Meilė - tai jausmas, slypintis dviejų skirtingos lyties asmenų širdyse. Tai nuostabus jausmas, leidžiantis pasijausti ypatingai. Meilė yra svarbi detalė kiekvieno žmogaus gyvenime. Visais laikais meilės tema literatūroje buvo populiari ir dažnai naudojama kūriniuose. Literatūros kūriniuose aprašoma meilė tėvynei arba meilė artimam žmogui: šeimos nariui, antrai pusei, draugui, giminaičiui ar net priešui. Vienas iš meilės žmogui pavyzdžių yra Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis". Kūrinyje atsiskleidžia šilti jausmai tarp Jūratės ir Kastyčio.
Maironis - poetas - lyrikas
Reikšmingiausias jo indėlis į lietuvių literatūrą - lyrinė poezija. Jo eilėraščiai kupini meilės savo gimtajam kraštui Lietuvai: jos praeičiai, gamtai, moteriai. Maironis, kaip ir visi romantikai, rašė ne tik apie savo gimtojo krašto praeitį, bet domėjosi ir šalies papročiais, tautosaka. Todėl jo eilėraščiuose, baladėse galime rasti tautosakos motyvų. Analizuojama lyrinė baladė „Jūratė ir Kastytis“ yra ne tik apie tragiškai pasibaigusią šių mylimųjų meilės istoriją, bet ir apie tai, kaip, senovės lietuvių manymu, atsirado gintaras. Šioje baladėje aprašomas dviejų pasaulių - dieviškojo ir žemiškojo - konfliktas. Jis įvyksta tarp perkūno, Jūratės ir Kastyčio, nes dievai ir deivės negali bendrauti su žmonėmis, o tuo labiau - mylėti žmonių taip, kaip Jūratė myli Kastytį, o jis - ją. Perkūnas šioje baladėje vaizduojamas kaip teisėjas, kuris nubaudžia šiuos du įsimylėjėlius.
Baladės pradžia ir lyrinis subjektas
Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio aprašymu, kai jau „saulutė leidžias vakaruos“. Lyrinis subjektas baladės pradžioje yra lyg veikiantysis asmuo, kuris pataria Kastyčiui skubėti namo, nes „motulė laukuos nekantruos“. Tolesniuose įvykiuose lyrinis subjektas nedalyvauja, o tik stebi juos. Šio kūrinio erdvė abstrakti, plati kaip „besiūbuojančios marės“, kurios vilioja žvejį Kastytį savo dovanomis. Taip mes sužinome, kad motina laukia sugrįžtančio ne iš kur kitur, o būtent iš marių.
Meilės užgimimas
Artėjantis vakaras ir besiūbuojančios marios nuteikia Kastytį svajingai, jo mintys dausuos skrajoja. Žvejys, nors ir žinodamas, kad jo laukia motina, nenori grįžti ir užtrunka tol, kol „žvaigždutės pasimato“. Ir staiga nakties fone iš vandes „išplaukia dieviška Jūratė“. „Dieviška“ ne tik savo grožiu, bet ir prigimtimi. Ji vaizduojama „balta kaip vandenų puta , / Žaliai lig pusės pridengta“. Kastytį Jūratė vadina „baltalyčiu“, tačiau jos kreipimesi į jį girdimas lyg ir priekaištas, jog žvejys vilioja jos žuvis, nes kaip ji sako, „marės - mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų išvaryti iš marių. Tačiau Kastytis ne bailys, o vyras, kuris „jėga tryško begaline“. Tačiau Jūratė „nemarioji“ šio vyro ne tik nebijo, bet jai jis ima vis labiau patikti. Kastytis vadinamas „milžinu galiūnu“, kuris nieko nebijo. Tai dar vienas epitetas, kuris įrodo, kad Kastytis nėra silpnas net ir būdamas ne savo valdose. Būtent šiam „žemės sūnui“ Jūratė padovanoja didžiausią savo turtą - skaistybę. Ji pamiršta visus draudimus, kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau ta meilė stipresnė už ją pačią.
