Literatūroje pasitaiko kūrinių, kurie ne tik atspindi tam tikrą epochą, bet ir gilinasi į žmogaus psichologiją, atskleisdami sudėtingus vidinius konfliktus ir egzistencinius klausimus. Vienas tokių kūrinių - Vinco Mykolaičio-Putino romanas "Altorių šešėlyje", kuriame nagrinėjama žmogaus dvilypumo problema.
Žmogiškumo Išsaugojimas Ekstremaliose Situacijose
Gyvenimo kelyje pasitaiko kritinių momentų, kai susiduriame su skausmingais išgyvenimais, iššūkiais ir privalome apsispręsti. Tokios ribinės situacijos nėra kasdienybė, tačiau neišvengiamos. Kiekvienas žmogus jas išgyvena skirtingai. Būtent šiose aplinkybėse ypač svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninio žmogiškumo ir visuomenės poreikių, o prireikus žmogiškumas turėtų tapti esminiu prioritetu. Dažnai visuomenės interesų prioritetas nustelbia individo žmogiškumą, todėl esminis tikslas - išlaikyti tarp jų balansą. Tai nėra lengva užduotis, nes kritiškose situacijose tenka priimti sunkius sprendimus, apgalvotai ir atsakingai atsižvelgiant tiek į visuomenės poreikius, tiek į žmogiškumo principus.
Vinco Mykolaičio-Putino Gyvenimo Kelias
Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena tragiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Gimė 1893 metais Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti. Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1911 metais. Pirmoji jo poezijos knyga Kunigaikštis Žvainys, poema, ir Raudoni žiedai, eilės pasirodė 1917-aisiais. 1921 metais išėjo Putino Raštai, apimantys visą ligtolinę poeziją, dramą Valdovo sūnus (kurios antrasis variantas (1930) vadinsis Valdovas) ir tris noveles: „Medūza“, „Vienu pabučiavimu“ ir „Šviesūs šešėliai“. Mokėsi iš pradžių Marijampolės gimnazijoje, po to Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigęs ir įšventintas kunigu (1915), buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją tolimesnėms teologijos studijoms (1915-1917). 1918-1922 metais studijavo filosofiją ir meno istoriją Fribourg'o universitete (Šveicarijoje), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu, parašęs disertaciją L'Esthetiąue de Vladimir Soloviev. Čia jam didelį įspūdį padarė psichologijos bei estetikos profesorius dominikonas M. de Munnynck. Po to dar metus klausė paskaitų Muncheno universitete (pas prof. Fritzą Štrichą). 1926 metais Židinyje buvo paskelbta drama Žiedas ir moteris ir sekančiais metais ten pat misterija Nuvainikuotoji vaidilutė. Tais pačiais metais išėjo jo istoriškai reikšmingiausias poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų, apimantis simbolistinio periodo eilėraščius, parašytus 1921-1926 metais. Nuo tol (po trumpos pertraukos) visas jo dėmesys keletą metų bus skiriamas beletristikai. Šio posūkio rezultatas buvo du romanai: Altorių šešėly (1932-1933) ir Krizė (1937). Lygiagrečiai su grožine kūryba Putinas gan daug rašė literatūros kritikos, teorijos ir estetikos klausimais. 1923 metų rudenį pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete, 1939-aisiais persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pasiliko ligi pensijos.
Kaip iš čia pateikto biobibliografinio eskizo matome, Putino kūryba apima visus tris pagrindinius žanrus, savo ruožu išreiškiančius tris skirtingus (nors ir nebūtinai chronologiškai) autoriaus psichologinės evoliucijos etapus, turėjusius lemiamos įtakos jo gyvenimo raidai.
