Vaikų psichologinė raida yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, apimantis daugybę etapų, kurių kiekvienas pasižymi specifiniais bruožais ir iššūkiais. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų, vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Šios emocijos - nuo tyro, nežaboto džiaugsmo iki retkarčiais kylančio nusivylimo ar liūdesio - labai svarbios kokybiškai patirčiai ir vaiko raidai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius kūdikio psichologinės raidos etapus, remdamiesi tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek praktiniais patarimais tėvams.
Psichosocialinės raidos teorija pagal Eriką Eriksoną
Psichosocialinės raidos koncepciją pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje Tapatumas ir amžiaus tarpsniai (Identity and the Life Cycle) vietoj austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurtos psichoseksualinės raidos. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju. Štai pagrindiniai E. Eriksono psichosocialinės raidos etapai:
- Saugumo ir nesaugumo stadija (iki 1 metų): Šiuo laikotarpiu vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu, formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
- Autonomiškumo ir gėdos stadija (1-3 metai): Šiuo metu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
- Iniciatyvumo ir kaltės stadija (3-6 metai): Šiuo laikotarpiu vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
- Meistriškumo ir menkavertiškumo stadija (6-12 metų): Šiuo laikotarpiu vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
- Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo stadija (paauglystė): Šiuo laikotarpiu paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
- Intymumo ir izoliacijos stadija (jaunystė; apie 20-40 metų): Šiuo laikotarpiu jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui - nebijodamas prarasti savęs. Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
- Generatyvumo ir stagnacijos stadija (vidutinis amžius; apie 40-65 metus): Šiuo laikotarpiu suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.
- Integracijos ir nevilties stadija (senatvė): Šiuo laikotarpiu žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.
Kūdikystės emocinė raida (0-1 metai)
Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Dauguma kūdikio judesių spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Reaguoja į garsus. Kūdikis ima šypsotis gana greitai - tai yra geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Vograuja (t. y. Nori bendrauti. Pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu. Būdamas 5 mėn. mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą. Remdamasis rankomis ir keliais, t. y. Daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Per pirmąjį pusmetį intensyviai vystosi regėjimas. Mėgstamiausias žaidimas - daiktų mėtymas. Tirta kūdikių reakcija į svetimą žmogų su nematytais žaislais per pirmuosius gyvenimo metus. Nustatyta, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai, matydami svetimą suaugusįjį ir nematytus žaislus, nereiškia jokių emocijų, sulaukę 4 mėn. - pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais, o nuo 6-7 mėn. - šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų. Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Noras daugiau pažinti, pasiekti skatina mažylį išbandyti naujas judėjimo būdus, o jau turimus - tobulina. Siekdamas žaislo makaluoja rankomis, spiriasi. Siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais. Kalboje vyrauja ,,dainuojantys“ tonai, gali pavadinti daiktą, mėgdžiodamas jo skleidžiamą garsą, kartoja du skiemenis ir kitus garsus. Domisi tyliais garsais. Pasaulio kalbose yra apie 600 skirtingų priebalsių ir 200 skirtingų balsių. Kalbai išmokti reikia atskirti apie 40 garsų. Būtent tiek garsų per antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis išmoksta atskirti. Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Mokslininkai nustatė, kad žodinė kalba vystosi lygiagrečiai su gestais. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Dažnos nuotaikų kaitos. Ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Kai kurių mokslininkų nuomone, jau 2 mėn.
Patarimai tėvams:
- Reaguokite į kūdikio poreikius greitai ir jautriai.
- Kalbėkite su kūdikiu, dainuokite jam, skaitykite knygas.
- Sukurkite saugią ir stimuliuojančią aplinką.
- Skatinkite kūdikio tyrinėjimus ir judėjimą.
Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai)
Vaikai pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks. Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę. Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
Patarimai tėvams:
- Padėkite vaikui įvardinti ir suprasti savo emocijas.
- Būkite kantrūs ir supratingi, kai vaikas išgyvena stiprias emocijas.
- Mokykite vaiką tinkamai reikšti savo emocijas.
- Sukurkite vaikui saugią ir priimančią aplinką.
Vaikystė (3-12 metų)
Šiame etape patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas.
Paauglystė (13-18 metų)
Paauglystė yra sudėtingas laikotarpis, kai vyksta dideli fiziniai, emociniai ir socialiniai pokyčiai. Paaugliai patiria stiprias emocijas, tokias kaip meilė, pyktis, liūdesys ir baimė. Jie taip pat stengiasi suprasti savo tapatybę ir savo vietą pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Pasekmės dėl nepakankamos socializacijos
Taip pat skaitykite: Motinos ir kūdikio psichologija
tags: #kudikio #psichologine #raida