Prancūzijos revoliucija - vienas reikšmingiausių įvykių Europos istorijoje, palikęs gilų pėdsaką politinėje, socialinėje ir kultūrinėje sferose. Šiame tekste apžvelgsime asmenybes, kurios vaidino svarbų vaidmenį revoliucijos metu, nuo Napoleono Bonaparto iki Marijos Antuanetės, ir aptarsime jų įtaką to meto įvykiams.
Napoleonas Bonapartas: nuo korsikiečio iki imperatoriaus
Rugpjūčio 15 d. sukako 250 metų, kai Viduržemio jūroje esančioje Korsikos saloje gimė Napoleonas Bonapartas. Apie Napoleoną iki šiol daug rašoma, kuriami filmai, o jo biografija (ypač vėlyvieji gyvenimo metai) išnagrinėta kone padieniui. Tarp iškilių karinių kampanijų ir dramatiškų šio žmogaus biografijos vingių kartais pasimeta įdomios ir intriguojančios detalės.
Ankstyvasis gyvenimas ir karinė karjera
Napulione Buonaparte - būtent taip, o ne prancūziška forma - Napoleon Bonaparte - buvo rašomi jo vardas ir pavardė. Korsikos salos Ajačo mieste, kur 1769 m. rugpjūčio 15 d. gimė Napoleonas, tuo metu daugelis gyventojų (taip pat ir būsimojo karvedžio šeima) kalbėjo ne prancūziškai, o italų kalbos korsikiečių dialektu. Sala ne vieną šimtmetį priklausė Genujai (dab. Italijoje) ir tik 1768-aisiais, likus vos metams iki Napoleono gimimo, atiteko Prancūzijai (nepaisant to, kad dar 1755 m. korsikiečiai buvo paskelbę savo šalies nepriklausomybę). Korsikoje kilo ginkluotas pasipriešinimas prancūzams, jam vadovavo Paskalis Paolis (šiuo korsikiečių lyderiu Napoleonas jaunystėje labai žavėjosi).
Napoleono tėvas Karlas Buonapartė buvo žinomas advokatas, mama Leticija Ramolino - Korsikos kelių generalinio inspektoriaus duktė. Šeimoje gimė 13 vaikų (Napoleonas buvo antrasis), pilnametystės sulaukė penki broliai ir trys seserys. Šeima kalbėjo korsikietiškai, o prancūzų kalbą Napoleonas išmoko tik mokykloje.
Tėvas išsiuntė dešimtmetį Napoleoną į kadetų mokyklą Prancūzijos Brien le Šato miestelyje. Prancūziškai silpnai kalbantis korsikietis, negana to, neslepiantis savo patriotinių jausmų, draugų beveik neturėjo, bendramoksliai bandė iš jo tyčiotis. Paauglys buvo vienišas, o širdies atgaivą rasdavo knygose. Jam labiausiai sekėsi mokytis matematiką, istoriją ir geografiją. Jis žavėjosi didžiais karvedžiais, tokiais kaip Aleksandras Makedonietis ar Julijus Cezaris, o štai kalboms buvo negabus, labiausiai nemėgo lotynų ir vokiečių kalbų pamokų. Ilgainiui dėl savo kieto charakterio, tvirtos laikysenos, drąsos atvirai kalbėti net su griežčiausiais dėstytojais Napoleonas pelnė bendramokslių pagarbą ir tapo neformaliu jų lyderiu. 1784 m. jis įstojo į prestižinę Paryžiaus karo mokyklą, kur specializavosi kaip artilerininkas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Revoliucija ir karinė karjera
1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija privertė ne tik Napoleoną, bet ir jo šeimos narius rinktis, į kieno pusę stoti - revoliucionierių ar monarchistų. Korsikiečiai susidūrė su dar viena dilema - likti lojaliems Prancūzijai ar paremti iš emigracijos grįžusį lyderį P. Paolį, vėl ėmusį kelti korsikiečius į kovą už laisvę. Napoleonas ir daugelis jo šeimos narių pasirinko lojalumą Prancūzijai. 1793-iaisiais jis jau tapo brigados generolu (buvo įvertinti jo gebėjimai išlaisvinant nuo anglų interventų ir monarchistų Tuloną). 1795 m. Napoleonas vadovavo daliniams, artilerijos ugnimi vaikiusiems protestavusius revoliucijos priešininkus.