Kūrybos Apžvalga
Iki 1933 metų, t.y. iki Altorių šešėly pasirodymo, Putinas labiausiai buvo žinomas kaip poetas ir būtent kaip chrestomatinis poetas. Jo poezija buvo pasiekusi plačias skaitytojų mases. Jį skaitė ir iki tam tikro laipsnio pažino net tie, kurie žinojo ir vertino tik vieną poetą - Maironį. Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmuosius savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuolo šešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas, o kiti reikšmingiausi jo kartos poetai (Balys Sruoga, Faustas Kirša, keturvėjinis Binkis) į poezijos areną ėjo daugiau ar mažiau antimaironinės reakcijos keliu, nei estetiškai, nei ideologiškai su juo nebesitapatindami.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Iki pat paskutinių laikų Putino lyrikoje tebeatsišaukia kai kurios maironinės poezijos gaidos, būtent nuolatinis nelaisvės prisiminimas, nors ir nebe toks konkretus, kai kurie poetizmai etc. Tam tikra prasme Putinas, kaip ir Maironis, tebėra neišsilaisvinusios tautos poetas. Ir Putinas, tarsi atsimindamas anos akinančiai didingos ir kartu graudžios tautinio išsilaisvinimo kovos didybę, nuolat grįžta prie tų pačių nuotaikų, kurios iki nepriklausomybės atgavimo buvo dominuojanti jo poezijos gaida. Bet Putinas niekad neužims paveldėjimo teise jam priklausiusio Maironio sosto ir visad pasiliks tik prince heritier - baikštus, užsidaręs, visiems tolimas ir kartu vaikiškai „klastingas“, mokąs „tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus“. Fasadu, t.y. Kaip poetas, Putinas vystėsi labai lėtai. Pradėjęs Maironio, Lermontovo, Tiutčevo ir Feto poveikyje (nors Vakarų Europoje jau buvo bepasirodą dadaistai, nors Apollinaire'o La Chanson du mal-aime jau buvo parašyta), simbolizmu susidomėjo tik tuomet, kai šis jau senokai buvo tapęs istorija ir savo vietą užleidęs naujoms srovėms ne tik svetur, bet ir pas mus. Simbolistinis jo kūrybos periodas sutapo su pačiu Keturių vėjų sąjūdžio siautėjimu. Tas jo nespėjimas žengti su laiko apraiškomis pamažu uždėjo konservatoriaus štampą. Taip jis ir liko poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės. Dėl to savo kartos poetų tarpe jam visuomet teko eiti vyriausiojo, t.y. Jo iki 1944 metų parašytoji poezija lengvai duodasi skirstoma į tris periodus: romantinį (1911-1920), simbolistinį (1921-1926) ir neoklasicistinį (1927-1944). Šis skirstymas turi ne vien metodinės prasmės. Jis gan tiksliai nusako jo poetinio brendimo ritmą. Pirmojo periodo poezija, išaugusi Maironio ir jau minėtų rusų įtakoje, šiandien atrodo silpna, neautentiška, neoriginali - viskas vien sentimentalaus romantizmo atgarsių stereotipai. Net ir tie į pradžios mokyklų skaitinius kadaise patekę eilėraščiai, kaip „Pabudai gamtužėle“, „Audra“, „Kalnų debesėlis“ etc., tėra naivūs vadinamosios Heimatpoesie pavyzdžiai, būdingi visų tautų šios rūšies poezijai. Iš jų matyti, kad poetas buvo klaidingame kelyje. Iš šios gana beviltiškos situacijos Putiną išgelbėjo simbolizmas. Simbolistiniu periodu jo talentas išsiskleidė visa savo gelme ir pločiu. šiuo laikotarpiu jo mokytojai buvo rusų simbolistai, ypač Viačeslavas Ivanovas ir mūsų Jurgis Baltrušaitis. Čia tenka pastebėti, kad jų įtaka buvo daugiau idėjinė negu formalinė, t.y. visiškai naujos pasaulio sampratos atskleidimas. Simbolistinės Putino poezijos centre stovi Tarp dviejų aušrų rinkinio „Viršūnių ir gelmių“ ciklas ir „Pesimizmo himnai“, sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinj jo pasaulėvaizdį. Abu solovjovinės formulės pasauliai jam realizuojasi tik individo sąmonės plane: „visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti“. Putino simbolistinėje sampratoje pasaulis - tarsi rūsčiai iškilmingos apeigos Nežinomojo Dievo šventovėje. Tai yra lyg ir savotiškas Jurgio Baltrušaičio visatos mišių variantas. Bet Putino mišios yra jau tragiškos, atnašaujamos nežinomų jėgų grėsmėje, o baltrušaitinėse nieko nėra dramatiška, tik darna ir ramybė, panteistinė harmonija, ieškojimas kelio susivienyti, ištirpti visatos mįslėje, „Aš“ ir pasaulio tapatybė. Būdingiausiais jo simbolistinio periodo eilėraščiai laikytini jau minėtieji „Pesimizmo himnai“, „Tylūs ir nykūs“, „Nerandamai“, „Juodas angelas“, „Plaštakei“, „Gedulas“. Neoklacistiniu periodu Putinas pasuko nuosaikaus realizmo kryptim, simbolistinę correspondence estetiką pakeisdamas klasicistiniu realizmu; poezija tarytum nusivalė, praskaidrėjo, atsižadėjo kraštutinio individualizmo ir tapo „objektyvesnė“, įgaudama daugiau bendrai žmogiškos prasmės sąskambių bei linijų. Geriausi šio tarpsnio eilėraščiai („Saulėleidžio kely“, „Nuostabios naktys“, „Pietų šalies posmų“ ciklas, „Pakvipo žemė“, „Tavęs nebėr“, „Saulėleidžio Madona“, „Laukų pavasaris“, „Dausų kelionėj“, „Lūkesys“, „Lėlių baladė“, „Marche funebre“) išsiskiria organiškai išbalansuota forma, betarpišku sugestyvumu, dideliu paprastumu. Visu savo tematiniu