Įvadas
Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) - viena iškiliausių XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos asmenybių, poetas, katalikų dvasininkas, teologijos daktaras, profesorius. Jis ne tik didžiausias to meto lietuvių poetas romantikas, bet ir kunigas, prelatas, ilgametis Kauno kunigų seminarijos rektorius, Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiama Maironio biografija, asmenybė ir kūryba, atskleidžiant jo indėlį į lietuvių literatūrą ir tautinę savimonę.
Ankstyvieji Metai ir Šeima
Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje, turtingoje laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro Mačiulių šeimoje. Jo tikroji tėviškė - netoliese esantis Bernotų vienkiemis. Jis augo su trimis jaunesnėmis seserimis. Namų aplinkoje buvo vartojama aukštaičių vakariečių šiauriečių tarmė, girdėjo daug pasakų, dainų. Didelę reikšmę jo charakteriui turėjo tėvas Aleksandras Mačiulis - reiklus, darbštus ir energingas žmogus. Tėvas buvo laisvas valstietis, nuomuojantis dvarą. Nors turėjo samdinių, darbo užteko ir šeimos nariams, taip pat ir Jonui. Šeimai vadovavo tėvas. Jis nelepino savo vaikų ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Aleksandras Mačiulis buvo gerai pažįstamas su rašytoju, vyskupu Motiejumi Valančiumi, su kuriuo susitikdavo Kaune. Maironio tėvas, vykstant 1863 m. sukilimui, slapstėsi, nenorėdamas prisidėti nei prie sukilėlių, nei sukilimo malšintojų. Vis dėlto, sukilimą numalšinus, jis buvo suimtas caro žandarų ir apkaltintas sukilėlių rėmimu, tardytas paties Kauno gubenatoriaus Muravjovo, bet savo apsukrumo dėka išsigelbėjo. Namie Maironis įgijo pradinių mokslo žinių, išmoko lenkų kalbos.
Mokslas ir Studijos
Pradines mokslo žinias Jonas Mačiulis-Maironis įgijo namuose, o vėliau mokėsi Kauno gimnazijoje, kur pasižymėjo matematiniais gabumais, tačiau vėliau susidomėjo literatūra ir pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba. Baigęs gimnaziją 1883 m., įstojo į Kijevo universitetą studijuoti literatūrą, tačiau nusivylė mokslo lygiu ir po metų išvyko į Kauno kunigų seminariją. Studijuodamas seminarijoje, skaitė Lietuvos romantikų Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislovo Sirokomlės kūrybą, Simono Daukanto, Teodoro Narbuto istorinius veikalus. Ši lektūra galutinai suformavo jo tautinį sąmoningumą, o lietuvių poetai Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas sutvirtino pasiryžimą kurti lietuvių kalba. Sudeginęs anksčiau parašytas lenkiškas eiles, ėmė rašyti lietuviškai ir tarp bendramokslių pagarsėjo kaip poetas. 1884 m. tėvų paragintas ir įkalbėtas metė mokslus Kijevo universitete ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tai, kad Maironis pasinėrė į lietuvių literatūrą, tam didžiulę įtaką padarė Antanas Baranauskas, kuris tuo metu seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Maironis, įkvėptas A.Baranausko domėjimosi lietuvių kalba, net dedikavo jam savo pirmąją poemą. Po ketverių metų, baigęs kunigų seminariją, Maironis atsidūrė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.
Kūrybos Pradžia
Kūrybingiausias poeto laikas - studijos Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje (1888-1892) ir dveji darbo metai dėstant Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1892-1894). Dar būdamas seminarijoje, 1885 m. debiutavo „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu, nusiuntęs eilėraštį „Lietuvos vargas“. Rašė publicistinius straipsnius į nelegalią lietuvių spaudą („Aušrą“, „Šviesą“). Pradedantis poetas suvokė populiarios Lietuvos istorijos, parašytos prieinama, šiuolaikiška lietuvių kalba, poreikį, jos reikšmę, telkiant tautinę bendriją ir lietuvių literatūros skaitytojus. Per pirmuosius metus seminarijoje parašė trumpą kompiliacinę Lietuvos istoriją „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (parašyta 1886, publikuota 1891). Be kitų šaltinių, ją rašydamas rėmėsi lietuvių istoriko Simono Daukanto darbais. Tai buvo pirmoji ištisinė, plačiam skaitytojų ratui skirta Lietuvos istorija lietuvių kalba, aprėpianti lietuvių tautos gyvenimą nuo priešistorės iki dabarties. 1888 m., baigdamas seminariją, sukūrė rankraščiu likusią poemą „Lietuva“, paremtą poetinės kelionės po Lietuvos kraštą siužetu, dedikavo ją Antanui Baranauskui kaip naujosios lietuvių literatūros pradininkui. Tad pirmaisiais didesniais darbais būsimasis Maironis susikūrė savo poetinio pasaulėvaizdžio atramas - ateičiai atvirą Lietuvos istorinį laiką ir erdvę.
