Įvadas
Atsiskyrimas, kaip reiškinys, gali būti suvokiamas įvairiai - nuo laikinos izoliacijos iki ilgalaikio atsiribojimo nuo socialinio gyvenimo. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kas sukelia atsiskyrimą, remiantis psichologinėmis įžvalgomis, įskaitant neurotines depresijas, paauglystės krizes, vienatvės baimę, išsiskyrimo skausmą ir kitus susijusius aspektus.
Neurotinės depresijos įtaka atsiskyrimui
Nėra abejonių, kad daugeliu atvejų depresija pasireiškia kaip neurotiško žmogaus gyvenimo dalis. Depresija - tai vienas pagrindinių bendros neurozės simptomų. Teiginys, kad depresija yra vienas pagrindinių neurozės simptomų, reiškia, kad psichoanalitiko veiksmai pirmiausia yra nukreipti į pačią neurotinės struktūros logiką. Jei psichoanalitikas palengvina isterinę, įkyrumų ar fobinę neurozę, palengvėja ir depresija.
Bendri neurotinės depresijos požymiai
Kokie yra bendri neurotinės depresijos požymiai? Žmogus visada jaučiasi nepatenkintas, tarsi niekada negautų to, ko nori. Nuotaika niūri ir slogi. Jį erzina menkiausias prašymas, jis priešinasi iš esmės viskam, kas jam sakoma, įskaitant psichologo patarimus. Jis pesimistiškas, neryžtingas, negatyvus ir jautrus. Niekas nėra reliatyvu, viskas absoliutu, galutinai ir visiškai. Kitas požymis - mintys apie savižudybę. Dar vienas ryškus požymis yra susidomėjimo išoriniu pasauliu praradimas. Žmogus apleidžia savo partnerį, vaikus, draugus, pomėgius, darbą. Tuomet pareiškia, kad nenori nieko - nei lytinių santykių, nei meilės, nei bendravimo, nei gyvenimo. Sergant neurotine depresija, padidėja dirglumas, jautrumas, linkstama kaltinti tiek save, tiek kitus. Toks neurotinis liūdesys maitina savigraužą ir užsisklendimą. Žmogus niekaip negali nustoti gilintis į savo nelaimingumo priežastis ir visiškai jose užsidaro, nusigręžia nuo dabarties, aplinkinių ir pasaulio, izoliuojasi ir sielvartauja dėl savo likimo ir praeities. Iš visų reikalavimų, kuriuos kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurių nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, didžiausias yra noras būti mylimam kito.
Lyginamoji analizė: liūdesys ir neurotinė depresija
Palyginkime liūdintį ir neurotine depresija sergantį žmogų. Liūdintis žmogus sugeba į savo skausmą pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Jis suvokia tai kaip tam tikrą nelaimę, nelaimingą gyvenimo momentą ir išsaugo viltį ateičiai. O sergantįjį skausmas taip užvaldo, kad visas gyvenimas susiaurėja iki vieno momento. Tai reiškia, kad jis nepajėgia savęs perkelti į ateitį, o praeitis jam atrodo tik galimybė matyti savo klaidas ir klystkelius. Liūdinčiojo savigarba išlieka nepakitusi, o sergančiojo - tampa savinieka. Liūdintis žmogus liūdesį laiko įprasta, laikina ir pakeliama reakcija į nelaimingą įvykį. Sergančiajam tai patologinė ir ilgalaikė reakcija, kurios priežastį sunku nustatyti. Sergančiajam liūdesys yra stiprus, nepakeliamas, invazinis, nuolatinis, susipynęs su neapykanta ir sunkiai sumažinamas. Liūdintis žmogus, patyręs gedulą, anksčiau ar vėliau susitaiko su netekties skausmu ir išmoksta mylėti mirusįjį kitaip nei tada, kai jis buvo gyvas. Netektį patyręs žmogus gerai žino, kaip reikia mylėti kitus, ir jie jam atrodo tokie pat brangūs kaip ir prarastas žmogus. Sielvartas tokiam žmogui trunka vidutiniškai keletą metų. Sergantis negali pakelti mylimo žmogaus netekties. Jis negali gyventi savo gyvenimo su netekties skausmu ir atkakliai myli mirusįjį taip, lyg jis vis dar būtų gyvas.
