Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama psichologijos raida antikos laikotarpiu, apžvelgiant įvairius aspektus, kurie turėjo įtakos žmogaus pažinimui ir jo elgesiui. Remiantis leidyklos „VAGA“ išleista Erico Weinerio knyga „Genialumo Geografija“, straipsnyje siekiama atskleisti, kodėl tam tikros vietos ir laikotarpiai tapo genialumo židiniais, bei kokie veiksniai skatino kūrybiškumą senovės Graikijoje.
Perfekcionizmas ir Konkurencija: Varomoji Jėga
Senovės graikai garsėjo savo perfekcionizmu, kuris pasireiškė visose gyvenimo srityse - nuo architektūros iki meno. Weineris pažymi, kad graikų meistrai statuloms skirdavo vienodai dėmesio tiek priekinei, tiek nugarinei daliai. Partenonas, kaip architektūros šedevras, simbolizavo ne tik miesto grožį, bet ir atvirą siekį pranokti kitus miestus-valstybes. Architektas Iktinas, projektuodamas Partenoną, siekė nurungti Dzeuso šventyklą Olimpijoje. Konkurencija buvo nuolatinė graikų gyvenimo varomoji jėga, skatinusi juos tobulėti sporte, teatre ir net lėbavimuose.
Kūniško ir Racionalaus Prado Dermė: Sveiko Proto ir Kūno Harmonija
Graikai neskyrė fizinės ir protinės veiklos, skirtingai nei šiuolaikinė visuomenė. Platono akademijoje, kuri laikoma šiuolaikinių universitetų pirmtake, buvo sudarytos sąlygos tobulinti tiek kūną, tiek intelektą. Graikams kūnas ir protas buvo neatsiejamos visumos dalys, o sveikas protas ir nesveikas kūnas buvo laikomi nederančiais. Toks holistinis požiūris į žmogų skatino visapusišką asmenybės augimą.
Nesudievintas Požiūris į Meną ir Kūrybą: Kasdienybės Dalis
Graikai neturėjo žodžio „kurti“ šiuolaikine prasme. Menas užėmė didelę kasdienio gyvenimo dalį ir buvo laikomas savaime suprantamu dalyku. Menas buvo funkcionalus, o grožis - tik priedas. Šiandien menas dažnai atskiriamas nuo kasdienybės, o graikams jis buvo neatsiejama jos dalis.
Vidinė Motyvacija ir Mėgavimasis Procesu: Kūrybiškumo Esminis Elementas
Tyrimai rodo, kad žmonės yra kūrybingiausi, kai juos motyvuoja susidomėjimas, patiriamas malonumas, pasitenkinimas ir paties darbo keliamas iššūkis, o ne išorinis spaudimas. Eksperimento metu, kai vienai grupei buvo pažadėtas atlygis už kūrybiškiausią koliažą, o kitai liepta tiesiog smagiai praleisti laiką, paaiškėjo, kad kūrybiškiausi buvo tie, kurie nesiekė atlygio. Tai rodo, kad vidinė motyvacija yra svarbesnė už išorinę, kai kalbama apie kūrybiškumą. Vis dėlto, varžybų įkarštyje atletai pasiekia geresnių rezultatų nei per treniruotes, nes konkurencija skatina tobulėti. Nobelio premija vilioja tokią daugybę mokslininkų, nes tai yra pripažinimas ir įvertinimas jų indėlio į mokslą.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Taisyklingumo ir Netaisyklingumo Dermė: Chaosas kaip Kūrybiškumo Šaltinis
Graikų mitai teigia, kad iš pradžių buvo ne šviesa, o chaosas, kuris buvo gryna medžiaga kūrybiškumui. Netvarka graikams stimuliuodavo kūrybingą mąstymą. Partenonas yra paslėptas taisyklingumo ir netaisyklingumo derinys, nes kiekviena kolona yra truputį išlenkta į vieną arba į kitą pusę. Visoje graikų inžinerijoje dera kreivės ir vingiai, tvarka ir chaosas.
Mikrokultūrinė Valstybė: Fragmentacijos Įtaka Kūrybiškumui
Senovės Graikijoje klestėjo galybė mikrokultūrų. Fragmentacijos laikotarpiais žmonija padarė didžiausius kūrybinius šuolius. Ši tendencija vadinama Danilevskio dėsniu, kuris teigia, kad žmonės labiau linkę pasiekti aukščiausią kūrybingumo potencialą, kai priklauso laisvai tautai, net jeigu ji visai nedidelė.