1796 m. generolas Napoleonas Bonapartas buvo paskirtas vadovauti Prancūzijos pajėgoms, veikusioms Šiaurės Italijoje. Lapkričio 15-17 d. vyko labai sunkios Prancūzijos ir Austrijos dalinių kautynės prie Arkolės (netoli Veronos). Prancūzai niekaip negalėjo užimti strategiškai svarbaus tilto, mat jį įnirtingai gynė priešai. Tada Napoleonas pats čiupo pulko vėliavą ir pasileido į ataką. Savo drąsa jis įkvėpė ir sužavėjo pavaldinius, ir tai labai padidino jo autoritetą karių akyse. Vėliau Napoleonas dar ne kartą rizikavo kautynių laukuose, o jo drąsa ir lyderystė visada įkvėpdavo karius.
1798 m. liepos 21 d. Egipte, netoli Kairo piramidžių, įvyko Napoleono kariuomenės ir Egipto mameliukų bei jų sąjungininkų mūšis. Tai buvo vienas svarbiausių Napoleono Egipto kampanijos momentų. Napoleonas kreipėsi į savo karius: „Kareiviai, nuo šių piramidžių viršūnės 40 amžių žvelgia į mus!“ Prancūzai pradėjo ataką. Kai į juos pasileido mameliukų kavalerija, prancūzai persirikiavo karė (kvadratu) ir sutelkta ugnimi bei durtuvais atrėmė priešus. Įsakęs kariams rikiuotis karė, Napoleonas šūktelėjo istorinę tapusią frazę: „Asilus ir mokslininkus - į vidurį!“ (taip jis siekė apsaugoti nešulinius gyvulius ir karinėje kampanijoje dalyvavusius šviesiuosius Prancūzijos protus). Galiausiai prancūzai apsupo priešus, užėmė jų stovyklą ir šventė pergalę. Visgi įsitvirtinti Egipte prancūzams nepavyko.
Perversmas ir imperija
1799 m. lapkričio 9 d. populiarus generolas kartu su šalininkais surengė perversmą ir užėmė valdžią politikos ir ekonomikos krizės kamuojamoje Prancūzijoje. Šalis formaliai liko respublika, bet iš tiesų joje įsigalėjo Napoleono diktatūra. Jo vykdomos politinės, ekonominės, švietimo, teisės ir kitos reformos pagerino prancūzų gyvenimą. Taip pat Napoleonas pradėjo įspūdingą karinę kampaniją, kurios taikiniu tapo daugybė Europos valstybių. Mūšių ir karinių kampanijų metu pasiektos pergalės pelnė Napoleonui didžio karvedžio šlovę.
1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Napoleonas buvo vainikuotas Prancūzijos imperatoriumi, o Žozefina - imperatoriene. Napoleonas privertė popiežių Pijų VII iš Romos atvykti į vainikavimo iškilmes Paryžiuje, išsireikalavo, kad popiežius pripažintų naująjį imperatorių, tačiau demonstratyviai priėmė imperatoriaus vainiką ne iš popiežiaus rankų - užsidėjo jį pats. Napoleonas parūpino solidžias pareigas savo šeimos nariams, pavyzdžiui, brolius paskyrė karaliais: Žozefą - Italijos, Lui - Nyderlandų, Žeromą - Vestfalijos.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Napoleonas ir Lietuva
Napoleonui tęsiant užkariavimus Europoje ir Prūsijai neatlaikius Prancūzijos kariuomenės puolimo, dalyje jos valdų buvo sudaryta prancūzams pavaldi Varšuvos kunigaikštystė. Į jos sudėtį įėjo ir Užnemunė. Buvo įvestas Napoleono kodeksas - pažangus Prancūzijos civilinės teisės normų sąvadas, kuriame buvo įtvirtinta daug svarbių dalykų: asmens laisvė, verslo laisvė, tikėjimo laisvė, piliečių lygybė prieš įstatymą, teisė į nuosavybę, galimybė laisvai pasirinkti profesiją ir kt. Užnemunėje baudžiava buvo panaikinta 1807 m., o didžiojoje dalyje Lietuvos - tik 1861-aisiais. Tai lėmė spartesnę Užnemunės ekonomikos ir kultūros pažangą.
