Prancūzų literatūra visada garsėjo savo gebėjimu įsiskverbti į žmogaus psichikos labirintus, atskleidžiant sudėtingus jausmus, motyvus ir tarpusavio santykius. Psichologiniai romanai, sukurti prancūzų autorių, yra ypač vertingi, nes jie leidžia skaitytojams geriau suprasti save ir kitus, pažvelgti į pasaulį per skirtingų personažų prizmę. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą žymiausių prancūzų autorių, rašančių psichologinius romanus, ir aptarsime jų kūrybos bruožus.
Kiek atidžiau pasidairius po prancūzų literatūros padangę, gaunamas įspūdis, kad Prancūzija savo rašytojų skaičiumi viršija kitas tautas. Tas įspūdis nėra toli nuo tiesos. Jis gali būti ir visai teisingas. Pradedant XVI a., Prancūzija niekad nestokojo rašytojų, ir kiekvieną šimtmetį jų vis daugėjo. Šis šimtmetis jau spėjo pasižymėti ne tik rašytojų gausumu, bet ir jų garsumu. Išsamiau apžvelgti prancūzų romaną net ir dešimtmečio ribose nėra įmanoma, nes rašytojų yra šimtais, o romanų tūkstančiais. Šiame straipsny tebus galima aptarti tik pačias įžymesnes romano sroves ir jų iškilesnius atstovus.
Pravartu tuoj pat pastebėti, kad nė vienas šio dešimtmečio rašytojų negali prilygti ankstyvesniems prancūzų romano meistrams, kaip Proust, Gide, Mauriac ar Malraux.
"Naujo romano" atstovai
Maždaug nuo 1955 metų prancūzų romanas visai pasikeitė: naujos idėjos, nauja romano samprata, nauja technika kelių metų laikotarpyje suteikė jam "naujo romano" (nouveau roman) vardą. Michel Butor supranta "naują romaną" kaip naujoviškumo, arba išradimo, romaną, kuris kritiškai pervertina ryšius, siejančius realybę ir siužetą. Alain Robbe-Grillet galvoja, kad "naujas romanas" nėra kažkokia teorija, bet ieškojimas, nuolatinė romano žanro evoliucija. Tiesą pasakius, "naujas romanas" yra savotiškas laboratorijos eksperimentas, kuris, jau galima sakyti, gerokai išsisėmė dėl savo paties subjektyvumo.
Tradicinis romanas jau keletas šimtmečių turėjo siužetą, personažus, psichologinę observaciją. Romanas vaizdavo dabartinę ar istorinę realybę ir teikė skaitytojui malonumą, informaciją, priemonę pasprukti nuo kasdieninės realybės. Intrigos užmezgimas, jos atmezgimas, personažų psichologinė evoliucija domino skaitytoją taip, kad jam sunku buvo pertraukti skaitymą, o pertraukęs jis vėl smalsiai grįžo prie knygos.
Taip pat skaitykite: Giliai į Prancūzų rašytojų psichologiją
"Naujas romanas" atsisako piešti žmogaus ir visuomenės istoriją. Jis neturi daugiau logiško siužeto ir dažnai yra visai be siužeto, dėl to teikia skaitytojui neįprastą ir keistą realybės vaizdą.
"Naujas romanas" yra banališkumo egzorcizmas, vidinis dialogas, kuriame mintys, jausmai ir žodžiai susipina į vieną keistą garsą, kurio kilmės skaitytojas negali matyti. Todėl "naujas romanas" nėra realybės patirtis, komunikacija, tuo labiau, kad jis vengia išaiškinimo ir ypatingai psichologijos. "Naujo romano" eiga yra labai panaši kino menui: kinas mums pateikia scenas, mostus, žodžius, bet jis negali tuo pačiu metu aiškinti personažų psichologiją, kaip tai darė tradicinis romanas. "Naujo romano" rašytojas, pvz. Robbe-Grillet. stengiasi taip rašyti, kad skaitytojas turėtų daug vargo atspėti bei atstatyti įvykių eigos logiką ir personažų psichologiją.
