Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje, kurioje gausu iššūkių ir stresinių situacijų, priklausomybės tampa vis aktualesne problema. Priklausomybės, nesvarbu, ar tai būtų nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų, daro didelę įtaką žmogaus mąstymui, elgesiui ir bendrai gyvenimo kokybei. Šiame straipsnyje išnagrinėsime priklausomybių poveikį mąstymui, įvairius tyrimus šioje srityje, galimas pasekmes ir įveikimo būdus. Taip pat aptarsime pozityvaus mąstymo svarbą, toksiško pozityvumo pavojus ir kaip rasti sveiką balansą.
Pozityvus mąstymas ir jo nauda
Pozityvus mąstymas yra svarbus psichologinės sveikatos elementas, galintis pagerinti gyvenimo kokybę. Nors tai ne visiems įgimtas dalykas, sąmoningomis pastangomis galima išmokti matyti šviesiąją pusę net sudėtingose situacijose.
Pozityvaus mąstymo nauda
Moksliniai tyrimai rodo, kad pozityviai mąstantys žmonės dažnai pasižymi geresne psichologine gerove, rečiau serga depresija, turi stipresnę imuninę sistemą ir yra atsparesni stresui. Tačiau svarbu suprasti, kad pozityvus mąstymas nereiškia sunkumų ignoravimo ar neigimo.
Dėkingumo praktika
Dėkingumas yra stiprus įrankis, padedantis ugdyti pozityvų mąstymą. Reguliariai dėkojant už tai, ką turime, pradedame suvokti, kad gyvenimas yra pilnas teigiamų dalykų, net ir susiduriant su sunkumais.
Patarimas: Kiekvieną dieną užrašykite bent tris dalykus, už kuriuos esate dėkingi.
Taip pat skaitykite: Socialinių priklausomybių apibrėžimas
Neigiamų minčių keitimas
Neigiamas mąstymas dažnai tampa įpročiu, kai tikimės blogiausio arba matome problemą, o ne sprendimą.
Patarimas: Pastebėję neigiamą mintį, paklauskite savęs: „Ar ši mintis yra objektyvi?
Patarimas: Pastebėję, kad esate pernelyg kritiški sau, pakeiskite savo vidinį dialogą. Kalbėkite su savimi taip, kaip kalbėtumėte su geru draugu.
Pozityvi aplinka
Aplinka, kurioje praleidžiame daugiausia laiko, turi didelę įtaką mūsų mąstymui.
Patarimas: Praleiskite daugiau laiko su optimistiškais, palaikančiais ir siekiančiais augti žmonėmis. Ribokite kontaktą su negatyviais žmonėmis ir aplinkomis.
Taip pat skaitykite: Sveikimo programos priklausomiems asmenims
Iššūkių priėmimas
Niekas negyvena be iššūkių ar nesėkmių, tačiau būdas, kaip į juos reaguojame, gali stipriai paveikti mūsų mąstymą.
Patarimas: Susidūrę su iššūkiu, užduokite sau klausimą: „Ko aš galiu išmokti iš šios situacijos?
Empatijos ugdymas
Empatija - gebėjimas suprasti save ir kitus be vertinimo.
Patarimas: Pastebėję, kad kritikuojate save ar kitus, pabandykite suprasti situacijos kontekstą ir pasiteirauti, kaip galite būti labiau empatiški.
Toksiškas pozityvumas
Populiarioji kultūra skatina nuolat galvoti apie aplinką ir save pozityviai, pastebėti gerus dalykus, visuomet bandyti nusiteikti kuo džiugia, šypsotis ir bandyti kuo mažiau dėmesio skirti negatyvioms mintims ir įvykiams. Tačiau svarbu išlaikyti balansą su realybe. Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesėkmės, skaudūs įvykiai, krizės. Frazė "Viskas tik į gera" skamba gerai, bet realybėje atspindi tik pusę tiesos. Toksiškas pozityvumas - tai įsitikinimas, jog žmogus turi išlaikyti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi ar sunki situacija tuo metu jį slėgtų. Toks požiūris dar apibūdinamas madingu posakiu „tik geros vibracijos“.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie priklausomybes
Toksiško pozityvumo pasekmės
- Gėdinimas. Toksiškas pozityvumas gali sukelti gėdos jausmą, jei žmogus jaučiasi negalintis išlaikyti teigiamos nuotaikos.