Konfliktas ir bausmė
Pakilęs viesulas ir šniokščiančios bangos yra įspėjimas, kad įvyks kažkas baisaus. Tačiau Jūratė to nepaiso, jos „Kasa ir lūpų geiduliai/ Kastytį palietė meiliai“. Jūratė vadinama „daugalinga“, ji Kastytį užmigdo, jis būdamas su ja „marių pasakas sapnuoja“. Veiksmas persikelia į patį jūros dugną, į gintaro namus, kuriuose gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai, yra sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė - Perkūnas. Tačiau Perkūnas dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę, o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina galbūt todėl, kad ji - dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepa bangai išvilioti Kastytį ant smėlyno „negyvai jį užbučiavus“. Banga yra vaizduojama kaip moteris, kuri, kaip ir Jūratė, bučiuoja žvejį, tačiau ne dėl to, kad suteiktų laimę, o tam, kad nužudytų.
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsų" analizė
Tragiška pabaiga ir amžinas prisiminimas
Ši taip gražiai prasidėjusi meilės istorija baigiama Kastyčio žūtimi. Tačiau baladė tuo nesibaigia. Paskutinėse strofose poetas aprašo marių vaizdą po daugelio metų , kai iš kažkada stovėjusių gintaro rūmų likę tik gabaliukai, kuriuos į krantą barsto „gelmės nematomoji sauja“. Šiuos aksaspalvius gabalėlius barsto ne kas kitas, o pati Jūratė, norėdama atiduoti žmonėms nors po gabalėlį tos laimės, kurią ji patyrė būdama rūmuose kartu su mylimuoju. Žmonės, girdėdami vaitojimą ir dejavimą, prisimena Jūratę, kuri iki šiol tebegyvena jūros dugne. Poetas, priminęs skaitytojams apie šią tragišką praeitį, vėlgi vaizduoja dabartį. Dabartyje merginos, norėdamos pasipuošti prieš bernelius, renka gintarą. Šis gintaras yra lyg meilės simbolis, kuris vienija vienas kitą mylinčius žmones taip, kaip kadaise jungė Jūratę ir Kastytį. Meilė yra prilyginama „jėgai begalinei“, kuri kartais prasiveržia kaip audra - netikėtai. Šioje baladėje Maironis, naudodamasis tautosaka, aprašo kadaise gyvenusių mitinių būtybių - deivės Jūratės ir dievo Perkūno gyvenimą. Baladėje yra atskleidžiama dviejų mylimųjų - Jūratės ir Kastyčio - tragiškai pasibaigusią meilės istoriją.
Legendos kelias: nuo suaugusiųjų iki vaikų literatūros
Kiekvienas literatūros ir meno kūrinys turi savo unikalų kelią, tad nenuostabu, kad keičiantis epochoms kinta jo vertinimai, aktualumas ir reikšmė. Kūrinio herojai ima gyventi savotišką „pomirtinį gyvenimą“, kaip šį procesą įvardijo žymi Lenkijos literatūrologė Maria Janion savo monografijoje apie Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ idėjos įtaką lenkų literatūros raidai. Aišku, šis įvardijimas nėra universalus, nes ne visi autoriai aprašė savo herojų mirtį. Tolesnį gyvenimą lietuvių kultūroje gyvena tokie kūrinių suaugusiesiems herojai kaip Kristijono Donelaičio Slunkius, Žemaitės Vingių Jonas, Antano Žukausko-Vienuolio astronomas Šmukštaras ir paskenduolė Veronika bei daugelis kitų. Vaikų literatūra suteikia tolesnį gyvenimą ne tik žmonėms, bet ir kalbantiems, mąstantiems gyvūnams ar net fantastinėms būtybėms, todėl savo gyvenimą gyvena Motiejaus Valančiaus Mikė Melagėlis, Bernardo Brazdžionio Rudnosiukas, Kosto Kubilinsko Ledinukas ir Bebenčiukas, Vytauto Petkevičiaus Kodėlčius, Vytauto V.
