Psichologijos Istorija: Raida, Kryptys ir Lietuviški Akcentai

Įvadas

Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas, turintis gilias šaknis filosofijoje, per ilgą laikotarpį išgyveno įvairių transformacijų, kol XIX a. pabaigoje įsitvirtino kaip savarankiška disciplina. Šiame straipsnyje apžvelgsime psichologijos istorijos svarbiausius etapus, pagrindines kryptis ir jų atstovus, taip pat aptarsime psichologijos raidą Lietuvoje.

Psichologijos Šakos ir Jų Įvairovė

Psichologija, kaip mokslas, yra labai diferencijuota. Atsižvelgiant į bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą, skiriamos įvairios psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.

Štai pagrindinės psichologijos šakos:

• Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
• Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
• Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
• Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
• Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
• Specialioji psichologija: Tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
• Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
• Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
• Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.

XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas - tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.

Tyrimų Metodai Psichologijoje

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai:

Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera

• Eksperimentas: Leidžia kontroliuojamomis sąlygomis tirti priežastinius ryšius tarp kintamųjų.
• Stebėjimas: Leidžia stebėti ir fiksuoti elgesį natūraliomis sąlygomis.
• Koreliacinis tyrimas: Apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.

Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Filosofinės Šaknys ir Antikos Mąstytojai

Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.

Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.

• Demokritas (460-370 pr. Kr.), atomistinio materializmo pradininkas, teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
• Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
• Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą". Remdamasis biologine konceptualine schema, Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji, gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, o aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
• Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" vienas pirmųjų aprašė asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija).
• Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).

Viduramžiai ir Renesansas

Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose "Suma prieš pagonis", "Apie sielą" ir "Teologijos suma".

Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai.

Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą

• Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
• Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.

Naujieji Amžiai: Racionalizmas ir Empirizmas

Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais.

• R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
• M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
• XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę (introspekcija) sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
• Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos.
• Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys.
• Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų.
• Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas.
• Chr. Wolffas pateikė galių teoriją. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
• Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai.
• Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją.
• Vokiečių fiziologas J. P. Mülleris sukūrė specifinės energijos dėsnį. Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.

Psichologijos Atsiskyrimas Nuo Filosofijos ir Eksperimentinės Psichologijos Gimimas

XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.

XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus, psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas.

XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.

Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.

Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai

Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija.

Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį.

Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885 m., G. E. N. Müllerio 1893 m. atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį. Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 m. įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).

Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.

Pagrindinės Psichologijos Kryptys

Psichologijai įsitvirtinus kaip savarankiškam mokslui, susiformavo kelios pagrindinės kryptys, kurios skirtingai aiškino psichikos reiškinius ir siūlė skirtingus tyrimo metodus.