Pedagoginė ir Bažnytinė Veikla
1894-1909 m. Maironis buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogminę ir moralinę teologiją. 1903 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Kilo bažnytinės karjeros laiptais. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo lietuvių visuomenės gyvenime (Peterburgo lietuvių draugijų veikloje, buvo lietuvių spaudos bendradarbis, vienas krikščionių demokratų partijos programos bendraautorių). 1909 m. grįžo į Kauną dirbti Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, iš esmės pertvarkė akademinį ir kultūrinį seminarijos gyvenimą, rūpinosi materialine jos gerove. Lietuvai sukūrus nepriklausomybę, jis buvo profesorius LU Teologijos-filosofijos fakultete. 1922 m. profesoriavo Kauno universitete. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Maironis toliau vadovavo Kauno kunigų seminarijai, dalyvavo kuriant Lietuvos universitetą (vėliau VDU): nuo 1922 m. buvo Teologijos fakulteto steigimo komisijos pirmininkas, tais pat metais kurį laiką - ir šio fakulteto dekanas. Atsisakęs dekano pareigų nuo 1922 m. iki mirties dirbo Teologijos fakulteto Moralinės teologijos katedros vedėju, dėstė moralinės teologijos kursą. Be šios disciplinos, Maironis universitete yra dėstęs ir lietuvių literatūros istorijos kursus.
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsų" analizė
Kūrybos Bruožai ir Temos
Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios pokyčiais lietuvių literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plito laikraštis „Aušra“, kai knygnešiai platino draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius visuomenės idealams, dirbti tautos labui.
Svarbiausia Maironio kūrybinio palikimo dalis - lyrinė poezija. Maironis sukūrė poetinę kalbą žmogaus vidiniam pasauliui (individualiam asmens patyrimui, jausmams, atminčiai, vaizduotei) perteikti. Jo poezija įkūnija Romantizmo epochos estetinius atradimus, kurie tapo modernizmo meno atramomis. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį.
Pagrindinės Maironio kūrybos temos:
- Patriotizmas ir tėvynės meilė
- Visuomenės idealai ir tautos vienybė
- Lietuvos istorijos didingumas
- Asmeniniai išgyvenimai ir dvasinė patirtis
Maironis, kaip poetas, pirmą kartą pasireiškė “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos vargas.” Šiame eilėraštyje atsispindėjo romantiškas susižavėjimas lietuvių senove. Maironio slapyvardžiu poetas pradėjo pasirašinėti studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1895m. pasirodė Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai”.
Reikšmingiausi Kūriniai
Reikšmingiausia Maironio kūrybos dalis - lyrika. Jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai" (pirm. leid. 1895 m.) laikomas tautos atgimimo manifestu ir lietuvių moderniosios lyrikos pradžia. Taip pat šiuo laikotarpių parengė naujus, papildomus “Pavasario balsų” leidimus, baigė poemą “Mūsų vargai” sukūrė keletą baladžių (“Jūratė ir Kastytis”, “Čičinskas”), tris istorinės eiliuotas dramas („Kęstučio mirtis” , „Vytautas pas kryžiuočius”, „Vytautas karalius”, „Libreta”).
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsai": Maironio kūryba
Žymiausi Maironio kūriniai:
- Eilėraščių rinkinys: "Pavasario balsai" (1895 m.)
- Poemos:
- „Lietuva“ -1888m. (neišspausdinta)
- „Tarp skausmų į garbę“ - 1895 m. (S. Garnio slapyvardžiu)
- „Nuo Birutės kalno“
- „Jaunoji Lietuva“
- „Raseinių Magdė“ -1909m.
- „Mūsų vargai“ -1920m.