1812 m. birželio 24 d. didžiulė Napoleono kariuomenė iš Užnemunės, tuomet įėjusios į Prūsijos sudėtį, persikėlė per Nemuną ir įžengė į tuomet Rusijos imperijai priklausiusią pagrindinę Lietuvos teritoriją. Napoleonas stebėjo Nemuno forsavimą nuo prie Kauno esančio Jiesios piliakalnio, vadinamo Napoleono kalnu. Birželio 28-ąją prie Deltuvos (šalia Ukmergės) vyko pirmasis didesnis Napoleono ir rusų kariuomenių mūšis. Tą pačią dieną pro Aušros vartus Napoleonas įžengė į Vilnių. Čia imperatorius buvo iškilmingai pasitiktas - viltasi, kad jis padės atkurti neseniai žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vilnius pusmečiui tapo labai svarbia prancūzų užnugario baze ir tarpiniu punktu. Napoleonas užėmė Maskvą, tačiau rusams pavyko išsaugoti savo kariuomenės branduolį. Galiausiai 1812 m. pabaigoje prancūzai buvo priversti trauktis iš Rusijos, vėlgi - per Lietuvos teritoriją. 1812-ųjų kampanija paliko gilų pėdsaką lietuvių istorinėje atmintyje - mūsų šalyje dešimtys objektų (tiesa, dažniausiai niekaip nesusijusių su prancūzmečio įvykiais, pavyzdžiui, senoviniai pilkapynai, kapinynai) vadinami Napoleono kalnais, prancūzų kapais ir pan., taip pat gausu legendų apie įvairiose Lietuvos vietose užkastus Napoleono lobius.
Tremtis ir mirtis
1814 m. pralaimėjęs karą tarptautinei koalicijai, Napoleonas buvo ištremtas į Elbos salą Viduržemio jūroje, bet kitų metų kovą pabėgo iš tremties vietos ir išsilaipino pietinėje Prancūzijos pakrantėje. Jis kreipėsi į Angliją, Prūsiją, Austriją ir Rusiją dėl taikos sudarymo, tačiau sąjungininkai pasiūlymą atmetė. Koalicijos pajėgos stojo į kovą su per daugybę karų metų užgrūdinta, bet labai nukraujavusia Prancūzijos kariuomene. Lemiamos kautynės, kuriose sprendėsi Napoleono likimas, vyko dabartinės Belgijos teritorijoje 1815 m. birželio 18 d. Mūšį prie Vaterlo laimėjo sąjungininkai. Napoleonas buvo ištremtas į Atlanto vandenyno viduryje esančią Šventosios Elenos salą.
Šventosios Elenos saloje Napoleonas gyveno viloje namų arešto sąlygomis. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus sveikata nuolat blogėjo, ir jis mirė 1821-ųjų gegužės 5 d., sulaukęs vos 51 metų. Manoma, kad mirties priežastimi tapo hepatitas, nors spėliojama ir apie nunuodijimą. Iš pradžių Napoleonas buvo palaidotas saloje, tačiau 1840 m. jo palaikai ekshumuoti ir fregata „Belle Poule“ išplukdyti į Prancūziją.
Šeima
Napoleonas vedė šešeriais metais vyresnę Žozefiną de Boharnė. Būsimasis Prancūzijos imperatorius tuokėsi pirmą kartą, o Žozefina buvo našlė. Pirmasis jos vyras Aleksandras de Boharnė Prancūzijos revoliucijos metais buvo apkaltintas išdavyste, nuteistas mirties bausme ir giljotinuotas. Žozefina pati pusę metų praleido kalėjime, laukdama mirties nuosprendžio, tačiau vėliau buvo išlaisvinta. Našlė viena augino sūnų ir dukrą. Bičiulis supažindino ją su tuomet dar mažai žinomu generolu Napoleonu Bonapartu. Vaikų pora nesusilaukė.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
1809 m. Napoleonas nusprendė sudaryti dinastinę santuoką su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I dukra Marija Luiza ir išsiskyrė su Žozefina. Net atstumta Žozefina susirašinėjo su Napoleonu, domėjosi jo likimu. Žozefina mirė nuo difterijos 1814-aisiais, eidama 51 metus. Marija Luiza pagimdė Napoleonui vienintelį teisėtą vaiką - įpėdinį Napoleoną II. Jis buvo paskelbtas Romos karaliumi, prancūzų imperatoriumi. Mirė 1832 m., sulaukęs vos 21-erių (spėjama, kad galėjo būti nunuodytas). Taip pat žinomi bent penki nesantuokiniai Napoleono vaikai.
Marija Antuanetė: karalienė ir revoliucijos auka
Marija Antuanetė, paskutinioji ikirevoliucinės Prancūzijos karalienė, yra viena iš prieštaringiausiai vertinamų Prancūzijos revoliucijos asmenybių. Jos gyvenimas ir likimas apipintas mitais ir legendomis, o jos vardas tapo prabangos ir dekadanso simboliu.
"Tegul jie valgo pyragą": mitas ir tikrovė
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie Mariją Antuanetę yra frazė "Tegul jie valgo pyragą". Ši frazė, tariamai pasakyta karalienės, kai ji sužinojo, kad valstiečiai neturi duonos, tapo arogancijos ir abejingumo liaudies skurdui simboliu. Tačiau nėra jokių patikimų įrodymų, kad karalienė kada nors tai pasakė.