Legendos atgimimas Maironio kūryboje
Lūžiu tapo vieno iš populiariausių Maironio kūrinių baladės „Jūratė ir Kastytis“ pasirodymas neramiais metais. Legenda, literatūros klasikui kiek pakeitus Jucevičiaus siužetą (baladėje žūva ne Jūratė, o Kastytis), pasirodė lietuvių kalba ir prasidėjo jos naujasis gyvenimas, tiesa, dar suaugusiųjų literatūros lauke. Po keliolikos metų pasirodžiusi Vydūno interpretacija ir dailininko Vaclovo Rato medžio raižiniais papuošta baladė taip pat vargu ar buvo skirtos mažiesiems skaitytojams. Tiesa, jau 1927 m. Tačiau jau po Antrojo pasaulinio karo padėtis ėmė keistis ir išėjo Domicėlės Tarabildienės iliustruota Maironio baladė. Didelis klausimas, ar to siekė leidėjai ir iliustruotoja, bet ši knyga, praėjus daugiau nei 50 metų po jos pasirodymo, sudarant reikšmingiausių, meniškiausių, vaikų skaitybą ir literatūrą paveikusių knygų sąrašą, už kurį balsavo gausi suaugusių skaitytojų bendruomenė ir vaikų literatūros specialistų grupė, atsidūrė trečioje vietoje. Tad baladė priskirta vaikų literatūrai ir įsitvirtino kaip jos reiškinys. Praėjus keletui metų po Tarabildienės iliustruotos knygos pasirodymo, 1959 m., „Sojuzmultfilmo“ studijoje pagal Reginos Januškevičiūtės scenarijų buvo sukurtas Gražinos Brašiškytės animuotas filmukas „Gintaro pilis“ su Juliaus Juzeliūno muzika. Jūratės ir Kastyčio istorija buvo atskleista taip, kad ji tapo suprantama ir vaikams. Tiesa, teigiama, kad pirminis autorės sumanymas buvęs pavaizduoti deivę su žuvies uodega pusiau nuogą. Tačiau priekabi komisija pareiškė, kad tai atrodo neestetiškai, ir dailininkei teko aprengti heroję kūną aptempiančiais marškinėliais. Bet net ir pasirodžius šiems kūriniams legenda Lietuvoje ir išeivijoje neretai interpretuota ir tebeinterpretuojama kaip kūrinys suaugusiesiems. Legenda gan populiari dramos žanre. Beje, nuo pat pokario iki 1990 m. nė vienas Maironio baladės leidimas nebuvo pažymėtas kaip knyga, skirta mokykliniam amžiui. Šio siužeto iliustravimas ir dailininkų interpretacijos - atskira plati tema, taip pat verta atskiro tyrimo. Bet, peržiūrėjus lietuvišką Maironio kūrinio ikonografiją iki XX a. pabaigos, galima teigti, kad gal tik Sigutės Valiuvienės, Australijos lietuvių menininkės Elenos Zdanės (Zdanavičius) ir dar gal Laimos Barisaitės iliustracijos neabejotinai skirtos vaikams. Tokie leidiniai kaip septintajame XX a. Tiesa, netrūko ir netrūksta ir vaikiškų kūrinio interpretacijų. Pvz., legendą perpasakojo Albina Varnienė, o Juditos Židžiūnaitės iliustracijas šioje knygoje savo stilistika yra gana paveikusi disnėjiška animacija - žuvys primena žuviuką Nemo. Sigito Poškaus perpasakotoje Jucevičiaus legendoje ir Marijos Smirnovaitės iliustracijose Jūratė panaši į ilgakoję manekenę.