- Libretai: „Kame išganymas“ - 1895 m.
Asmenybės Bruožai
J. Mačiulis buvo ištikimas savo šaliai ir kalbai. Jis buvo tvirta, išsilavinusi asmenybė. Daugelis jį laikė šaltu ir oficialiu, visada išlaikančiu atstumą tarp savęs ir kitų. Tikriausiai jis toks susiformavo didelės vidinės disciplinos ir valios dėka. Maironis buvo pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai ir visiškai tiksliai atlikdavęs visa, kas siejosi su jo tarnybine padėtimi. To paties reikalaudavo ir iš kitų. Jis taip pat nesišalino darbo. Žmonės jį dažnai matydavo su kastuvu rankose, sodinant medelius arba dekoratyvinius krūmus. Jis prižiūrėjo ir savo organizmą. Saikingai valgė, nerūkė ir mažai tegėrė. Rengėsi paprastai ir kukliai. Buvo pedantiškas ir tvarkingas. Vienas iš svarbiausių J. Mačiulio asmenybės bruožų - tai meilė gamtai. Ja jis džiaugėsi visur ir visada. Prieš ją nublankdavo kiti gražumynai ir įdomybės.
Paskaitos apie Maironį
1922 m. vasario 16 d. įsteigiamas Lietuvos universitetas. Tai tapo svarbiu įvykiu Kaunui, mieste ėmė klestėti kultūrinis gyvenimas. Nuo 1920 m. Juozas Tumas gyveno Kaune ir kurį laiką dvejojo, ar prisijungti prie universiteto veiklos. Raginamas Vinco Krėvės, Tumas parengė įvadinę paskaitą apie Maironio kūrybą. Tokią temą pasirinko pats, o kai paskaita sėkmingai praėjo ir jam buvo leista dėstyti Maironio kūrybą, pasirinkimą aiškino taip: „Be to, Maironį, ne kurį kitą mūsų literatūros kūrėją, pirmai pradžiai pasirinkti mane paskatino šio laikotarpio aktualumas: jo amžiaus 60 metų sukaktis spalių 21 d.“ Pirmąjį semestrą universitete Juozas Tumas vieną kartą per savaitę, po dvi valandas, dėstė Maironio kūrybą. Vaižganto studentai girdavo jo paskaitas teigdami, kad dėstytojas mokėjo įdomiai pateikti kūrėjų biografijas. Ne išimtis ir paskaitos apie Joną Mačiulį-Maironį. Pristatymą apie garsų poetą Vaižgantas pradeda nuo pasakojimo apie Mačiulių šeimos giminaitę ir mažojo Jonuko auklę - Oną Palkevičiūtę. Būtent Ona jį išmokė pažinti raides ir skaityti. Daug dėmesio skiriama istoriniam to meto laikmečiui apibūdinti, plačiai aprašoma lenkų dvarininkijos įtaka lietuvių tautos kasdienybėje. Pristatydamas Maironio tėtį, Aleksandrą Mačiulį, Vaižgantas studentams atskleidžia ir mažojo Jonuko pažintį su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Teigiama, kad Aleksandras Mačiulis gerai pažinojo vyskupą Valančių, važiavo pas jį pranešti, kai Maironis įstojo į gimnaziją ir išreikšti norą, kad sūnus taptų dvasininku. Vaižgantui buvo žinoma ir tai, kad Valančius Maironiui suteikė vadinamą „dirmavonę“, arba kitaip, sutvirtinimo sakramentą. Mažojo Jonuko atmintyje liko kaip vyskupas po apeigų pasisodino jį ant kelių ir klausė, ar jis nenorėtų užaugęs tapti kunigu. Augdamas patriotiškoje šeimoje, matydamas carinės Rusijos okupaciją, žandarus, jis, žinoma, atsakė, kad norėtų būti ir kunigu, ir dar vyskupu. Vaižgantas, supažindindamas studentus su Maironio studijų laikais, taip pat išryškino tautiškumo svarbą teigdamas, kad studijuodamas jaunasis Mačiulis kūrė patriotiškas eiles, nebijojo kovoti dėl lietuvių kalbos pripažinimo. Studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, būdamas jauniausiu jos studentu, skatino kultūrinį gyvenimą. Vėliau Maironis Peterburge dėstė net 15 metų, kol buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi Kaune. Juozas Tumas atkreipė dėmesį, jog Maironio alga Peterburge - 2400 rublių, o seminarijoje Kaune - 630. Žinoma, vienas svarbiausių Vaižganto paskaitų aspektų - pristatyti autorių