kompleksu, t.y. santykiu su vidine poeto evoliucija, Putino poezija yra savotiška vienuoliško gyvenimo analizė, nelaisvės anatomija, išsivadavimo premisų ieškojimas ir bandymas susiorientuoti būties situacijoje. Formos požiūriu Putinas išsilaikė tradicinės prozodijos rėmuose. Putino įtaka jaunesnėms poetų kartoms niekad nebuvo tiesiog proporcinga meniniam jo poezijos svoriui. Kylant naujiems sąjūdžiams, Putinas dėl savo konservatyvios laikysenos automatiškai atsidūrė „senųjų“ stovykloje. Taip jis savo mokyklos ir nesukūrė; jį pamėgdžiojo ir atvirai sekė tik įvairaus plauko eiliakaliai ir šventadieniniai poetai. Tiesa, jo atgarsių galima rasti ankstyviausioje Stasio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio poezijoje; bet jie, kaip žinoma, greitai nuėjo savais keliais. Draminė Putino kūryba sudaro lyg ir jungtį tarp jo lyrinės poezijos ir dailiosios prozos. Savo esme ji tebėra glaudžiai susijusi su poezija ir dažnais atvejais yra jos tęsinys. Lyrinėje poezijoje analizuoti tematiniai momentai draminėje kūryboje sujungti į didesnes logines struktūras, siekiančias sukurti realaus gyvenimo iliuziją. Jo poezija yra vientulystės ir nelaisvos būties analizė, o dramos - teorinis išsivadavimo galimybių bandymas gyvenimiškai sąlygotų konfliktų pavidalu. Ir čia nuolat susiduriame su tomis pačiomis temomis: būties dvilypumas, maištas, tikrai ar tariamai (greičiau tariamai) nenugalimos kliūtys ir savaime prieštaringų sprendimų galimybės ar negalimybės; kokio nors įsipareigojimo ar tradicijos (o kartais ir prigimties) padiktuoto įstatymo sulaužymo klausimas, kuris daugiau ar mažiau betarpiškai rišasi su paties autoriaus situacija. Žiede ir moteryje vienuolė sulaužo apžadus; Nuvainikuotojoje vaidilutėje ta pati tema traktuojama tautinėje plotmėje; Valdovo sūnuje ir Valdove sūnus kovoja prieš tėvą. Kaip teatro veikalai, jo dramos neturi didesnės vertės. Jų dramatizmas per daug kazuistinis, stokojąs tikrovinio pagrindo ir sunkiai išreiškiamas sceninėmis priemonėmis. Beletristikoje Putinas debiutavo 1921 metais Raštuose paskelbtomis novelėmis ar apysakomis, kurios visai su pagrindu neatkreipė nei skaitytojų, nei kritikos dėmesio. Tik 1931-1932 metais išėjęs stambus Altorių šešėly romanas išmetė jį į pirmąsias mūsų prozininkų eiles.
"Altorių Šešėly" Reikšmė
Altorių šešėly pasirodymas yra viena reikšmingiausių nepriklausomybės periodo literatūros datų. Pirmą kartą pas mus knyga atsistojo dienos įvykių priekyje ir tapo kone visuotinių diskusijų objektu. Tiesa, diskusijos kilo ne tiek dėl romano vertės, kiek dėl jo kelimų problemų „rizikingumo“ ano laiko perspektyvoje, ir tai buvo gal net svarbiau, nes ligtolinė proza žymėjosi fatališku neaktualumu ir nesidomėjimu niekuo kita, kaip patriarchaliniu Lietuvos kaimu. Ir šiandien, gerai trisdešimčiai metų praėjus, istorinė šio romano pasirodymo datos reikšmė nė kiek nesumažėjo, nors pats veikalas nebekelia tokio entuziazmo kaip tuomet. Savo romanu Putinas atliko nepaprastai svarbų išjudintojo vaidmenį, sukeldamas ne tik kitų rašytojų ambicijas, bet ir didesnį pasitikėjimą savim ir daugelį jų pagydydamas nuo vien trumpo metražo dalykų rašymo ligos. Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas suformulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis“ ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema“. Veiksmo epocha - 1905-1926 metų laikotarpis. Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėdamas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija. Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pajungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meistras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais. Pirmas romano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Bandymų dienos - Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, - su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuojančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai migdančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis. Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo tomo Eina gyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo. Siame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konflikte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsivadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias. Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį sukasi visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abejonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jokios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio… Pagrindinis „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris jau nuo pirmųjų metų seminarijoje jaučia vis stiprėjantį kūrėjo pašaukimą ir iš to kylantį norą išsivaduoti iš kunigystės. Pirmoje romano dalyje atskleidžiama, kad Vasaris į seminariją stoja tėvų valia, bet tikisi, kad seminarijoje jis suartės su Dievu ir tada jis sugebės tapti geru kunigu.
