Prancūzijos revoliucijos asmenybės: nuo švietėjų iki diktatorių

Prancūzijos revoliucija (1789-1799) - vienas reikšmingiausių įvykių pasaulio istorijoje, radikaliai pakeitęs Prancūzijos ir visos Europos politinę bei socialinę santvarką. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik audringais įvykiais, bet ir iškiliomis asmenybėmis, kurių veikla ir idėjos turėjo didelės įtakos revoliucijos eigai ir jos rezultatams.

Ištakos: nuo Galijos iki absoliutizmo aukso amžiaus

Teritorija, kurią šiandien vadiname Prancūzija, senovėje buvo žinoma kaip Galija, kurioje gyveno įvairios keltų gentys. V a. po Romos imperijos žlugimo ją užėmė frankų gentys, vadovaujamos Klodvigo I, o VIII-IX a. Karolingų dinastija sukūrė galingą imperiją. Po Karolingų imperijos žlugimo Prancūzija įžengė į feodalizmo erą. XII-XIII a. buvo Prancūzijos galios ir kultūros klestėjimo laikotarpis. XVI a. Prancūzija patyrė Renesanso įtaką, o XVII a. buvo absoliutizmo aukso amžius, ypač valdant Liudvikui XIV.

Priežastys: ekonominė krizė, socialinė nelygybė ir švietėjų idėjos

Prancūzijos revoliucijos priežastys buvo įvairios: ekonominė krizė, socialinė nelygybė ir politinė korupcija. Valstybės skola išaugo, biudžeto deficitas pasiekė kritinį lygį. Be to, visuomenėje vyravo luominė nelygybė: privilegijuoti dvasininkai ir bajorai nemokėjo mokesčių, o didžiulę naštą nešė trečiasis luomas. Švietėjų idėjos apie visų piliečių lygybę ir laisvę taip pat turėjo didelės įtakos revoliucijos pradžiai.

Pasakojama, kad ši istorija atsitiko Prancūzijos revoliucijos metu, kai maištaujantys paryžiečiai susirinko prie karaliaus Liudviko rūmų. Tuoj tuoj galėjo prasidėti rūmų šturmas. Karalius išsikvietė jam ištikimo apsaugos būrio vadą ir liepė jam iššaudyti visus tuos padugnes. Gavęs tokį kategorišką nurodymą karininkas nejuokais susirūpino. Jei jis lieps dabar savo kariams šaudyti į susirinkusią minią, o revoliucija baigsis karaliaus nenaudai, jam bus galas. Jei jis neįvykdis karaliaus įsakymo, nedelsiant bus pats nužudytas. Padėtis regis buvo be išeities. Tačiau išėjus į aikštę priešais rūmus, karininkui staiga šovė viena mintis ir jis nusprendė išnaudoti paskutinį šansą.

• Žmonės, - kreipėsi jis į minią. Visi nuščiūvo ir laukė, ką šis kariškis dabar čia darys.
• Man įsakyta sušaudyti visus padugnes. Tačiau jūsų tarpe aš matau daug garbingų žmonių.Po pauzės karininkas tesė:
• Duodu jums dešimt minučių, kad garbingi žmonės galėtų netrukdomai išsiskirstyti.

Švietėjai: revoliucijos ideologai

Didžioji Prancūzijos revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1799 m., kuris įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą. Švietėjų idėjos tapo ideologiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai kritikavo esamą santvarką, aiškino jos neteisingumą, neatitikimą žmogaus prigimčiai ir protui. Tai, kas buvo įprasta ir neginčijama dar XVIII a. pradžioje, tapo nebepakenčiama to amžiaus pabaigoje.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

• Džonas Lokas (1632-1704) - anglų švietėjas, filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas, skelbęs politines idėjas apie tai, kad valdžia turi kilti iš tautos.
• Šarlis Monteskjė (1689-1755) - prancūzų švietėjas, paskelbęs trijų valdžių principą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė).
• Volteras (1694-1778) - prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, iškėlęs apšviestojo absoliutizmo idėją.
• Žanas Žakas Ruso (1712-1778) - prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, smerkęs socialinę nelygybę, išaukštinęs respubliką, kaip geriausią valdymo formą.
• Denisas Didro (1713-1784) - prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.
• Imanuelis Kantas (1724-1804) - prūsų filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, švietėjas, racionalizmo krypties filosofijos pradininkas.