Nežiūrint visų minėtų naujybių bei sunkumų, "naujas romanas" turėjo publikoje nemaža pasisekimo. To romano sėkmę galima dalinai išaiškinti savotišku trūkumu ar gal nesėkme seno romano tęsėjų 1940 - 1960 metų laikotarpyje. Be to, žmogiškos buities romanas paskutiniame dešimtmetyje gerokai nustojo savo populiarumo. Kritikai ir skaitytojai ieškojo ko nors naujo. Jie atrado tą naujovę rašytojuose, kaip Sarraute, Robbe-Grillet, Duras, Claude Mauriac, Butor ar Pinget.
Apžvelkime trumpai keletą "naujo romano" atstovų ir vieną ar porą jų veikalų, nors, tiesą pasakius, "naujas romanas" davė savo geriausius veikalus prieš 1960 m. Po šios datos prancūzų publika pradėjo labiau domėtis "naujo romano" kritikos komentarais, negu pačiu romanu.
Claude Mauriac
Keletą metų po Robbe-Grillet Les Gommes ar Michel Butor La Modification pasirodymo Claude Mauriac 1960 m. įstojo į "naujo romano" rašytojų eiles su savo veikalu Le Diner en ville. Romano siužetas - tai maža realybės dalis: prie apvalaus stalo Martine ir Bertrand Carnejoux valgo pietus su šešiais svečiais. Romano eiga neužtrunka nė vienos valandos. Ją sudaro svečių pokalbiai, supinti su jų vidiniais monologais. Labai dažnai sunku suprasti, kurie personažai kalba, kurie tik galvoja, nes galima kalbėti tyliai ir galvoti garsiai. Tame pačiame puslapyje autorius leidžia kalbėti keliems personažams, ir kiekvienas iš jų vadina save "aš". Skaitytojas kartais tikrai pasijaučia, lyg valgytų pietus restorane, kur sunku žinoti, kuris klientas iš tiesų kalba. Romanas neturi intrigos, ir personažų analizė apsiriboja tuo, ką jie kalba pietų metu: vidinė refleksija, beprasmiškumo pajauta bei nostalgija. Dramatiškumo stoką autorius papildo bereikšmės realybės aprašymu. Trys šimtai puslapių užpildyti vien tik apie pietus. Gaunamas įspūdis, kad Mauriac renkasi sunkius, mokslinės kompozicijos siužetus, kurie savo paprastumu ir savo smulkmeniškumu sukelia skaitytojui nemaža nuobodumo ar net desperacijos.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Mauriac dar toliau eina su LaMarąuise sortit a ciną heures (1961) ir su L'Agrandissement (1963). Pirmajame šių romanų pats autorius yra pagrindinis veikėjas savo namo balkone. Romano veiksmas prasideda trys minutės po penkių ir baigiasi keturios minutės po penkių. Taigi romanas yra vienos minutės žaibinė meditacija, kur viskas susimaišo: rašytojas, jo ankstyvesni romanai, jo prisiminimai iš Rio de Janeiro, New Yorko, jo žmona, duktė, jo teorijos apie romaną, anekdotai ir pagaliau personažai. Autorius kalbasi su savo veikėjais, su savimi ir su dvigubu savimi. L'Agran-dissement, kaip jo vardas rodo, yra detalės studija, kitaip sakant, fotografinė La Marąuise sortit detalės kritika. Antrame romane Mauriac "fotografas" išpler čia pirmo romano detales, padarydamas iš vieno fragmento visą veikalą. Abiejuose romanuose rašytojas, atrodo, turi tendenciją stebėti savo rašymo akte, kaip Narcizas stebėjo vandenyje atspindinčius savo veido bruožus.