- Augimo stabdis. Ignoruojant neigiamas emocijas, prarandama galimybė mokytis ir tobulėti.
- Autentiškų emocijų vengimas. Toksiškas pozityvumas skatina vengti tikrų jausmų, o tai gali lemti emocinę izoliaciją.
Toksiškas pozityvumas veikia kaip vengimo mechanizmas. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, kai išreiškiame savo nusivylimą ar liūdesį, kas nors mums mesteli repliką, jog „laimė yra pasirinkimas“. Toksiškas pozityvumas iš tikrųjų gali pakenkti žmonėms, išgyvenantiems sunkumus. Tyrimai rodo, kad jausmų slopinimas gali lemti dar daugiau vidinės psichologinės įtampos.
Kaip atpažinti ir kovoti su toksišku pozityvumu
- Valdykite savo sunkias emocijas, tačiau neneikite jų. Realistiškai įvertinkite savo jausmus.
- Nesitikėkite per daug iš savęs. Normalu jausti daugiau nei tik vieną pozityvų jausmą.
- Susitelkę išklausykite ir palaikykite kitus. Neužčiaupkite kito žmogaus toksiško pozityvumo frazėmis.
- Priimkite kitų išsakytus jausmus, net jeigu jie skiriasi nuo tavųjų identiškoje situacijoje.
- Stebėkite savo jausmus socialiniuose tinkluose. Jei pamačius „pakylėjančius“ įrašus, viduje lieka gėdos ar kaltės jausmas, tai gali būti toksiško pozityvumo įtaka.
- Išgyvendami sunkumus pagalvokite, kokiais būdais galėtumėte išreikšti savo emocijas, kad jos nuvestų produktyviu keliu.
- Leiskite sau pajausti visus viduje kylančius jausmus.
Kaip surasti sveiką balansą?
Atsakyti vienareikšmiškai, kaip surasti tą „normalaus“ reagavimo tašką, reiškia kurti dar vieną niekuo neparemtą taisyklę. Galimybė rinktis, kaip reaguoti į gyvenimo džiaugsmus ir negandas, atveria platesnius horizontus.
Suaugęs žmogus polinkį į vieną ar kitą pusę atsineša iš šeimos, iš savo tėvų. Pakeisti save yra labai sunku, o kartais net neįmanoma, bet savistaba, psichoterapija praskleidžia šydą ir leidžia pamatyti, kad kiti elgiasi ir jaučiasi kitaip.
Kaip dažnas patarimas žmogui, kuris jaučiasi nelaimingas, iškyla pasiūlymas žvelgti į perspektyvą (pagalvok, kad tu sveikas, o va tas ir tas invalido vežimėlyje ir sugeba būti laimingas; pagalvok, kiek daug turi, palyginus su visais badaujančiais, vargstančiais žmonėmis ir t.t.). Sociometrija - metodas, kuris leidžia lygintis su kitais ir atrasti savo vietą kitų žmonių grupėje. Mes norime ar nenorime, bet visada lyginamės. Visi sėkmingesni, laimingesni ir kitaip tobulesni visada yra prieš mus, ir tai mus motyvuoja judėti pirmyn, stengtis, konkuruoti. Visi, kurių dalia yra stovėti už mūsų, mums suteikia palaikymą, atramą ir stabilizuoja. Visos žmonijos mąsteliu mes visada esame kažkur per vidurį, todėl labai svarbu žvelgti ir į priekį, o prireikus atsigręžti atgal ir nustoti skųstis, kad mums nesiseka.
Populiarioji psichologija: pagalba ar komercija?
Populiarioji psichologija, vadinamosios „self-help“ knygos - ar jos veiksmingos, naudingos? Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas renkasi tai, ką supranta ir iš ko gali kažką pasiimti naudingo sau. Vienos tiesos nėra, yra šiandieninė tiesos norma, bet ji nuolat kinta.
Už kiekvienos knygos stovi ją parašęs žmogus, todėl knygos patarimai yra to žmogaus patarimai, jie subjektyvūs. Vieni mėgsta vienokias knygas, kiti kitokias, kuo daugiau skaitome, tuo daugiau imame atsirinkti ko mums reikia ir kas mums tinka.