kūrybą. Todėl ir paskaitose apie Maironį, poemoms, eilėraščiams ir kitam kūrybiniam palikimui skirta daugiau dėmesio nei biografijai. Jam nuo pat poemos išleidimo Maironio „Tarp skausmų į garbę“ atrodė ypatingas, jauno kūrėjo talentą atskleidžiantis kūrinys, jis nekantriai laukė pataisyto, papildyto poemos varianto. Paskaitų tekstuose Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ palyginama su „Pragiedruliais“, teigiama, kad juos sieja pakankamai greit išvystytas, iš atskirų vaizdelių sukurtas siužetas. Viena plačiausiai aprašytų temų Vaižganto išleistose paskaitų rinkinyje - Maironio lyrika. Pirmiausia, pristatomi „Pavasario balsai“ ir Maironis kaip tautos dainius. Vaižgantas atskleidžia, kad garsus poetas ne šiaip buvo vadinamas tautos dainiumi, bet Maironio patriotiniai eilėraščiai buvo tokie gražūs, prasmingi, jog laikui bėgant virto dainomis. Juozas Tumas rašė taip: „Laimingas autorius, kuriam pasisekė duoti tokį nuošimtį vertybės kūrinių“. Vaižgantas poeto kūrinius vertino kritiškai, peržvelgus jo paskaitų apie Maironį tekstus, galima pastebėti, kad neretai jis išsakydavo siužeto, pasakojimo struktūros pobūdžio pastabų, bet būtinai autorių ir pagirdavo. Be jau minėtų paskaitų rinkinio Juozo Tumo-Vaižganto raštuose yra publikuota ir keletas pavienių jo paskaitų apie poetą Maironį, rengtų atitinkamo amžiaus, profesijų žmonėms. Šešioliktame raštų tome pateiktos 3 tokios paskaitos, visos jos parengtos Vaižganto po Maironio mirties, siekiant pagerbti jo atminimą. Viena iš paskaitų skirta vaikams, kita seminarijos klierikams, o trečioji įvardyta kaip radijo paskaita. Tekstai stilistiškai yra labai skirtingi. Paskaita vaikams pradedama taip: „Taip vadinosi ką tik miręs didelis žmogus. Jis buvo didelis ne tik dėl to, kad buvo aukščiau už kitus pakeltas: buvo prelatas, buvo profesorius, labai mokytas, bet kad ir didžių darbų daug nudirbo“. Pristačius biografiją, pateikiama ir keletas ištraukų iš žymiausių poeto eilėraščių, siekiant vaikams paaiškinti tokios tautinės kūrybos reikšmę ir svarbą. Radijo paskaita skirta tautiečiams, o paskaita klierikams - seminarijos studentams Kaune. Paskaita tautai pakankamai oficiali, Vaižgantas aptaria Maironio biografiją, pateikia keleto eilėraščių ištraukas, o paskaitos tekstas studentams - artimas, jautrus, pastebima, kad juo buvo siekiama sukurti bendrystę. Nors šioje virtualioje parodoje pristatomi Vaižganto parašyti paskaitų tekstai sukurti skirtingu laikotarpiu ir nevienodais tikslais, akivaizdu, kad dvasininkas, dėstytojas, poetas Maironis buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūriniame gyvenime, o Juozas Tumas ne tik tai pastebėjo ir gerbė, bet ir prisidėjo prie poeto atminimo išsaugojimo. Vaižganto paskaitų tekstai apie Maironį - įdomus ir vertingas literatūrinis palikimas. Savo dvasininko karjeros kelio pradžioje, J. Tumas buvo vienas iš Žemaičių kunigų seminarijos auklėtinių, o Maironis - jo dėstytojas. Juozas Tumas savo raštuose aprašo keletą Maironio būdo bruožų. Jis prisimena, kad Maironis buvo taupus, išsilavinęs, užėmė atsakingas pareigas. Rašytojas pabrėžia, kad Maironis stengėsi pagelbėti ir giminaičiams, leido juos į mokslus, bet svarbiausia, jog visiems paliko gerokai svarbesnį palikimą nei turtus - savo kūrybą. Buvo išleisti penki raštų tomai, apie kuriuos Vaižgantas rašė taip: „Dabar imi tuos tomus į rankas ir vėl pajunti lyg įėjęs į atstatytąją Metropolijos seminariją - ir čia tvarkinga, darnu ir visa: čia lyrika, čia epas, čia drama, čia istorija, čia literatūra.