Neurotinės depresijos atsiradimo priežastys
Kaip atsiranda neurotinė depresija? Kaip ir dauguma bendrų neurotinių sutrikimų, ji turi psichologinių, biologinių ir psichosocialinių priežasčių. Psichologinių priežasčių terpėje galima išskirti dvi pagrindines: konkrečius skaudžius gyvenimo įvykius ir latentines - nesąmoningas - priežastis. Konkrečius trauminius įvykius pastebėti ar atsekti nėra sunku, tačiau sunkiau yra atsekti latentines priežastis. Šiame kontekste latentinės priežastys reiškia asmens, turinčio išankstinį polinkį sirgti neurotine depresija, pažeidžiamumą. Svarbu pabrėžti, kad abi šios psichologinės priežastys glaudžiai susijusios.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Konkrečios neurotinės depresijos priežastys
Kokios galėtų būti konkrečios neurotinės depresijos priežastys? Tai gali būti įvairūs nerimą keliantys ir skausmingi gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, giminaičio ar draugo mirtis, mylimo žmogaus praradimas, pažeminimas, negalėjimas susilaukti vaiko ar sunkios ligos pradžia. Visa tai gali paskatinti neurotinės depresijos atsiradimą. Kita vertus, galima teigti, kad ją gali sukelti ne tik dramatiški ir skausmingi įvykiai, bet ir paprasti, kasdieniški vargai. Tačiau dažnai, žvelgiant psichoanalitiko akimis, gana sunku rasti pakankamai pagrįstų ir dėmesio vertų neurotinės depresijos atsiradimo priežasčių, susijusių su konkrečiais trauminiais ar skausmingais gyvenimo įvykiais, juo labiau sunku atsekti filogenetinį polinkį į neurotiškumą. Tai, kas sukelia bendrą neurotinę struktūrą, kas yra neurotinio kentėjimo šerdis, be abejonės, yra nesąmoninga fantazija, dar vadinama kastracijos fantazija, kuri prasiveržia į psichiką be žmogaus žinios. Reikia pažymėti, kad kastracijos fantazija pati savaime slypi psichikos viduje kaip jos koreliatas. Iš tikrųjų nėra esminio skirtumo, ar tai dramatiškas įvykis, ar kasdieniniai rūpesčiai, prisidedant prie nemalonių patirčių virtinės, ar nesąmoninga fantazija - visa tai, paprastai tariant, galima laikyti meilės praradimu.
Meilės praradimas kaip neurotinės depresijos priežastis
Kodėl neurotinės depresijos priežastį siūlau traktuoti kaip meilės praradimą? Atsakymas paprastas: kiekvieną neigiamą patirtį žmogus išgyvena kaip intymų atsiskyrimą, kažko brangaus praradimą. Tai gali būti mylimo žmogaus netektis, prarastas meilės objektas, jaunystė, grožis, turtas, taip pat nelaiminga vaikystė ar staiga ištikusi sunki liga. Reikia pabrėžti, kad vien meilės praradimo nepakanka neurotinei depresijai atsirasti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prisirišimas prie meilės objekto jau nuo pat pradžių buvo liguisto pobūdžio. Visi mes vienu ar kitu metu galime susidurti su itin tragiškais gyvenimo įvykiais, tačiau ne visi iš mūsų patirsime tai, ką patiria neurotine depresija sergantis žmogus. Be abejonės, bus be galo sunku ir liūdna nešioti skausmą savyje, tačiau anksčiau ar vėliau pamažu išmoksime gyventi su žaizda, išlaikydami nepaliestą orumą, savigarbą, pasitikėjimą ir gebėjimą mylėti ir būti mylimiems, priešingai nei sergant neurotine depresija. Taigi galime užrašyti bendrą formulę: neurotinę depresiją sukelia ne paties nelaimingo įvykio ar praradimo konkretybė, o tai, kaip mes tą praradimą išgyvename.
