Rizikos Vaikų Socializacija: Iššūkiai ir Galimybės

Vaikų socializacija yra esminis procesas, padedantis jiems integruotis į visuomenę, išmokti elgesio normų, vertybių ir įgūdžių, reikalingų sėkmingam gyvenimui. Šiame straipsnyje nagrinėjami rizikos vaikų socializacijos iššūkiai ir galimybės, ypatingą dėmesį skiriant aplinkai, kurioje vyksta šis procesas, įskaitant vaikų darželius, dienos centrus ir socializacijos centrus. Straipsnyje remiamasi įvairių tyrimų duomenimis ir praktine patirtimi, siekiant atskleisti, kaip galima veiksmingiau padėti rizikos grupės vaikams augti ir tobulėti.

Kas Yra Rizikos Vaikai?

Vis dažniau visuomenėje girdimos sąvokos: socialinės rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši ssamprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra. Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija. (Vileikienė, 2002). L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai - „protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai - bėgliai. Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti.

Socialinės Rizikos Veiksniai

Rizikos vaikų socialinę aplinką dažnai veikia šie veiksniai:

• Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama.
• Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų.
• Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja.
• Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai.
• Nepakankamas dėmesys vaikui.
• Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999).

Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme.

Šie vaikai dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų. Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Vaikai vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš dešimties(Vileikienė, 2002).

Taip pat skaitykite: Socialinės rizikos šeimos ir vaikai

Pagrindinės Rizikos Vaikų Grupės

Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo - vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose - mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.

Gatvės Vaikai

Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą. Apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai. Šie vaikai patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Daug nerimo kelia gatvės vaikai - ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis (Ignatavičienė, Žukauskienė, 1999). Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai - tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005).

Asocialūs Vaikai

Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis. Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos (Woititz, 1999). Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila (Woititz, 1999). Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje.

• Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista.
• Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas.
• Suaugę alkoholikų vaikai meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas.
• Suaugę alkoholikų vaikai yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama.
• Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant.
• Suaugusių alkoholikų vaikų požiūris į save pernelyg rimtas.
• Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.
• Suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Tačiau tokiems vaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip patr ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.

Vaikai Iš Išsiskyrusių Šeimų

Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo . Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką (Maslauskaitė, 2004). Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis (Vieno iš tėvų auginami vaikai dažniau linkę žudytis, 2003).

Smurtą Patyrę Vaikai

Galima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai. 1994 m. Lietuvos gydymo įstaigose gydytas 141 vaikas, patyręs smurtą. Iš jų - 111 patyrę fizinį smurtą, 11 - seksualinę prievartą ir 14 - psichologinę prievartą; 15 vaikų mirė. Tačiau šie skaičiai neabejotinai yra žymiai mažesni už realią situaciją. Artimieji tokio pobūdžio informaciją slepia, tai yra sunkiai įrodoma. Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika (Didžiokienė, Žemaitienė, 2005). Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai (Valickas, 1997). Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio. Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas.

Taip pat skaitykite: Socializacijos iššūkiai ir galimybės

Vaikų Socializacijos Tikslai ir Uždaviniai

Socializacija yra procesas, kurio metu vaikas perima visuomenės normas, vertybes, įsitikinimus ir elgesio modelius. Tai yra nuolatinis mokymosi procesas, trunkantis visą vaikystę ir paauglystę. Sėkminga socializacija padeda vaikui:

• Formuoti tapatybę: Vaikas suvokia save kaip visuomenės narį, supranta savo vaidmenį ir vietą joje.
• Išsiugdyti socialinius įgūdžius: Vaikas mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir užmegzti santykius su kitais žmonėmis.
• Perimti kultūrines vertybes: Vaikas susipažįsta su savo kultūros tradicijomis, papročiais ir normomis.
• Pasirengti savarankiškam gyvenimui: Vaikas įgyja įgūdžių, reikalingų mokymuisi, darbui ir socialinei veiklai.

