Žmogus - sociali būtybė, nuolat besimokanti ir prisitaikanti prie aplinkos. Socializacija yra procesas, trunkantis visą gyvenimą, kurio metu individas perima visuomenės normas, vertybes, elgesio modelius ir žinias. Šiame straipsnyje išnagrinėsime profesinės socializacijos teorijas, apibrėšime pagrindines sąvokas, aptarsime biologinius ir kultūrinius socializacijos aspektus bei socializacijos agentus.
Pagrindinės Sąvokos ir Sampratos
Prieš gilinantis į profesinės socializacijos teorijas, būtina apibrėžti pagrindines sąvokas.
- Žmogus: Individas, priklausantis žmonių grupei (Homo sapiens) ir turintis visas jai būdingas savybes.
- Individas: Konkretus žmogus, turintis unikalų savybių rinkinį.
- Asmenybė: Socialiai reikšmingų bruožų ir savybių sistema, įsikūnijusi žmoguje. Asmenybe tampama socializacijos proceso metu.
- Socializacija: Procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, perima jos kultūrą, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Socializacija - tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti - antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas. Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų - tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai - fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, insti¬tutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir nor¬mas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi. Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime.
Biologinis ir Kultūrinis Socializacijos Kontekstai
Egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys: biologinė ir kultūrinė. Šios kryptys skiriasi požiūriu į tai, kas labiau įtakoja socializacijos procesą - biologinė prigimtis ar socialinė aplinka.
Biologinis kontekstas. Žmogus iš gamtos paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų ir instinktų. Sociobiologija teigia, kad daugybė žmonių elgesio tipų yra nulemti genetiškai.
Taip pat skaitykite: Metodai, kompetencijos ir ugdymo strategijos
Kultūrinis kontekstas. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.
Negalima teigti, kad kuri nors iš šių krypčių turi ryškią persvarą. Socializacijos procesas yra sudėtingas ir priklauso nuo abiejų veiksnių sąveikos. Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”. Taipogi susiduriame su rimta problema - kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip .pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas.
Socializacijos Tipai: Pirminė ir Antrinė
Socializacija skirstoma į du pagrindinius tarpsnius: pirminę ir antrinę.
Pirminė socializacija. Vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, dažniausiai siejama su šeimos poveikiu. Jos metu mokomasi kalbos ir kultūrai būdingų elgesio modelių.
Antrinė socializacija. Vyksta brendimo metais ir vėliau, siejama su mokyklos, bendraamžių, žiniasklaidos, organizacijų ar profesiniais poveikiais.
Taip pat skaitykite: Kaip asmenybės tipas veikia profesiją?
Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Socializãcija (lot. socialis - visuomeninis), procesas, kai žmogus perima visuomenės, kurioje jis gyvena, žinojimą, vertybes, motyvus, įgūdžius, vaidmenis ir elgsenos modelius. Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis. Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Pirminės socializacijos procese suformuoto žinojimo kaita, naujų elgsenos modelių ir asmens tapatybės formavimas vadinamas resocializacija. Visiškai institucionalizuota resocializacija vadinama veikėjų elgsena visuotinių elgsenos taisyklių reikalaujančioje institucijoje (pvz., kariuomenėje, ligoninėje). Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo XIX a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Z. Freudo psichodinaminė teorija. Teigia, kad socializacija yra biologinių veiksnių suvaldymas. Individas nuolat prieštarauja visuomenei, o socializacija padeda suvaldyti šį prieštaravimą.
Dž. H. Meado socialinio interakcionizmo teorija. Asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“ (aktyvus, spontaniškas, kūrybingas) ir objektyvųjį „aš“ (suvoktas socialiai). „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę. „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
Taip pat skaitykite: Psichologo etikos reglamentavimas
Ž. Piagė kognityvinės raidos teorija. Tyrė pažinimo asmens raidą - mokymosi mąstyti procesą.
Č. H. Kulio veidrodinio „aš“ teorija. Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis yra socialinio elgesio pagrindas.
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis. Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Socializacijos Agentai ir Institutai
Socializacijos procese dalyvauja įvairūs agentai ir institutai, kurie formuoja individo vertybes, elgesį ir socialinius įgūdžius.
- Šeima. Atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius.
- Mokykla. Suteikia vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę.
- Bendraamžiai. Darė didelę įtaką paauglių socializacijai ir tapatumo formavimuisi.
- Žiniasklaida. Gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką individo socializacijai.
Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais. Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys - moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas - su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis - mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai - „vyriškų“ darbų. Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida - pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacija Lietuvoje
Lietuvoje socializacijos klausimus nagrinėjo S. Šalkauskis, A. Maceina, J. Laužikas, L. Jovaiša, J. Vabalas‑Gudaitis, B. Bitinas, J. Vaitkevičius, J. V. Uzdila, Z. Bajoriūnas. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės. Nagrinėjami socialinės partnerystės, bendradarbiavimo, pagalbos bendruomenei, šeimai, socialinio ugdymo per veiklą klausimai. S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
tags: #profesines #socializacijos #teorijos #samprata