Nathalie Sarraute
Nathalie Sarraute romaną Les Fruits d'or (1963) galima palyginti su plokštelės užregistravimu literatūriniame Paryžiaus salone. Autorė vengia realybės ir visai nesirūpina veiksmo tikslumu ar logika. Skaitytojas sužino tik vieną detalę, būtent, kad romano herojus vadinasi Brėhier. Šiaip romano intriga susideda iš neaiškių posakių ir netikslių gandų, nes, nesant veikėjų, skaitytojas dažnai nežino, kas kalba. Romanas susideda iš atskirų pokalbių, dažnai vienas kitam priešingų, iš įspūdžių bei minties fragmentų. Les Fruits d'or duo-. da ultraimpresionistinį įspūdi, kur judančiame ir netiksliame pasaulyje vaikščioja beformės būtybės.
Kitame romane Entre la vie et la mort (1968) Sarraute išreiškia pasaulio triukšmą, geriau pasakius, garsus, pertrauktus balsus, beasmenines mintis. Skaitytojas atsiranda traukinyje, paskiau kažkur minioje, kur kalbama apie minėtą romaną. Šalia vienos moters, kurios nė vardo mes nežinome, daugiau veikėjų nėra. Vien tik asmeninių bet nesuformuluotų minčių garsai, traukinio keleivių, salono svečių garsai. Rašytoja žaidžia su žodžiais tarp neaiškių žmogiškų kalbų. Skaitytojui ateina mintis, ar Sarraute kartais čia nesprendžia romano rašymo bei kūrybos problemos, kuri šian-, dien domina ne tik rašytojus, bet taip pat kritikus ir romano teoretikus. Viena yra aišku - tai, kad romano siužetas yra lite ratinio veikalo kūryba, jo pasisekimas bei jo amžius. Taipogi aišku, kad išorinis pasaulis nepranyksta iš romano lapų: žodiškumas, ypač žodžių pakartojimas atvaizduoja socialinio gyvenimo dirbtinumą.
Saraute galvoja, kad romanas turi visuomet atnešti naujas formas ir naują esmę. Šiuo atžvilgiu jos romanai yra naujų galimybių, naujų kraštų ieškojimas. J.-P. Sartre'o nuomone, Sarraute romanai, piešdami pasaulio autentiškumą, naudoja techniką, kuri leidžia pasiekti žmogišką realybę jos pačioje egzistencijoje aukščiau psichologijos ribų.
Alain Robbe-Grillet
Alain Robbe-Grillet, žymiausias "naujo romano" atstovas, jau keletas metų paliko romaną ir nuėjo į kino filmus. Po romano 'L'Annėe derniėre a Marienbad (1961), kurį parašė drauge su Alain Resnais, Robbe-Grillet išleido tik vieną romaną. La Maison de rendez-vous (1965). Jo veikalas Pour un nouveau roman (1963) yra daugiau kritikos pobūdžio darbas. Tame laikotarpyje autorius išleido keturis filmus: L'Immortelle, Trans Europe Express, L'Homme qui ment ir L'Eden et aprės. Kai buvojau Grenoble, 1971 vasario mėn. teko matyti jo filmą L'Homme ąui ment ir ta proga plačiau išsikalbėti su pačiu autoriumi. Jis rimtai galvoja grįžti atgal prie romano. Filme, anot jo paties, rašytojas tęsia savo romanų techniką ir mintį, taip kad tarp savo ankstyvesnių romanų ir savo filmų jisai nemato jokio ryšio nutraukimo. Jis galvoja, kad filmai yra jo romanų tęsinys - dar gyvesnė bei vaizdingesnė jo meno sampratos išraiška, nes filme aktoriaus mostai, dekoracijos, vaizdai, gyvas žodis padeda žiūrovui geriau orientuotis ir filosofinėje siužeto plotmėje.
Taip pat skaitykite: Prancūzų buldogo priežiūros patarimai
Robbe-Grillet filmai, kaip ir jo romanai, seka "naujo romano" techniką: pati charakteringiausia jo romanų ir filmų žymė yra "fabrikacijos žymė", kurią išreiškia nuoseklus ir smulkmeniškas objektų aprašymas, sceniškų elementų svarba, - ir tai suteikia jo romanams beveik mokslišką fenomenų piešimo charakterį.