Maironio santykis su gamta ir kasdienybe
Bet koks Maironis buvo kasdieninėje tikrovėje? Emocinė įtampa, dramatinė jausmų kova, atviras prisipažinimo, skundo, džiaugsmo ir pykčio ir entuziazmo žodis - Maironio poezijoje to kupina. Daugelis jį prisimena šaltą ir oficialų, visada išlaikantį atstumą tarp savęs ir kitų. Maironis - pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir visiškai tiksliai atlikdavęs visa, kas siejosi su jo tarnybine padėtimi. Jonas mylėjo gamtą ir džiaugėsi ja visur ir visada. Prieš ją nublankdavo kiti gražumynai ir įdomybės. Kiekvieną vasarą Maironis lankydavosi Palangoje. Amžininkai prisimena, kaip jis “su baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle, ir gumbuota lazda, tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link”. Jonas pėsčias nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą. Maironis mėgo ir fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankose, sodinant medelius arba dekoratyvinius krūmus. Už šventoriaus, į upelio pusę buvęs duobėtas, apgriuvęs kalno šlaitas, iš ten buvo imta molio ir žvyro bažnyčios statybai. Nuo jo rankų duobių nebeliko, atsirado takai prie kurių buvo pasodinti medeliai. Marcelė pasakojo, kad jis apkasdavo vaisinius medelius savo sode, genėdavo juos ir dirbdavo kitus darbus. Maironis buvo stiprus, saikingai valgęs, nerūkęs ir mažai tegėręs. Mėgdavo lošti šachmatais. Rengdavosi paprastai ir kukliai. Iš valgių labiausiai mėgo šliužikus, rūgpienį su bulvėmis. Namuose jis virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam pagamindavo sesuo Marcelė. Savo bute laikydavosi pedantiškos tvarkos ir švaros. Ant sienos kabėjęs kreivas paveikslas tuojau būdavo išlyginamas. Marcelės vaikus taip pat pratino prie tvarkos. Maironis mėgo keliauti. Poetas lankėsi Šveicarijoje, Italijoje. Šie kraštai ir jų gamta jam paliko neišdildomą įspūdį, nors vis vien gražiausia ir mieliausia jam buvo Lietuvos gamta. 1920 m. Mačiulis dalyvavo lietuvių meno kūrėjų draugijoje, ten buvo išrinktas į jos valdybą.
Maironio Įtaka ir Atminimas
Maironis dažnai vadinamas tautos dainiumi arba Tautinio atgimimo dainiumi. Jo kūryba, ypač vienintelis eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (pirmas leidimas 1895 m.), tapo tikru tautos atgimimo manifestu, žadinusiu lietuvių tautinę savimonę, meilę tėvynei ir jos istorijai itin sudėtingu carinės priespaudos laikotarpiu. Maironis laikomas moderniosios lietuvių poezijos pradininku. Jis pirmasis lietuvių eilėdaroje įtvirtino ir ištobulino silabotoninę eilėdarą, kuri suteikė poezijai daugiau skambesio, muzikalumo ir raiškos galimybių. Sudėtingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu, kai buvo varžoma lietuvių kalba ir kultūra, Maironio eilėraščiai įkvėpė pasididžiavimą savo tauta, jos praeitimi ir kalba.
Taip pat skaitykite: Maironio poemos analizė
Mirė Maironis Kaune 1932 m. birželio 28-ąją, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Maironio namuose, jo gyventuose kambariuose 1936 m. buvo įkurtas jo muziejus, vėliau tapęs Lietuvių literatūros muziejumi, kuriame kaupiami ir saugomi lietuvių rašytojų rankraščiai, kita archyvinė medžiaga, rengiamos lietuvių literatūrą, rašytojus pristatančios parodos.