Pagrindiniai vaikų socializacijos tikslai apima:

• Saugios ir palankios aplinkos kūrimas. Vaikas turi jaustis saugus, gerbiamas ir priimtas. Tai ypač svarbu vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose arba patiriantiems sunkumų.
• Socialinių įgūdžių ugdymas. Vaikas turi išmokti bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir užmegzti santykius su kitais.
• Emocinis intelektas. Vaikas turi išmokti atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas, taip pat suprasti kitų žmonių emocijas.
• Moralinių vertybių diegimas. Vaikas turi išmokti skirti gėrį nuo blogio, laikytis etikos principų ir būti atsakingas už savo veiksmus.
• Kultūrinis sąmoningumas. Vaikas turi susipažinti su savo kultūros tradicijomis, papročiais ir normomis, taip pat gerbti kitas kultūras.
• Pasirengimas mokymuisi ir darbui. Vaikas turi įgyti įgūdžių, reikalingų mokymuisi, darbui ir socialinei veiklai.
• Savimonės ir savigarbos ugdymas. Vaikas turi pažinti save, vertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitikėti savimi ir siekti savo tikslų.

Vaikų Socializacijos Uždaviniai

Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, būtina spręsti šiuos uždavinius:

• Užtikrinti prieinamumą kokybiškoms socialinėms paslaugoms. Vaikų dienos centrai ir kitos įstaigos turi būti prieinamos visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties.
• Sukurti veiksmingas socialinės paramos sistemas. Šeimos, auginančios vaikus, turi gauti reikiamą paramą, įskaitant finansinę, psichologinę ir socialinę pagalbą.
• Skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros ir kitos institucijos turi bendradarbiauti, siekiant užtikrinti vaikų gerovę.
• Ugdyti tėvų įgūdžius. Tėvai turi gauti informaciją ir mokymus apie vaikų auklėjimą, socializaciją ir ugdymą.
• Skatinti bendruomenės dalyvavimą. Bendruomenės nariai turi būti įtraukti į vaikų socializacijos procesą, teikiant paramą ir pagalbą šeimoms.
• Vykdyti tyrimus ir analizę. Būtina nuolat tirti vaikų socializacijos problemas ir ieškoti veiksmingų sprendimų.

Aplinkos Įtaka Vaiko Socializacijai

Aplinka, kurioje auga vaikas, turi didelę įtaką jo socializacijos procesui.

Šeima

Šeima yra pirminė ir svarbiausia vaiko socializacijos agentūra. Šeimoje vaikas mokosi bendravimo, bendradarbiavimo, meilės, atsakomybės ir kitų svarbių įgūdžių. Tėvų elgesys, vertybės ir įsitikinimai daro didelę įtaką vaiko raidai. Vaikai, kurie artimai bendrauja su tėvais, rečiau įsitraukia į rizikos veiklą. Tėvams rekomenduojama rasti laiko būti kartu su savo vaikais, idealiu atveju - įvesti taisyklę reguliariai vienąkart per savaitę nuveikti kažką ypatingo kartu su vaiku.

Taip pat skaitykite: Psichologinių rizikos veiksnių įvertinimas

Mokykla

Mokykla yra antroji svarbiausia vaiko socializacijos agentūra. Mokykloje vaikas mokosi ne tik akademinių žinių, bet ir socialinių įgūdžių, bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo. Mokytojai ir bendraklasiai daro didelę įtaką vaiko raidai.

Bendruomenė

Bendruomenė taip pat daro įtaką vaiko socializacijai. Vaikas mokosi iš kitų bendruomenės narių, dalyvauja bendruomenės veikloje ir perima bendruomenės vertybes.

Vaikų Dienos Centrai

Vaikų dienos centrai (VDC) atlieka svarbų vaidmenį socializuojant vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Dienos centruose vaikai gali pavalgyti, paruošti pamokas, jaustis saugūs ir bendrauti su kitais vaikais bei suaugusiaisiais. VDC teikia kompleksines socialines ir ugdymo(si) paslaugas, psichologinę, dvasinę ir materialinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir socialinės rizikos šeimų vaikams bei pačioms šeimoms. Šiuo metu Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus, todėl būtina plėsti VDC tinklą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems vaikams.