Legendos sklaida Lenkijoje
Lenkijoje šios legendos kelias kiek kitoks. Lenkų užimtame Lvove jau 1932 m. pasirodė pedagogo ir bibliotekininko Marjano Wolańczyko sudarytas legendų rinkinys, skirtas Lenkijos pajūriui, dėl kurio tebesitęsė politiniai ginčai. Rinkinio autorius aprašė legendą sakaliukams - šios šalies jaunimo organizacijos nariams. Lenkų autorės Hanna Zdzitowiecka kūrinyje Posążek Juraty (Juratos skulptūrėlė) jūrų dievaitė parodyta kaip gana įžūli, bet trokštanti meilės būtybė, norėjusi pagrobti narą Jureką, bet šis liko ištikimas mylimajai Hankai. Grażyna Wilk taip pat interpretavo legendą įpindama dar Juratos kurorto detalių, Perkūnas putojo geizeriais. Vis dėlto šie pavyzdžiai - labiau išimtys: lenkų literatūroje vaikams ir jaunimui ši legenda dažniausiai įtraukiama į Lenkijos legendų ir pasakų rinkinius, skirtus visų pirma vaikams, dažnai spalvotus ir labai gausiai iliustruotus. Tiesa, kartais sudarytojai atvirai ignoruoja lituanistines detales.
Moralės ir pavojai: legenda vaikams ir suaugusiesiems
Visgi norėtųsi grįžti prie pagrindinio klausimo - kodėl ši legenda skirta ir vaikams ir kokių šios interpretacijos pavojų gali kilti. Nereikia stebėtis, kad vaikams šis pasakojimas išties patrauklus, jame ne tik daug spalvingų detalių, ypač jis galėtų būti įsimintinas mažiesiems poilsio Baltijos pajūryje mėgėjams. Herojai, pirmiausia Jūratė ir Perkūnas, - įdomios mitologinės būtybės, o tai vaikams labai patrauklu, be to, tokių siužetų lietuvių mitologijoje nėra gausu. Šiandien vaikų literatūra vis dažniau tampa kritikos objektu ne tik dėl meninio kūrinių lygio, bet ir dėl politinio korektiškumo įtakos. Nuolat galima išgirsti apie skandalus dėl ideologinio autorių ar kūrinių tinkamumo, kritikuojama atvira erotika, smurto scenos, kyla diskusijų, ar praeities ir dabarties kūriniuose nepropaguojama tautinė arba rasinė nesantaika, neskatinamas kvaišalų ar svaigalų vartojimas. Ir išties tiek Jucevičiaus legendoje, tiek Maironio baladėje daug vaikams galbūt ir sunkiau suvokiamų dalykų, tokių kaip nuogybė, skaistybė, mirtis. Vis dėlto tiek pedagogų ir psichologų, tiek tėvų požiūris į kūrinių vaikams cenzūravimą ir draudimą išsiskiria. Viena vertus, vaiką neabejotinai gali sukrėsti skaudūs išgyvenimai, bet net ir ankstyvame amžiuje žmogus turi suprasti, kad gyvenime egzistuoja meilė, mirtis, pavydas, netgi geismas, kiekvieno likimas nebūtinai turi būti laimingas. Tai puikiai atskleidė lietuvių literatė Daiva Čepauskaitė dramoje „Jūratė ir Kastytis“, kurioje parodyta, kad šis siužetas pasakoja apie tokius tiek vaikams, tiek suaugusiesiems aktualius dalykus kaip tarpusavio jausmai, patyčios, vaikų ir tėvų santykiai, visuomenės spaudimas ir mirties visagalybė.