Netobula Kūrybinė Aplinka: Iššūkiai kaip Genialumo Katalizatorius
Genialumo židiniai retai primena rojų. Atėnai buvo mažas purvinas miestas, įsikūręs ant negailestingos žemės, supamas nuožmių kaimynų ir gyvenamas žmonių, kurie nesivalė dantų, nesinaudojo nosinėmis, pirštus šluostėsi į plaukus, spjaudė, kur pakliuvo ir mirdavo pakirsti maliarijos arba tuberkuliozės. „Atėniečiai subrendo todėl, kad iššūkiai griuvo ant jų iš visų pusių“, - rašė Nyčė. Kūrybiškumas yra reakcija į aplinką. Graikų tapyba buvo atsakas į išskirtinį apšvietimą, graikų architektūra - į sudėtingą reljefą, o graikų filosofija - į sudėtingą ir nežinomybės kupiną gyvenamąjį laikotarpį.
Neturtingumas ir Lygybė: Sąstingio Priešingybė
Didžiausias rojaus trūkumas yra jo tobulumas, kuris nesukelia jokios reakcijos. Turtingus žmones ir vietas dažnai apima sąstingis. Atėnai buvo ir nebuvo turtingi - tai buvo vieta, kurioje karaliavo vieša prabanga ir asmeninis skurdas. Turtingųjų namai niekuo nesiskyrė nuo vargšų. Į asmeninį turtą atėniečiai žiūrėjo labai įtariai. Beveik visi, nuo amatininkų iki gydytojų, uždirbdavo panašiai. Įstatymai ribojo, kiek pinigų galima išleisti laidotuvėms, o moterims draudė į kelionę vežtis daugiau nei tris sukneles. Senovės Atėnuose skurdas nebuvo gėda - labiau už kitus buvo įtarinėjami turčiai.
Vaikščiojimas: Kūrybinių Minčių Šaltinis
Daugumai Antikos genijų geriausios mintys ateidavo vaikštant. Jie viską darydavo lauke, o namai priminė miegamąjį. Stanfordo universiteto psichologai atliko eksperimentą, kuris patvirtino, kad kūrybiškumo lygiai buvo dvigubai aukštesni vaikščiotojų nei sėdėtojų.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Taika: Palankus Laikotarpis Kūrybiškumui
Nors didžiąją dalį savo istorijos Atėnai rengėsi karui, kariavo arba stengėsi atsigauti po karo, tarp Persų ir Peloponeso karų Atėnuose viešpatavo taika, o Periklis tokiems kultūriniams projektams kaip Partenonas skyrė dvigubai daugiau lėšų.
Psichologijos Istorija: Žvilgsnis į Praeitį
Psichologijos istorija (PI) yra teorinė psichologijos šaka, tirianti psichologinių pažiūrų raidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Studijuoti PI yra svarbu, nes šioje disciplinoje nedaug kas pasikeitė, egzistuoja klausimų tęstinumas psichologijoje, ieškoma atsakymų į tuos pačius klausimus. PI praplečia psichologinių žinių horizontą. PI prasideda seniausiuose išlikusiuose indoeuropiečių raštuose. Gal buvo ir seniau, bet nėra išlikusių tai patvirtinančių šaltinių. Tyrime naudojamas chronologinis metodas - apžvelgiami vienas po kito einantys įvykiai ir stebimi pokyčiai. Taip pat taikomas pavienių psichologijos mokyklų tyrimas. Nagrinėjant pažiūrų sistemą reikėtų taikyti istorinį vertinimo požiūrį, atsižvelgti į tai, ką naujo psichologijos mokslui davė viena ar kita psichologijos mokykla, kaip tos psichologinės žinios atrodo nūdienos požiūriu ir kokia jų išliekamoji vertė.
Indų Mokslininkų Palikimas: Vedos ir Upanišados
Indų mokslininkai paliko neaprėpiamą rašytinį palikimą, įskaitant Vedas ir Upanišadas. Vedos yra itin gausi religinė, mitologinė, filosofinė literatūra, kurią kūrė iš Šiaurės į Indiją įsiveržusios arijų gentys. Svarbiausia vedos dalis - himnai (SAMHITA). Upanišados yra vėliau sukurti filosofiniai tekstai, atspindintys indų požiūrį į pasaulį, žmones. Svarbiausia veda - RIGVEDA. Svarbiausias nagrinėjamas klausimas - pasaulio tapsmo klausimas. Rigvedos etikoje svarbiausias vaidmuo tenka RTA (ritos) dėsniui, kuriam paklūsta visi Dievai ir žmonės.