Iš pradžių buvo teigiama, kad Marija Antuanetė pasakė: „Qu'ils mangent de la brioche“, kas reiškia „tegul jie valgo brijošę“. Nors ši saldinta sviestinė bandelė yra brangesnė už vidutinę bagetę, tačiau vis dėlto tai nėra glajumi apteptas, daugiaaukštis pyragas, kurį, kaip galima įsivaizduoti, turėjo omenyje karalienė.
Citata apie brijošę taip pat yra problemiška - nes nėra jokių patikimų įrodymų, kad karalienė kada nors tai pasakė. „Marija Antuanetė niekada nesakė šių žodžių ar ko nors panašaus, - teigia Claremont Graduate universiteto (JAV) profesorė Denise Maior-Barron, kurios tyrimuose analizuojami šiuolaikiniai Marijos Antuanetės asmenybės vaizdiniai.
Klaidinga citata Marijai Antuanetei buvo priskirta ne XVIII amžiuje, o per Trečiąją Prancūzijos respubliką nuo 1870 m., kai buvo vykdoma kruopšti istorinės praeities rekonstrukcijos programa. Pasak D. Maior-Barron, Prancūzijos revoliucijos sumanytojai sunaikino Prancūzijos monarchiją, nuolat puldami ir galiausiai sunaikindami svarbiausius jos simbolius - Prancūzijos karalių ir karalienę.
Marijos Antuanetės vaidmuo revoliucijoje
Marija Antuanetė nebuvo vienintelė moteris, kuri neteko galvos per pirmąjį Prancūzijos perėjimą prie respublikos. „Olympe de Gouges, parašiusi „Moterų ir pilietės teisių deklaraciją“, taip pat buvo giljotinuota“, - sako R. Gildea.
Prancūzijos revoliucijos preambulėje Marija Antuanetė buvo kaltinama, kad turi per daug valdžios savo vyrui. Atsižvelgiant į tai, nesunku suprasti, kaip propagandistai buvo motyvuoti užsiimti Marijos Antuanetės menkinimu, o gandų malūnas aplink jos vardą tikrai suklestėjo pirmosios revoliucijos metu, jai dar esant gyvai. „Ji buvo kaltinama turėjusi vyrų ir moterų meilužių, ir net incestiniais santykiais su savo sūnumi, - pasakoja mokslininkas.
Be to, Marija Antuanetė kėlė labai realią grėsmę respublikonams. Prieš ištekėdama už Liudviko, Marija Antuanetė gimė galingoje Habsburgų Austrijos karališkojoje šeimoje. Kai ginkluoti sukilimai prieš Prancūzijos karūną ėmė įgauti pagreitį, ji parašė savo broliams į tėvynę, kad šie įsiveržtų į Prancūziją ir išgelbėtų monarchiją. „Kai šios jėgos įsiveržė į Prancūziją, Marija Antuanetė buvo laikoma išdavike“, - aiškina R.
1793 10 16 Marija Antuanetė buvo giljotinuota.
Kitos svarbios asmenybės
Prancūzijos revoliucijoje dalyvavo daugybė kitų svarbių asmenybių, kurios turėjo didelę įtaką įvykiams. Tarp jų galima paminėti:
- Liudviką XVI: Prancūzijos karalių, kuris buvo nuverstas ir vėliau giljotinuotas.
- Maximillianą Robespierre'ą: įtakingą revoliucionierių, kuris vadovavo Jakobinų klubui ir buvo atsakingas už daugelį teroro aktų.
- Georges'ą Dantoną: vieną iš pagrindinių Prancūzijos revoliucijos veikėjų, kuris buvo giljotinuotas dėl savo nuosaikių pažiūrų.
- Jean-Paul Marat: radikalų žurnalistą ir politiką, kuris buvo nužudytas dėl savo revoliucinių idėjų.
Prancūzijos revoliucijos priežastys ir pasekmės
Prancūzijos revoliucijos priežastys įvairios, tarp jų - praturtėjusio nekilmingųjų sluoksnio (pirklių, pramonininkų, advokatų, žurnalistų, gydytojų) siekis turėti politines teises ir valdžią, kaime vyraujanti atgyvenusi socialinė tvarka (bajorija faktiškai nebeturėjo socialinių įsipareigojimų, pvz., nebesirūpino šalies gynyba, bet liko kartu su dvasininkais mokesčių nemokančiu sluoksniu). Šalies finansų padėtį buvo apsunkinęs Prancūzijos dalyvavimas Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare. Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, propaguojančių reformas, veikalai Prancūzijoje buvo labiau žinomi nei kur kitur, dėl to daugelis suprato esminių pakeitimų svarbą. Šalies senoji (paprotinė) konstitucija neveikė: Generalinių luomų karalius nekvietė nuo 1614, Paryžiaus parlamentas galėjo reikalauti gerbti senuosius įstatymus, bet labiau rūpinosi privilegijomis. Dėl Prancūzijos dalyvavimo ilguose Liudviko XIV ir Liudviko XV karuose ūkio sunkumai buvo periodiniai. Iždo, socialinių ir valdymo reformų ypač garsiai pradėta reikalauti valdant Liudvikui XVI (1774-92).