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsai": Maironio kūryba
Legendos atsiradimo aplinkybės ir šaltiniai
Išties sunku atsakyti į klausimą, kiek mokslui kaip tyrimo objektai yra svarbūs neautentiški, nepatikimi, sunkiai patikrinami šaltiniai, kartais netgi falsifikatai. Kaip bebūtų, jie studijuojami. Moksliniuose straipsniuose rašyta apie tautosakinius tekstus, paveiktus literatūros kūrinių ir netikslius tautosakos užrašymus. Neoriginalus kūrinys, netgi akivaizdus falsifikatas moksle ir visuomenės sąmonėje iš esmės turi neigiamą konotaciją. Tačiau šiandienos humanitarinių mokslų studijose tokio pobūdžio kūriniai taip pat kelia susidomėjimą, o jų pasirodymo motyvų, aplinkos atskleidimo ir šaltinių nustatymo darbas irgi vertingas siekiant atkurti kultūros raidos tendencijas. Sudėtinga situacija susidaro tada, jei paaiškėja, kad tokio pobūdžio tekstas jau įėjęs į kultūros istorijos kanoną, tapęs jo dalimi. Vėliau, atskleidus tiesą, ne tik mokslo pasaulis, bet ir plačioji visuomenė dažnai patenka į sudėtingą padėtį, kai tenka peržiūrėti ir įvertinti žymių atradėjų, jais besirėmusių tyrėjų darbus, o kartais netgi atsisakyti tam tikrų tautą vienijusių simbolių, kaip XIX-XX a. sandūroje atsitiko Čekijoje, atskleidus kalbininko Václavo Hankos Dvūr Kralovės rankraščio (ček. Rukopis královédvorský) ir Zelena Horos rankraščio (ček. Rukopis zelenohorský) klastotes. 1839 m. savaitraščio Tygodnik Petersburski puslapiuose pasirodė Liudviko Adomo Jucevičiaus tekstas „Baltijos jūros karalienė“ lenkų kalba, autoriaus pavadintas padavimu arba sakme (lenk. klechda). Jame pirmą kartą pateikta Jūratės ir Kastyčio istorija. Pasakojama apie tai, kad dangaus, žemės ir jūros viešpaties Praamžimo (lenk. Praamżimas) duktė Baltijos jūros karalienė Jūratė (lenk. Jurata) gyveno balto gintaro rūmuose. Ji išsiuntinėjo lydekas su laiškais žymiausioms Jūros (lenk. Jury) nimfoms ir joms susirinkus į puotą paskelbė, kad ten, kur Šventosios upė įteka į jūrą, gyvenantis žvejys Kastytis (lenk. Castitis) be saiko gaudo žuvis - valdovės pavaldines. Pati Jūratė savo stalui žuvų negaudavusi arba jas tausodavusi: „o plekšnių dargi, kurias taip mėgstu, po vieną pusikę nuvalgau, o antrąją atgal į jūrą paleidžiu“. Tad Jūratė nusprendė nubausti mirtimi įžūlų žmogų - savo šokiais ir žavesiais nimfos turėjo įvilioti jį į šaltą jūrų guolį. Valdovė su kitomis nimfomis išplaukė gintarinėmis eldijomis ir apsupo Kastytį, kuris tuo metu ant kranto taisė tinklus. Tačiau jūrų valdovę pakerėjo jaunuolio jaunystė bei grožis, ir ji nusprendė palikti jį gyvą. Karalienė pagrasino: „Bet jei paniekinsi valdovės Jūratės meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu, ir tu būsi prie manęs ir sulig mano valdžios lazdos prisilietimu žūsi amžinai - rinkis!“ Kastytis prisiekė amžiną meilę Jūratei. Po to jie ėmė susitikinėti netoli Šventosios žiočių ant kalno, kuris nuo tol buvo vadinamas Kastyčiu. Praėjus metams apie tai sužinojo dievas Perkūnas (lenk. Perkun) ir užsirūstinęs, kad deivė pamilo mirtingąjį, trenkė žaibu, sugriovė rūmus, užmušė valdovę, o Praamžimas žvejį prikaustė jūros dugne prie uolos ir jis visą laiką turėjo žiūrėti į mirusios mylimosios kūną. Žmonės sako, kad tuomet, kai vėtros įsiūbuoja marių vilnis, girdėti aimanos - tai Kastytis aimanuoja, o