Kaip veikia įvairios knygos, kuriose dėstomi kitų (ypač viešojoje erdvėje žinomų žmonių) išgyvenimai ir mintys - ar tai turi naudos skaitytojo saviugdai? Autoritetais mes labai tikime paauglystėje, jais sekame, jais žavimės. Tapę brandesni, imame vadovautis savo galva, o vieną dieną visus stabus nuverčiame ir nebetikime niekuo, tik savimi ir tai tik kartais. Visada smalsu pasižvalgyti, kaip kiti gyvena, kuo tiki ir ką daro. Ar verta aklai kažkuo sekti, kopijuoti?
Renkantis sau knygą, siūloma atkreipti dėmesį į autorių, atidžiai perskaityti, kas jis toks, o kartais net kituose šaltiniuose pasitikrinti jo tapatybę.
Žmonės, kurie tiki „pozityvumo galia“ bei intensyviai gyvenimo atsakymų ieško populiariosios psichologijos knygose, instagramo citatose ir t.t., kartais atrodo žinantys visus atsakymus ir netgi arogantiški. Ar jų pagalba/patarimai gali būti žalingi? Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal net kvaila.
Nutukimo įtaka pažintinėms funkcijoms
K.Trakas įvertino 38 tūkstančių 151 asmens sveikatos stebėjimo rezultatus, atliekamus pagal Kanados vyriausybės programą. K.Trakas visus stebėtus asmenis surikiavo pagal lytį, kūno masę, rūkymo įpročius ir išsilavinimą. K.Trakas rado įdomias duomenų sąsajas, kurios leidžia teigti, kad pažintinė antsvorį turinčių arba storulių reakcija yra lėtesnė. Tokie žmonės būna taip pat jautresni skausmui ir mažiau judrūs. Tiesa, stebėti vyrai sakė, jog jiems storumas nėra blogesnis už galvos skausmą. Tuo tarpu moterys skundėsi, kad per didelis svoris joms pasireiškia cukralige ir širdies smūgiais. Toronto universiteto klinikinės farmakologijos katedros vedėjas Neilas Šyras (Neil Shear) mano, kad gydytojai turėtų nutukimą laikyti liga, kuri kasdien neigiamai veikia daugelį kanadiečių. Jo nuomone, pagrindinė nutukimo priežastis - nesveikas gyvenimo būdas.
Priklausomybės ir sąmoningi sapnai
Sąmoningi sapnai - tai gebėjimas sąmoningai valdyti ir suvokti savo sapnus. Norint pasiekti tokią būseną, labai svarbu išlaikyti aukštą kūno ir proto sveikatos lygį. Tačiau kelią link sąmoningų sapnų gali užkirsti įvairios priklausomybės. Priklausomybės kenkia ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai. Alkoholis ir kiti narkotikai gali sukelti ilgalaikius smegenų pažeidimus, mažinti dėmesio koncentraciją ir atmintį, o tai tiesiogiai trukdo sąmoningų sapnų praktikai. Vienas didžiausių iššūkių kovojant su priklausomybėmis yra jų gebėjimas manipuliuoti mūsų norais ir pojūčiais. Priklausomybės sugeba "užprogramuoti" smegenis taip, kad jos sukelti malonumai atrodo būtini, nors iš tikrųjų yra žalingi.
Alkoholio poveikis smegenims
Kartais jaučiame gilų, neįprastą liūdėjimą, kai pastebime žmogų, kuris iš pradžių atrodo normalus ir nevargus, tačiau vėliau pastebime, kad jo smegenys buvo pažeistos net ir nedidelio alkoholio vartojimo metu. Pradžioje gali pasirodyti, kad alkoholio vartojimas yra nekenksmingas ir panašus į kitus žmones. Tačiau net ir saikingas vartojimas ilgainiui gali sukelti smegenų pažeidimus. Šie pažeidimai nėra akivaizdūs iš karto, tačiau laiko bėgyje jų poveikis tampa vis pastebimesnis. Smegenų pažeidimai, sukelti net ir nedidelio alkoholio vartojimo, gali būti amžini. Asmuo, kuris galėjo pasiekti kitokį gyvenimą, dabar susiduria su ribotomis galimybėmis ir prarastomis galimybėmis. Kai bendraujame su tokiu asmeniu, mus užpildo supratimo jausmas, kad jo protas nebeveikia taip, kaip turėtų. Tai kelia iššūkius tiek pačiam asmeniui, tiek jo artimiesiems. Supratimas, kad smegenys yra fiziškai pažeistos iš vidaus, sukuria emocinę skolą, nes tokia būklė gali tapti normalia gyvenimo dalimi. Smegenų pažeidimai, sukelti alkoholio vartojimo, yra gilūs ir išlieka net ir nutraukus vartojimą.