Vaikų Socializacijos Centrai

Vaikų socializacijos centrai (VSC) yra skirti vaikams, kuriems reikalinga vidutinė priežiūros priemonė. Nors VSC veiklos modelio apraše pažymima, kad centre ugdomam vaikui turi būti sudaroma draugiška, jauki ir saugi aplinka, vis dėlto ugdytinių socialinis prisitaikymas VSC dažniausiai yra komplikuotas. Tyrimai rodo, kad VSC užtikrinama pagalba vaikui adaptacijos laikotarpiu, dominuoja pozityvi pedagoginė sąveika, stengiamasi atsižvelgti į mokinių interesus organizuojant ugdymosi ir saviraiškos poreikių tenkinimą. Dalyvaudami ugdymo veiklose vaikai mokomi mokytis, bendrauti ir bendradarbiauti, valdyti savo jausmus ir didinti atsparumą kitų įtakai.

Žiniasklaida ir Technologijos

Žiniasklaida ir technologijos taip pat daro didelę įtaką vaiko socializacijai. Vaikai mokosi iš televizijos, interneto, socialinių tinklų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Svarbu, kad vaikai būtų apsaugoti nuo neigiamos žiniasklaidos įtakos ir mokomi kritiškai vertinti informaciją.

Pozityviosios Socializacijos Metodai

Pozityvioji socializacija yra procesas, kurio metu vaikas mokosi teigiamų elgesio modelių, vertybių ir įgūdžių. Štai keli pozityviosios socializacijos metodai:

• Pavyzdys. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl svarbu, kad suaugusieji rodytų teigiamą pavyzdį.
• Padrąsinimas. Vaikai turėtų būti padrąsinami už teigiamą elgesį ir pastangas.
• Palaikymas. Vaikai turėtų jaustis palaikomi ir mylimi, nepriklausomai nuo jų pasiekimų.
• Mokymas. Vaikai turėtų būti mokomi socialinių įgūdžių, emocijų valdymo ir kitų svarbių įgūdžių.
• Ribų nustatymas. Vaikams turi būti nustatytos aiškios ribos ir taisyklės, kad jie žinotų, ko iš jų tikimasi.
• Konstruktyvus konfliktų sprendimas. Vaikai turi būti mokomi spręsti konfliktus taikiai ir konstruktyviai.

Šeimos Įgalinimo Paslaugos

Šeimos įgalinimo paslaugos yra skirtos padėti šeimoms, auginančioms vaikus, įveikti sunkumus ir užtikrinti vaikų gerovę. Šios paslaugos apima:

• Konsultavimą. Šeimos gali gauti konsultacijas apie vaikų auklėjimą, socializaciją, emocijų valdymą ir kitus klausimus.
• Mokymus. Šeimos gali dalyvauti mokymuose apie tėvystės įgūdžius, konfliktų sprendimą ir kitus svarbius dalykus.
• Paramą. Šeimos gali gauti finansinę, socialinę ir psichologinę paramą.
• Tarpininkavimą. Šeimos gali gauti tarpininkavimo paslaugas, sprendžiant konfliktus su mokykla, socialinėmis tarnybomis ir kitomis institucijomis.

Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto „VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra“ metu buvo teikiamos kompleksinės šeimos įgalinimo paslaugos rizikos grupės vaikams ir jų šeimoms. Šeimos įgalinimo specialistas turėtų užmegzti pozityvų ryšį su vaiku/šeima bei apibūdinti pagrindinę problemą, paaiškinti vaikui, kokius jo lūkesčius jis galės pateisinti, o kokių - ne, išsiaiškinti ankstesnius bandymus spręsti problemą, taikant „smegenų šturmo“ metodą, pasiūlyti vaikui sugalvoti kuo daugiau galimų problemos sprendimo būdų, susitarti su vaiku dėl pasirinkto sprendimo įgyvendinimo ateityje.

Socialinės Inovacijos ir Nevyriausybinės Organizacijos

Socialinės inovacijos ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) atlieka svarbų vaidmenį vaikų socializacijos procese. NVO dažnai įgyvendina inovatyvius projektus, skirtus padėti socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams. „Socialines inovacijas dažniausiai įgyvendina ir atsakingai socialinei partnerystei yra pasirengusios nevyriausybinės organizacijos. Gaila, tačiau vos 14 procentų šalies gyventojų dalyvauja jų veikloje. Be to, nevyriausybinės organizacijos kol kas dar mažai žinomos, joms trūksta finansavimo, kartais net pasitikėjimo“, - teigia G.

tags: #rizikos #vaiku #socializacija