Prancūzijos revoliucija labai pakeitė Prancūzijos politinius ir socialinius santykius: buvo panaikinta absoliutinė monarchija, feodalų privilegijos ir feodaliniai agrariniai santykiai, senieji titulai. Perskirstyta daug turto: išardyti senieji stambūs dvarai, šalis tapo pirmaujančia Europoje pagal smulkių savarankiškų žemės savininkų skaičių. Panaikinta vyriausiojo sūnaus pirmumo teisė paveldėti žemę. Po Prancūzijos revoliucijos įsitvirtino religinės laisvės principas, pilietinė protestantų ir žydų lygybė. Prancūzijos revoliucijos pradžioje suformuluotas šūkis Laisvė, lygybė, brolybė tapo daugelio 19 a. Europos liberalių judėjimų pamatiniu reikalavimu.
Bastilijos diena: revoliucijos simbolis
Bastilijos diena yra švenčiama kasmet Liepos 14 dieną Prancūzijoje, bei regionuose, kuriuose kalbama pracūziškai. Prieš 200 metų šiai šventei pradžią suteikė Prancūzijos revoliucija. Nors 1789 metais Bastilijos kalėjimą puolė įsiutusi minia, tačiau šiais laikais šią šventę milijonai žmonių švenčia taikiai. Šią dieną prasidėjo revoliucija, kuri padėjo šiai tautai pereiti iš bauginančios monarchijos į didžią valstybę.
Paryžiuje ryte šventę pradeda Prancūzų oro pajėgos - La Patrouille de France - prasideda. Tradicinis kariuomenės paradas prasideda 11 val. Eliziejaus laukuose. Jame dalyvauja 4000 kariuomenės, policijos, gaisrininkų atstovų, Prancūzijos Prezidentas ir kiti svarbūs asmenys. Pagrindiniai šventės akcentai: nemokamas koncertas Champs-de-Mars ir Eifelio bokštas - La Tour Eiffel - mirgantis įvairiausiomis spalvomis, apsuptas įspūdingų fejerverkų.
Bastilija - viduramžių tvirtovė pastatyta 1370 Paryžiuje, bet vėliau tapusi kalėjimu. Bastilijos kalėjimas buvo pasirinktas kaip karališkojo valdymo simbolis. Monarchijai mūšis baigėsi pralaimėjimu. Po šių įvykių ilgai tęsėsi nestabili politinė padėtis Prancūzijoje. Bastilijos štrumas yra laikomas Prancūzijos Revoliucijos pradžia. Su šia diena prancūzus galite pasveikinti taip: "Vive la France!
Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija
Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija - vienas svarbiausių Prancūzijos revoliucijos dokumentų, įtvirtinusių pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių principus.
Deklaracijoje skelbiama, kad žmonės gimsta laisvi, lygiateisiai ir tokie išlieka, visuomenės skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda, visų politinių susirinkimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises (į laisvę, nuosavybę, saugumą ir priešinimąsi engimui). Suverenios valdžios šaltinis yra tauta, joks asmuo ar žmonių grupė negali turėti tautos nesuteiktos valdžios; laisvės esmė - daryti viską, kas nekenkia kitam. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija t. p. skelbia, kad negalima apkaltinti ar įkalinti žmogaus, jei jis nepažeidė įstatymų, asmuo laikomas nekaltu, kol neįrodoma jo kaltė, prieš įkalintuosius negalima naudoti smurto. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija tapo Prancūzijos 1791 konstitucijos preambule.
Deklaracija rėmėsi J. Locke’o, Ch. de Montesquieu, J.‑J. Rousseau idėjomis. Rengta pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Teisių bilio (1789) pavyzdį. Vienas pagrindinių kūrėjų - M. J. de La Fayette’as.
Pagrindiniai Deklaracijos Principai:
1 straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka.
2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises.
3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta.
5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei.
tags: #asmenybes #susijusios #su #prancuzijos #revoliucija