Neuroadaptacija - procesas, kurio metu smegenys prisitaiko prie alkoholio poveikio - gali sukelti ilgalaikes smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius. Tokie smegenų pokyčiai daro didelį poveikį asmens emocinei ir psichologinei gerovei. Prarastas gebėjimas susikaupti, išlaikyti dėmesį ar priimti racionalius sprendimus gali sukelti didelį stresą, nerimą ir depresiją. Smegenų pažeidimai, susiję su alkoholio vartojimu, ne tik paveikia patį asmenį, bet ir jo aplinką. Artimieji gali patirti didelį emocinį skausmą, matydami mylimąją arba draugą kovoja su vidiniais demonais, kuriuos jie negali suprasti ar padėti išspręsti.
Mažas alkoholio vartojimas, nors ir atrodo nekenksmingas, gali sukelti rimtų ir ilgalaikių smegenų pažeidimų. Šie pažeidimai ne tik stabdo asmeninį tobulėjimą ir laimės siekimą, bet ir daro didelę žalą artimiesiems bei bendruomenei. Supratimas apie alkoholio poveikio smegenims gilumą ir ilgalaikius padarinius yra esminis siekiant išvengti priklausomybės ir skatinti sveiką gyvenimo būdą.
Šnabždesiai tamsioje: alkoholis smalsiai skverbiasi į žmogaus protinę sritį
Nakties tylioje valandoje, kai šešėliai ilgėja ir pasaulis miega, viduje pabunda piktybinė jėga. Alkoholis, iš pradžių atrodantis kaip nekenksmingas eliksyras, virsta pikta dvasia, skverbdamasi į giliausias žmogaus smegenų gelmes.
Tyli invazija: įsiskverbimas į valdymo centrą
Iš pirmo žvilgsnio alkoholis atrodo nekenksmingas - jauki kompanija džiaugsmo ar liūdesio akimirkomis. Tačiau po jo viliojančia išvaizda slypi piktybinė programa. Kelionė prasideda, kai alkoholis praeina kraujo-smegenų barjerą, tvirtą skydą, saugantį smegenis nuo nepageidaujamų invazijų. Įsivaizduokite prefrontalinį žievės sluoksnį kaip didžiulę citadelę, kurioje proto sargai orkestruoja mintis ir veiksmus. Alkoholis skverbiasi į šią tvirtovę, jo molekulės veikia kaip tamsūs burtininkai, korumpuojantys neuroninius kelius. Neuronai, smegenų elektriniai žinučių nešėjai, įstringa slopinimo tinkle.
Valios raumenų nusilpimas: priklausomybės grandinės
Kai alkoholis įsišaknija, jis šnabžda apgaulingus pažadus apie lengvumą ir euforiją. Šie šnabždesiai nėra tik iliuzijos, bet cheminės manipuliacijos, užvaldančios smegenų atlygio sistemą. Dopaminas, neurotransmiteris, susijęs su malonumu, šoka, sukeldamas trumpalaikį atokvėpį nuo gyvenimo kančių. Kiekvienas gėrimas stiprina priklausomybės grandines, susiedamas žmogų su buteliu. Priekinis prefrontalinis žievės sluoksnis, kadaise buvęs kontrolės švyturys, tampa šešėline kamera, kurioje valios jėga blanksta ir nyksta. Protui, dabar pavergtam alkoholio kerų, nebepavyksta susigrąžinti jėgų priešintis.