Subjekto nebrandumas ir narcisizmas
Turime žengti dar vieną žingsnį. Kokia yra neurotinės depresijos atsiradimo priežastis? Jau atsakiau: tai susiję su tuo, kaip išgyvename skausmingą įvykį. O kaip mes pastarąjį skausmą išgyvename? Atsakymas: neurotinio depresijos skausmo priežastis yra subjekto nebranda, kai veikia infantilaus pobūdžio prisirišimas ir bet koks praradimas, net ir menkiausias, į kurį reikėtų numoti ranka, tampa neįveikiamas. Kas šiame kontekste yra nebranda arba, tiksliau, nebrandus žmogus? Tai ne šiaip neurotiškas žmogus, tai žmogus, kuriam yra stipriai paaštrėjęs narcisizmas. O ką reiškia stipriai paaštrėjęs narcisizmas? Atsakymas toks: arba tam turi būti paruošta išankstinė dirva, t. y. Taigi dabar, įvykus regresui, funkcionuoja infantilaus pobūdžio meilė sau, meilė savo kūnui, savo reikmėms, o paaštrėjęs narcisizmas yra ne tik stipri meilė sau, bet ir meilė idealizuotam sau. Galima net teigti, kad neurotinės depresijos atveju regresuojama į pačią narcisistinės fazės viršūnę. Būtent čia, infantiliame savęs idealizavime, ir slypi problema. Be to, kad myliu save tokį, koks esu, aš myliu save tokį, koks svajoju ar fantazuoju būti. Tai infantilios falinės fazės su narcisistiniu komponentu visagalybės jausmas, savotiškas falinės fazės despotizmas. Būdamas narcisistinis subjektas, esu pririštas prie iliuzijos vieną dieną tapti asmeniu, kuriuo svajoju būti. Iš visų reikalavimų, kuriuos kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurių nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, didžiausias yra noras būti mylimam kito. Ši meilė reikalinga tam, kad galėtų mylėti save ir išlaikyti būsimo idealaus ego iliuziją. Meilė idealiam ego, ši intymi ir delikati aistra idealizuotam „aš“ vaizdiniui, pirmiausia funkcionuoja iš vidinių, latentinės fazės resursų ir logikos. Į ją nuteka visi didžiausi ir stipriausi libidinės energijos kiekiai. Taip yra dėl to, kad tam tikra psichinė žmogaus dalis (genitalinė fazė), negalėdama toliau vystytis, buvo priversta regresuoti į ankstesnę - narcisistinę-falinę fazę. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių ši meilė, ši falinės visagalybės iliuzija neišsipildo, - o jai neišvengiamai lemta neišsipildyti, - ego žlunga ir prasideda neurotinė depresija. Nesunku pastebėti, kad šią lemtį jaučia ir aiškiai išsako pats sergantysis - jis grumiasi su tuo, kam neišvengiamai lemta neišsipildyti. Tokiam žmogui visai nesunku suvokti likimo, lemties, fatalizmo, pranašysčių ar misticizmo vaizdinius, nes būtent šių ir yra nesąmoningai kamuojamas. Be jokios abejonės, šios svajos yra tik metafora to, kas glūdi latentinėje, ypač narcisistinėje-falinėje, fazėje.
Galutinis neurotinės depresijos apibrėžimas
Taigi, galutinis neurotinės depresijos apibrėžimas yra toks: neurotinė depresija yra reakcija į idealizuotos (narcisistinės) meilės sau praradimą-neišsipildymą (jai neišvengiamai lemta neišsipildyti) susidūrus su akivaizdžiai priešinga tikrove. Kitaip tariant, tai yra reakcija į infantilios narcisistinės-falinės iliuzijos (į kurią buvo regresuota) praradimą. Taigi ši iliuzija apima įsitikinimą (su visais mažam vaikui būdingais vaizduotės komponentais), kad vieną dieną patirsiu idealią meilę, manimi žavėsis, jausiuosi geriausias, gražiausias, vienintelis ir net valdantis kitus. Bet koks neatitikimas, bet koks šių lūkesčių nepatenkinimas negailestingai griauna idealaus ego paveikslą ir taip sukelia neurotinę depresiją.
Streso ir įveikos mechanizmai
Pirmoje dalyje apžvelgėme streso ir jo įveikos ryšius. Kai eustresas tampa stresu, o šis - distresu, dažniausiai stebimos situacijos, kuriose streso įveikos strategijos tampa nebefunkcionalios. Tai dažnai lydima praradimo jausmo, kuris akumuliuojasi ir to pasekoje išsivysto bejėgiškumo jausmas.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Depresijos simptomai ir priežastys
Depresijos ženklai ir simptomai stebimi koontinume nuo nestiprių liūdesio ir sielvarto jausmų iki ryškių simptomų, būdingų didžiajai depresijai. Depresija dažnai yra tiesiog rezultatas to ką vadintume nuotaikų, ženklų ir simptomų kombinacija. Stresas yra tik vienas iš daugelio svarbių faktorių depresijai. Depresija - tai tam tikras procesas, kurį paprastai galima sekti. Asmenys sergantys klinikine depresija pasižymi bent keturiais simptomais, kurie pasireiškia kiekvieną dieną ir tęsiasi bent dvi savaites. Kartais tam tikras depresijos lygis yra normalus, dažniausiai tai vadinama ne depresija, bet liūdesiu ar sielvartu. Ankstyvi depresijos simptomai gali būti jaučiami kaip: padidėjęs bendras nerimo lygis, panika, baimė. Yra nemažai svarbių faktorių, kurie sukelia depresija, tačiau svarbiausi yra nuotaikos pasikeitimai. Ypač svarbus praradimo jausmas, kuris gali sužadinti negebėjimo ir pagalbos nejautimo jausmus. Aplinkos faktoriai apima psichologinius stresorius (skirybos, sunkios ligos, alkoholizmas šeimoje ir pan.) ir traumuojančius įvykius (pavyzdžiui, artimo žmogaus mirtis, išprievartavimas).