Upanišadose nagrinėjamas klausimas: kas yra tiesa? Ar galima įvertinti juslinį patyrimą? Juslių teikiamos žinios - sąlygiškos ir ribotos. Egzistuoja dvasinė tikrovė. Kiekvieno žmogaus gyvenimo paskirtis - dvasinės pilnatvės siekis. Pagrindinės indų filosofijos ir psichologijos kategorijos - BRAHMAN ir ATMAN. Brahman - beasmenis bet kokios būties pirminis dėmuo. Atman prilygsta dabartinei aš, savasties kategorijai, tam, kas subjektyvu, psichiška. Pasaulyje nuolatos vyksta brahman ir atman apykaita. Palaima (ANANDA) - aukščiausia būsena, kai pažįstantysis ir pažįstamasis susilieja į vieną. Tai siejama su METEMPSICHOZĖS IDĖJA - siela mirus kūnui įsikūnija į kitas gyvas būtybes: žmogų, Dievus, gyvūnus. Naujas gyvenimas priklauso nuo ankstesnio gyvenimo kokybės. Upanišadoje PRASNA teigiama, kad žmogus turi 10 INDRYA’ų: 5 jusles ir 5 veiksmo organus. Psichiniai reiškiniai - sąmonės aktai. Sąmonės aktus, jusles tvarko protas PRAJNI. Žmogus regi ir girdi protu. Veiklą valdo MANAS. Sąmonės aktyvumas egzistuoja pagal dorinės energijos tvermės dėsnį KARMA. Sąmonės aktai teka iš anksto nustatyta tvarka DHARMA. Pažinimas vyksta Atman būsenų dėka: budrumas, miegas, miegas be sapnų ir TURIYA.
Pokyčiai Indų Visuomeniniame ir Filosofiniame Gyvenime
7a.pr.m.e. indų visuomeniniame ir filosofiniame gyvenime radosi daug pokyčių. Atsirado SAMKHYA, YOGA, MIMAMSA, VEDANTA, VAISESIKA, NYAHA mokyklos. Joga PATANJALI siekia atskirti Purusu (dvasišką) nuo Prakriti (praktinio) prado. Sistema išdėstyta Patanjalio “Joga sutra” (5a.pr.m.e.). Svarbi jogos psichologijos kategorija CITTA yra beveik tas pats, kas Upanišadose Buddhi. Tai intelektas, protas, savimonė. Aplinkinis pasaulis modifikuoja citta ir taip aš pažįsta aplinkinį pasaulį. Jogos tikslas - grąžinti cittą į pirminę būseną. Tuomet ji atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio įtakų, virsta beasmeniu dariniu, bešališku, betarpišku. Tikros žinios gaunamos tiktai jogos praktikos dėka. Samadhi randasi prieš pat išsilaisvinant aš (joga samadhih). Todėl joga patanjali dar vadinama joga samadhi. Laisvės kategorija jogoje patanjali - laisvė nuo materijos ar karmos.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Senovės Graikai: Proto Atradimas
Senovės graikai atrado žmogaus protą. Iliadoje paminėta siela [psyche]. Tačiau nei Iliadoje, nei Odisėjoje nėra pasakyta, kad siela suteikia ką nors ypatinga. Žmogus gali laikinai netekti sielos. Gyvybinę jėgą turi tik žmonės ir dievai. Jei siela nėra psichologinė kategorija, tai kokios yra? tumos [thumos] - motyvacinė jėga, žmogaus emocinio patyrimo šaltinis; nus [nous] - intelektinis pradas; menos [menos] - tam tikra motyvacinė jėga, kurios šaltinis - dievai.
Filosofijos Gimimas: Mileto Mokykla
VI am.pr.m.e. paruošė dirvą senovės graikų filosofijai. Filosofų mintis pasuko kitu keliu - radosi filosofija. TALIS teigė, jog visas pasaulis turi pakliūti po mąstymo prizme. Visata turi sielą, magnetai taip pat turi sielą. ANAKSIMANDRAS mėgino rasti pirminį elementą, pirminį pradą - arche. Pirminė priežastis - apeiron (beribis). ANAKSIMENAS teigė, jog pirminis pradas - oras.
Pitagoras: Skaičių Magija ir Sielos Teorija
PITAGORAS pradėjo naudoti filosofijos, Visatos sąvokas kaip kosmoso sąvokas. Filosofija - išminties meilė. Pitagoro ir jo pasekėjų darbai linkę į racionalizmą ir misticizmą. Kosmologijos teoriją grindė skaičiaus kategorija. Jie tiksliai pagrindė Visatos sandarą - Žemė yra apvali ir sukasi aplink savo ašį. Matematika padeda išgryninti sielą, ji išlaisvinama nuo kūno kalėjimo. Pitagoriečių darbuose siela nebuvo gyvybės sąlyga, nei Visatos judintojas, tai buvo sietina su mąstančia, racionalia žmogaus prigimtimi. Rėmėsi metempsichozės idėja. Po mirties siela stoja prieš dievybės teismą. Bene pirmasis bandė sukurti sielos teoriją. Siela turėjo tam tikrus kognityvinius sugebėjimus.