Fizinė žūtis: kūno transformacija į kalėjimą
Kol protas pavergiamas priklausomybės siaubo, kūnas patiria savą baisią transformaciją. Alkoholio nuodingi poveikiai plinta per nervų sistemą, silpnina raumenis ir mažina koordinaciją. Kepenys, perkrautos nuolatiniu toksinų puolimu, pradeda gesti, sutrinka jų gyvybiškai svarbios funkcijos. Virškinimo sistema, ilgai kentėjusi nuo alkoholio buvimo, sugriūva, sukeldama mitybos trūkumą ir nuolatinį silpnumą. Viduje smegenys susitraukia, jų struktūros sunaikintos ilgalaikio alkoholio poveikio. Hipokampas, esminis atminties ir mokymosi centras, nyksta, ištrindamas brangias atmintis ir trikdydamas pažinimo funkcijas.
Vidinis zombis: autonomijos ir tapatybės praradimas
Kai fizinė ir protinė žūtis progresuoja, žmogus virsta gyvu košmaru - zombiu, pririštu prie alkoholio piktosios dvasios. Autonomija prarandama, ją pakeičia nešventas kompulsinis noras ieškoti tos pačios medžiagos, kuri jį sunaikina. Socialiniai ryšiai griūva, santykiai įtempti, pasitikėjimas nyksta. Kadaise gyvybinga asmenybė užtemdoma nuolatinio alkoholio troškulio, izoliuojant žmogų jo paties sukurtame pragare.
Išsilaisvinimo pradžia: vilties žybsnis
Vis dėlto tarp siaubo slypi vilties žybsnis. Supratimas apie alkoholio žalingus veikimo mechanizmus yra pirmas žingsnis į išsilaisvinimą. Terapinės intervencijos, palaikymo sistemos ir medicininiai gydymo būdai gali veikti kaip egzorcistai, išvarantys piktybinę jėgą iš kūno ir proto. Sugriauto valdymo centro rekonstrukcija reikalauja laiko, kantrybės ir nesumažėjančio ryžto.
Amžina kova
Alkoholio gebėjimas naikinti yra tiek biologinė realybė, tiek mąstantis siaubo pasakojimas. Jis skverbiasi į protą, ardo kūną ir paverčia žmones tik savo šešėliais. Tačiau supratimas šio siaubo suteikia galimybę su juo susidurti, kovoti prieš nepertraukiamą piktybinę jėgą, siekiančią mus sunaikinti.
Alkoholio neurotoksiškumas ir priklausomybė
Alkoholio vartojimas yra plačiai paplitęs daugelyje pasaulio kultūrų, dažnai siejamas su socialiniais susibūrimais, šventėmis ir atsipalaidavimu. Tačiau po jo iš pirmo žvilgsnio nekenksminga išvaizda slypi galingas neurotoksas, gebantis sukaupti smegenų ir kūno sunaiki…
Vaikystės traumos ir jų įtaka suaugus
Konsultacijai kreipėsi jauna moteris, kuri jau keletą metų lankosi įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose dėl pastovaus raumenų skausmo, tačiau gydytojai nenustato aiškios priežasties. Ji nuolat nerimauja dėl šio nepaaiškinamo viso kūno skausmo, gėdinasi, „ …kad yra tokia silpna… ne tokia kaip visi… nerangi, negebanti apsispręsti, nežinanti, ko nori, nepritampanti“, o galvoje nuolat sukasi įkyrios nemalonios mintys, kurios trukdo susikaupti bei užmigti. Teigia, kad nuo vaikystės buvusi silpnesnės sveikatos, todėl „tėvai manim labai rūpinosi ir labai mane saugojo, nes aš visada buvau labai jautri.“ Ir dar pridūrė, kad „mano vaikystė tikrai nebuvo tokia bloga. Augau viskuo aprūpinta. Dauguma iš mūsų suprantame vaikystę, kaip laikotarpį, kuriam būdingas saugumo, tėvų rūpesčio ir apsaugojimo jausmas. Saugumo jausmas, įgytas žinant, kad šeima mane saugo, yra pagrindas užmegzti tvirtus ir saugius ryšius ateityje. Tačiau daugelio vaikų patirtis ir jos tolesnis poveikis suaugusiųjų gyvenimui labai skiriasi nuo šios idealistinės sampratos. Suaugę dažnai nepripažįstame ir sumenkiname neigiamas vaikystės patirtis, nes žiūrime į praeitį iš suaugusiųjų perspektyvos. Bet anuomet vaikui jausmas, kad, pavyzdžiui, yra nesuprastas, vienišas ar apleistas