Netektys gyvenime ir reakcijos į jas
Gyvenimas kupinas netekčių nuo pat gimimo. Ką tik gimęs vaikas susiduria su pirmuoju praradimu, nes neteko saugios, šiltos ir maistu aprūpintos vietos. Kūdikis tiesiog persikelia į kitą aplinką, kurioje pasaulis visai kitoks, nei buvo iki šiol. Tai pirmoji žmogaus netektis, tačiau tikrai nepaskutinė. Apsvarstykite keletą gyvenimo įvykių, kurie siejasi su netekties jausmu, bejėgiškumu, pykčiu ant savęs. Iš savo sąrašo atrinkite situacijas ir ivardinkite kas buvo prarasta. Kai jautėtės bejėgiai, kokios mintys tuomet atėjo į galvą? Kas byloja apie tai, kad tuomet jautėtės depresiški? Jeigu tos situacijos pyktį pritaikytumėte sau, kaip tuo metu jaustumėtės, elgtumėtės, bei ką galvotumėte? Ką galėtumėte pasakyti sau, kad neigiamus jausmus pasuktumėte tobulėjimo kryptimi?
Egzistencinė vienatvė ir atsiskyrimas
Egzistencinė vienatvė yra vidinė ir esminė žmogiškojo gyvenimo tikrovė, aprėpianti ir skausmą, ir kūrybos triumfą, gimstantį iš ilgų vienumos valandų. Klastinga vienatvės baimė egzistuoja visur, ją maitina ir skatina vertybės ir standartai, gyvenimo būdas, kurio ašis yra vartojimas ir kontrolė. Konformizmo, sekimo instrukcijomis, imitavimo, buvimo kaip kiti, valdžios ir statuso siekimo sureikšminimas vis labiau atskiria žmogų nuo savęs paties. Labai daug asmenų šiandien ilgisi tvirtų ryšių su kitais žmonėmis, bet nepajėgia jų patirti. Žmonės nebe sugeba būti natūralūs ir tiesūs. Vienatvės nerimas - plačiai paplitusi šiuolaikinės visuomenės būklė. Individas nebejaučia intymios sąsajos su maistu, kurį valgo, drabužiais, kuriuos dėvi, su būstu, kuriame gyvena. Jis tiesiogiai nebedalyvauja kuriant ir gaminant gyvybinius bendruomenės poreikius tenkinančius dalykus. Šiuolaikinis žmogus nesidžiaugia kaimynų bičiulyste, parama ir apsauga. Šiurkščiai nukirsti jo ryšiai su svarbiomis jam grupėmis, šeima ir giminėmis. Jis siekia komforto, patogumų ir vaikosi madų. Dirba mechanizuotoje visuomenėje, kurioje jis pirmiausia yra vartotojas, atskirtas nuo bet kokio tiesioginio ir asmeninio kontakto su produkcija. Šiuolaikinis žmogus alksta ryšio su kitomis gyvenimo ir būties sferomis. Neužmegzdamas sau reikšmingų ryšių, šiuolaikinis žmogus yra anonimiškas. Jis gyvena nuasmenintame, beprasmiame pasaulyje. Nesunku rasti tikslų bendrą ekonominių, socialinių ir psichologinių susvetimėjimo aspektų vardiklį - susvetimėjimas yra keturis šimtmečius trukusių pastangų atskirti žmogų kaip subjektą nuo objektyvaus pasaulio pasekmė. Atsiskyrimas nuo kitų ir gamtos sukuria pirminę sąlygą vienatvės nerimui moderniose visuomenėse. Nepasitenkinimas, liūdesys, dirbtinumas, apsimetinėjimas, paviršutiniškas bendravimas, nesėkmės, bandant užmegzti tikrą žmogišką ryšį, dažnai sukelia baimę ir vienatvės siaubą. Pagal: Clark E. Moustakas. Vienatvė.
Išsiskyrimo skausmas
Išsiskyrimas - būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo - „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius.
Vaikystės traumos ir išsiskyrimo skausmas
„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, - pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą - neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Kaip įveikti išsiskyrimo skausmą
Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 - 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami - bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore.
Gedėjimo fazės išsiskiriant
Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler - Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė - šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė - neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija - III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę.
#
tags: #psichologija #kas #pavercia #zmogu #atsiskyreliu