Maironis ir Napoleonas Bonapartas
Įdomi Maironio biografija - į kokią asmenybę besi pirštu, žiūrėk, ir mūsų garsusis klasikas kažkaip su ja susijęs… Štai šįmet, per šventąsias Jonines, Kaune bus išpūstas milžiniškas burbulas miestiečiams ir kaimiečiams, vaikams ir seneliams. Pasirodo, jog garsusis neaukštaūgis Napoleonas Bonapartas prieš 200 metų birželio 23 dieną su savo galinga kariuomene atsidūrė mūsų Aleksoto šlaituose, nes jam reikėjo peršokti per Nemuną, kad galėtų toliau pulti Rusiją ir ją ryžtingai nugalėti. Kaip ten viskas vyko, visi žino, Maironis taip pat tuos istorijus vingius išmanė. Nors aš, prisipažinsiu, jau keli mėnesiai visokio plauko inteligentų klausinėjau, kaip koks Juras Jankevičius, kuo yra Lietuvai nusipelnęs Napoleonas, kad mes jo žygius taip didingai minėsime? Žinoma, galėjau juk ir pati pasiskaityti, bet tyčia visų klausinėjau. Ilgai niekas neatsakė, gūžčiojo pečiais, gėdijosi nežinantys, kol galop po vieno vakaro muziejuje į kampą įspraudžiau istoriką rašytoją Rimantą Marčėną. Šis, išlenkęs stiklą vyno, ėmė kantriai aiškinti… Mano ausys sukluso, kai išgirdau, jog Napoleonas 1807 m. paskelbė Varšuvos kunigaikštiją, į kurią įėjo Užnemunė arba tiksliau Suvalkija - vadinasi, ir mano gimtasis Ingavangis, ir panaikino ten baudžiavą. Čia tai gerai - pagalvojau! Beje, įvedė ir civilinį Napoleono kodeksą. Bet štai Maironis savo Lietuvos istorijoje (1906) dėl šio įvykio įžvelgia nuostolius, kad Prūsų karalius Fridrikas Vilius III 1807 m. buvo ketinęs įsteigti lietuvių vaikams stipendijas, kad mokslus išėję galėtų būti vietos valdininkais, mokančiais lietuviškai. Bet jojo sumanymas nebuvo įvykdytas, nes pasikeitė karinė situacija. Tai štai kas labiausiai rūpėjo Maironiui! Be to, anot Maironio, Napoleonas panaikino baudžiavą, tačiau valstiečiai gavo tik asmeninę laisvę, o žemėsnegavo ir paliko vien nuomininkais. Tai štai kas labiausiai rūpėjo Maironiui! Be to, anot Maironio, Napoleonas panaikino baudžiavą, tačiau valstiečiai gavo tik asmeninę laisvę, o žemėsnegavo ir paliko vien nuomininkais. Tačiau jau kelkimės per Nemuną. 1812 metai, birželio pabaiga. Į Kauną priguža daugybė prancūzų - laimingų, pasipuošusių, skubančių užkariauti Rusiją. Lietuvoje jie užtrunka apie mėnesį, o tų pat metų gruodį išbadėję, apdriskę, skarmalais apsivynioję grįžta iš Maskvos plėšikaudami, nelaimingi, nugalėti. Tarytum didžiulė audra praūžė pro Lietuvą Napoleono žygis, jis atnešė daug nuostolių Lietuvos ūkiui. Nėra tikslių žinių, kokį 1812 metų mėnesį prancūzai užėmė Kaune, Senamiestyje, Siručio rūmus ir juose įkurdino ligoninę. Siručio, o nuo 1909 metų - Maironio rūmai, dabar - muziejus. Tai va - galbūt net į Maironio rūmus buvo įžengusi didžiojo mažojo Napoleono koja, gal jis lipo į antrąjį aukštą tais pačiais laiptais, gal užsuko aplankyti savo sužeistų kareivių… Kas gi šiandien tą žino? Skaitydama Maironio Lietuvos istoriją suprantu, kad poetas ne itin simpatizavo prancūzui užkariautojui. Jis rašo: 1812 m. Ir dar kartą Maironiui teko gilintis į Napoleoną, kai būdamas Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojas rašė lotynų kalba savo mokslinį darbą iš teisės srities De justitia et jure (Apie teisingumą ir teisę), kurį atskira knyga išleido 1903 m. ir gavo daktaro laipsnį. Veikale Maculevičius-Maironis nagrinėjo Romos teisę, rusų įstatymus, Lietuvos Statutą ir Napoleono kodeksą.