"Altorių Šešėly" Dalys
Romane vaizduojamas jauno žmogaus brendimas, jo vidiniai konfliktai ir pasirinkimai, kurie nulemia jo tolimesnį gyvenimą. Kūrinys susideda iš trijų dalių:
- "Bandymų dienos": Šioje dalyje skaitytojas supažindinamas su Liudo Vasario vaikyste ir jaunystės metais, praleistais kunigų seminarijoje. Atskleidžiami jo pirmieji bandymai suprasti savo pašaukimą ir vietą gyvenime.
- "Eina gyvenimas": Šioje dalyje Liudas Vasaris jau yra kunigas, tačiau jo vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto pašaukimo tik stiprėja. Jis susiduria su įvairiais iššūkiais ir dilemomis, kurios verčia jį abejoti savo pasirinkimu.
- "Išsivadavimas": Šioje dalyje Liudas Vasaris priima sprendimą palikti kunigystę ir sekti savo kūrybiniu pašaukimu. Tai yra jo išsivadavimas iš visuomenės primestų normų ir lūkesčių.
Pagrindinės Temos ir Problemos
Romane "Altorių šešėlyje" nagrinėjamos šios pagrindinės temos ir problemos:
- Pašaukimo ir pareigos konfliktas: Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris susiduria su vidiniu konfliktu tarp kunigo ir poeto pašaukimo. Jis jaučia pareigą vykdyti kunigo pareigas, tačiau tuo pačiu metu negali atsispirti savo kūrybinėms ambicijoms.
- Individualumo ir visuomenės priešprieša: Romane atskleidžiama, kaip visuomenė spaudžia individą prisitaikyti prie bendrų normų ir lūkesčių, o tas, kuris bando išsiskirti, susiduria su pasmerkimu ir atstūmimu.
- Žmogaus dvilypumas: Romane nagrinėjama žmogaus prigimties sudėtingumas, jo vidiniai prieštaravimai ir bandymas suderinti skirtingus savo asmenybės aspektus.
- Tiesos paieškos: Liudas Vasaris nuolat ieško savo tiesos, bandydamas suprasti savo vietą gyvenime ir atrasti savo tikrąjį pašaukimą.
Autobiografiškumo Aspektas
Žinoma, kad pats V. Mykolaitis - Putinas metė kunigystę, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Dėl šios priežasties, kūrinys yra susijęs su paties autoriaus išgyvenimais, bet nebūtinai yra visiškai autobiografiškas. Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį sukasi visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abejonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jokios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio…
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Kritikos Atsiliepimai Apie Romaną
Literatūriniame Lietuvos pasaulyje 1932-1933 m. labai ryškus įvykis buvo ne tik naujo tipo prozos kūrinio - Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ - pasirodymas, bet ir romaną sutikusios literatūrinės kritikos reakcija. „Altorių šešėly“ ne tik atvėrė vartus romano žanrui į Lietuvą, bet ir literatūrinę kritiką pakėlė į gerokai aukštesnį brandos laipsnį.
Skirtingai nuo Vokietijos, kurioje tikra romanų liūtis prapliupo po skaitytojų entuziazmą sužadinusio Christopho Martino Wielando romano „Agatono istorija“ (1766-1767), didžioji dalis lietuvių kritikų romaną „Altorių šešėly“ įvertino neigiamai, o keletui jų romanas sukėlė liguisto atmetimo reakciją. Romanui pranašauta juoda lemtis, tačiau, nepaisant nei pranašysčių, nei istorinių kataklizmų ir drastiškų socialinių-politininių pokyčių, „Altorių šešėly“ iki šiol nepraranda aktualumo ir meninės vertės.
„Altorių šešėly“ pasirodymo metu kultūrinis sluoksnis Lietuvoje tebebuvo pernelyg plonas ir trapus. Kritikų atsiliepimai apie „Altorių šešėly“ aiškiai parodė, kad šis romanas tapo neeiliniu įvykiu ne tik lietuvių literatūros[6], bet ir apskritai kultūros baruose. Lietuvių literatūros istorijoje nebuvo kito tokio kūrinio, kuris būtų sukėlęs tokią audringą literatūrinės kritikos reakciją.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
tags: #psichologine #altoriu #sesely #analize