jūros išmetami gintaro gabalėliai - Jūratės gintaro pilies trupiniai. Šio padavimo autentiškumu suabejota iškart po pasirodymo, o vėliau moksliniais tyrimais nustatyta, jog toks pasakojimas lietuvių tautosakoje iš tikrųjų greičiausiai neegzistavo. Dar 1963 m. pasirodžiusioje Lietuvių tautosakos apybraizoje buvo konstatuota: „tik iš literatūrinių šaltinių yra žinomas padavimas apie Jūratę ir Kastytį“ (Korsakas 1963, 381). Tačiau „Baltijos jūros karalienė“ tapo vienu iš lietuvių tautos kultūrinių simbolių ir tokiu išliko toliau, po argumentuotos mokslininkų kritikos. Čia verta prisiminti literatūrologės Vandos Zaborskaitės teiginį. Interpretuodama Maironio baladę „Jūratė ir Kastytis“ autorė konstatavo, kad poezijos kūrinio siužetas greičiausiai literatūrinės kilmės, o padavimą, tapusį baladės pagrindu, sukūrė Jucevičius. Tačiau, anot autorės, šiandien tai nėra taip svarbu. „Maironio sukurtoji baladė - tobulo grožio poetinis kūrinys, giliai įstrigęs į tautos [1965 m. leidime liaudies] sąmonę, jau seniai tapęs jos tikrąja savastimi“ - teigė mokslininkė (Zaborskaitė 1965, 66; Zaborskaitė 1970, 74-75; Zaborskaitė 2002, 57). Suprantama, kad literatūrologė komentavo ir tautos savastimi įvardijo visų pirma Maironio kūrinį, tačiau jo pagrindas buvo Jucevičiaus sukurtas padavimas. Tad šio siužeto atsiradimas, kultūrinis kontekstas bei interpretacijos yra aktualios ir šiandien. Remiantis „Baltijos jūros karalienės“ siužetu sukurta nemažai literatūros, muzikos, dailės, skulptūros, tapybos, netgi animacijos darbų, jis populiarus kultūrinėje Lietuvos, taip pat Lenkijos ir kitų šalių atmintyje. Šiame straipsnyje, remiantis folkloro ir grožinės literatūros šaltiniais, bandoma išsamiai atkurti padavimo „Baltijos jūros karalienė“ atsiradimo aplinkybes. Siekiama nustatyti galimus literatūrinio padavimo mitologinius, tautosakinius, literatūrinius šaltinius, aiškintis, kokios buvo pirmosios reakcijos į šį kūrinį, kaip žinios apie jį plito, kaip buvo bei yra interpretuojamos mokslininkų. Tyrimo šaltiniai yra originalo - t. y. lenkų - kalba spausdinti „Baltijos jūros karalienės“ variantai, kūrinio vertimai bei moksliniai ir plačiajai visuomenei skirti folkloro šaltinių rinkiniai, pasirodę Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje iki 1920 m., t. y. iki Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis“, suteikusios naują postūmį šio siužeto sklaidai Lietuvos kultūroje, paskelbimo. Taip pat straipsnio šaltiniai yra ir kiti to laikotarpio tekstai, susiję su minėtu kūriniu bei kitais Jucevičiaus ir romantizmo epochos kūrėjų darbais (pvz., recenzijos). Pasirinktas laikotarpis akcentuojamas todėl, kad minėtas siužetas buvo gana populiarus jau XIX a. - XX a. pr., o vėliau, atsikūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, dar labiau išplito. Jo sklaidą po 1920 m. planuojama nagrinėti kituose tyrimuose. Straipsnyje naudojama literatūra - įvairių epochų moksliniai darbai, kuriuose studijuotos folkloristikos bei mitologijos temos, tirtas šis literatūrinis padavimas. Apie Jucevičiaus asmenybę ir jo darbus, be abejo, išsamiausiai rašė Meilė Lukšienė; jos tyrimuose plačiai atskleistas epochos kontekstas, minėtas ir padavimas bei jo autentiškumo klausimas. Šios temos tirtos mokslinėje ir mokslo populiarinimui skirtoje spaudoje.