Revoliucijos pradžia: nuo Generalinių luomų iki Bastilijos šturmo

1789 m. gegužės 5 d. karalius Liudvikas XVI sušaukė Generalinius luomus, siekdamas pertvarkyti mokesčių sistemą. Tačiau trečiojo luomo deputatai pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, o vėliau - Steigiamuoju susirinkimu, siekdami priimti konstituciją. 1789 m. liepos 14 d. įvyko Bastilijos šturmas - simbolinis absoliutinės monarchijos įkalinimo įstaigos užėmimas, laikomas Prancūzijos revoliucijos pradžia.

Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė: nuo valdovų iki aukų

• Liudvikas XVI (1754-1793) - Prancūzijos ir Navaros karalius, valdęs nuo 1774 m. iki 1792 m. Suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, giljotinuotas už Tėvynės išdavystę. Liudvikas XVI leido pinigus pramogoms ir karams, nors Prancūzijos padėtis buvo labai sunki: ji pralaimėjo karus, dveji nederliaus metai privertė valstiečius ir miestiečius badauti. 1789 m. karalius Liudvikas XVI sušaukė (sukvietė) parlamentą - Generalinius luomus. Karalius manė, kad parlamentas patvirtins naujus mokesčius, kuriuos mokės dvasininkai ir kilmingieji. Tačiau parlamentas pradėjo reikalauti reformų - apriboti (sumažinti) karaliaus valdžią.
• Marija Antuanetė (1755-1793) - Prancūzijos karalienė, Liudviko XVI žmona, gimusi Vienoje. Pirmoji mirties bausme nubausta karalienė.

Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė simbolizavo senąją santvarką, kurią revoliucionieriai siekė sunaikinti. Jų nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų realijų ir abejingumas liaudies poreikiams galiausiai lėmė jų tragišką likimą.

Jakobinai ir Robespjeras: teroro valdymas

• Maksimiljanas Robespjeras (1758-1794) - jakobinų lyderis, diktatūros metais - diktatorius, pasisakęs už terorą.

Jakobinai, vadovaujami Robespjero, įvedė diktatūrą ir vykdė masines represijas prieš revoliucijos priešininkus. Teroras, kaip priemonė kovoti su vidiniais ir išoriniais priešais, nusinešė tūkstančius gyvybių. Robespjero valdymas baigėsi Termidoro perversmu, po kurio jis pats buvo giljotinuotas.

Napoleonas Bonapartas: nuo generolo iki imperatoriaus

• Napoleonas Bonapartas (1769-1821) - Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu (Pirmuoju Konsulu), vėliau - imperatoriumi.

Napoleonas Bonapartas iškilo kaip talentingas karininkas revoliucinių karų metu. Jis įvykdė perversmą 1799 m. ir tapo Prancūzijos valdovu. Napoleonas reformavo Prancūzijos administracinę sistemą, sukūrė naują teisinį kodeksą (Napoleono kodeksą) ir užkariavo didžiąją dalį Europos.

Kitos svarbios asmenybės

• Artūras Kolis Velslis Velingtonas (1769-1852) - Didžiosios Britanijos karininkas, politikas, vienas iš žymiausių XIX a. kariuomenės vadų, įveikęs Napoleono vadovaujamą kariuomenę.
• Klemensas Meternichas (1773-1859) - Austrijos kancleris Vienos kongreso metu, kongreso šeimininkas, pateikęs pagrindinius siūlymus kongrese, kurių dauguma buvo priimti.

Revoliucijos etapai: nuo konstitucinės monarchijos iki Direktorijos

Prancūzijos revoliucija praėjo kelis etapus:

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

1. Konstitucinė monarchija (1789-1792): Karaliaus valdžia apribota konstitucija.
2. Respublika (1792-1799): Monarchija panaikinta, Prancūzija tapo respublika.
3. Jakobinų diktatūra (1793-1794): Teroro valdymas, represijos prieš revoliucijos priešininkus.
4. Direktorija (1795-1799): Valdymas, pasižymėjęs politiniu nestabilumu ir korupcija.

Revoliucijos pasekmės: nuo feodalizmo panaikinimo iki Napoleono imperijos

Prancūzijos revoliucija turėjo didelių pasekmių:

• Panaikintas feodalizmas ir luominė nelygybė.
• Paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
• Įtvirtintos religinės laisvės principas, pilietinė protestantų ir žydų lygybė.
• Prancūzija tapo respublika.
• Napoleono karai pakeitė Europos politinį žemėlapį.

Taip pat skaitykite: Plačiau apie Penkių Didžiųjų Dimensijų Modelį

tags: #Prancūzijos #revoliucijos #asmenybės