Dėl to gaunamas įspūdis, kad Robbe-Grillet aprašo daugiau daiktus negu žmones, ir kartais atrodo, kad jo romanuose žmogus lyg ir pranyksta. Paklausus autorių, kodėl savo romanuose jis naudoja tokį tikslų, beveik geometriška daiktų aprašymą, jo atsakymas buvo trumpas: tokiu tiksliu, matematišku fenomenų aprašymu jis nori suteikti skaitytojui kuo tiksliausią šio pasaulio atvaizdą. Paklaustas apie fenomenologo Husserlio įtaką jo romanuose ir filmuose, Robbe-Grillet atsakė, kad jis neseka jokio filosofo ir jokios filosofijos, bet aprašo fenomenus ir jų apraiškas taip. kaip jis juos mato ir supranta.
Siužetas, personažai, veiksmas Robbe-Grillei romanuose neseka tradicinio romano eigos, užtat net ir jo filmuose žiūrovui yra gana sunku orientuotis: vietoje siužeto ir nuoseklios veiksmo eigos žiūrovas turi matyti įspūdžius, idėjas, veiksmus, kurie neseka įprastos logikos, bet kurie paskiau žiūrovo mintyje susiformuluoja į vienetą ir pasidaro labiau suprantami. Iš žiūrovo tai reikalauja įtampos, galvojimo, atminties, taip kad žiūrovas, užuot pailsėjęs bekramtydamas gumą, turi galvoti, svarstyti ir stengtis surišti palaidos intrigos galus ir sau susidaryti iš romano ar filmo vieną logišką mintj.
Robbe-Grillet, paklaustas, kodėl jis atsisako sekti tradicinę, sakykime, suprantamą logiką savo romanuose bei filmuose, atsakė, kad jis netiki nei į tradicinę logiką, nei į tradicinę moralę, nei aplamai j tradiciją, kuri, anot jo, yra krikščionybės ir graikų filosofijos padaras ir kaip tokia esanti jau seniai atgyvenusi ir net mirusi. Tokioj padėty rašytojas turi, net yra įpareigotas ieškoti naujų kelių, kurti naujas vertybes. Robbe-Grillet nėra revoliucionierius ar senų vertybių griovėjas. Jis priima tradicijos mirtį kaip faktą ir to fakto akivaizdoje ieško pastovesnių vertybių, kurios, jo nuomone, irgi nebus amžinos ir laiko būvyje turės būti pakeistos kitomis vertybėmis.
Michel Butor
Ribojantis paskutiniu dešimtmečiu prancūzų romano apžvalgoje, nedaug tėra ką pasakyti apie Michel Butor, kuris yra vienas iš žymesnių "naujo romano" atstovų. Butor, kaip ir Robbe-Grillet, paliko romaną ir nuėjo eseisto keliais: Rėpertoire I (1960), Histoire extraordinaire (1961), Rėpertoire II (1964), Rėpertoire III (1968). Tačiau net savo kritikos veikaluose Butor naudoja tą pačią techniką, kaip ir savo romanuose: jo ilgi sakiniai turi tendenciją susimaišyti su paragrafu, paragrafai su ištisais puslapiais, o puslapiai su visu veikalu. Savo romanuose, kaip Passage de Milan (1954), L'Emploi du temps (1957), tų pačių metų La Modification, Degrės (1960), Butor savo nepaprastai asmenišku stiliumi primena Faulknerį, nors jo stilius sintaksės atžvilgiu yra geriau organizuotas. Per ištisus puslapius seka vienas po kito ritmiškai išvystyti paragrafai, ir sykiu su jais gyvenimo patirties pajautimas vingiuoja per žmogaus sąmonės klodus. Savo romanuose Butor tyrinėja žmogiškų santykių kompleksą, kuris reiškiasi laike ir erdvėje. Kaip ir Robbe-Grillet, Butor daugiau kreipia dėmesio į daiktus ir materialinius objektus, kurie apsupa žmogų.