ilgą laiką, yra sunkiai pakeliamas ir gali sukelti traumą. Tokios patirtys užblokuoja dalį autentiškojo „aš“ ir formuoja iškreiptą supratimą į save, kitus ir aplinką. Prisirišimo tyrimai rodo, kad ne tik patirtys (tai, kas nutinka mums) turi įtakos mums ir mūsų santykiams. Mus taip pat veikia ir tai, kiek draudėme sau ar nesugebėjome (dėl savo amžiaus ir stiprios priklausomybės nuo tėvų ar globėjų) pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų, kurie galėjo būti traumuojantys. Būtent dėl nesuvoktos savo patirties prasmės mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų - įtaką mūsų, kaip tėvų vaidmeniui, santykiams su savo partneriu, mūsų savijautai, mąstymui bei elgesiui. Traumuojančios patirtys gali turėti įvairių fizinių ir psichologinių padarinių. Pasak Karlo Jungo: „Kol nesuprasi savo sąmonės, ji vadovaus tavo gyvenimui, o tu pavadinsi tai likimu“. Neatpažintos ir nepripažintos (neišspręstos) vaikystės skausmingos patirtys bei traumos visada išlieka ir pasireiškia, kartais subtiliai, bet dažnai aštriai suaugusio asmens gyvenime, pavyzdžiui, požiūriu į savo kūną, santykiuose su savo vaikais. Atpažinimas yra pirmas (ir gal sunkiausias) laiptelis į skausmingos patirties bei traumos išsprendimą.
Kuo pasireiškia vaikystės trauma suaugus?
Viena iš skaudžiausių pasekmių yra ta, kad skausmingi ir traumuojantys vaikystės įvykiai dažniausiai keičia požiūrį į save - asmuo jaučiasi nevertas ir nemylimas, mano, kad niekam nerūpi, todėl jį ar ją kamuoja nuolatinis vienišumo, atstūmimo ar apleidimo jausmas. Neišspręstos vaikystės traumos suaugus gali stipriai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą.
Fizinės sveikatos problemos
Tyrimai rodo, kad vaikystės traumos gali pasireikšti fizinės sveikatos problemomis suaugus. Asmenims, patyrusiems vaikystės traumą gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, galvos skausmai, jie turi didesnę riziką susirgti diabetu, širdies ligomis, dažniau pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai, sumažėjusi imuninė funkcija, vėžys.
Emocinio reguliavimo sunkumai
Emocinio reguliavimo sunkumai yra vienas dažniausių vaikystėje patirtos traumos padarinių, pasireiškiančių suaugus. Vaikystėje patirtos traumos gali sutrikdyti smegenų emocinės reguliavimo sistemos vystymąsi, todėl tampa sudėtinga veiksmingai valdyti savo emocijas. Nesugebėjimas reguliuoti emocijų gali sukelti intensyvias emocines reakcijas (pyktį ar net įniršį) į iš pažiūros nedidelius dirgiklius arba asmeniui gali būti sunku išreikšti emocijas ir sureguliuoti savo nuotaiką.
Nerimo ir depresiniai sutrikimai
Tyrimai atskleidė, kad nerimo ir depresinių sutrikimų rizika suaugus didėja dėl neišspręstų vaikystės traumų. Trauma gali paveikti smegenų atsako į stresą sistemą bei sukelti smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius, dėl kurių gali pakisti neuromediatoriai, reguliuojantys nuotaiką ir emocijas.
Įkyrios mintys
Įkyrios mintys yra nepageidaujamos, varginančios ar trikdančios mintys, vaizdai ar potraukiai, kurie ateina į galvą nevalingai ir neišnyksta, nepaisant pastangų jas nuslopinti ar ignoruoti. Šios mintys dažnai kartojasi ir gali varginti, sukelti nerimo, kaltės ar gėdos jausmą.
Atpažinti ir įsisąmoninti skausmingas vaikystės patirtis nebus lengva, nes tai išgyvenusieji dažnai nedaug ką prisimena iš savo vaikystės. Tyrimais nustatyta, kad net tik prievarta, smurtas, nepriežiūra, bet ir subtilesnis tėvų ar vaiką globojančių kitų asmenų elgesys gali paveikti vaikus traumuojančiai.
