daugeliu atvejų priklauso nuo teisėsaugos organizuotumo ir darbo intensyvumo. Praktiškai beveik kiekvienas žmogus yra padaręs tai, ką baudžiamasis įstatymas vertina kaip nusikalstamą elgesį. Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad iki 90 proc. Visų žmonių jaunystės (ypač paauglystės) amžiuje yra padarę teisei priešingų veikų, kurių didžioji dauguma taip ir liko paslaptyje (pvz., žalojimai, vagystės, chuliganizmas, nepilnamečių nugirdymas, tvirkinamieji veiksmai ir pan.). Buvo pastebėta, kad vėliau, išaugus iš tam tikro amžiaus, antisocialaus elgesio požymiai išnykdavo ir vyresniame amžiuje šie asmenys nebenusikalsdavo. Taigi paauglystės amžiuje, kai daug eksperimentuojama, nusikalstamas elgesys tam tikroje bendraamžių grupėje yra norma, o ne nukrypimas nuo jos.
Psichodinaminės teorijos
Remiamasi psichodinaminiais procesais, dėl kurių vaikystėje patirta skriauda (pvz., seksualinė prievarta, nuolatinis smurtas) transformuojasi į priešiškus jausmus kitiems žmonėms. Iš tiesų kriminologiniai tyrimai parodė, kad dažnai mušami vaikai vėliau neretai patys tampa smurtautojais. energiją. Šios teorijos oponentai mano, kad su smurtu susijusi informacija skatina tam tikrose situacijose smurtauti, praktiškai išbandyti matytas smurtines scenas.
Socialinės kontrolės teorijos
Socialinės kontrolės ir socialinių ryšių koncepcijos iškėlė mintį, kad visi žmonės yra potencialūs nusikaltėliai, tačiau priešingai elgiasi silpnos savikontrolės asmenys, tie, kurie menkai kontroliuojami neformalios aplinkos, neturintys tamprių tarpusavio ryšių su kitais žmonėmis ir institucijomis. Skiriami keturi ryšių lygiai: 1.) emocionalus santykis su artimais žmonėmis; 2.) įsipareigojimas visuotinai pripažintų tikslų ir taisyklių atžvilgiu, taip pat savo veiksmų pasekmių numatymas; 3.) užsiėmimas socialiai pripažinta aktyvia veikla, taip pat ir laisvalaikio organizavimas; 4.) pritarimas socialinėms bei teisinėms normoms, jų priėmimas ir laikymasis.
Socialinio mokymosi teorijos
Antisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kitko gyvenime, yra išmokstama. Socializacija yra procesas, kurio metu žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų, vertybių orientacijų. Tai - per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta stebint, mėgdžiojant, lyginant, vengiant, bandant ir suvokiant. Jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Mokymosi procese vieni labiau reaguoja į baudimą už netinkamą elgesį, kitiems svarbesnis yra paskatinimas už tinkamą elgesį. Socializacijos tikslas yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviam konfliktų sprendimui ir solidarumui.
#
tags: #kokiais #bruozais #galetumete #apibudinti #jaunimo #nusikalstamo