Heraklitas: Nuolatinio Kitimo Filosofas
HERAKLITAS aiškindamas žmogaus būtį, teigė: “Mes esame ir nesame”. Drėgmė gali sunaikinti sielą. Jei siela sudrėksta nuo ligų ir alkoholio, tai ji po mirties miršta. PARMENIDAS - pirmasis filosofas, kurio darbų fragmentai yra išlikę. Yra du žinojimo keliai: Tiesos ir Nuomonės. Didžiausias nuopelnas - būties klausimo sprendimas.
Empedoklis ir Demokritas: Pasaulio Elementai ir Atomų Teorija
EMPEDOKLIS, aiškindamas Visatos sandarą, akcentavo kiekvieno pirminio elemento svarbą, priskyrė vienodą reikšmę. Pusiausvyrą lemia Meilės jėga, kurią suprato kaip kosmoso, materijos traukos jėgą. Griaunamoji jėga - Neapykanta - griauna materiją. Empedoklis pažinimo centru laikė širdį, o ne smegenis. DEMOKRITAS į būties teoriją įnešė atomo, vakuumo ir atomų judėjimo pavidalo kategorijas. Atomas - nedalus. Į žmogų žvelgė kaip į tam tikrą mikrokosmosą, kuris sudarytas iš atomų; siela sudaryta iš daugybės mažų atomų. Sielos atomai yra mažiausi ir lygiausi. Maži sielos atomai yra išsibarstę po kūną tol, kol žmogus gyvas. Siela po mirties palaipsniui išsisklaido. Demokritas sukūrė pirminių ir antrinių kokybių teoriją.
Psichoterapijos Užgimimas: Nuo Antikos Iki Šių Dienų
Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpyje, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos. IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus. Be to, jis vadovavo Bagdado ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai. XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. 1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”) . Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys. Tuo tarpu, 1879 metais Wilhelm Wundt Leipcige (Vokietija) įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos kliniką.
Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund'as Freud'as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas "Psichoanalize". Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena - egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Greta didžiųjų (psichodinaminės, bihevioristinės ir egzistencinės) krypčių 6 ir 7 XX amžiaus dešimtmečiuose susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką.
Socialinė Psichologija: Žmogus Visuomenėje
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui.
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka.
Pagrindiniai Socialinės Psichologijos Principai
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, ir šis pavadinimas apėmė daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis.
Aristotelio ir Tomo Akviniečio Dorybių Teorijos
Aristotelio etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis teigė, kad dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Pagrindinės Aristotelio pateiktos dorybės: saikingumas, drąsa, išmintis ir teisingumas. Tomas Akvinietis, pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, naujai interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijų idėjas su krikščioniška tradicija. Tomas Akvinietis, kaip ir Aristotelis, dorybes suskirsto į teologines ir kardinalines.
Holistinis Požiūris į Žmogų
Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus.
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas: su vaidmeniu susiję lūkesčiai, vaidmens supratimas, emocinis jo priėmimas / nepriėmimas ir vykdymas. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
Zoopsichologija: Gyvūnų Psichikos Tyrimas
zoopsichològija, gyvnų psichològija, psichologijos šaka, tirianti gyvūnų psichiką (elgesį), jos kilmę, istorinę (filogenezė) ir individualią (ontogenezė) raidą. Zoopsichologija glaudžiai susijusi su lyginamąja psichologija, etologija, neurofiziologija. Naudojasi stebėjimo, eksperimento ir kitais (pvz., aplinkos duomenų registravimo) metodais. Antikos filosofai (Sokratas, Aristotelis, Lukrecijus) nemažai dėmesio skyrė gyvūnų elgesiui, samprotavo apie elgesio prigimtį. Zoopsichologija, kaip eksperimentinės psichologijos šaka, susiformavo 19 a. pabaigoje. Zoopsichologija nagrinėja konkrečių gyvūnų rūšių psichikos ir elgesio savumus, lyginamoji psichologija - tarprūšinius arba stambesnių sistematinių vienetų skirtumus, evoliucinė psichologija - elgesio ir psichinių funkcijų (pvz., pažinimo, intelekto, motyvacijų, emocijų) kilmę ir raidą.
tags: #psichologijos #raida #antika