Kaip tai atpažinti?
Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jam nemalonu, kad jį teta bučiuoja į lūpas, o mama jam atsako, kad teta tik nori pasisveikinti su juo ir paragina vaiką būti mandagesniu. Arba, tarkim, kai vaikas pastebi netinkamą tėvų elgesį ir pasako kitam iš tėvų. Pavyzdžiui, dukra mamai sako, kad jai baisu ir pikta, kai tėvas grįžta iš darbo ir visą vakarą geria alų, o po to tampa piktas ir priekabiauja prie visų. Tačiau mama nekreipia dėmesio į dukros jausmus ir teigia, kad „tėvas labai sunkiai dirba (jis išlaiko šeimą) ir yra pavargęs.“ Mama neigti tikrovę išmoko savo šeimoje, kurioje buvo neigiama, kad abu tėvai girtauja („mes išgeriame, kaip visi“) ir šį elgesio modelį perdavė dukrai, kuri suaugusi kreipėsi terapijai dėl lėtinio skausmo ir nerimo. Vaiko realybė gali būti neigiama ir subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio ar mokyklos pasako, kad kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Vaikui tai labai skausminga situacija, nes jam yra svarbus bendraamžių dėmesys ir jis jaučiasi atstumtas. O tėvai, norėdami nuraminti vaiką, gali į tai reaguoti, mėgindami padrąsinti jį: “Nenusimink, tikrai rasi draugų. Tau visada pavyksta susidraugauti“ ar pan. Vaikas išgyveno natūralų jausmą ir ieškojo paguodos bei palaikymo; vietoj to jam buvo pasakyta, kad skausmas buvo nereikšmingas.
Kaip turėtų reaguoti tėvai?
Kai tėvai neigia vaiko realybę, jie pasąmoningai moko savo dukrą ar sūnų nepasitikėti savimi ir savo intuicija. Kuo ilgiau tai vyksta, tuo vaikui sunkiau darosi suprasti savo išgyvenimus ir jis laikui bėgant supranta, kad nebegali pasikliauti savimi. Šis elgesio modelis būdingas tėvams, kurie norėdami įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius siekia patenkinti juos per savo vaikų pasiekimus. Tėvai, kurie mėgina realizuoti save per vaikų gyvenimą, dažnai giliai viduje jaučiasi „nevykę“ ar nepakankamai pasiekę, todėl priskiria savo norus vaikui (dažniausiai neatsižvelgiant į vaiko poreikius ar gabumus). Tarkim, tėvas, kurio sportinė karjera nutrūko dėl fizinės traumos, kategoriškai reikalauja, kad vaikas taip pat rinktųsi sportininko karjerą. Jis motyvuoja sūnų, kad jis „…turi visus duomenis ir gali pasiekti puikių rezultatų“. Sūnus iš tiesų yra geras sportininkas, tačiau sportas jam nėra taip įdomus, kaip jo tėvui. Jam patinka sportiniai šokiai ir jam sekasi šokti, tačiau tėvas laiko tai „nevyrišku“ užsiėmimu. Taigi, sūnus lanko sporto treniruotes, nes nori įtikti tėvui. Tačiau giliai viduje sūnus išgyvena stiprų apmaudą dėl to, kad negali įgyvendinti savo norų. Siekis įtikti tėvų norui skatina vaiką atidėti savo poreikius - dalį savo autentiškos savasties. Yra ir švelnesnių vaiko „šlifavimo“ formų, pavyzdžiui, mama, kuriai nepavyko tapti gydytoja, vis užsimena dukrai: „Tu būsi nuostabi gydytoja ir visi pacientai tave dievins.“ Ši mama nuoširdžiai nesuprato, kad jos elgesys turės tokių skaudžių pasekmių dukrai, kuri pasirinko jai nepatinkančias medicinos studijas. Gal ir Jums teko girdėti iš vieno ar abiejų tėvų pasisakymų apie save, pavyzdžiui, „Tu tokia pat jautri, kaip tavo motina.“; „Nesi vyriškas. Ar jautėte iš tėvų jus įpareigojantį lūkestį būti kažkuo, kad jiems įtiktumėte?
#
tags: #priklausomybiu #itaka #mastymui #elgesiui