Butor pasidarė garsus staiga, beveik nenorėdamas, savo sunkiai suprantamais romanais, kurie visai nelauktai patraukė publikos dėmesį panašiai, kaip Paul Valėry La Jeune Parąue (1917), paskutinis ir vienas iš puikiausių simbolistinės poezijos veikalų. Savo romanuose Butor nepasako nieko naujo. Jis tačiau nori išbudinti skaitytojo sąžinę "realybės, prisitaikymo ir naujos patirties atžvilgiu". Skaitytojas, sekdamas Butor romanuose herojų - ieškotoją - pasakotoją, staiga atsiranda įvykių viduryje, Milane, Paryžiuje ar Romoje ne psichologinės ala-lizės keliu, bet sekdamas romano herojų mostus, pokalbius bei romane aprašomus faktus.
Atrodo, kad Butor savo romanuose randa tam tikro malonumo klaidinti savo skaitytojus: kiekvienąsyk, kai skaitytojas galvoja susekęs romano įvykių eigą, rašytojas jį vėl nuveda nuo tikro kelio. Butor tuo būdu reikalauja iš skaitytojo bendradarbiavimo su rašytoju, taip kad romanas šiuo atveju nebėra daugiau laiko praleidimas bei atitrūkimas nuo realybės; priešingai, romanas pasidaro komplikuota realybės studija, iš skaitytojo reikalaujanti dėmesio ir pastangų.
Iš kitos pusės, nežiūrint minėtų sunkumų suprasti Butoro romanus, gilesnė jų studija išryškina kai kuriais atžvilgiais Butorą kaip prozos poetą: jo sakiniai gana dažnai turi plastinio grožio, jie yra lyg permatomi; kartais jie yra banalūs, patraukia skaitytojo dėmesį savo ilgumu, sandarumu, bet visi jie gražiai išsivysto į paragrafus, galima net sakyti, prozinės poezijos strofas. Savo Essais sur le roman, trumpai gvildendamas poezijos klausimą, Butor šitaip galvoja: "Nuo tos dienos, kai aš pradėjau savo pirmą romaną, per metų eilę aš nesukūriau nė vieno eilėraščio, kadangi man atrodė, kad romanas savo aukščiausiomis formomis galėjo apimti visą senosios poezijos palikimą". Gilesnis Butoro romanų studijavimas įgalina skaitytoją geriau suprasti jų formą bei prasmę. Personažų individualūs veiksmai turi būti aiškinami kultūros, religijos ir mitologijos ribose. Šie trys fenomenai apibrėžia Butoro personažus ir lyg iš anksto nuspėja jų elgesį.
Claude Simon
Claude Simon yra vienintelis iš "naujo romano" atstovų, kuris dar neišleido teoretinio veikalo apie romaną ar jo kūrėją. Šio dešimtmečio ribose galima suminėti jo šiuos romanus: La Route des Fland-res (1960), Le Palace (1961), Histoire (1967) ir La Bataille de Pharsale (1969). Simon mėgsta komentuoti savo romanus "iš vidaus", kitais žodžiais, jo romanų komentarai randami pačiuose romanuose. Pvz., romane Le Vent (1957) jis gvildena gramatikos ir sintaksės klausimus. Kitame romane, Histoire, jis lygina savo techniką su senais, sutrūkusiais ir suklijuotais filmais, kurių ištisi gabalai jau yra taip pasimetę, kad žiūrovas sunkiai be-sumezga vieną vaizdą su kitu. Vienas po kito Simono romanai darosi vis chaotiškesni, sunkiau suprantami, jų siužetams vis labiau trūksta logikos. Sakinio viduje veiksmas atrodo neužbaigtas; seniai pertrūkę veiksmai atrodo vėl pasikartoją ir sudaro skaitytojui įspūdį, kad Simono romanai, užuot ėję pirmyn, turi tendenciją žvelgti priekin ir ją rekonstruoti.
Simono romanuose laikas yra vyraujantis elementas. Romano pasakotojas ieškd pastovaus taško laike ir…
Šiuolaikiniai autoriai, nagrinėjantys psichologines temas
Laurent Gounelle
Laurent Gounelle (g. 1966) - prancūzų rašytojas, psichologas, asmeninio tobulėjimo specialistas. Nuo 14 metų jis keliauja po pasaulį, susitikdamas su įvairiais žmonėmis, žmogaus elgesio ir dvasinės pusiausvyros ekspertais. Jo pirmoji knyga „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ - tai grožinės literatūros ir psichologijos junginys.