• Struktūralizmas: Pagrindinis atstovas - W. Wundtas. Ši kryptis psichologijos objektu laikė sąmonę, o pagrindiniu uždaviniu - sąmonės struktūros tyrimą, ją skaidant į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius.
• Funkcionalizmas: Atsirado kaip priešingas požiūris struktūralizmui. Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu yra laikomas William’as James’as, kuris kritikavo struktūralizmą, kad jo tyrimai yra nutolę nuo praktikos. Didelės įtakos funkcionalizmo atsiradimui turėjo Darvino evoliucijos teorija. Centriniu dėmesio objektu tampa adaptacija. Žmogaus psichika suvokiama kaip tarpininkas tarp išorinių įvykių ir vidinių įvykių (jausmų, minčių). Kaip ir struktūralistai, funkcionalistai naudojo introspekcijos metodą, tačiau tai jau ne laboratorinė introspekcija - jos pagrindas supratimas.
• Psichoanalizė: Įkūrėjas - Zigmund’as Freud’as. Pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir elgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis “gydymas pokalbiu”. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką - pasąmonę. Freud’as tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis. Dauguma žmogaus poelgių yra skatinami seksualumo arba agresijos. Freud’as pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai: Id, kuris yra atsakingas potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą, Superego, kuris apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena moralines ir socialines normas ir Ego, kuris tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu.
• Biheviorizmas: Pradininkas - John’as B.Watson’as. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas John’as B.Watson’as skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį. Didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui turėjo Pavlov’o darbai ir sąlyginių refleksų teorija. Pavlov’as manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t.y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas - reakcija). Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skiner’is, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema.
• Geštaltpsichologija: Atsirado Vokietijoje kaip opozicija struktūralizmui ir biheviorizmui. Jos atstovai Max’as Wertheimer’is, Kurt’as Koffka, Wofgang’as Kohler’is nesutiko, kad objektų suvokimas yra tik kažkoks jutiminių elementų sumavimas, ir teigė, kad susijungdami jutiminiai elementai sukuria kokybiškai naują konfigūraciją, kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Pvz.: melodija yra daugiau nei atskirų natų suma.
• Fenomenologinė psichologija: Pabrėžia, kad psichologą pirmiausia turėtų dominti subjektyvi ir sąmoninga žmogaus būtis. Akcentuojamas žmogaus visybiškumas, unikalumas ir individualumas. Pabrėžiama laisva žmogaus valia ir atsakomybė. Ši kryptis prieštarauja deterministiniam požiūriui į žmogų, pagal kurį jis tik stimulų ir reakcijų mašina arba pasąmonės impulsų vergas. Pagrindinis šios krypties tyrimo metodas yra visybiška žmogaus patyrimo, kaip unikalaus fenomeno analizė. Šios krypties atstovai teigia, kad norint suprasti žmogaus veiksmus reikia suprasti jo subjektyvią patirtį. Fenomenologinė psichologija sąlyginai gali būti skiriama į dvi dalis: humanistinę ir egzistencinę psichologiją. Humanistinės psichologijos atstovai Carl’as Rogers’as ir Abraham’as Maslow. Humanistai tiki, kad žmogaus prigimtis yra gera ir žmogus savyje turi poreikį būti kūrybišku ir siekti saviaktualizacijos. Egzistencinė psichologija kilo iš europietiškos egzistencinės filosofijos.
• Kognityvinė psichologija: Žymiausi atstovai George Miller, Ulric Neisser, Jean Piaget. Tai eklektinė mokykla, bandanti savyje apjungti biheviorizmo, struktūralizmo elementus. Kognityvistų nuomone pažinimo procesai užima tarpinę padėtį tarp stimulo ir reakcijos. Mūsų reakcija į stimulą yra sąlygojama pažintinių procesų veiklos. Pažintiniai procesai, tai tokie procesai, kurie jutiminę medžiagą transformuoja, analizuoja, saugo, atgamina ir panaudoja. Taigi, kognityvinės psichologijos objektas - jutimas, suvokimas, atmintis, vaizduotė, mąstymas ir kiti psichiniai reiškiniai.
• Biologinė psichologija: Teigia, kad atsakymai į psichologijos klausimus glūdi nervų sistemoje, t.y. kad kiekvienas veiksmas, jausmas, mintis yra sukelti fizinio proceso smegenyse ar kitoje nervų sistemos dalyje. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip įvairios smegenų dalys ir biocheminiai procesai siejasi su psichologiniais procesais.
• Sociokultūrinė psichologija: Teigia, kad šalia jausmų, minčių ir elgesio analizės, būtina atlikti socialinio konteksto - tarpasmeninių ir tarpgrupinių santykių, socialinės organizacijos ir struktūros analizę. Žmogus tiesiogiai negali pažinti realybės, ji sukuriama simbolinėje sąveikoje - kalboje. Tyrimo objektas čia yra žmogus socialinėje situacijoje.

Moterų vaidmuo psichologijos istorijoje

Moters vaidmenį psichologijos istorijoje galima suprasti trijose dimensijose: 1) kompensacijos; 2) prisidėjimo ir 3) subjektyvaus patyrimo tam tikram kontekste. Moters vaidmens psichologijos istorijoje performulavimas susipynęs su šiais epistemiologijos (mokslo teorijos) ir istoriografijos (istorijos ir jos metodų) hipotezių poslinkiais: 1) Stebėjimas nėra vienintelis būdas siekti tiesos. 2) Pozityvizmas apriboja psichologijos požiūrį. 3) Nėra mokslo be vertybių. 4) Humanitariniai mokslai nebūna objektyvūs. 5) Žinojimas yra socialinis konstruktas.

Dabartiniuose psichologijos vadovėliuose jau galime rasti XII a. vienuolės H. Von Bingen viduramžiškos psichoterapijos aprašymą, XIX a. psichologes D. L. Dix, M. W. Calkins, M. F. Washburn, C. Ladd-Franklin ir L. J. Martin. L. S. Hollingworth (1886-1972) griovusią skirtingų intelekto gebėjimų hipotezę; M. Montessori sukūrusią naujovišką pedagoginę sistemą ar L. Gilbreth (1878-1972) padariusią daug teorinio darbo organizacinėje psichologijoje. Vis plačiau nagrinėjami K. Horney, S. Bem, F. Denmark, E. Hooker, P. Clark darbai. Taip pat net ir plačiam visuomenės ratui šiais laikais žinomos A. Freud, M. S. Ainsworth, A. Anastasi, E. Loftus, D. J. S. R. B. Lawson ir kt.