Pirmieji atgarsiai ir vertinimai
Kaip minėta anksčiau, pirmą kartą Jucevičiaus kūrinys pasirodė savaitraštyje Tygodnik Petersburski. Tais pačiais metais su tam tikrais pakeitimais padavimas perspausdintas Varšuvoje išėjusiame leidinyje Muzeum Domowe, kur jis buvo įtrauktas į straipsnį „Žemaitijos bruožai“, vėliau publikuotas to paties pavadinimo knygoje Žemaitijos bruožai ir Žemaičių žemės prisiminimuose. „Baltijos jūros karalienės“ vertinimai žinomi tik nuo 1842 m. Tais metais pasirodžius Jucevičiaus knygai Žemaičių žemės prisiminimai, šis padavimas buvo netrukus pastebėtas, paminėtas ir recenzuotas to meto Varšuvos periodiniuose leidiniuose. Anoniminis autorius M. B. (neabejotinai Mykolas Balińskis) Biblioteka Warszawska puslapiuose teigė, kad „sakmė apie Kastytį yra graži“. Kitas recenzentas Wiktorynas Zielińskis leidinyje Roczniki krytyki literackiej taip pat teigė, kad pateiktoji sakmė - graži. Negailėjo šiam kūriniui gerų žodžių ir anoniminis žurnalo Przegląd naukowy recenzentas. Jis minėjo, kad „8 skyrių sudaro sakmė „Baltijos jūros karalienė“. Jei ta sakmė yra autoriaus vaizduotės kūrinys - be abejonės, tai jam teikia didelį privalumą“ (lenk. Jucevičius informaciją apie kūrinį „Baltijos jūros karalienė“, jo veikėjus siekė populiarinti, įtraukti į savo epochos mokslinę apyvartą ir į tuo metu Varšuvoje bei Vilniuje ėjusią Encyklopedya powszechna: zbiór wiadomości najpotrzebniejszych dla wszystkich stanów („Visuotinė enciklopedija: reikalingiausių visiems luomams žinių rinkinys“) nusiuntė straipsnį apie Kastytį ir jo meilės Jūratei istoriją. Šis darbas buvo išspausdintas.
Jucevičiaus mitologijos interpretacijos
Vėliau, pasirodžiusio veikalo Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai dalyje „Lietuvių mitologijos pradai“ Jucevičius aprašė dievaites čeltyčias ir Kastytį. Palyginus su ankstesnėmis publikacijomis, autorius pridėjo kai kurių detalių. Jis minėjo: „Čeltyčios tai buvusios labai gražių moterų pavidalo būtybės: jų apdaras buvęs iš žuvų žvynų, perlais dabintas, ant galvos - mažytė gintaro karūna. Vyriausioji iš jų buvo buvusi jūrų valdovė Jūratė“. Tačiau apie jos meilę Kastyčiui šiame aprašyme informacijos nebuvo, tik pateikta „Baltijos jūros karalienėje“ minėta jūros nimfų (čeltyčių) daina ir pasakota apie tų jūrų moterų viliones. Esą jos kviesdavusios žvejus, vėliau, išgavusios sutikimą nusileisti į gelmes, pasmaugdavusios auką. Anot autoriaus, „toms piktoms dievaitėms kas metai būdavo nešamos aukos, po vieną iš visų rūšių žuvų, sugautų jūroje, kad nekenktų jauniems žvejams“. Straipsnyje apie Kastytį Jucevičius aprašė vietą, kur Šventoji įteka į Baltijos jūrą, deivės Jūratės ir mirtingojo meilės istoriją, paminėjo kalną, ant kurio jie susitikinėjo, rūmų sugriovimą ir Kastyčio prikalimą. Atkreiptinas dėmesys į priešpaskutinį sakinį: „Visą tą įvykį apsako vienas latvių padavimas“ - nors apie tai, kad tai latvių padavimas, ankstesniuose savo darbuose Jucevičius neminėjo. Beje, šiame leidinyje pateiktame atskirame skyriuje „Undinės“ apie Jūratę ir čeltyčias nerašyta. Tad savo mitologinių būtybių klasifikacijoje Jucevičius atskyrė undines nuo čeltyčių, tačiau ypatingų skirtumų neakcentavo.
#
Taip pat skaitykite: Maironio poemos analizė