Biografija:
- Gimė 1966 m. rugpjūčio 10 d. L'Haÿ-les-Roses, Prancūzijoje.
- Užaugęs mokslininkų šeimoje (jo tėvas - fiziologijos profesorius ir tyrėjas), L. Gounelle'is gavo gana griežtą išsilavinimą.
- Būdamas 17 metų, jis norėjo tapti psichiatru, tačiau šeimos gydytojas jį atkalbėjo ir pasakė, kad ši profesija neturi ateities.
- Baigęs bakalauro studijas, jis pradėjo studijuoti ekonomiką ir 1988 m. baigė Paryžiaus Dofeno universitetą. Vėliau jis baigė magistrantūros studijas Sorbonoje.
- Pirmoji jo patirtis įmonėje buvo šokas. Didelėje įmonėje jis buvo atsakingas už finansinius tyrimus. Vėlesniais metais jis blaškėsi nuo vieno darbo prie kito ir išgyveno tikrą egzistencinę krizę.
- Asmeninio tobulėjimo, vėliau psichologijos ir filosofijos atradimas jam buvo išsigelbėjimas. Šių kelionių metu jis mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Europoje ir Azijoje kartu su mąstytojais ir kitais išminčiais, pavyzdžiui, šamanais.
- Žmogaus mokslai užėmė vis didesnę vietą L. Gounelle'io gyvenime, ir jis nusprendė tapti žmogiškųjų santykių konsultantu, kad savo aistrą paverstų profesija. Šia profesija jis vertėsi 15 metų. Jo darbo esmė - žmonių tarpusavio santykių gerinimas ir prasmės ieškojimas darbo pasaulyje.
- Pirmąjį romaną L. Gounelle'is parašė 2006 m., po to, kai vienas po kito neteko artimųjų ir prieš pat pirmojo vaiko gimimą. Jis norėjo perteikti stiprias idėjas apie gyvenimą ir laimės paieškas. Pirmasis jo romanas „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ buvo išleistas 2008 m. ir greitai tapo bestseleriu, užėmė pirmąją vietą Prancūzijoje bei buvo išleistas 25 kalbomis.
- Antrasis jo romanas „Dievas visada keliauja incognito“ buvo išleistas 2010 m. ir tapo bestseleriu daugelyje šalių, ypač Pietų Amerikoje. Šiuo metu kuriama šio romano ekranizacija.
- Trečiąjį jo romaną „Filosofas, kuris nebuvo išmintingas“ 2012 m. išleido leidykla „Plon/Kero“. L. Gounelle'is satyros forma smerkia šiuolaikinę Vakarų visuomenę. Šis romanas, kaip ir ankstesni, tapo bestseleriu ir šiuo metu verčiamas daugelyje šalių.
- 2021 m. išleistas jo romanas „Intuicija“. L. Gounelle'is savo siužetą grindžia nuotolinio matymo metodu, kurį sukūrė inžinierius Haroldas E. Puthoffas. Jį naudojo CŽV, bet galiausiai jo atsisakė, nes gautus rezultatus buvo sunku panaudoti. Prologe autorius pasakoja apie savo nuotolinio žiūrėjimo patirtį su Aleksiu Čampionu, IRIS instituto, kuris specializuojasi intuicijos srityje, direktoriumi.
Kūrybos bruožai:
L. Gounelle rašymo stilius - paprastas ir lengvai suprantamas. Jo kūriniai - tai lengvi skaitiniai labai sudėtingais klausimais. Pavyzdžiui, „Dievas visada keliauja incognito“ parašyta vientisais sakiniais ir suskirstyta pastraipomis, daugiausia dėmesio skiriama siužetui ir veikėjams. Autorius sumaišo romano, psichologijos, filosofijos ir motyvacinės literatūros elementus, kad sukurtų įdomų ir įtraukiantį skaitinį - pagrindinis veikėjas mąsto, svarsto, kontempliuoja. L. Gounelle knygos skiriamos ieškantiesiems atsakymų ir trokštantiesiems pažinimo.