Psichologijos Raida Lietuvoje

Senojoje (XVI-XVII a.) religinėje lietuvių raštijoje buvo diegiama krikščioniškoji pasaulėžiūra, pagal kurią siela esanti substancija, nepriklausanti nuo materijos, o žmogaus dorinės savybės - įgimtos. Tuo rėmėsi ir seniausi Lietuvos psichologinės minties šaltiniai - mokyklose dėstyti filosofijos kursai (dalį jų sudarė psichologija), filosofų disertacijos ir studentų darbų tezės.

Psichologija pradėta dėstyti 1574 m. Vilniaus jėzuitų kolegijoje (dėstė škotų logikos profesorius J. Haius). Scholastinės filosofijos laikotarpiu (XVI a. antra pusė-XVIII a. vidurys) psichologija buvo vadinama scholastine psichologija, arba animastika (mokslas apie žmogaus vidinius išgyvenimus), jos esmę sudarė Aristotelio veikalo "Apie sielą" aiškinimas. Šis veikalas paskatino sielos reiškinių mokslinius tyrimus.

Nuo XVIII a. vidurio psichologijos kurso turinys pakito. Vilniaus universiteto dėstytojai nagrinėjo ne tik senuosius autorius, papildydami jų pažiūras naujomis idėjomis (kaip buvo daroma XVI-XVII a.), bet pradėta dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, mėginta jas derinti su scholastinės psichologijos ir teologijos teiginiais.

1804 m. Vilniaus universitete vėl pradėta dėstyti filosofiją, kartu ir psichologiją. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą psichologijos plėtra nutrūko. Visuomenės ir kultūros veikėjai S. Daukantas, K. Nezabitauskis-Zabitis, L. Jucevičius, M. Valančius, remdamiesi gyvenimo stebėjimais, asmenine patirtimi, nagrinėjo tam tikrus žmogaus psichikos aspektus.

XX a. pradžioje psichologijos problematika pradėjo diferencijuotis. Aktuali tapo sąmonės ir savimonės problema, kuri buvo nagrinėjama daugiau filosofiniu aspektu. 1907-13 m. Sankt Peterburge A. Nečiajevo vadovaujamoje eksperimentinės pedagoginės psichologijos laboratorijoje eksperimentinius tyrimus pradėjo J. Vabalas-Gudaitis. 1918 m. grįžęs į Lietuvą tęsė psichikos reakcijų tyrimus, tyrė suvokimo proceso užuomazgas, tipologinius žmonių skirtumus, tyrimų rezultatus išdėstė monografijoje "Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti" (1927).

Psichologijos plėtrą skatino Lietuvos universitete (įkurtas 1922 m., 1930-46 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų, Teologijos ir filosofijos fakultetuose įsteigtos psichologijos katedros, kurios 1930 m. buvo sujungtos su pedagogikos katedromis. 1922 m. prie Humanitarinių mokslų fakulteto buvo įsteigta Eksperimentinės psichologijos laboratorija (steigėjas ir vadovas J. Vabalas-Gudaitis). 1931 m. prie Vytauto Didžiojo universiteto įsteigta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija (pirmininkas J. Šimkus).

SSRS okupavus Lietuvą humanitariniai mokslai buvo grindžiami dialektinio materializmo pagrindais, psichologija laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. 1946 m. uždaryta Vilniaus universiteto Psichologijos katedra. XX a. 6 dešimtmetyje požiūris į psichologiją pradėjo keistis. 1958 m. įsteigtas SSRS psichologų draugijos Lietuvos skyrius (nuo 1988 m. Lietuvos psichologų sąjunga). Pradėta plėtoti darbo, inžinerinė, socialinė psichologija. 1969 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete atkurta Pedagogikos ir psichologijos katedra, 1971 m. ši katedra padalyta į Pedagogikos ir Psichologijos katedras.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę psichologijos mokslai plėtojami aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų, kitų aukštųjų mokyklų padaliniuose).

tags: #psichologijos #istorija #galva