Vienas iš Gounelle minčių: „Žmogus gali manyti, kad gyvenimas - tai daugybė spąstų, į kuriuos reikia stengtis nepakliūti, arba kad tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis.“
Guillaume Musso
Guillaume Musso (gim. 1974 m.) - populiariosios prancūzų literatūros fenomenas, kurio kūriniai išversti į 36 kalbas, o pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. egzempliorių. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Musso romanai pasižymi nuosekliai plėtojama intriga, netikėtais siužeto posūkiais ir įtraukiančiu rašymo stiliumi. Skaitytojai vertina jį kaip puikų autorių, kuriantį romanus-galvosūkius, kurių pabaigos dažnai būna nenuspėjamos.
Vienas iš Musso romanų, "Alisa ir Gabrielius", pasakoja apie jauną Paryžiaus policininkę Alisą ir amerikietį pianistą Gabrielių, kurie nubunda ant suolelio Centriniame parke, surakinti antrankiais ir neatsimena, kas įvyko praėjusią naktį. Alisa vakar vakare dalyvavo vakarėlyje Eliziejaus Laukuose, o Gabrielius koncertavo Dubline. Kaip jie čia atsidūrė? Kieno krauju ištepta Alisos palaidinė? Šis romanas, kaip ir daugelis kitų Musso kūrinių, pilnas intrigų ir nenuspėjamų siužetų, kurie prikausto skaitytojo dėmesį nuo pat pradžių iki galo.
Skaitytojai dažnai mini, kad perskaitę vieną Musso knygą, nori perskaityti ir kitas.
Ruth Druart
Ruth Druart gimė Jungtinėje Karalystėje ir studijavo psichologiją Lesterio universitete. Persikėlusi į Paryžių, ji ėmė studijuoti pedagogiką ir susidomėjo vaikų, užaugusių kitoje nei tėvų gimtoji šalyje, gebėjimu pritapti. Druart romanuose dažnai susipina istorinis kontekstas ir psichologinė įžvalga. Jos kūriniai nagrinėja sudėtingus žmogaus likimus, atskleidžia traumų poveikį ir parodo, kaip žmonės bando susidoroti su praeities iššūkiais.
Pavyzdžiui, romane, kurio veiksmas vyksta 1944 m. Paryžiuje, Sara su Davidu atsiduria traukinyje į Aušvicą. Siekdama apsaugoti savo didžiausią turtą, moteris pasinaudoja suirute ir patiki jį nepažįstamajam. Ši istorija atskleidžia motinos meilės stiprybę, pasiaukojimą ir viltį net ir pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis.
Christophe André
Christophe André - prancūzų psichoterapeutas, psichiatras, vienas žymiausių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų, kuris pirmasis psichoterapijoje ėmė taikyti meditaciją. Jis parašė daugiau nei 30 populiarių knygų, skirtų plačiajai auditorijai.
André knygos pasižymi skaidriu tekstu, mokytojo intonacija, moksliniais argumentais ir asmeniniais pasakojimais. Jo knyga „Tik nepamiršk būti laimingas“ sudaryta abėcėlės principu, kur kiekvienas žodis - informacija, mokymas, patarimas, citata, trumpa istorija, liudijimas.
Francoise Sagan
Francoise Sagan gimė pasiturinčioje šeimoje pietų Prancūzijoje. Būsimoji rašytoja buvo pašalinta net du kartus iš gimnazijos. Sagan gyvenimas buvo audringas, ji leido gyventi laisvai ir nevaržomai. Ji mėgo greitį, o automobiliai kelis kartus vos jos nepražudė. Po vienos avarijos jai buvo leidžiamas morfijus, o kartą ji buvo sulaikyta dėl narkotikų laikymo.
Sagan kūryboje dažnai atsispindi jos pačios gyvenimo patirtys, laisvės troškimas ir maištas prieš visuomenės normas.
#
tags: #prancuzu #rasytojas #psichologija